Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovei R. M., atsakovui D. M., atsakovo atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, išvadą duodančios institucijos atstovei Audronei Lagunovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2666-774/2011 pagal ieškovės R. M. ieškinį ir atsakovo D. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, santuokinio turto padalijimo, išvadą duodanti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo sprendimas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove yra priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nukrypus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas ne tik nebuvo aktyvus, tačiau pažeidė atsakovo teisę teikti įrodymus, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas netenkino prašymo išreikalauti duomenis apie G. mokymosi rezultatus, kurie reikšmingi vertinant ar ieškovė sugeba užtikrinti vaiko teisę į mokymąsi ir į gerus mokymosi rezultatus. Teismas taip pat nepagrįstai nekvietė į teismo posėdį ekspertės, nors teismo ekspertizės išvada yra prieštaringa, nenuosekli, išvados nepagrįstos, nenurodyti tyrimo būdai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė tinkamai pasirūpins vaikais. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje nurodyta, „kad nėra gerai, kad berniukas ir mergaitė miega vienoje lovoje." Be to Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė B. D. yra išreiškusi nuomonę, kad vaikų interesai nebus pažeisti, jei jie gyvens atskirai. Teismas atsižvelgė į Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina, tačiau neįvertino, jog bylos nagrinėjimo eigoje buvo pateiktos kelios skirtingos šios tarnybos išvados, o išvada duota teisme nebuvo išsami, nors išvadoje turi būti argumentuotai pateikiamas pilnas tyrimas. Teismas savo sprendimą grindė teismo psichologijos eksperto išvada, tačiau minėta išvada nėra motyvuota, joje nėra nurodyta kokie buvo naudojami tyrimo metodai, todėl teismo eksperto išvada neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kurioje nurodyta, kad „teismo ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma: ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir jų apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas.“ Todėl teismas ekspertizės akte padarytomis išvadomis, nepagrįstomis tyrimais ir argumentais, negalėjo vadovautis. Teismas, vertindamas išvadą, turėjo vadovautis ne tik duota eksperto išvada, bet ir eksperto surašyta aprašomąja dalimi, iš kurios matyti, kad ekspertizės atlikimo metu ieškovė nesugebėjo rasti kontakto su dukra, kai tuo tarpu atsakovas sugebėjo, kad sūnus ekspertizės metu nuėjo nuo ieškovės ir su ja nebendravo. Ekspertas tokio vaikų elgesio neįvertino, todėl laikytina, kad ekspertizės aktas yra neišsamus ir teismas nepagrįstai atmetė atsakovo atstovės prašymą kviesti į teismo posėdį ekspertą ir jį apklausti. Teismas, atmesdamas prašymą, pažeidė CPK 376 straipsnio nuostatą, kad teismas šios kategorijos bylose turi būti aktyvus ir ištirti visas bylos aplinkybes. Teismas, nurodydamas, jog atsakovas negali tinkamai pasirūpinti vaikais, nes dirba visą dieną, o nuo 18 iki 21 valandos mokosi, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nuo 2008 m. sudarytas bendravimo su vaikais grafikas, kuriame bendravimo laikas yra paskirstytas vienodai, per pusę, tai yra pusę laiko vaikai gyvena pas ieškovę, pusę laiko gyvena pas atsakovą, kas patvirtina, kad atsakovas gali tinkamai pasirūpinti vaikais.

Teismas, priteisdamas vaikų išlaikymui po 500 Lt, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių vaikų poreikius. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė tik išlaikymo dydį ir išlaikymo formą. O atsakovas savo atliepimuose nurodė argumentus, kodėl nesutinka su prašomu išlaikymo dydžiu. Nesutikimo argumentai buvo išsakyti ir teismo posėdžio metu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo darbo užmokestis 4000 Lt. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo uždarbis yra 2000 Lt. Byloje nepateikti įrodymai, jog ieškovės darbo užmokestis yra 4000 Lt, todėl teismas ir šioje sprendimo dalyje pažeidė procesines teisės normas. Atsakovo nuomone, vaikų poreikius atitiktų 300 Lt išlaikymo suma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo, ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo atmestinas.

