Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. ir B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „X“ ieškinį atsakovams A., B., C., D., uždarajai akcinei bendrovei „Chem Trade LT“, Airijoje registruotai bendrovei „Sago Industries Limited“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „X“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A., B., C., D.,, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Chem Trade LT“ ir Airijoje registruotos bendrovės „Sago Industries Limited“ 1 424 516 Eur nuostolių atlyginimą, iš atsakovų A., B., C., D. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, o iš atsakovų UAB „Chem Trade LT“, Airijoje registruotos bendrovės „Sago Industries Limited“ – 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės AB „X“ apeliacinį skundą, 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

3. Klaipėdos apygardos teismui 2024 m. rugpjūčio 12 d. buvo pateiktas atsakovų A. ir B. prašymas dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros taikymo. Atsakovai prašė nustatyti, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, juo siekdama pakenkti atsakovų vykdomai veiklai ar atgrasyti atsakovus nuo šios veiklos, ir ieškinį palikti nenagrinėtą.

4. Nurodė, kad atsakovas B. buvo AB „X (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. gegužės 17 d., kuomet netikėtai buvo atleistas. Atsakovas A. buvo ieškovės (duomenys neskelbtini), su juo sudaryta darbo sutartis taip pat buvo nutraukta 2019 m. gegužės 17 d. dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, tačiau teismai J. G. darbo byloje jo atleidimą pripažino neteisėtu. Šiaulių apygardos teisme šiuo metu nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-04-2-00154-2019-9 dėl (duomenys neskelbtini), byloje taip pat pareikštas ir civilinis ieškinys, kurio vertė apie (duomenys neskelbtini). Byloje kaltinamaisiais yra nagrinėjamos bylos ieškovė, jos (duomenys neskelbtini).

5. Atsakovų teigimu, ieškovė šiuo procesu siekia juos nutildyti, įbauginti ir užtikrinti, kad jie finansiškai nukentėtų. Ikiteisminis tyrimas dėl (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas 2019 m. rudenį. 2020 m. sausio 17 d. AB „X“ teritorijoje naktį Klaipėdos apygardos prokuratūra įvykdė reidą, kurio metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų, ieškovės (duomenys neskelbtini) dėl šio įvykio kaltina (duomenys neskelbtini), t. y. šios bylos atsakovus B. ir A. Spaudoje yra išdėstyta ir abiejų atsakovų pozicija, kurie ieškovės kaltinimus neigia. Be to, viešai prieinama ir tokia informacija, kad tiek atsakovas B., tiek atsakovas A. bendradarbiavo su pareigūnais vos tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui.

6. Pažymėjo, kad ieškovė nuo 2019 m. rudens tikėtinai, o nuo 2020 m. sausio 7 d. jau tikrai žinojo informaciją, jog neidentifikuotas asmuo pranešė apie (duomenys neskelbtini), taigi, ji žinojo, kad tyrimas pradėtas pagal neatskleisto pranešėjo pareiškimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei yra žinoma aplinkybė, jog tiek atsakovas B., tiek atsakovas A. dar dirbdami AB „X“ kėlė klausimą dėl (duomenys neskelbtini), o pradidėjus ikiteisminiam tyrimui bendradarbiavo su pareigūnais, ieškovė šioje byloje persekioja atsakovus B. ir A. dėl įtariamų, kad kurs nors iš jų yra pranešėjas baudžiamojoje byloje. Tai neabejotinai sustiprina atsakovų įsitikinimą, kad ši civilinė byla, kaip ir kiti ieškovės nepagrįsti teisiniai veiksmai atsakovų atžvilgiu, yra akivaizdus strateginio ieškinio prieš visuomenės dalyvavimą (toliau – SLAPP) pavyzdys.

