Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANARA“ atstovei advokatei Redai Aleksynaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANARA“ ieškinį atsakovui A. S. (A. S.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2005 m. birželio 28 d. sudarė darbo sutartį Nr. 194, pagal kurią atsakovas nuo 2005 m. birželio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. įmonėje dirbo vairuotoju ekspeditoriumi (el. b. t. I, b. l. 21–25); ieškovė ir atsakovas 2005 m. birželio 28 d. pasirašė Sutartį dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės prie darbo sutarties Nr. 194 (el. b. t. I, b. l. 26); uždaroji akcinė bendrovė „ACME kompiuterių komponentai“ dėl krovinio (11 palečių kompiuterinės technikos, nešiojamųjų kompiuterių) pristatymo maršrutu Olandija–Lietuva sudarė krovinių pervežimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Axis Transport“ (dėl to ginčas byloje nekilo), kuri šio pervežimo vykdymui sudarė sutartį su ieškove (el. b. t. I, b. l. 35–36); 2011 m. gegužės 21 d. apie 2 val. nakties iš ieškovei priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis atsakovo vežamo krovinio (el. b. t. I, b. l. 40–48), 2011 m. gegužės 23 d. atsakovas uždarajai akcinei bendrovei „ACME kompiuterių komponentai“ pristatė krovinį, kurį patikrinus buvo nustatytas 56 vienetų nešiojamųjų kompiuterių DELL Inspiron 15R N5010 trūkumas, trūkstamos krovinio dalies vertė – 78 578,86 Lt (el. b. t. I, b. l. 37–39); Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12616-809/2013 (el. b. t. I, b. l. 53–56) bei Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1304-661/2014 (el. b. t. I, b. l. 57–64) uždarosios akcinės draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Axis Transport“ ir ieškovės priteisė solidariai 61 530,61 Lt žalos atlyginimą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas; 2016 m. spalio 31 d. uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Aon Baltic“ ir „Amlin Insurance“ SE kreipėsi į ieškovę dėl piniginių lėšų grąžinimo (el. b. t. I, b. l. 65–67); 2017 m. kovo 14 d. „Amlin Insurance“ SE ir ieškovė sudarė taikos sutartį (el. b. t. I, b. l. 71–75), kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-17714-934/2017 patvirtino (el. b. t. I, b. l. 76–78); 2017 m. kovo 15 d. ieškovė sumokėjo 10 000 Eur „Amlin Insurance“ SE pagal sudarytą 2017 m. kovo 14 d. taikos sutartį (el. b. t. I, b. l. 27); ieškovė 2017 m. balandžio 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą, siūlydama jam geranoriškai atlyginti įmonei 50 procentų „Amlin Insurance“ SE sumokėtos sumos (5 000 Eur) (el. b. t. I, b. l. 30–31), atsakovas 2017 m. gegužės 10 d. raštu šį ieškovės pasiūlymą atmetė (el. b. t. I, b. l. 32–34), ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu atsakovui dėl žalos atlyginimo, kurį Darbo ginčų komisija išnagrinėjo ir priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės prašymą atmetė (el. b. t. I, b. l. 16–20).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 228 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.

DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

Pažymėtina, kad pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).

Akcentuotina, kad vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas įtvirtina civilinių santykių subjektų galimybę nevaržomai nuspręsti, ar jam sudaryti konkrečią sutartį, su kuo ją sudaryti, nustatyti jos turinį, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju darbuotojo įsipareigojimai rūpestingai elgtis su jam patikėtais kroviniais numatyti darbo sutartyje (el. b. t. I, b. l. 21–25), jo įsipareigojimai atlyginti žalą, padarytą dėl jo kaltės, numatyti sutartyje dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės (el. b. t. I, b. l. 26), vadinasi, šalys, pasirašydamos aukščiau nurodytas sutartis, pasiekė bendrą susitarimą, atsakovas pasirašydamas aukščiau nurodytas sutartis su jų sąlygomis jų pasirašymo dieną sutiko, visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį jų neginčijo. Kadangi į atsakovo darbo funkcijas įėjo tarptautinių krovinių pervežimas, jis disponavo ieškovei priklausančiomis materialinėmis vertybėmis (įmonės automobiliu, vežamu kroviniu), tai pagrįstai, vadovaujantis DK 256 straipsnio 1 dalimi, su atsakovu buvo pasirašyta sutartis dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės. Iš aiškaus darbo sutarties, sutarties dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės turinio (el. b. t. I, b. l. 21–25, 26) akivaizdu, kad atsakovas suprato, už ką jis yra materialiai atsakingas.

