Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. vasario 11 d. 21.35 val. iki 2019 m. vasario 12 d. 13.38 val.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. vasario 11 d., apie 21.00 val., namuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare – sugyventine I. V. metu, tyčia rankoje laikytu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai I. V. į galvą, tuo padarydamas jai muštinę žaizdą viršugalvio-pakaušio riboje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo E. V. skundo esmę, jame keliamus klausimus ir prašymą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bylą patikrina skundo ribose, t. y. įrodymų vertinimo ir bausmės skyrimo aspektu.

Dėl įrodymų vertinimo

6.1. Pažymima, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo pagrindines nuostatas apibrėžia BPK 20 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 5 dalimi teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką.

6.2. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis E. V. duodamas parodymus dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nebuvo nuoseklus. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu E. V. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad 2019 m. vasario 11 d. su buvusia žmona I. V. bei teta G. B., namuose vartojo alkoholį. Vakare I. V. nieko nesakiusi kažkur išėjo, o po valandos grįžo praskelta galva. I. V. teigė, kad susižalojo krisdama, bet kaip viskas tikslai buvo, ar taip nukrito, ar ištiko epilepsijos priepuolis, nežinojo. Maždaug po 15 minučių atvyko policijos pareigūnai ir jį sulaikė (b. l. 121). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjos, apklausos metu dalyvaujant ir gynėjui, savo kaltę E. V. pripažino ir nurodė, kad įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, dėl pavartoto jo kiekio gerai visų aplinkybių neatsimena, bet jis vartojo fizinį smurtą buvusios sutuoktinės atžvilgiu. Kokiu daiktu ją sužalojo dėl girtumo neatsimena (b. l. 100–101). Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo E. V. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. V. parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu vertino kaip jo gynybinę versiją ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo ar nuteistojo paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde E. V. nenurodė jokių įtikinamų aplinkybių dėl savo parodymų pakeitimo. Nors E. V. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažinti kaltę, patarė jį apklaususi tyrėja, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Pirmosios instancijos teisme liudytoja buvo apklausta tyrėja I. G., kuri parodė, kad E. V. apklausos protokolą surašė iš jo žodžių. Apklausoje dalyvavo ir E. V. gynėjas. Liudytoja nurodė ir tai, kad nukentėjusiosios I. V. apklausa vyko prieš įtariamojo apklausą (b. l. 153).

6.4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokurorė teismui pateikė Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo suvestinę. Teismui ją perskaičius, nukentėjusioji I. V. nurodė, kad įvykio dieną (2019 m. vasario 11 d.) sugyventinis E. V. jai prakirto antakį. Iš žaizdos bėgo kraujas ir ji nubėgo pas kaimynę Aušrą paprašyti iškviesti policiją. Tą dieną ją nebuvo ištikęs joks epilepsijos priepuolis. Galvą sužalojo sugyventinis, kuris būdamas neblaivus visada smurtauja (b. l. 145–148, 153). Tiek pastarieji nukentėjusiosios I. V. parodymai, tiek jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu patvirtina, kad nukentėjusiosios įvykio dieną nebuvo ištikęs epilepsijos priepuolis, kurio metu ji galėjo susižaloti. Nukentėjusioji I. V. apie epilepsijos priepuolį neminėjo nei skambindama bendrajam pagalbos centrui, nei ją apžiūrėjusiam teismo medicinos ekspertui D. T.. Tai, kad nukentėjusiosios I. V. nebuvo ištikęs epilepsijos priepuolis, patvirtina ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos A. D. parodymai, kad tikslios datos neatsimena, bet vakare atbėgo I. V. ir prašė iškviesti policiją. Kadangi tikslai nesuprato ko Irena nori, tai jai davė savo telefoną ir Irena kvietė policiją. Irena minėjo, kad ją sumušė E. V. ir kad, G. B. negynė, o dar iškoliojo. Matė sumuštą I. V. galvą, buvo kruvinas pakaušis (b. l. 153).

6.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos G. B. parodymus, kad įvykio dieną ji nematė jokio konflikto tarp E. V. ir I. V.. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtos liudytojos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, kur ji iš viso neigė buvusi įvykio dieną pas nuteistąjį ir nukentėjusiąją bute bei giminystės ryšius su E. V., sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Kaip jau minėta nuteistąjį E. V. ir liudytoją G. B. sieja giminystės ryšiai, liudytoja dažnai lankosi pas nuteistąjį namuose, kas leidžia daryti išvadą, kad duodama parodymus, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys, siekia E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

6.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai yra pakankami daryti abejonių nekeliančias išvadas dėl E. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Iš dalies nukentėjusiosios I. V., liudytojų A. D., I. G. parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad E. V. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. V. – tyčia, nenustatytu daiktu, sudavė vieną smūgį į galvą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų E. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti krisdama epilepsijos priepuolio metu. Nenustatyta, kad I. V. nežymus sveikatos sutrikdymas būtų padarytas kitomis, nei šioje byloje nustatytos, aplinkybėmis. Priešingai, iš dalies nukentėjusiosios parodymai, juos patvirtinantys liudytojų parodymai, specialisto išvada, kiti nuosprendyje aprašyti ir įvertinti įrodymai, nuteistojo iškeltą versiją paneigia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo E. V. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniame skunde pateiktas savitas duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą E. V. pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl E. V. veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kurių, kaip pakankamų apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl paskirtos bausmės

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. V. prašė, atmetus jo skundą dėl išteisinimo, paskirtą bausmę pakeisti į viešųjų darbų bausmę, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl E. V. paskirtos bausmės. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininkų asmenybių pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

8.1. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę E. V. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryta viena baigta tyčinė nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas įvertino ir nuteistojo E. V. asmenybę, konstatuodamas, kad E. V. anksčiau teismo teistas 12 kartų, baustas administracinėmis nuobaudomis. Spręsdamas E. V. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą apylinkės teismas, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas ir 13 punktas).

8.2. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistojo E. V. teisinę padėtį, paskiriant jam švelnesnę bausmę – viešuosius darbus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, E. V. anksčiau yra eilę kartų teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad prieš nukentėjusiąją smurtauja ne pirmą kartą, paskutiniais nuosprendžiais buvo pripažintas kaltu ir nuteistas taip pat už I. V. sumušimą. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, kas leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Nuteistąjį E. V. charakterizuojančių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog šiuo atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu, į ką, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir buvo atsižvelgta skiriant jam laisvės atėmimo bausmę.

8.3. Įvertinus nuteistojo E. V. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. V. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme.

9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, bausmės paskyrimą ir jos dydžio nustatymą, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.