7. Be to, tai nėra pirmasis ieškovės nepagrįstas ieškinys atsakovams. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-162-330/2022 pripažino, kad kitoje ieškovės atsakovų atžvilgiu inicijuotoje civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) reikalavimas atsakovams buvo nepagrįstas, o tai yra vienas iš SLAPP požymių. Finansinės išlaidos, susijusios su teisinėmis procedūromis, yra svarbus veiksnys, lemiantis SLAPP aukomis tapusių žurnalistų ar visuomenės veikėjų sprendimus nutraukti bylinėjimąsi SLAPP bylose ir atlyginti neva padarytą žalą. Taigi, tiek pats ieškinys ankstesnėje byloje, tiek joje paduotas ieškovės apeliacinis skundas įrodo, kad tokiais teisiniais veiksmais buvo siekiama ne ieškovei palankaus teisminio rezultato, o sukelti baimę atsakovams B. ir A., siekiant juos nutildyti baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad šis nepagrįstas teisminis procesas nėra pirmasis procesas, inicijuotas ieškovės ir nukreiptas į atsakovus B. ir A., egzistuoja pakankamas įsitikinimas, jog tokių nepagrįstų teisminių procesų tikslas yra siekis sustabdyti B. ir A. nuo atsakovų dalyvavimo visuomeninėje veikloje, taip pat parodymų davimo prieš ieškovę ir su ja susijusius asmenis.

8. Kaip teigia atsakovai B. ir A., jie jaučiasi įbauginti, visų pirma, dėl ieškovės reguliariai pradedamų visiškai nepagrįstų teisinių procesų. Patenkinus ieškovės ieškinį, kiltų reali grėsmė visuomenės saugumui, kadangi bet kuris asmuo, sutikęs duoti neigiamus parodymus (duomenys neskelbtini), galėtų būti nepagrįstai persekiojamas. Atsakovai kiekvieną dieną 5 metus turi išgyventi papildomą nerimą, eikvoti ribotus finansinius išteklius advokatų pagalbai apmokėti, gyventi nežinioje, svarstant, kokių veiksmų už viešai žinomus ieškovei nepalankius parodymus atsakovai vėl susilauks.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atsakovų prašymo dėl CPK 95¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros taikymo netenkino.

10. Teismas nurodė, kad CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas tada, kai ieškinys pareiškiamas po Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142, 296, 297 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 95¹ straipsniu įstatymo Nr. XIV-1748 (toliau – įstatymas Nr. XIV-1748) įsigaliojimo dienos, t. y. 2022 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju ieškinys teisme pareikštas 2020 m. vasario 19 d.

11. Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas turėjo ketinimų dėl CPK 95¹ straipsnio nuostatų taikymo iki įstatymo Nr. XIV-1748 įsigaliojimo pateiktiems ieškiniams. Kadangi aptarto įstatymo nuostatos netaikomas tiems faktams ir jų teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki minėto įstatymo įsigaliojimo, 2020 m. vasario 19 d. pareikštam ieškiniui, yra netaikoma CPK 95¹ straipsnio procedūra.

12. Teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad atsakovai nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie sudarytų galimybę įsitikinti atsakovų A. ir B. prašymo preliminariu pagrįstumu. Atsakovų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimai bei nuorodos į straipsnius spaudoje objektyviai neįrodo atsakovų B. ir A. prašymo dėl CPK 95¹ straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradėjimo pagrįstumo. Todėl nėra pagrindo pradėti CPK 95¹ straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Atsakovai A. ir B. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir perduoti atsakovų prašymą dėl CPK 95¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros taikymo nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Nors ieškinys šioje byloje buvo pareikštas dar iki CPK 95¹ straipsnio priėmimo ir įsigaliojimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 31 d nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama iš naujo. CPK 3 straipsnio 9 dalis aiškiai nurodo, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Tai reiškia, ir šioje civilinėje byloje CPK 95¹ straipsnis yra taikomas, o atitinkamas prašymas pateiktas laiku.

13.2. Atsižvelgiant į tai, kad SLAPP modelis Lietuvoje sukurtas siekiant užtikrinti efektyvią teisminę gynybą nuo SLAPP ieškinių, manytina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti atsakovų prašymo tokiu formaliu pagrindu, kaip ieškinio padavimo data.

13.3. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą, nepagrįstai rėmėsi prašymo preliminaraus pagrįstumo neįrodymo argumentu. SLAPP proceso esmė savaime lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka ne atsakovams, o ieškovui, pareiškusiam galimai nepagrįstą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą, neteisingai šalims paskirstydamas įrodinėjimo pareigas.

