Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepasisakė dėl palūkanų teisėtumo, tinkamai nepranešęs apie teismo posėdį atsakovui, pažeidė procesines teisės normas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes su paskolos sutarties sudarymu, įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas teismo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kitus atsakovo pateiktus įrodymus.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškiniu ieškovas V. B. skolą iš atsakovo V. M. reikalavo priteisti tuo pagrindu, kad atsakovas negrąžina pagal 2000 m. spalio 25 d. paskolos sutartį pasiskolintų 55 000 Lt. Prieštaravimuose bei apeliaciniame skunde atsakovas neneigė, jog yra pažįstamas su ieškovu bei, kad juos siejo verslo santykiai, tačiau neigia, jog pasirašė paskolos sutartį, teigia, jog nebuvo jokio poreikio skolintis iš ieškovo pinigų, kadangi verslo poreikiams reikalinga 55 000 Lt suma paskolos sutarties pagrindu buvo gauta iš V. K..

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Taigi pagal šias įstatymo normas sutarties vykdymui taikomos 2000 m. CK. Kadangi paskolos sutartis sudaryta 2000 m. spalio 25 d., t.y. galiojant 1964 m. CK, todėl aiškinant šalių surašytą paskolos sutartį taikomos šio kodekso normos, reglamentavusios paskolos santykius.

Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys naudotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas tampa aktualus tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas. Paskolos sudarymo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 291 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda nuosavybėn pinigus arba rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Procentų pagal paskolos sutartį dydis nustatomas šalių susitarimu (1964 m. CK 292 straipsnis).

Taigi pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (1964 m. CK 291 straipsnio 2 dalis). Pagal juridinę prigimtį šalių sudaryta paskolos sutartis yra realinė, o tai reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, sutartis nebus sudaryta. 1964 m. CK 43 straipsnis reglamentavo, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 500 litų. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (1964 m. CK 58 straipsnis). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (1964 m. CK 293 straipsnis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje.

Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b.l. 4) turinio matyti, kad šia sutartimi atsakovas V. M. iš ieškovo V. B. pasiskolino 55 000 Lt, pripažindamas, jog pinigus gavo, bei, kad paskolos terminas apibrėžtas konkrečia data. Kolegijos vertinimu, šioje sutartyje yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos, sutarties tekste esantis žodžių junginys „paskolos sutarties dalyką - 55 000 Lt gavau“ reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų įvertinimu, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą, ir, jog kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovas, kurį su ieškovu siejo verslo santykiai, turėjo tikslą sudaryti paskolos sandorį. Įrodinėjimo našta nagrinėjamos bylos atveju tenka apeliantui – būtent paskolos gavėjas privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, bei, kad paskolos sutartis suklastota. Tai reiškia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą bei įvertino paskolos sutarties turinį bei įrodymus, yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atkartoti atsakovo pirmosios instancijos teisme prieštaravimuose išdėstyti argumentai, kurie pirmosios instancijos teismo sprendime yra išsamiai išanalizuoti. Pažymėtina, kad atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pripažino faktinę aplinkybę, jog kartu su ieškovu skolinosi pinigus iš V. K., nurodė, kad gautą paskolą panaudojo plėtojant verslą. Paskolos sutartyje, kurios pagrindu ieškovas prašo priteisti skolą, minima, jog ieškovas 55 000 Lt sumą taip pat gavo iš V. K., tačiau teigdamas, jog su ieškovu paskolos sutarties nesudarė, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima išvada, jog paskolos sutartis yra suklastota. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Atsakovui nagrinėjamos bylos atveju nepateikus įrodymų, kad paskolos sutartis suklastota, pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Pinigų paskolos sutartis buvo sudaryta, kai galiojo 1964 m. CK dvidešimt aštuntasis skirsnis. Šio CK 292 straipsnis numatė šalių susitarimu nustatyto dydžio procentus už suteiktą paskolą. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalį sutartinių prievolių vykdymą po 2001 m. liepos 1 d. reglamentuoja 2000 m. Civilinis kodeksas. CK 6.37 straipsnis numato palūkanas už prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas, jų paskirtį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių susitarimas mokėti palūkanas už paskolintus pinigus užtikrina palūkanų, kaip atlyginimo kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais mokėjimą. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo terminuotos paskolos teisiniai santykiai. Atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui skolą iki 2001 m. balandžio 24 d. bei įsipareigojo sumokėti 0,2 proc. mėnesines palūkanas. Kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad naujajame CK reikalavimams dėl palūkanų priteisimo numatytas penkerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), o ieškinys pareikštas 2010 m. spalio 22 d., tai tęstinio teisių pažeidimo atveju ieškovo teisė gali būti ginama nuo 2005 m. spalio 22 d. Todėl ieškinio reikalavimams priteisti palūkanas, remiantis atsakovo prašymu, taikytina senatis, ieškinio dalis dėl palūkanų priteisimo nuo sutarties sudarymo dienos iki 2005 m. spalio 22 d. atmestina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymo dėl senaties termino atnaujinimo, todėl šio termino atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas negali svarstyti (CPK 312 straipsnis). Pasibaigus sutarties terminui šalys nebuvo sutarusios toliau mokėti 0,2 proc. dydžio mėnesinių palūkanų, tokiu atveju palūkanas kreditoriaus nuostoliams kompensuoti nustato įstatymas - CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Tokiu būdu, tenkinant iš dalies apeliacinį skundą, sprendimo dalis, kuria priteistos iš atsakovo 18 133,70 Lt palūkanos keistina, atmetant ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2000 m. spalio 25 d. iki 2005 m. spalio 22 d. bei dėl 0,2 proc. dydžio mėnesinių palūkanų už laiku negrąžintą paskolos sumą 55 000 Lt nuo 2010-10-18 iki paskolos sumos grąžinimo dienos, paliekant sprendimo dalį dėl 5 proc. metinių palūkanų už 55 000 Lt sumą už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 22 d. iki 2010 m. spalio 22 d. – 13 750 Lt priteisimo (55 000 Lt x 5 proc. x 5 m.).