Teismo sprendimo dalis dėl santuokinio turto padalinimo priimta netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Tarp šalių santuoka sudaryta 2005 m. gruodžio mėn. 1 dieną. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad akvariumą atsakovas įsigijo 2003-03-02, komplektą „Nojus“ ir staliuką įsigijo 2005-08-06. Todėl minėtas turtas yra įgytas iki santuokos ir negalėjo būti dalinamas. Teismas taip pat nepagrįstai įtraukė į dalintiną turtą dujinę viryklę, miegamojo dvigulę lovą, bei miegamojo spintą, kuris nepriklausė nei atsakovui, nei ieškovei, kadangi nuosavybės teise priklauso atsakovo motinai R. M., kuri pateikė rašytinius dokumentus apie šaldytuvo, dujinės viryklės, čiužinių įsigijimą. Teismas, dalindamas turtą, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto vertės nustatymą, nes nesivadovavo byloje atliktu turto vertinimu (CK 3.119 str.). Teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnyje. Teismas, nukrypdamas nuo lygių dalių principo, nurodė, kad su ieškove lieka du nepilnamečiai vaikai, todėl tikslinga nukrypti nuo lygų dalių principo. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, „taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet taip pat reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus.

Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes pažeidė atsakovo teises teikti įrodymus. Teismas neprijungė pateiktų įrodymų - įrašo, iš kurio būtų matyti, kad ieškovė savo necenzūriniais žodžiais daro vaikams neigiamą įtaką, taip pat nepagrįstai neprijungė G. anketos, kuri patvirtina, kad atsakovas sugeba ir moka su vaikais bendrauti ir jais rūpintis. Šiuos įrodymus teismas atsisakė priimti, todėl šie įrodymai prijungtini apeliacinėje instancijoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios jo dalies. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyse, kuriomis teismas nusprendė dėl santuokos nutraukimo priežasčių, t.y. šalių kaltės, dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, taip pat dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą nusprendžia taip:

Dėl santuokos iširimo priežasčių

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl jo, t.y. atsakovo, kaltės yra nepagrįsta. Tokią nepagrįstą išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs įrodymus. Atsakovo teigimu, nepagrįstai teismas konstatavo, jog ieškovės nurodytas aplinkybes apie santuokos iširimo priežastis patvirtina jos kreipimasis į policiją, specialisto išvada dėl sužalojimo, taip pat liudytojų D. B., A. K., V. K., J. A., V. K. parodymai. Nei vienas šių liudytojų nenurodė, kad matė smurto atvejus, jie tik paaiškino, kad apie tariamą smurtą žino iš ieškovės pasakojimų. Nepagrįstai, apelianto vertinimu, teismas konstatavo, jog liudytojų R. J., V. O. K., N. Ž., R. P., D. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepagrįstai pripažino, kad santuoka iširo tik dėl vieno atsakovo kaltės.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek ieškovės tiek ir atsakovo prašymu apklaustų liudytojų parodymus, kuriais iš esmės rėmėsi šalys, įrodinėdamos kito sutuoktinio kaltę, pripažįsta, kad nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad šeima iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokia padėtis neleidžia vertinti, jog santuoka iširo tik dėl atsakovo, ar tik dėl ieškovės kaltės. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl jų abiejų kaltės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, nustatant, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove yra priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismui nepagrįstai pripažinus, kad ieškovė tinkamai pasirūpins vaikais. Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai yra išreiškę nuomonę, kad vaikų interesai nebus pažeisti, jei jie gyvens atskirai.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas, argumentuodamas savo nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje nepagrįstumo, nepagrįstai smulkmeniškai akcentuoja atskirų įrodymų reikšmę. Tačiau būtent byloje surinkta visuma įrodymų, patvirtinančių , jog ieškovė sugeba ir turi galimybę auklėti vaikus, jog maži vaikai yra labiau prisirišę prie motinos, jog ieškovės ir atsakovo du vaikai – brolis ir sesuo – emociniais ryšiais susiję tarpusavyje ir su jų vyresniąja sesute G. L., kurios tėvas nėra atsakovas, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, tokį sprendimą, kuris geriausiai užtikrina šiuo metu nepilnamečių vaikų interesus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą su motina, pagrįstai pripažino pranašesniais dvasinius vaikų ir motinos ryšius, nesuteikė pranašumo geresnėms atsakovo materialinėms gyvenimo sąlygoms.

