Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2012-04-02 · Administracinė byla Nr. A-662-1230-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
A-662-1230-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02782-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Audrius Bakaveckas (pran.)
Pareiškėjas
D. P., V. P.
Trečiasis asmuo
R. G., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Druskininkų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba
Atsakovas
Druskininkų savivaldybės administracijai
Advokatai
Deimintas Radzevičius, Dainius Svirinavičius
Kategorijos
  • 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1230/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02782-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 13.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjams D. P. ir V. P.,pareiškėjų atstovui advokatui Dainiui Svirinavičiui,atsakovo atstovui R. V.,trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G.,trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams R. R. ir advokatui Deimintui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P. ir V. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, R. G., Druskininkų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai D. P. ir V. P. skundu (b. l. 1-2, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2010 m. rugsėjo 21 d. aktą Nr. SA-822-(13-954(P)) „Dėl nepritarimo supaprastintam statinio projektui“ (toliau – ir Aktas); įpareigoti Administraciją pritarti namų ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkai, supaprastintam projektui. Paaiškino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepritarė statinio supaprastintam projektui, nes neišlaikytas mažiausias leistinas priešgaisrinis atstumas tarp suprojektuoto namų ūkio pastato ir kaimyniniame sklype esančio gyvenamojo namo priestato, teismo pripažinto savavališka statyba, tačiau šiuo metu nenugriauto. Teigė, kad jų pateiktas derinti supaprastinto statinio projektas atitinka visus statybos techniniuose reglamentuose keliamus statinio reikalavimus. Pareiškėjų manymu, neteisėtos statybos kaimyniniame sklype negali sukelti jiems teisinių pasekmių.

Atsiliepimas

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 88-89, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai neįvertino, jog kaimyniniame žemės sklype, priklausančiame R. G., šiuo metu faktiškai esantis priestatas – garažas, pastatytas ant esamų namų valdų ribos ir todėl supaprastintame statinio projekte numatytas statinys neatitinka statybos techninio reglamente STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004) numatytų mažiausių leistinų priešgaisrinių atstumų. Pažymėjo, kad statybos techniniame reglamente išimtys, susijusios dėl statinio statybos teisėtumo, į kurias galima atsižvelgti nustatant mažesnius priešgaisrinius atstumus, nenumatytos. Atkreipė dėmesį, kad Druskininkų miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-38-418/2010 dėl savavališkai pastatyto priblokuoto prie gyvenamojo namo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, nugriovimo, procesas dar nėra pasibaigęs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą (b. l. 51, I t.) nurodė, kad pritarti pareiškėjų pateiktam supaprastintam projektui negalima, nes pastatas projektuojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. statant statinį nebuvo išlaikytas 10 metrų minimalus priešgaisrinis atstumas nuo kaimyniniame sklype esančio namo priestato, kuris pastatytas savavališkai, tačiau šiuo metu nėra nugriautas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą (b. l. 53-56, I t.) nurodė, kad 2008 m. gruodžio 10 d. buvo nustatytas savavališkos statybos faktas, jog R. G. savavališkai stato garažą, kuris priblokuotas prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Druskininkuose. Alytaus apskrities viršininkas 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. ST-15-(1.4) pareikalavo, kad R. G. per keturis mėnesius nuo šio įsakymo gavimo nugriautų minėtą garažą. Įsakymas kartu su kitais aktais išsiųstas 2009 m. sausio 13 d., bet buvo grąžintas su nuoroda „neatsiėmė“. Pakartotinai išsiųstas 2009 m. vasario 24 d., tačiau vėl buvo grąžintas kaip neatsiimtas. 2009 m. rugsėjo 30 d. patikrinus vietoje nustatyta, kad R. G. garažo nenugriovė. Alytaus apskrities viršininko administracija 2009 m. rugsėjo 15 d. pateikė Druskininkų miesto apylinkės teismui ieškinį dėl garažo nugriovimo. Civilinė byla šiuo metu neišnagrinėta. Inspekcijos nuomone, pareiškėjai statytojų teises galės įgyvendinti tada, kai R. G. pašalins savavališkos statybos padarinius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į skundą (b. l. 85-86, I t.) nurodė, kad sutinka su Administracijos pozicija. Paaiškino, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) pradėtas statyti pagal 1989 m. sausio 20 d. išduotą leidimą, pagal 1992 m. birželio 1 d. leidimą buvo išbetonuoti garažo pamatai, o pagal 2004 m. lapkričio 23 d. bendrą leidimą buvo užbaigta garažo statyba. Minėtas leidimas panaikintas teismo 2007 m. sausio 15 dieną. 2008 m. lapkričio 14 d. R. G. buvo išduotas naujas leidimas tik dėl namo statybos užbaigimo. Savavališkos statybos aktas surašytas dėl to, kad naujame leidime nebuvo duomenų apie garažą, šis ginčas dar nėra išspręstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 (redakcija, galiojusi iki 2010 m. rugsėjo 30 d.) 23 straipsnio 1 dalį, statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002) 6.2, 7 punktus ir pažymėjo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai į atsakovą kreipėsi dėl 74,50 kv. m. bendro ploto namų ūkio pastato – pirties, kuri, remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 1 lentele, priskirtina II nesudėtingų statinių grupei. Nurodė Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.4, 16, 16³ punktus ir pažymėjo, kad pareiškėjai, pateikdami supaprastinto statinio projektą, neįvertino to, kad kaimyniniame žemės sklype, priklausančiame R. G., šiuo metu faktiškai yra pastatytas gyvenamojo namo priestatas - garažas. Pabrėžė, kad nors gyvenamojo namo priestatas – garažas, pripažintas pastatytu neteisėtai, tačiau jis nėra nugriautas. Nurodė Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 4 lentelės 1 pastabą, statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005) 1 priedo 1 pastabą ir konstatavo, kad jokios išimtys, susijusios su statinio statybos teisėtumu, į kurias būtų galima atsižvelgti nustatant mažesnius priešgaisrinius atstumus, nenumatytos.