13.4. Pirmosios instancijos teismas prašymo priėmimo stadijoje niekaip negalėjo nuspręsti dėl įrodymų (ne)pakankamumo. Jeigu teismas analizavo prašymo turinį ir jame pateikiamus įrodymus bei jais rėmėsi, atsisakydamas patenkinti prašymą, o tai yra atliekama įrodymų tyrimo stadijoje, teismas faktiškai pradėjo specialią procedūrą dėl SLAPP. Todėl nutartyje visiškai nepagrįstai nurodoma apie atsisakymą pradėti šią procedūrą. Be to, teismas prašymo netenkino, o ne atsisakė jį priimti, vadinasi, prašymas buvo išspręstas. Tai reiškia, kad speciali procedūra dėl SLAPP buvo aktyvuota, priešingai teismo motyvams, jog ji netaikytina.

13.5. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsakovų prašymą, nesilaikė CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintos procedūros ir padarė teisės taikymo klaidą, t. y.: 1) teismas nepareikalavo iš ieškovės pateikti atsikirtimus į atsakovų prašymą; 2) teismas nenurodė ieškovei tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimo ir pateikti įrodymus, patvirtinančius ieškovės nurodomas aplinkybes, jeigu tokie įrodymai nebuvo pateikti su ieškiniu; 3) teismas nevertino šio prašymo pagal CPK 95¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus – ieškinyje pareikšto reikalavimo ar jo dalies neproporcingumo, perteklinio pobūdžio, aplinkybės, kad ieškovė dėl panašių reikalavimų yra inicijavusi daugiau bylų, nors ši aplinkybė yra viena iš požymių, kad ieškovė baugina atsakovus ar jiems grasina; 4) teismas nevertino ieškovės atsikirtimų (nes jų nepaprašė); 5) teismas visiškai nemotyvavo atsisakymo tokį prašymą priimti.

13.6. Ieškinys šioje civilinėje byloje atitinka visus CPK 95¹ straipsnyje nustatytus SLAPP požymius, kadangi: 1) ieškinys paduotas akivaizdžiai piktnaudžiaujant teise; 2) ieškovė atakuoja atsakovus nepagrįstais teisiniais procesais; 3) atsakovai jaučia baimę ir ieškovės siekį juos užtildyti. Teismui užtektų identifikuoti bent vieną SLAPP, nustatytą įstatyme, požymį ar kitą, įstatyme nenustatytą, pripažįstant ieškinį piktnaudžiavimu.

14. Atsakovas C. atsiliepime prašo atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovų B. ir A. atskirasis skundas yra pagrįstas ir teisiškai motyvuotas, todėl yra pagrindas panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį.

15. Atsakovė UAB „Chem Trade LT“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovai B. ir A. atskirajame skunde išdėstė detalius argumentus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje panaikinimo, kuriems atsakovė visiškai pritaria.

16. Atsakovė Airijoje registruota bendrovė „Sago Industries Limited“ prašo atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su atsakovų atskiruoju skundu ir mano, kad atskirasis skundas yra motyvuotas bei teisiškai pagrįstas.

17. Ieškovė AB „X“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Prašymas negalėjo būti pareikštas dėl ieškinio, kuris pateiktas iki CPK 95¹ straipsnio įsigaliojimo, t. y. iki 2022 m. gruodžio 31 d., kaip tai aiškiai ir imperatyviai nustatyta įstatymo Nr. XIV-17481 5 straipsnyje, ir vien jau todėl yra netenkintinas.

17.2. Atsakovai A. ir B. nevykdo visuomenės informavimo ar kitokios su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu susijusios veiklos, kuriai 2020 m. vasario 19 d. pareikštas ieškinys galėtų pakenkti, ar nuo kurios juos būtų siekiama atgrasyti, o tai yra atsakovų prašomos taikyti procedūros būtina sąlyga bei prielaida pagal CPK 95¹ straipsnio 1 dalį.

17.3. Prašymas pareikštas akivaizdžiai per vėlai ir jo nagrinėjimas šioje proceso stadijoje nebeturi prasmės ir neatitinka tikslų, kurių siekiama CPK 95¹ straipsniu – įvertinti, ar ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, tik gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį ir nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės, o ne baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, kai ieškinio nepagrįstumą teismas gali konstatuoti galutiniu teismo sprendimu. Tokio prašymo reiškimas ir nagrinėjimas baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra suderinamas su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, be to, nėra ir pagrindų pradėti procesą pagal CPK 95¹ straipsnį.