Ieškovui iš atsakovo, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 2,4 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šios sprendimo dalies atsakovas neginčija.

Be to, apeliantas apeliacinį skundą grindžia procesinio pobūdžio argumentais, t.y. kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nors apie savo gyvenamąją vietą teismą informavo.

Nagrinėjama byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta dokumentinio proceso tvarka (CPK XXII skyrius). Priėmus teismui preliminarų sprendimą, ir jo nuorašą atsakovui įteikus 2010-12-03 (b.l. 22), atsakovas 2010-12-23 teismui pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo (b.l. 25), kuriuos privalėjo motyvuoti ir pagrįsti CPK 177 straipsnyje nurodytomis priemonėmis. Ieškovui pateikus atsiliepimą į prieštaravimus (b.l. 35-36), byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje, apie kurį atsakovas buvo informuotas, kadangi telefonu pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (b.l. 42). Teismo posėdyje, vykusiame 2010-04-20 (b.l. 47-48), neatvykus atsakovui buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas. Pažymėtina, kad dokumentiniam procesui netaikomos CPK 225-233 straipsniuose numatytos pasirengimo bylų nagrinėjimui taisyklės, kaip jau minėta šalys savo procesiniuose dokumentuose privalo nurodyti motyvus ir juos pagrįsti įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovo argumentus bei įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas galutinį sprendimą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovo nedalyvavimas teismo 2010 m. balandžio 20 d. posėdyje dėl to, jog teismo pranešimas buvo išsiųstas buvusios gyvenamosios vietos adresu būtų galėjęs lemti skundžiamo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustačius, jog atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė bei, kad atsakovas buvo informuotas apie pirmą teismo posėdį, kuriame byla šalims pareiškus prašymus atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo išnagrinėta, nurodyti apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas teismo 2011 m. balandžio 20 d. galutinis sprendimas pakeistinas, pakeičiant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. preliminaraus sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo galutinį bei preliminarų sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų dėl palūkanų priteisimo, teismo sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistinos - atitinkamai iš naujo perskaičiuotinos priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Tenkinus ieškinį ir apeliacinį skundą dalinai (94 proc.), iš atsakovo priteistinas 94 Lt žyminio mokesčio ieškovui bei 875,61 Lt žyminio mokesčio valstybei. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Lt žyminio mokesčio ir Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi atleido atsakovą nuo 2 144 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą (b.l. 108-110), todėl iš ieškovo priteistinas 3 Lt žyminis mokestis atsakovui bei 128,64 Lt žyminio mokesčio valstybei. Taip pat priteistina iš ieškovo 1,35 Lt ir iš atsakovo 21,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. galutinį sprendimą ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. preliminarų sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti dalinai, ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos iki 2005 m. spalio 22 d., bei dėl 0,2 proc. dydžio mėnesinių palūkanų už laiku negrąžintą paskolos sumą 55 000 Lt nuo 2010-10-18 iki paskolos sumos grąžinimo dienos atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. preliminariu sprendimu priteistą ieškovui iš atsakovo palūkanų sumą sumažinti iki 13 750 Lt.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. preliminarų sprendimą dalyse dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti:

Priteisti ieškovui V. B. iš atsakovo V. M. 91 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. B. 129,99 Lt ir iš atsakovo V. M. 896,81 Lt bylinėjimosi išlaidų, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Likusių sprendimų dalių nekeisti.