Pabrėžė, kad pagrindinis priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos tikslas - apsaugoti žmogaus turtą nuo gaisrų. Siekiant išvengti gaisrų, yra nustatomi tam tikri reikalavimai, todėl tai, ar faktiškai esantis pastatas, nuo kurio matuojamas priešgaisrinis atstumas, yra pastatytas legaliai ar nelegaliai, teismo nuomone, šiuo atveju neturi reikšmės. Pažymėjo, kad kol pastatas nėra nugriautas, atsakovas neturi pagrindo priimti kitokio administracinio akto ir pritarti pareiškėjų pateiktam supaprastintam pastato projektui. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje apskųstą sprendimą, teismas nenustatė.

III.

Pareiškėjai D. P. ir V. P. apeliaciniu skundu (b. l. 70-76, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti: panaikinti Administracijos Aktą ir įpareigoti Administraciją pritarti pareiškėjų namų ūkio pastato supaprastintam projektui.

Pažymi, kad atsakovas savo pritarimo pareiškėjų supaprastintam namų ūkio projektui klausimo sprendimą sieja tik su R. G. valia ir jo veiksmais. Pabrėžia, kad statinio naudojimo, jo valdymo galimybę nustato jo sukūrimo teisėtumas. Nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad savavališkai statydamas priblokuotą prie gyvenamojo namo garažą, R. G. pažeidė teisės aktų reikalavimus ir šis statinys yra neteisėtas. Mano, kad neteisėtos statybos negali sukelti pareiškėjams teisinių pasekmių. Pabrėžia, kad R. G. savavališkai pastatė garažą ant jo ir pareiškėjų sklypus skiriančios ribos be pareiškėjų sutikimo, pažeisdamas minimalų leistiną priešgaisrinį atstumą iki pareiškėjų sklype anksčiau pastatyto, pripažinto tinkamu naudoti ir įregistruoto Nekilnojamojo turto registre namų ūkio pastato. Daro išvadą, kad neigiami padariniai turi tekti riziką prisiėmusiam asmeniui (R. G.), laikantis taisyklės, kad iš neteisės teisė nekyla. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-2010, 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006 ir daro išvadą, kad Administracija, priimdama Aktą, taip pat teismas neteisingai taikė Statybos techninių reglamentų Nr. 2.01.04:2004 ir 2.02.09:2005 normas, tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio reikalavimai, pareiškėjų teisės ir teisėti interesai. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėta daug administracinių ginčų, kuriuose viena iš pareiškėjų – D. P. – nuosekliai gynė savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, teismai pripažino, kad Administracija D. P. teises pažeidė. Mano, kad santykiai tarp D. P. ir Administracijos yra įgavę nenormaliai subjektyvų pobūdį, Administracija siekia specialiai pakenkti pareiškėjai. Teigia, kad Administracija, reikalaudama išlaikyti minimalų priešgaisrinį atstumą nuo savavališkai R. G. pastatyto garažo, užkerta kelią pareiškėjų, kaip kaimyninio sklypo statytojų, teisės realizavimui, pažeidžia nuosavybės teisę į sklypą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011 ir teigia, kad neteisėtai pastatęs savavalį statinį R. G. neįgijo į jį nei savininko teisių, nei savininko teisių garantijų, taip pat garantijos, kad statant teisėtus statinius gretimose namų valdose iki jo neteisėtai pastatyto statinio bus išlaikomi minimalūs priešgaisriniai atstumai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2010 ir tvirtina, kad neteisėtos statybos kaimyniniame sklype negali sukelti pareiškėjams teisinių pasekmių, o atsakovo reikalavimas planuojamą statyti ūkinį pastatą iki neteisėto R. G. statinio projektuoti 10 m atstumu, pareiškėjų manymu, iš esmės pažeidžia asmenų lygybės principą.

