Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.7.2.2; 1.1.9.2; 1.1.9.8; 1.2.25.6; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.3.6.4.5.1; 2.4.6.1

2023 m. lapkričio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 100 MGL (5 000 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas P. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gruodžio 21 d. 18.41 val. iki 2021 m. gruodžio 22 d. 16.52 val. – 1 (viena) para ir nuspręsta laikyti, kad yra sumokėta 2 MGL (100 Eur) dydžio bauda. P. M. nustatytas 1 (vienerių) metų baudos sumokėjimo terminas, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais, 3 dalimi, 68, 72 straipsniais, P. M. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta 3 (trejus) metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos (2021 m. gruodžio 22 d.), bei automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio užvedimo raktelio ir transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. M. nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio 21 d., apie 17.00 val., Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis, nei 1,51 promilių neblaivumas, tai yra alkoholio matavimo matuokliu „Drager Alcotest 7510“ Nr. (duomenys neskelbtini) (patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas 1,84 promilių neblaivumas. Tokiu būdu P. M. vairavo transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo P. M. gynėjas advokatas Muradas Bakanas apeliaciniu skundu prašo:

2.1. paskirti byloje DNR ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai, teismo ekspertui užduoti šiuos klausimus: - ar nuo vairuotojo sėdynės, vairo ir greičių perjungimo svirties paimti biologiniai DNR pėdsakai sutampa su P. M. DNR? - ar nuo vairuotojo sėdynės, vairo ir greičių perjungimo svirties paimti biologiniai DNR pėdsakai sutampa su G. T. DNR? - ar nuo keleivio priekinės sėdynės paimti biologiniai DNR pėdsakai sutampa su P. M. DNR?

2.1.1. panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, P. M. išteisinti.

2.2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

2.2.1. Skundžiamo nuosprendžio turinys (aprašomoji nuosprendžio dalis) neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nuosprendis surašytas, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų.

2.2.2. Byloje nėra jokių nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą patvirtinančių įrodymų. Nėra nustatyta aplinkybė, jog P. M., būdamas neblaivus (kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas), nuosprendyje nurodytu metu ir nurodytoje vietoje vairavo transporto priemonę.

2.2.3. P. M. nuo pat pradžių ir visą laiką neigė vairavęs automobilį. Šią aplinkybę patvirtina policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai. Atvykus pareigūnams, P. M. automobilyje nesėdėjo, o vaikščiojo šalia automobilio. Nuteistasis yra automobilio savininkas, todėl rūpinosi apgadintu ir į griovį įvažiavusiu automobiliu. Liudytojas G. T. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad būtent jis vairavo automobilį, pripažino, kad moka vairuoti, nors vairuotojo pažymėjimo neturi. G. T. išlipo iš keleivio vietos, tačiau paaiškino, kaip atsidūrė keleivio vietoje: jiems bevažiuojant į Kėdainius ir jam (G. T.) vairuojant automobilį, jis nuvažiavo nuo kelio, po to perlipo į keleivio vietą, kad išvengtų atsakomybės. Aplinkybę, kad G. T. dar būnant autoservise norėjo vairuoti automobilį, patvirtino liudytojas R. M. G. T. sulaikytas nebuvo, tačiau buvo laikomas automobilyje, po to – specialioje patalpoje, jam nebuvo leidžiama rūkyti, nusišlapinti, jis stovėjo su šliurėmis lauke ant sniego ir, nors skundėsi policijos pareigūnams, kad šąla kojos, jam nebuvo leidžiama eiti į automobilį tol, kol nepasakė, kad vairavo ne jis, o P. M. Pareigūnai aiškino G. T., kad jis važiuos į areštinę Šiauliuose ir jam nebus leidžiama iš namų pasiimti pinigus, kad galėtų grįžti namo, tuo tarpu P. M. eis namo. Būtent po tokių, pasak nuteistojo gynėjo, neteisėtų pareigūnų veiksmų G. T. pakeitė savo poziciją ir pradėjo sakyti, kad vairavo ne jis.

2.2.4. Joks asmuo, išskyrus G. T., nepatvirtino, kad automobilį vairavo P. M. Gynėjo nuomone, G. T. parodymai, kad automobilį vairavo P. M., turėjo būti vertinami kritiškai. Šis asmuo galimai pats, vengdamas atsakomybės, pareigūnams darant neteisėtą spaudimą, pakeitė savo pirminę poziciją ir parodymus. G. T. parodymų nepatikimumą patvirtina ir tai, kad įvykio aplinkybių tyrimo metu jis policijos pareigūnams jau buvo nurodęs, kad po nuvažiavimo nuo kelio, siekdamas išvengti atsakomybės, persėdo iš vairuotojo vietos į keleivio vietą. Tą patvirtina policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašai.