17.4. Nutartis negali būti apeliacijos objektu, ji neužkerta atsakovams kelio į tolimesnę teisminę gynybą, be to, nutarties apskundimas nestabdo tolesnio bylos nagrinėjimo.

17.5. Atskirojo skundo argumentai prieštarauja ne tik teisiniam reglamentavimui, bet ir bendrai teisinei logikai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl CPK 95¹ straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo teisinių prielaidų

18. Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl nuo 2022 m. gruodžio 31 d. įsigaliojusios CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintos procedūros taikymo galimybės. Priešingai nei skundžiamos nutarties turinį interpretuoja apeliantai, pirmosios instancijos teismas šia nutartimi išsprendė ne jų prašymo dėl atitinkamos procedūros taikymo priėmimo, o tokio prašymo nepagrįstumo klausimą, atsisakęs jį patenkinti visų pirma dėl to, kad ieškinio bei atsiliepimo, kuriame ir turėtų būti pareikštas toks prašymas, padavimo metu CPK 95¹ straipsnio nuostatos dar negaliojo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismui netenkinus prašymo pradėti apeliantų pageidaujamą procedūrą, ši procedūra ir neprasidėjo, todėl atskirojo skundo argumentai, kad teismas faktiškai pradėjo specialią procedūrą dėl SLAPP, atmestini kaip nepagrįsti.

19. Jeigu teismas, gavęs atsakovo prašymą ar įvertinęs ieškovo pateiktus atsikirtimus, priima nutartį atmesti atsakovo prašymą kaip nepagrįstą, ši teismo nutartis gali būti skundžiam atskiruoju skundu (CPK 95¹ straipsnio 4 dalis). Todėl ir ieškovės pozicija, kad apeliantų skundžiama nutartis negali būti apeliacijos objektu, taip pat aiškiai stokoja pagrįstumo.

20. Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, teigia, kad CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje byloje gali ir turi būti taikomas, nes, kasaciniam teismui bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliantai prašymą pateikė jau galiojant aptariamame straipsnyje nustatytai specialiai procedūrai. Ir su tokiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

21. CPK 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta civilinio proceso teisės normų galiojimo laike taisyklė, pagal kurią civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus.

22. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks minėtoje CPK normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka civilinio proceso teisės proceso stadijų ir proceso veiksmų teoriją. Tai reiškia, kad, skirtingai nuo materialiosios teisės normų, civiliniame procese galioja atvirkštinis principas, t. y. nauja proceso norma atitinkamai pakeičia teismo proceso dalyvių elgesį, nesvarbu, kada atsirado patys procesiniai teisiniai santykiai. Šio principo išimtys paprastai būna retos ir konkrečiai nustatomos įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-611/2015).

23. Nagrinėjamu atveju aktualus įstatymas Nr. XIV-1748, kuris įsigaliojo 2022 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta įstatymo Nr. XIV-1748 taikymą apibrėžianti teisės norma, pagal kurią šiame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas taikomas, kai ieškinys pareiškiamas po šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi aptarto įstatymo taikymas buvo susietas su jo įsigaliojimo data ir procesinio veiksmo – ieškinio pareiškimo – momentu byloje. Būtent tokios, įstatyme Nr. XIV-1748 aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtos aplinkybės, t. y. šio įstatymo įsigaliojimo data ir procesinio veiksmo (ieškinio byloje pareiškimo) atlikimo momentas, o ne kitos įstatyme Nr. XIV-1748 nenurodytos aplinkybės, yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl aptariamo įstatymo taikymo galimybės nagrinėjamu atveju.

24. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškinys byloje buvo pareikštas 2020 m. vasario 19 d., taigi, iki įstatymo Nr. XIV-1748 įsigaliojimo (2022 m. gruodžio 31 d.). Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apie bylos procesą matyti, jog po bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byla toliau buvo nagrinėjama to paties ieškinio, pareikšto 2020 m. vasario 19 d., pagrindu. Ieškinys nebuvo tikslinimas, jo elementai (dalykas, pagrindas) nebuvo keičiami, taigi jis negali būti vertinamas ir kaip iš esmės naujas ieškinys (paduotas po 2022 m. gruodžio 31 d.). Be kita ko, ir proceso teisės normos nenustato šalims pareigos iš naujo pareikšti ieškinio reikalavimų bei pateikti atsiliepimo į ieškinį tada, kai byla aukštesnės instancijos teismo yra grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

25. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys byloje buvo pareikštas 2020 m. vasario 19 d., pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, jog po 2023 m. kovo 31 d. (t. y. po bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) atsirado įstatymo Nr. XIV-1748 5 straipsnyje įtvirtinta būtinoji šio įstatymo taikymo sąlyga – ieškinio pareiškimas po 2022 m. gruodžio 31 d. Kitaip nei yra įsitikinę apeliantai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis, kuria ši byla buvo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, niekaip neįtakojo ir negalėjo pakeisti įstatymų leidėjo valios dėl įstatymo Nr. XIV-1748 5 straipsnyje įtvirtintos šio įstatymo taikymo laike taisyklės įsigaliojimo.

26. Nesutiktina ir su apeliantų atskirojo skundo teiginiais, kad CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turėjo būti taikomas nepriklausomai nuo ieškinio pareiškimo byloje datos vien dėl to, kad minėtame straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo siekiama socialiai naudingų tikslų – apsaugoti asmenis, kurie gali būti civiline tvarka persekiojami dėl savo pilietinių ar visuomeninių pareigų vykdymo.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galimybė taikyti CPK 95¹ nuostatas iki jų įsigaliojimo atsiradusiems procesiniams teisiniams santykiams įstatymų leidėjo yra įvertinta, įstatyme Nr. XIV-1748 konkrečiai ir aiškiai apibrėžiant CPK 95¹ straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygas (po ieškinio byloje padavimo). Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju legislatyvinė omisija (atitinkamo teisinio reguliavimo spraga) neegzistuoja. Kadangi paties įstatymų leidėjo valia teismams teisė taikyti CPK 95¹ straipsnio nuostatas iki jų įsigaliojimo datos atsiradusiems procesiniams teisiniams nebuvo suteikta, apeliantų nuoroda į šios proceso normos taikymo paskirtį ar tikslus kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja.

28. Skirtingai nei nurodo apeliantai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo atlikta CPK 95¹ straipsnio nuostatų taikymo analizė, atsižvelgiant į įstatyme Nr. XIV-1748 konkrečiai ir aiškiai nurodytas minėto straipsnio taikymo sąlygas, nebuvo formali ir visiškai atitiko įstatymų leidėjo valią. Pritarus apeliantų teiginiams, kad įstatymuose eksplicitiškai (t. y. aiškiai išreikštos) įtvirtintos procesinių teisės normų taikymo sąlygos (pvz., jų taikymą susiejant su konkrečiais momentais) nėra svarbios, o atlieka vien formalų vaidmenį, susidarytų netoleruotina ir teisiškai ydinga situacija, kai įstatymuose įtvirtintos taisyklės, apibrėžiančios tokių įstatymų taikymo aplinkybes, neatliktų jokios paskirties, taptų beprasmėmis, paneigtų tiek įstatymų leidėjo valią, tiek ir teisinio apibrėžtumo bei stabilumo, taip pat bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų reikalavimus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų atskirajame skunde akcentuojamas kaip nepagrįstai netaikytas CPK 95¹ straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių veiksmų atlikimas jau nėra tikslingas ir nebūtų suderinamas su CPK 95¹ straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo tikslais. Pagal CPK 95¹ straipsnio 1 dalį prašymas taikyti CPK 95¹ straipsnyje numatytą procedūrą turi būti pateiktas jau atsiliepime į ieškinį, o ne kurioje nors vėlesnėje bylos proceso stadijoje, pavyzdžiui, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo. Iš nurodytos teisės normos darytina išvada, kad tokia procedūra taikytina pačioje civilinio proceso pradžioje, taip siekiant apsaugoti atsakovą nuo jo nepagrįsto įtraukimo dalyvauti nesąžiningai pradėtame civiliniame procese. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2024/1069 dėl asmenų, užsiimančių visuomenės dalyvavimo veikla, apsaugos nuo akivaizdžiai nepagrįstų ieškinių ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesų (Strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo) taip pat yra pabrėžiamas tokio pobūdžio priemonių taikymo poreikis būtent ankstyvoje bylos proceso stadijoje. Direktyvos 11 straipsnyje „Ieškinio atmetimas anksčiau laiko“ atkreipiamas dėmesys į valstybės narės pareigą užtikrinti, kad teismai, tinkamai išnagrinėję, galėtų pagal nacionalinę teisę atmesti ieškinius dėl visuomenės dalyvavimo kaip akivaizdžiai nepagrįstus kuo ankstesniame proceso etape.

30. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškinys byloje gautas prieš beveik 4 metus (2020 m. vasario 19 d.); byla jau buvo išnagrinėta pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinys atmestas; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimas panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui). Taigi, nagrinėjamos bylos procesas yra reikšmingai pažengęs nuo jo pradinio etapo ir yra pasiekęs baigiamąjį bylos nagrinėjimo etapą. CPK 95¹ straipsnio taikymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neatitiktų minėtame straipsnyje įtvirtinto instituto paskirties – užkirsti galimybę tikėtinai piktnaudžiaujančiam procesinėmis teisėmis asmeniui įtraukti atsakovą, persekiojamą dėl savo pilietinių ar visuomeninių pareigų vykdymo, į civilinės bylos nagrinėjimo procesą ir nutraukti bylos nagrinėjimą kuo ankstesniame jos proceso etape. Priešingai, tokio instituto taikymas reikšmingai pažengusioje bylos proceso stadijoje nėra suderinamas ir su bendraisiais proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimais (CPK 7 straipsnio 1 dalis).

31. Atmestini ir atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti prašymą, nepagrįstai atsisakymą motyvavo šio prašymo preliminaraus pagrįstumo neįrodymu. Viena vertus, preliminariai įsitikinti tokio atsakovo prašymo pagrįstumu, teismą įpareigoja pats įstatymas (CPK 95¹ straipsnio 2 dalis).

32. Kita vertus, apeliantai iš tiesų nepagrindė CPK 95¹ straipsnio taikymo konkrečių subjektų atžvilgiu (lot. ratione personae) sąlygos, t. y. nepateikė svarių argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad šis ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas būtent dėl jų vykdomos visuomenės informavimo ar kitokios su bendraisiais visuomenės interesais susijusios veiklos (siekiant pakenkti jų vykdomai informavimo ar kitokiai su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu susijusiai veiklai ar siekiant atgrasyti nuo tokios veiklos; CPK 95¹ straipsnio 1, 3 dalys). Nors apeliantai laikosi pozicijos, kad ieškovė šioje civilinėje byloje pareiškė pakartotinį ieškinį apeliantams tik dėl jų bendradarbiavimo su pareigūnais, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, atliekamam dėl (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrindė, kad tokiu bendradarbiavimu su pareigūnais apeliantai siekė ginti ne savo pačių asmeninius, o visuomenės interesus (CPK 178 straipsnis). Jokių apeliantų, buvusių ieškovės (duomenys neskelbtini), visuomeninės veiklos vykdymo ar visuomenės informavimo įrodymų, iki buvo nustatyti (duomenys neskelbtini) veiksmai bei dėl jų pradėtas ikiteisminis tyrimas, su prašymu nepateikta. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pareiga duoti teisingus, tikrovės neiškreipiančius parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje ir patys apeliantai dalyvauja bei yra apklausiami, jiems kyla tiesiogiai iš baudžiamojo proceso įstatymo, todėl interpretuoti baudžiamojoje byloje duodamus parodymus kaip su viešojo intereso tenkinimu ar gynimu susijusius veiksmus, nėra jokio pagrindo.

33. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. Nurodytų motyvų pagrindu atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama neapkeista.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