Dėl šių priežasčių, nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovė negali auklėti vaikų, sudaryti jiems normalių gyvenimo sąlygų, pirmosios instancijos sprendimas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo dalyje nekeistinas.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog du nepilnamečiai vaikai lieka gyventi su ieškove, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo dalyje.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo vaikams išlaikymą po 500 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, vaikų poreikius atitiktų ir 300 Lt suma. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vaikų išlaikymui priteista 500 Lt suma nėra neprotingai didelė, tokia suma, įvertinus be kitų elementarių poreikių ir būtinumą ieškovei su vaikais nuomotis būstą, yra pagrįsta. Todėl ir išlaikymo vaikams priteisimo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Apskųstuoju sprendimu pirmosios instancijos teismas šalių santuokoje įgytą turtą padalino taip: pripažino ieškovei R. M., asmeninės nuosavybės teises į: televizorių 700 Lt vertės, televizorių 2000 lt vertės, televizoriaus staliuką 400 lt vertės, indaują 1000 Lt vertės, odinius baldus 3500 Lt vertės, staliuką 700 Lt vertės, kilimą 700 Lt vertės, indus: servizą, lėkštes, stiklines, taures, 500 Lt vertės, stalo įrankius 500 Lt vertės, virtuvinį stalą su kėdėmis 1300 Lt vertės, virtuvinių spintelių komplektą 3200 Lt vertės, šaldytuvą 13 00 Lt vertės, dujinę viryklę 1000 Lt vertės, miegamojo lovą 2000 Lt vertės, spintą 1500Lt vertės, stalą 200 Lt vertės, lengvąjį automobilį CITROEN XSARA PICASSO, v/n (duomenys neskelbtini), 8000 Lt vertės, viso turto už 28500 litų, o atsakovui D. M. pripažino asmeninės nuosavybės teises į: dvi lovas (pakeliamas) 2000 Lt vertės, spintą stumdomomis durimis 2500 Lt vertės, prieškambario spintą su batų dėže 700 Lt vertės, akvariumą 3500 Lt vertės, namų kino sistemą 3500 Lt vertės, CD grotuvą 300 Lt vertės, viso turto už 12500 litų.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, koks šalių įgytas turtas yra dalintinas, taip pat nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnyje.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad akvariumą jis įsigijo 2003-03-02, komplektą „Nojus“ ir staliuką įsigijo 2005-08-06, t.y. iki santuokos su ieškove įregistravimo. Todėl minėtas turtas negalėjo būti dalinamas. Teismas taip pat nepagrįstai įtraukė į dalintiną turtą dujinę viryklę, miegamojo dvigulę lovą, bei miegamojo spintą, kurie nepriklausė nei atsakovui, nei ieškovei, kadangi nuosavybės teise priklauso atsakovo motinai R. M., kuri pateikė rašytinius dokumentus apie šaldytuvo, dujinės viryklės, čiužinių įsigijimą.

Teisėjų kolegija vertina, kad tokie atsakovo argumentai nepagrįsti, taip vertindama teisėjų kolegija atsižvelgia į nenuoseklius atsakovo paaiškinimus dėl dalintino turto. Ieškovei patikslintame ieškinyje (b.l. 137-141, t. I) nurodžius, koks gyvenant santuokoje su atsakovu buvo įgytas turtas, kurį ji prašo padalinti, atsakovas pateiktame patikslintame priešieškinyje (b.l. 99-101, t. II) nurodė, kad santuokoje gyta turto mažiau nei nurodė ieškovė, be to dalis to turto priklauso jo motinai R. M.. Priešieškinyje ir apeliaciniame skunde atsakovas nurodė netapatų jo motinai priklausantį turtą, apeliaciniame skunde daugiau nei po priešieškinyje. Be to atsakovo nurodytas ir byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusios R. M. paaiškinimuose nurodytas turtas, kuris yra jos, o ne šalių, taip pat netapatus. Tretysis asmuo R. M. byloje nereiškė reikalavimo, kad dalis ieškovės nurodyto kaip dalintino turto būtų pripažintas jos nuosavybe. Į tai atsižvelgdama teisėjų kolegija ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovui elgiantis nenuosekliai, pagrįstai rėmėsi ieškovės paaiškinimais ir nustatė, koks turtas tarp šalių dalintinas kaip jų bendroji jungtinė nuosavybė.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnyje, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįstas. CK 3.123 str. nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, gali nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, įvertinęs tai, kad vaikai yra dar maži, jie lieka gyventi su ieškove, pasielgė pagrįstai ir tikrai teisingai. Todėl turto padalijimo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti nėra pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria pakeisti apskųstojo teismo sprendimo tik tą dalį, kuria pripažinta, jog santuoka nutraukiama dėl atsakovo kaltės ir nustatyti, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2011 06 27 sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad santuoka nutraukiam dėl atsakovo kaltės ir nustatyti, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Likusios Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo dalies nekeisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.