2.2.5. Liudytoja B. Ž., iškvietusi policijos pareigūnus, vairavimo aplinkybių nematė. Ji nurodė, kad 2021 m. gruodžio 21 d., apie 17 val., matė į griovį įvažiavusį automobilį ir šalia automobilio vaikščiojantį asmenį, kurį teisme atpažino kaip P. M. Tačiau nei vairavimo, nei nuvažiavimo nuo kelio aplinkybių ji nematė. Šios liudytojos parodymai nepaneigia nuteistojo nurodytų aplinkybių ir nepatvirtina, kad P. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo parodymai, kad tik atvykus policijos pareigūnams jis išlipo iš automobilio (ši aplinkybė akcentuojama nuosprendyje), nepatvirtina, kad P. M. vairavo automobilį iki įvažiavimo į griovį. Tai tik patvirtina, kad jis klysta dėl policijos pareigūnų atvykimo momento.

2.2.6. Pokalbis apie, neva, P. M. siūlytus G. T. pinigus (300 Eur) už tai, kad pastarasis prisiimtų atsakomybę už automobilio vairavimą, neegzistuoja. Tai – tik pareigūnų girdėto pokalbio apie galimą baudos dydį, vykusio tarp P. M., G. T. bei policijos pareigūno, interpretacija. Šią aplinkybę patvirtina kameros S5043 įrašas (duomenys neskelbtini).

2.2.7. Nuosprendyje pažymėta, kad nuteistojo parodymus, neva, jis miegojo ir atsibudo tik automobiliui įvažiavus į griovį, paneigia policijos pareigūnų parodymai (teismas nenurodė, kokie konkrečiai parodymai) ir BodyCam įrašai (konkretūs įrašai nenurodyti). Policijos pareigūnų parodymai ir informacija tarnybiniuose pranešimuose, nuteistojo gynėjo nuomone, turėjo būti vertinama kritiškai, nes byloje esantys vaizdo įrašai yra objektyvūs ir labiau atitinka faktines aplinkybes. Tuo tarpu policijos pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose ir duodami parodymus teisme, reiškia tik savo asmeninę nuomonę, interpretacijas, kurios nėra objektyvios. Nei viename iš BodyCam įrašų nuosprendyje nurodytos aplinkybės nėra užfiksuotos.

2.2.8. P. M. parodymus vertindamas kaip nepatikimus, teismas nurodė, kad nuteistasis iki automobiliui nuvažiuojant į griovį intensyviai bendravo mobiliojo ryšio telefonu. Iš byloje pateiktų mobilaus ryšio išklotinių matyti, jog į nuteistojo naudojamą mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. gruodžio 21 d. 15:24:35 val. (likus daugiau, nei 1,5 val. iki kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodyto laiko, kada buvo padaryta nusikalstama veika), prisijungus prie bokšto (duomenys neskelbtini), priimtas skambutis iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (pokalbis truko 50 s.); 16:11:38 val. gauta SMS žinutė iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini); 16:33:54 val. skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbis neįvyko; 16:34:00 val. dar tris kartus skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbiai neįvyko. Nuteistojo gynėjo nuomone, tikėtina, jog telefonas kišenėje galėjo būti prispaustas ir tuo metu buvo atlikti (išjungti) šie skambučiai arba to priežastis – kita, techninė. Kitas skambutis užfiksuotas tik 17:04:05 val., skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbis truko 154 s. Šis pokalbis fiksuotas, prisijungus prie bokšto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini) Pakruojo r. Tačiau įvykio vieta – Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) gatvė, tad šis pokalbis galėjo būti jau po įvykio – nuvažiavimo nuo kelio, nes bokštas galimai apima ir įvykio vietą; byloje nepateikta įrodymų, jog įvykio vietoje bokšto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), prisijungimas negalėjo veikti. G. T. iki įvykio irgi bendravo mobiliojo ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini); į jo naudojamą telefoną 15:24:35 val. priimtas skambutis iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio trukmė 50 s.; 16:33:54 val. skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbis neįvyko; 16:34:00 val. dar tris kartus skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbiai neįvyko; 17:04:05 val. skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio trukmė 154 s. Skunde nurodoma, kad jokio esminio skirtumo tarp P. M. ir G. T. telefoninio ryšio aktyvumo nėra. G. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad miegojo ir nematė, kaip nuvažiavo nuo kelio. Tai niekaip nepatvirtina tos aplinkybės, kad vairavo P. M., o ne G. T.