Byloje ginčas nekilo, kad uždaroji akcinė bendrovė „ACME kompiuterių komponentai“ dėl krovinio (11 palečių kompiuterinės technikos, nešiojamųjų kompiuterių) pristatymo maršrutu Olandija–Lietuva sudarė krovinių pervežimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Axis Transport“, kuri šio pervežimo vykdymui sudarė sutartį su ieškove, ieškovė pavedė savo darbuotojui – atsakovui gabenti krovinį; 2011 m. gegužės 21 d. apie 2 val. nakties Vokietijoje iš ieškovei priklausančio vilkiko, stovėjusio aikštelėje, priekabos buvo pavogta dalis atsakovo vežamo krovinio – 56 vienetai nešiojamųjų kompiuterių DELL Inspiron 15R N5010, trūkstamos krovinio dalies vertė – 78 578,86 Lt, buvo išmokėta 70 531,30 Lt draudimo išmoka ir šiai sumai uždarajai akcinei bendrovei „Axis Transport“ ir ieškovei buvo pareikšta pretenzija, uždarosios akcinės bendrovės „Axis Transport“ draudikas padengė dalį žalos, likusi neatlyginta 61 530,61 Lt žala buvo priteista solidariai iš uždarosios akcinės bendrovės „Axis Transport“ ir ieškovės teismų sprendimais, kurią sumokėjo uždaroji akcinė bendrovė „Axis Transport“ ir kurios draudikas kreipėsi į ieškovę dėl 19 961,51 Eur nuostolių atlyginimo, pasiekus taikų susitarimą sutarta 10 000 Eur nuostolių atlyginimo suma, kurią 2017 m. kovo 15 d. ieškovė sumokėjo ir siekia jos išsiieškojimo iš atsakovo.

Ieškovės teigimu, krovinio dalis buvo prarasta dėl atsakovo veiksmų – atsakovas, žinodamas, kad veža brangų krovinį, savarankiškai nakties poilsiui Vokietijoje pasirinko visiškai nesaugią (nesaugomą ir neapšviestą) aikštelę – kurie kvalifikuotini kaip tyčiai prilyginamas didelis neatsargumas, kuris yra savarankiškas pagrindas visiškai darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti. Atsakovo teigimu, jis 2011 m. gegužės 20 d. apie 18 val., t. y. dar šviesiu paros metu, privalomajam poilsiui (darbo pareigas buvo vykdęs jau 9 val. 30 min.) sustojo tam pritaikytoje stovėjimo poilsio aikštelėje, kurioje buvo įrengtas lauko apšvietimas, tačiau įvertinti, ar aikštelė bus apšviesta naktį, jis neturėjo galimybės, toje aikštelėje poilsio rėžime stovėjo apie 50 krovininių automobilių, jam nebuvo nurodyta pasirinkti tik saugomą mokamą aikštelę. Atsakovo manymu, krovinio praradimą lėmė tai, kad ieškovė neparinko saugios transporto priemonės kroviniui vežti – krovinys nebuvo vežamas kietašonėje priekaboje.

Teismas sutinka su aukščiau nurodyta atsakovo pozicija, nes, pirmiausia, nors įmonė teigė, jog atsakovas buvo įsipareigojęs vežant krovinį sustoti tik visą parą saugomose ir aptvertose bei apšviestose stovėjimo aikštelėse, tačiau pagal darbo sutarties 10.7 punktą, darbuotojas įsipareigojo laikytis darbdavės nustatytų vidaus darbo tvarkos taisyklių bei kitų lokalinių aktų, su kuriais darbuotojas buvo supažindintas (el. b. t. I, b. l. 21–25), tuo tarpu nei darbo sutartyje (el. b. t. I, b. l. 21–25), nei sutartyje dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės (el. b. t. I, b. l. 26), nei krovinių tarptautinių pervežimų vairuotojo pareiginiuose nuostatuose, nei kituose įmonės parengtuose vidaus aktuose, su kuriais darbuotojas buvo supažindintas, (el. b. t. II, b. l. 181, 89–192) nėra įtvirtinta atsakovo pareiga vežant krovinį poilsiui sustoti tik visą parą saugomose ir aptvertose bei apšviestose stovėjimo aikštelėse; matyti, kad nurodymas sustoti saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie policijos postų yra įtvirtintas tik į bylą ieškovės pateiktame priede prie draudimo poliso (el. b. t. II, b. l. 178–180), tačiau tai nėra įmonės parengtas vidaus aktas, taip pat nepateikta įrodymų, kad priedas prie draudimo poliso, darbuotojo pasirašytas 2005 metais, vis dar buvo galiojantis 2011 metais, ar kad darbuotojui prieš išvykstant į ginčo kelionę ar jos metu buvo duotas nurodymas poilsiui sustoti tik saugomose ir aptvertose bei apšviestose aikštelėse, todėl įmonė neįrodė darbuotojo supažindinimo su konkrečiu įmonės nurodymu vežant krovinį poilsiui sustoti tik visą parą saugomose ir aptvertose bei apšviestose stovėjimo aikštelėse, be to, pati įmonė kitose nagrinėtose civilinėse bylose, susijusiose su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, nurodė, kad jai nebuvo nurodyta, jog ginčo kroviniui reikalinga ypatinga apsauga, todėl, jos teigimu, automobilio stovėjimo vieta buvo visiškai tinkama, vairuotojo atsikėlimas naktį rodo, kad jis rūpinosi kroviniu, aikštelė buvo saugi, joje stovėjo daugiau automobilių, saugoma aikštelė nebuvo nei draudimo, nei vežimo sutarties sąlyga, buvo imtasi pakankamai priemonių kroviniui išsaugoti (el. b. t. II, b. l. 141–149), taigi, pati įmonė patvirtino, kad jokio nurodymo darbuotojui dėl privalomos saugomos ir aptvertos bei apšviestos aikštelės pasirinkimo nakties poilsiui ji nedavė ir pati laikė, jog darbuotojas elgėsi tinkamai, sustojęs poilsiui nesaugomoje, dalinai aptvertoje ir dalinai apšviestoje aikštelėje, kur stovėjo daugiau kitų automobilių, todėl darbuotojas negavęs iš darbdavės privalomo nurodymo sustoti poilsiui privalomai saugomoje ir aptvertoje bei apšviestoje aikštelėje ir to nepadaręs, o pasirinkęs poilsiui dalinai aptvertą, dalinai apšviestą aikštelę, kurioje stovėjo poilsio rėžime kiti automobiliai, negali būti kaltinamas netinkamu pareigų pagal darbo sutartį vykdymu, todėl ieškovė nepagrįstai nurodė, kad į bylą pateikti teismų sprendimai patvirtina, jog būtent darbuotojas ignoravo elementarias apsaugos ir atsargumo priemones. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu įmonės atstovė nurodė, kad jei darbuotojas būtų sustojęs aikštelėje prie degalinės, restorano ar motelio, tokia aikštelė būtų buvusi laikoma saugia, nes jose būna darbuotojai, atvyksta klientai, taigi, patvirtino, kad sustojimas privalomai saugomoje, aptvertoje aikštelėje nebuvo būtinas. Teismo vertinimu, tiek stovėjimas aikštelėje prie degalinės, restorano ar motelio, tiek stovėjimas dalinai apšviestos ir dalinai aptvertos stovėjimo aikštelės vidurinėje eilėje, kurioje stovėjo kiti automobiliai poilsio rėžime, kaip ir atsakovas, (el. b. t. I, b. l. 46–48) yra visiškai panašus saugos klausimais, kadangi tiek pirmuoju, tiek antruoju atvejais bet kuriuo metu į aikštelę patekusius asmenis galėjo pastebėti kiti joje buvę asmenys. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad įmonė nepateikė jokių įrodymų, kad tiek atsakovas, tiek kiti įmonės darbuotojai Vokietijoje kitais atvejais rinkdavosi išimtinai saugomas ir pilnai apšviestas bei pilnai aptvertas aikšteles, vadinasi, tokia praktika įmonėje nebuvo taikoma. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai Vokietiją vertino kaip saugią šalį, pagrįstai rinkosi dalinai aptvertos, dalinai apšviestos aikštelės, kurioje poilsio rėžime stovėjo kiti automobiliai, vidurinę eilę sustojimui poilsiui, ir tokiu būdu pagrįstai taupė įmonės lėšas, todėl jei įmonė buvo parinkusi darbuotojui tinkamą transporto priemonę (kietašonę priekabą) vagystės būtų buvę galima išvengti. Teismas sutinka su Darbo ginčų komisijos teiginiu, jog į bylą pateiktuose teismų sprendimuose nėra pasisakyta, ar vairuotojo kaltė buvo nulemta vairuotojo individualiu neteisėtu neveikimu, ar įmonės, kaip darbo procesą organizuojančio subjekto, neveikimu (el. b. t. I, b. l. 16–20, 53–64). Pabrėžtina, kad pagal bylos medžiagą nustatyta, jog darbuotojas laikėsi visų lokalinių įmonės aktų, nakties poilsiui sustojo tam pritaikytoje stovėjimo aikštelėje, kurioje stovėjo ir kitos transporto priemonės, sustojo dalinai apšviestos ir dalinai aptvertos aikštelės vidurinėje eilėje, nakties poilsio metu netgi kėlėsi transporto priemonės saugumo patikrinimui (el. b. t. I, b. l. 46–48), vadinasi, elgėsi atsakingai ir tinkamai pagal savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį, tačiau akivaizdu, kad krovinio vagystė įvyko ne dėl darbuotojo, o dėl pačios darbdavės kaltės – parinkimo nekietašonės priekabos kroviniui vežti ir nedavimo darbuotojui privalomo nurodymo poilsiui sustoti tik saugomoje ir aptvertoje bei apšviestoje aikštelėje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-12616-809/2013 nurodė, kad būtent įmonei kaip profesionaliam verslo subjektui užsiimančiam krovinių vežimu kilo pareiga užtikrinti tinkamos bei saugios transporto priemonės parinkimą (pvz. kietašonės priekabos) (el. b. t. I, b. l. 53–56). Pati įmonė netinkamai ir aplaidžiai organizuodama darbuotojo darbą, negali darbuotojui perkelti jai kilusios atsakomybės už jos pačios netinkamą veikimą. Būtent darbdavė turi imtis atitinkamų priemonių bei sudaryti tokias darbuotojui darbo sąlygas, kad žala neatsirastų, todėl darbuotojas į komandiruotę privalo vykti su darbdavės jam perduota transporto priemone, nes, kaip teisingai pažymėjo atsakovo atstovė, vairuotojas šiuo atveju buvo tiesiog jam perduotos užduoties vykdytojas. Teismo vertinimu, įmonės pozicijos keitimas ir skirtingų paaiškinimų davimas skirtingose bylose laikomas nesąžiningu veikimu, siekiu kreipti aplinkybes jai palankia linkme, todėl negali būti ginamas. Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog įmonė neįrodė darbuotojo kaltės dėl krovinio vagystės ir dėl to įmonės patirtos žalos; teismas konstatuoja, kad būtent įmonės, kaip patyrusio krovinių pervežime verslo subjekto, neatsakingas darbo organizavimas sudarė palankias sąlygas krovinio vagystei, todėl nėra pagrindo žalos priteisimui iš darbuotojo.