34. Apeliantas B. prieš pat teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme pradžią 2024 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, siekiant išsiaiškinti šiuos prejudicinius klausimus: 1) ar Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į Direktyvos 2024/1069 preambulės 6 punktą, įtvirtinta visuomenės dalyvavimo veikla gali būti aiškinama kaip apimanti fizinio asmens buvimą pranešimo teikėju (pranešėju), kaip tai apibrėžia Direktyvos 2019/1937 5 straipsnio 7 dalis?; 2) ar Direktyvos 2024/1069 11 straipsnio nuostatos inter alia Direktyvos 2024/1069 preambulės 33 punktas, 38 punktas, 39 punktas, 6 straipsnis, 7 straipsnis, 11 straipsnis, 12 straipsnis, kurios reglamentuoja Europos Sąjungos valstybės narės teismo teisę tokius prašymus dėl ieškinio atmetimo anksčiau laiko išnagrinėti greičiau, turėtų būti aiškinamos taip, kad šalis tokį prašymą turi pateikti tik pirmajame Europos Sąjungos valstybės narės teismui teikiamame procesiniame dokumente, inter alia atsiliepime į ieškinį, ir negali pateikti vėliau bylos proceso metu, kai apie aplinkybes, sudarančias tokio prašymo pagrindą, asmuo sužino?; 3) ar Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnio 3 dalis ir Direktyva 2024/1069 kartu gali būti aiškinamos taip, kad ieškiniams, paduotiems iki 2022 m. gruodžio 31 d., Direktyva 2024/1069 ir ES teisė negali būti taikoma?; 4) ar Direktyvos 2019/1937 19 straipsnio k punkte nurodoma „žala“ ir „finansiniai nuostoliai“ gali būti aiškinami kaip finansinė žala, patirta dėl piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo proceso dėl visuomenės dalyvavimo pranešimo teikėjo atžvilgiu, kaip tai aprašoma Direktyvos 2024/1069 preambulės 16 punkte?; 5) ar Direktyvos 2019/1937 19 straipsnio k punkte nurodoma „žala“ gali būti aiškinama kaip moralinė žala, patirta dėl piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo proceso dėl visuomenės dalyvavimo pranešimo teikėjo atžvilgiu, kaip tai aprašoma Direktyvos 2024/1069 preambulės 46 punkte?; 6) ar Direktyvos 2019/1937 19 straipsnyje aptariamos visos būtinos priemonės, kurių imasi valstybės narės, siekiant uždrausti bet kokios formos atsakomuosius veiksmus asmenų, nurodytų Direktyvos 2019/1937 4 straipsnyje, atžvilgiu, gali būti aiškinamos kaip apimančios piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesą dėl visuomenės dalyvavimo pagal Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalį?; 7) ar pagal Direktyvą 2024/1069 turėtų būti nustatinėjama (išsiaiškinama) ta aplinkybė, jog prašymą dėl ieškinio atmetimo anksčiau laiko pateikęs asmuo patenka į subjektų, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą (Direktyvos 2024/1069 preambulės 6 p,), toks asmuo yra pranešėjas (pranešimo teikėjas), ir ar jeigu teismui trūksta duomenų apie tai, pats Europos Sąjungos valstybės narės teismas pagal Direktyvą 2024/1069 neturėtų imtis aktyvių veiksmų, siekiant nurodytą aplinkybę išsiaiškinti ir įsitikinti tokio asmens statusu?; 8) ar Direktyvos 2024/1069 1 straipsnyje įtvirtinta akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio sąvoka reiškia ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, konkrečiai Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalies a–d punktų atžvilgiu?; kadangi iš Direktyvos 2024/1069 12 straipsnio ieškovui kyla pareiga įrodyti ieškinio pagrįstumą, ar tai reiškia, kad ieškovui reikia įrodinėti būtent Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalies a–d visuose punktuose nurodytų aplinkybių? Ar šių aplinkybių sąrašas turėtų būti aiškinamas kaip baigtinis?; 9) Ar piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo proceso dėl visuomenės dalyvavimo konstatavimui pakanka, jog būtų konstatuota bent vienas iš Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalies a–d punktuose įtvirtintų požymių, ar tokiam konstatavimui reikia visų požymių? Taip pat, ar galima Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalį aiškinti taip, jog tokiam konstatavimui gali būti nustatomi kiti piktnaudžiavimo požymiai, neįtvirtinti Direktyvos 2024/1069 4 straipsnio 3 dalies a–d punktuose, bet patvirtinantys piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo proceso dėl visuomenės dalyvavimo buvimą?; 10) ar gali būti aiškinama taip, jog asmuo, kurio atžvilgiu pradėtas piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesas dėl visuomenės dalyvavimo, turi teisę kreiptis dėl Direktyvos 2024/1069 7 straipsnio 1 dalyje bei Direktyvos 2024/1069 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintų procesinių apsaugos priemonių taikymo pagal nacionalinę teisę, nepaisant to, jog ES valstybės narės nacionalinės proceso taisyklės, numatančios Direktyvoje 2024/1096 esantį teisinį mechanizmą, atsirado vėliau nei buvo pradėtas piktnaudžiaujamojo pobūdžio teismo procesas dėl visuomenės dalyvavimo?; 11) ar gali būti aiškinama taip, jog Europos Sąjungos valstybės narės teismas, gavęs prašymą pagal Direktyvos 2024/1069 11 straipsnį bei atsižvelgiant į Direktyvos 2024/1069 12 straipsnio 1 dalį, neturi įsitikinti tokio prašymo preliminariu pagrįstumu, o prašymą pateikti ieškovui tam, kad šis pasisakytų dėl tokio prašymo? Ar Direktyva 2024/1069 gali būti aiškinama, jog pagal Direktyvą 2024/1069 pateikus prašymą dėl ieškinio atmetimo anksčiau laiko, šis prašymas apskritai gali būti nesprendžiamas, t. y. speciali procedūra gali būti nepradėta?; 12) ar gali būti aiškinama, jog siekiant įsitikinti akivaizdžiu ieškinio nepagrįstumu Direktyvos 2024/1069 prasme, nereikia papildomai nustatinėti atsakovo pareikšto prašymo dėl ieškinio atmetimo anksčiau laiko preliminaraus pagrįstumo?