Atsiliepimas

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82-83, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 16³ punktu Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius patikrino pareiškėjų pateiktą supaprastintą statinio projektą. Administracija šiam projektui nepritarė, kadangi jame numatytas statinys neatitinka statinio reikalavimų, nustatytų Statybos techniniame reglamente STR 2.01.04:2004 bei Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 numatytų mažiausių leistinų priešgaisrinių atstumų tarp suprojektuoto namų ūkio pastato bei kaimyniniame žemės sklype esančio namo priestato, teismo pripažinto savavaline statyba, tačiau šiuo metu nenugriauto. Pabrėžia, kad Statybos techniniame reglamente STR 2.01.04:2004 jokios išimtys, susijusios dėl statinio statybos teisėtumo, į kurias galima atsižvelgti nustatant mažesnius priešgaisrinius atstumus, nenumatytos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-86, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad šiuo metu stovi R. G. savavališkai pastatytas garažas, todėl mano, kad pareiškėjai negali įgyvendinti namų ūkio pastato statytojų teisės ir šis klausimas galės būti sprendžiamas tik R. G. pašalinus savavališkos statybos padarinius.

Šalies argumentai

Pareiškėjai D. P. ir V. P. pateikė prašymą (b. l. 93-95, II t.) sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje. Prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra išaiškinta, kokias pasekmes savavališkos statybos sukelia ne jų statytojams, o kaimyninių valdų savininkams, šių kaimyninių valdų savininkų statytojų teisės įgyvendinimui, nuosavybės teisės į savo sklypą realizavimui, nėra išaiškinta, kaip turi būti projektuojamas pastatas kaimyniniame savavališkos statybos sklype (ar priešgaisrinis atstumas turi būti matuojamas nuo savavališkos statybos sklype esančių teisėtų, ar ir nuo neteisėtų pastatų).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2010-09-21 sprendimo Nr. SA–822–(13–954 (P)), kuriuo nepritarta supaprastintam statinio projektui, ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X–736 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Tai reiškia, kad minėto įstatymo nurodytose nuostatuose reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus.

Ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2010-09-21 sprendime Nr. SA–822–(13–954 (P)) „Dėl nepritarimo supaprastintam statinio projektui“ nurodyti tik teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas, pavadinimai (statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ ir statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“). Iš šio sprendimo yra aišku tik tai, kad pateiktas supaprastintas statinio projektas neatitinka minėtuose reglamentuose nustatytų mažiausių leistinų priešgaisrinių atstumų tarp suprojektuoto namų ūkio pastato (duomenys neskelbtini), Druskininkuose bei kaimyniniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo. Jeigu faktinis pagrindimas iš dalies (nepilnas) pateiktas, tai teisinio pagrindimo absoliučiai nėra. Pažymėtina, jog apeliacinio teismo posėdžio metu pareiškėjai ypatingai akcentavo šį atsakovo sprendimo trūkumą. `

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 -700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais (jo nuostatomis) remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 -2036/2008).

Teismo posėdžio metu D. P. pateikė prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Nurodė, kad paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. To paties įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo mokėjimo patvirtinimą, iš kurio matyti, jog sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Tačiau teisėjų kolegijai abejonių kelia tas faktas, kad žyminio mokesčio sumokėjimo data yra 2010 m. spalio 18 d., o apeliacinis skundas pateiktas 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismui reikalingi papildomi įrodymai ir paaiškinimai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl D. P. prašymas dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo netenkintinas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, naikintinas ir pareiškėjų prašymas dėl pritarimo supaprastintam statinio projektui Druskininkų savivaldybės administracijai grąžintinas nagrinėti iš naujo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir prašymą dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų D. P. ir V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2010-09-21 sprendimą Nr. SA–822–(13–954 (P)) „Dėl nepritarimo supaprastintam statinio projektui“ ir įpareigoti Druskininkų savivaldybės administraciją pareiškėjų D. P. ir V. P. prašymą dėl pritarimo supaprastintam statinio projektui išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius