Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-43-544/2016

teisėja Virginija Jurkštienė Proceso Nr. 2-32-3-01143-2014-6

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. U. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-156-205/2015 pagal ieškovės A. U. ieškinį atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – ir Skyrius), trečiajam asmeniui Panevėžio A. B. kūdikių ir vaikų globos namams, dėl jos pripažinimo atitinkančia nustatytus kriterijus ir galinčia bendrauti su globos namų ugdytiniais, galinčia priimti vaiką laikinai svečiuotis, dėl leidimo globos namų administracijai suteikimo leisti bendrauti su globos namuose augančiais vaikais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmetamas, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus atvejus, kai peržengti apeliacinio skundo ribas reikalauja viešasis interesas ir to nepadarius būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta (CPK 320 str.). Kadangi nagrinėjama byla yra susijusi su nepilnamečių institucijoje globojamų vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, byloje yra viešasis interesas. Teismas tokiose bylose yra aktyvus renkant įrodymus, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 179 str. 2 d., 491 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų procesinių dokumentų bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad esminis klausimas nagrinėjamu atveju yra tas, ar apeliantės, kuri siekia gauti leidimą bendrauti su Globos namuose augančiais vaikais ir juos pasiimti laikinai svečiuotis, sveikatos būklę patvirtinantys ir Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikti medicininiai dokumentai apie jos sveikatos būklę yra pakankami patvirtinti, jog minėtas leidimas ieškovei gali būti suteiktas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės pateikti dokumentai, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, jų tarpusavio ryšį ir sąsajumą, nesudaro pakankamo pagrindo ieškovei suteikti ieškiniu prašomas teises ir leidimą.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pagal CK 3.269 str. 8 p., vaiko globėju (rūpintoju) negali būti skiriamas asmuo sergantis chronišku alkoholizmu, narkomanija, psichinėmis ar kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Toks sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 “Dėl ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašo patvirtinimo“. Be to, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. A1-559 patvirtinto Institucijoje globojamo (rūpinamo) vaiko išleidimo laikinai svečiuotis tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.1. p. draudžia vaiką išleisti laikinai svečiuotis pas asmenį, kuris negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju) ar įvaikintoju CK 3.210 ir 3.269 str. nustatytais pagrindais. Itin svarbu ir tai, kad Aprašo 11.3. p. numatyta, jog fizinis asmuo, kreipdamasis su prašymu dėl vaiko išleidimo laikinai svečiuotis, privalo pateikti „Medicininį pažymėjimą“, išduotą apskaitos forma Nr. 046/a, kuri patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1993 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 507. Nagrinėjamu atveju esminis ginčas kyla dėl to, ar apeliantė A. U. atitinka visus formalius reikalavimus, numatytus Apraše, įskaitant ir nustatytos formos medicininių dokumentų pateikimą, galinčius įrodyti, kad ji pagal sveikatos būklė gali bendrauti su Globos namų ugdytinais. Ieškovės vertinimu, ji visus reikalaujamus kriterijus atitinka, todėl turi būti suteiktas leidimas Globos namuose augantiems vaikams svečiuotis pas ją. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju vien formalus byloje esančių duomenų vertinimas nėra pakankamas (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apeliante, kad ji Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė tinkamos formos Nr. 046/a Medicininį pažymėjimą Nr. 93, kuriame išties yra nurodyta, kad A. U. bendrauti su globos namų ugdytiniais gali (1 t. 8 b. l.). Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, ji įvykdė Aprašo 11.3 p. numatytus reikalavimus. Nepaisant to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2015-02-10 nepagrįstai priėmė neigiamą išvadą ir nepagrįstai nusprendė, kad šiuo metu ieškovė nėra tinkamas subjektas priimti vaiką laikinai svečiuotis (1 t., b. l. 72).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2011; Nr. e3K-3-420-969/2015 ir kt.).

Kaip jau minėta, bylose, kuriose pripažįstamas viešojo intereso buvimas, teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 2 d.). Visose bylose teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CK 179 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju iš teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad bylose, kuriose šalimi buvo apeliantė, buvo aptariamos ir nustatinėjamos aplinkybės, ar ieškovė, kuriai nustatyta liga, nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakyme Nr. 386 “Dėl ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašo patvirtinimo“, atitinka Apraše nurodytas sąlygas ir ar nėra sąlygų, draudžiančių išleisti vaiką laikinai svečiuotis pas ieškovę. Įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-655-544/2012, nustatyta, kad VšĮ Pasvalio PASPC pateiktame 2012 m. vasario 9 d. rašte Nr. R3-103 nurodyta, jog 2011-05-19 medicininis pažymėjimas Nr. 83, išduotas ieškovei gydytojos R. S., laikytinas negaliojančiu, nes ieškovė serga liga (duomenys neskelbtini) (kodas pagal TLK-10-AM), kuri įtraukta į ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašą. Dėl to ieškovės argumentas, kad ji neserga liga, kurios kodas pagal tarptautinį ligų klasifikatorių yra (duomenys neskelbtini), buvo atmestas. Įsiteisėjusiame Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-95-1000/2015, buvo nustatyta, kad šioje byloje atsakovas rėmėsi ieškovės ligos istorija, kurioje buvo pažymėta, kad 1997 m. ieškovei buvo diagnozuota liga, kurios kodas (duomenys neskelbtini), dėl kurios ji reguliariai lankėsi pas psichiatrą. Taigi aplinkybė, kad ieškovei buvo diagnozuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas sveikatos sutrikimas, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kurie privalomi visiems asmenims (CPK 18 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, informacija iš viešųjų registrų ir nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais galėjo remtis, o apeliacinio skundo argumentas, kad teismas savavališkai ir nepagrįstai nustatė ieškovei išgalvotą diagnozę, yra nepagrįstas.

Faktas, kad apeliantei kiek anksčiau buvo nustatytas virš nurodytas sveikatos sutrikimas, kuris yra įtrauktas į ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašą, neabejotinai buvo žinomas ir Skyriui, kuris kai kuriose apeliantės atžvilgiu nagrinėtose bylose į procesą buvo įtrauktas atsakovu. Dėl to Skyrius, 2014 metais gavęs naują ieškovės prašymą bei papildomai atsižvelgdamas ir į VŠĮ Pasvalio PASPC Gydytojų konsultacinės komisijos 2011 m. rugpjūčio 9 d. raštą Nr. R-410, kad A. U. serga liga, dėl kurios pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus ji negali būti vaiko globėja, kreipėsi į eilę institucijų bei įstaigų (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, VŠĮ Panevėžio miesto poliklinika) dėl konsultacijos kaip teisingai ir teisėtai šiuo atveju pasielgti. Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba nurodė, jog esant duomenų, kad asmeniui pakartotinis medicininis pažymėjimas buvo išduotas neįvertinus aplinkybių apie jam praeityje diagnozuotas ligas, kuriomis sergantis asmuo negalėtų būti paskirtas globėju ar įvaikinti, Skyrius galėtų kreiptis į gydymo įstaigą prašydamas patvirtinti, jog išduotas medicininis pažymėjimas reiškia, jog asmuo nebeserga anksčiau diagnozuotomis ligomis (1 t., 69 b. l.). Atsižvelgiant į tai, Skyrius kreipėsi į apeliantei medicininį pažymėjimą išdavusią VŠĮ Panevėžio miesto polikliniką, kurios administracijos atstovas nurodė nesivadovauti gydytojų konsultacinės komisijos 2014 m. rugsėjo 12 d. A. U. išduotu medicininiu pažymėjimu Nr. 93. Skyrius taip pat nurodė, kad esant prieštaringiems duomenims, esant galimam ligos paūmėjimui ar ilgalaikei remisijai ir praėjus 5 mėnesių laikotarpiui po pažymėjimo išdavimo, nuspręsti, ar asmuo šiuo metu galėtų bendrauti, globoti/priimti svečiuotis globos namų ugdytinį, galima tik po pakartotinių specialistų išvadų ir gydytojų konsultacinės komisijos sprendimo. Būtent tokią gydymo įstaigos poziciją patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja N. M., kuri pabrėžė, jog apeliantės į bylą pateikta medicininė pažyma šiuo metu yra negaliojanti, kadangi gydymo įstaiga oficialiu raštu jos galiojimą nutraukė, o A. U. buvo įteiktas siuntimas pas trečio lygio psichiatrą, tačiau ji pas jį nenuvyko. Aplinkybę, jog apeliantės pateikto medicininio pažymėjimo Nr. 93 duomenimis vienareikšmiškai vadovautis negalima, papildomai patvirtina ir tai, kad jis buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 11 d. privataus psichiatro išvadų, kurios nepatvirtina, jog šis specialistas turėjo ir/ar žinojo visą A. U. ligos istoriją ir dėl to galėjo įvertinti jos psichinę sveikatą kompleksiškai. Be to, vien aplinkybė, kad sąlyginai trumpalaikio kontakto su psichologu metu A. U. veiksmai, mąstymas ir būklė nekėlė abejonių, atsižvelgiant į tai, kad įvairiems psichiniams sutrikimams yra būdingos ir ilgalaikės remisijos, neleidžia suabsoliutinti nei byloje esančios 2014 m. rugsėjo 11 d. psichologo išvados, nei jos pagrindu Gydytojų konsultacinės komisijos išduoto medicininio pažymėjimo Nr. 93 įrodomosios reikšmės. Teismo išvadų, priešingai nei nurodo apeliantė, nepaneigia nei 2014 m. rugsėjo 2 d. psichologės D. G. – Š. išvada atlikus A. U. asmenybės tyrimą (2 t., 6 b. l.), nei VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro bei Medicinos diagnostikos ir gydymo centro išduoti dokumentai (1 t., 88 – 89, 168 b. l.), nei 2014 metais Panevėžio miesto poliklinikoje atliktų profilaktinių periodinio patikrinimų rezultatai, kad apeliantė gali dirbti (2 t., 10 b. l.). Aplinkybė, jog ieškovė gali dirbti ar vairuoti, niekaip neįrodo, kad ji neserga ligomis, įtrauktomis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 patvirtintų ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašą, nes asmens pripažinimo galinčiu vairuoti bei galinčiu priimti svečiuotis globos namų ugdytinius nustatymo tvarka ir reikalavimai yra visiškai skirtingi. Negana to, privataus specialisto atliktas asmenybės tyrimas ar gydytojos išvada, jog pacientė yra psichiškai sveika, atsižvelgiant į galimas įvairių ligų remisijas bei į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atliekant asmenybės tyrimą ar sprendžiant, jog apeliantė yra psichiškai sveika, buvo disponuojama visa pacientės sveikatos būklei nustatyti reikalinga informacija (šiuo atveju jos ligos istorija), nepaneigia virš išdėstytų pagrįstų abejonių bei neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad ieškovė neserga ar nebeserga ligomis, įtrauktomis į minėtą sąrašą. Pagal bylos duomenis, po 2014 m. rugsėjo 12 d. medicininio dokumento Nr. 93 išdavimo ieškovė, 2015-01-26 gavusi siuntimus kreiptis pas trečiojo lygio specialistus (psichiatrą, medicinos psichologą) pakartotinėms konsultacijoms, nevyko papildomiems tyrimams į tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigą ir iš VŠĮ Panevėžio miesto poliklinikoje prisirašiusių asmenų išsibraukė (1 t., b. l. 71), todėl nepasinaudojo galimybe gauti duomenis apie sveikatos būklę nagrinėjamu metu ir faktiniais duomenimis pašalinti prieštaravimus. Liudytoja apklausta N. M. parodė, kad apeliantei išduotame medicininiame pažymėjime Nr. 93 sąmoningai įrašyta frazė, kad ji tik gali bendrauti su globos namų auklėtiniais, o ne juos globoti. Reikšminga ir tai, kad ši liudytoja nurodė, jog apeliantė, gavusi siuntimą į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, iškart išsiregistravo iš medicininį pažymėjimą Nr. 93 išdavusios poliklinikos. Tai, kad ieškovė sveikatos būklę tikrinasi vis kitose sveikatos priežiūros įstaigose, o siekdama, kad jai būtų išduota Nr. 046/a formos pažyma, pateikė privataus psichiatro išvadą, kelia pagrįstų abejonių, ar nėra bandoma nuslėpti specialistams reikšmingų aplinkybių. Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog A. U. pagal išduotą siuntimą nenuvyko į gydytojų konsultacinę komisiją, nes jai nėra reikalinga atlikti papildomus vertinimus bei tyrimus, yra visiškai nepagrįsti. Nors apeliantė Skyriui išties pateikė nustatytos formos medicininį pažymėjimą, kurį pateikusių asmenų darbas ir kvalifikacija nėra paneigti, o jokie teisės aktai nagrinėjamo pobūdžio bylose neįtvirtina pareigos paneigti nustatytas aplinkybes, tačiau minėtas nagrinėjamos bylos pobūdis sąlygoja papildomų veiksmų atlikimo reikalavimą. Kadangi dėl byloje esančių įrodymų prieštaringumo byloje kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovės sveikatos būklės ir nebuvo galima padaryti vienareikšmės ir kategoriškos išvados, kad ieškovė neserga ligomis, įtrauktomis į minėtą sąrašą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis ne nustatytos apskaitos formos medicininiu pažymėjimu, o įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų neatitinkančiais įrodymais.

Šioje byloje sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečių vaikų interesais, kurių apsaugos užtikrinimas yra viena iš svarbiausių teisinės valstybės užduočių. Esant prieštaringiems įrodymams, vien formalus ir atsietas apeliantės pateikto nustatytos formos medicininio pažymėjimo, kuriame, be kita ko, yra nurodyta tik tai, kad ji su globos namų ugdytiniais bendrauti gali, vertinimas prieštarautų pamatiniams teisės principams, juo labiau, kad būtent šio įrodymo vertinimas tiesiogiai susijęs su vaikų interesais, kurie, atsižvelgiant į tarptautinį bei nacionalinį reglamentavimą, yra prioritetiniai. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje nurodyta, kad valstybės, Konvencijos dalyvės, susitarė dėl šios Konvencijos, atsižvelgdamos į ypatingą vaiko apsaugos būtinumą, kuri yra būtina dėl vaiko fizinio ir psichinio nebrandumo, į tai, kad vaikui reikia ypatingos apsaugos, ypatingo dėmesio ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Šios Konvencijos 3 str. 1 d. numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Pagal Konvencijos 27 str. 1 d. vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamą sprendimą priėmusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos, o CPK 68 str. 2 d. įtvirtina, kad pareiškimas dėl nušalinimo turi būti motyvuotas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis subjektyviais kriterijais, o ne visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir įrodymus įvertinęs pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias CPK normas. Apeliantė nenurodė ir byloje nėra duomenų apie tai, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas ar kad skundžiamą nutarimą priėmusi teisėja siekė keršyti apeliantei. Tai, kad teismo sprendimas yra nepalankus šaliai, savaime nereiškia nei įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nei teismo šališkumo. Ieškovė turi bylinėjimosi patirties, dirba mokytoja, turi gyvenimiškos patirties, todėl neįtikimas apeliacinio skundo argumentas, kad nušalinimas pirmosios instancijos teismo teisėjai nebuvo pareikštas iš baimės.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta Panevėžio A. B. kūdikių ir vaikų globos namų atstovė S. J. nurodė, jog įstaiga dėl ieškovės jokių nusiskundimų neturi ir kad ji Globos namų teritorijoje prie socialinių darbuotojų gali bendrauti su globos namų ugdytiniais. Taigi, nepaisant to, kad ieškovei šiuo metu negali būti suteiktas leidimas priimti svečiuotis Globos namų auklėtinių, tačiau bendravimas su jais, pagal bylos duomenis, visiškai nėra apribotas.

Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovės A. U. apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindas nustatyti, kad bylos medžiaga yra nevieša, kadangi reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo slaptumą ir informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą (CPK 10 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pripažinti, kad šios civilinės bylos medžiaga yra nevieša.