Kartu pažymėtina tai, kad atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau, teismo vertinimu, egzistuoja pagrindas senaties termino atnaujinimui, todėl, esant svarbioms priežastims, terminas atnaujinamas, kadangi nors krovinio vagystė įvykdyta 2011 m. gegužės 21 d., tačiau tarp bendrovių vyko bylinėjimasis teismuose dėl žalos atlyginimo, kuriuose, kaip kad nustatyta aukščiau, pati įmonė įrodinėjo, kad darbuotojas rūpestingai atliko savo pareigas, galutinė įmonei tenkanti nuostolių suma paaiškėjo po Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1304-661/2014, 2017 m. kovo 14 d. taikos sutarties 10 000 Eur sumai su „Amlin Insurance“ SE pasirašymo, taigi, nenustatyta, kad įmonė būtų vilkinusi ginčo išsprendimą.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės jį atstovavusiai advokatei Vitai Neverauskaitei sumokėtas jo patirtas 1 100 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. t. II, b. l. 135, 136, t. III, b. l. 15, 16). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atsakovo atstovės advokatės patvirtinimą, kad visi pateikti atsakovo bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai yra susiję konkrečiai su šia nagrinėjama byla, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovės 1 1100 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos 1,27 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SANARA“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui A. S. (A. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANARA“ (į. k. 121149660) 1 100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.