35. Prašyme nurodė, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nesirėmė aktualiu Europos Sąjungos taikomu reguliavimu. Tam, kad klausimas dėl SLAPP procedūros taikymo šioje byloje galėtų būti sprendžiamas, yra būtinas Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimas.

36. Apeliacinės instancijos teismas šio prašymo patenkinimui pagrindo neįžvelgia. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

37. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ESTT).

38. Taigi, pirmiau aptartame CPK straipsnyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo teisė (išskyrus galutinės instancijos teismą, kuriam nustatyta pareiga) kreiptis į ESTT su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, kai taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas.

39. Šiame kontekste aktualu tai, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58, 59 punktai).

40. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT pateikto išaiškinimo Europos Sąjungos teisės klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-579-553/2024).

41. Nagrinėjamu atveju CPK 95¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurį apeliantė prašė taikyti byloje, priimtas ir įsigaliojo anksčiau (2022 m. gruodžio 31 d.) nei priimta Direktyva 2024/1069 (2024 m. balandžio 11 d.). Akivaizdu, kad priimant įstatymą Nr. XIV-1748, kuriuo CPK papildytas 95¹ straipsniu, įstatymų leidėjas nesirėmė Direktyvos 2024/1069 nuostatomis, kurios normų išaiškinimo siekia apeliantas. Pažymėtina, kad ir įstatymo Nr. XIV-1748 aiškinamajame rašte nėra nuorodų į Direktyvos 2024/1069 projektą ar kitokią Direktyvos 2024/1069 parengiamąją medžiagą, kuria remiantis būtų rengiamas įstatymo Nr. XIV-1748 projektas. Atsižvelgiant į laiko tarpą tarp įstatymo Nr. XIV-1748 įsigaliojimo ir Direktyvos 2024/1069 priėmimo, Direktyvos 2024/1069 nuostatos objektyviai negalėjo būti ir nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę priimant įstatymą Nr. XIV-1748, kuriuo CPK buvo papildytas 95¹ straipsniu. Todėl, kitaip ne mano apeliantas, Direktyvos 2024/1069 taikymo klausimas nagrinėjamu atveju nekyla.

42. Be to, Direktyvos, skirtingai nuo Europos Sąjungos Reglamentų, nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai. Nors Direktyvose keliami tikslai yra privalomi kiekvienai valstybės narei, visgi kiekvienos valstybės Vyriausybė pati pasirenka jų įgyvendinimo formas bei metodus. Tai daroma todėl. kad yra skirtingos valstybių narių nacionalinės teisės sistemos. Nagrinėjamoje byloje iš esmės sprendžiamas klausimas tik dėl nacionalinės teisės normų, įtvirtintų įstatyme Nr. XIV-1748 ir CPK 95¹ straipsnyje, taikymo, o nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas pagal bendrąją taisyklę nėra prejudicinio sprendimo dalykas. ESTT neturi kompetencijos taikyti Europos Sąjungos teisės ginčo faktinei situacijai, negali priimti sprendimo dėl to, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas konkrečiai ginčo faktinei situacijai, taip pat neturi ir kompetencijos spręsti dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su Europos Sąjungos teise apskritai (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-579-553/2024).

43. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant teisingai išspręsti byloje kilusį procesinį klausimą, neatsiranda ir prielaidos kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.