2.2.9. Pasak nuteistojo gynėjo, keistai atrodo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog tiek P. M., tiek G. T. naudojami telefonai 16:33:54 val. prisijungė prie to paties bokšto Nr. (duomenys neskelbtini) ir skambinta į tą patį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbis neįvyko. Analogiška situacija – ir su prisijungimu 16:34:00 val. prie to paties bokšto Nr. (duomenys neskelbtini), kai dar tris kartus skambinta į tą patį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbiai neįvyko; 17:04:05 val. prisijungta prie to paties bokšto Nr. (duomenys neskelbtini), skambinta į tą patį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio trukmė tokia pati – 154 s. Gynėjo teigimu, šie nuosprendyje nurodyti duomenys kelia abejonę apskritai jų patikimumu arba tai yra teismo techninė klaida. Visi vėlesni (po 17 val.) tiek P. M., tiek G. T. skambučiai ir SMS žinutės nebeturi jokios įrodomosios reikšmės dėl bendravimo telefonu intensyvumo, nes jie visi, tikėtina, daryti jau po automobilio nuvažiavimo nuo kelio. Gynėjo nuomone, prisijungimai prie konkrečių bokštų negali būti vertinami kaip aplinkybė, įrodanti intensyvų telefono savininko bendravimo telefonu faktą, nes mobiliojo ryšio telefonų prisijungimai prie bokštų vyksta savaime, be telefono savininko pastangų; analogiška situacija – su gautomis SMS žinutėmis, kurių gavimas nepriklauso nuo telefono savininko veiksmų. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad telefoninio ryšio naudojimas ar nenaudojimas niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog P. M. neblaivus vairavo automobilį nuosprendyje nurodytu laiku. Tai patvirtina tik aplinkybę, kad automobilio nuvažiavimo nuo kelio metu, nuo 15:24:35 val. iki 17:04:05 val., nuteistasis galėjo miegoti.

2.2.10. Teismas nurodė, kad P. M. nuo pat pradžių buvo nusiteikęs priešiškai, agresyviai, kalbėjo pakeltu tonu. Gynėjo nuomone, toks nuteistojo elgesys nepatvirtina jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių. Priešingai, tokia teismo išvada patvirtina jo (gynėjo) baigiamojoje kalboje išsakytą poziciją, kad policijos pareigūnų elgesys su G. T., verčiant nurodyti P. M. kaip kaltininką, akivaizdžiai patvirtina pareigūnų kerštą, siekiant, kad ir neteisėtai bei nepagrįstai, bet nubausti už netinkamą elgesį P. M..

2.2.11. Kokią įrodomąją reikšmę byloje turi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), teismas nenurodė. Pagal šią specialisto išvadą yra tikėtina, jog kvapo pėdsake, paimtame 2021 m. gruodžio 21 d. nuo priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės sėdimos dalies, yra G. T. kvapas; kvapo pėdsake, paimtame 2021 m. gruodžio 21 d. nuo vairuotojo sėdynės sėdimos dalies, nerasta G. T. kvapo. Gynėjo nuomone, specialisto išvada jokios įrodomosios reikšmės neturi. Liudytojo R. M. parodymai patvirtina, kad G. T., atvykus į servisą, sėdėjo vairuotojo vietoje, o paties G. T. ir P. M. parodymai patvirtina, kad jis (G. T.) vairavo automobilį iki nuvažiuojant į griovį. Ginčo, kad G. T. paskutinis sėdėjo priekinėje dešinėje keleivio sėdynėje, nėra, todėl būtent jo kvapas ir buvo rastas kvapo pėdsake, paimtame nuo šios sėdynės.

2.2.12. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką odorologinio tyrimo rezultatai yra vertinami kaip netiesioginiai įrodymai. Kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negalima konstatuoti, kad patikimai nustatytas to asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Gynėjas pažymi, kad nuo G. T. sėdėjimo vairuotojo sėdynėje iki kvapo mėginio nuo šios sėdynės paėmimo praėjo daugiau laiko, nei nuo keleivio sėdynės sėdimos vietos. Užfiksuota, kad vairuotojo pusės durelių langas buvo visą laiką atidarytas, buvo žiema. Tai, kad G. T. kvapas nenustatytas ant vairuotojo sėdynės, įrodo tik tai, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ten yra jo kvapas, o ne tai, kad jis ten nesėdėjo ir nevairavo automobilio. Juo labiau, kad yra duomenų (liudytojo R. M. parodymai), jog G. T. sėdėjo vairuotojo sėdynėje mažiausiai vieną kartą iki įvykio (automobilių servise). Be to, net ir ten, kur jis sėdėjo ir, anot kaltinimo, nevairavo arba sėdėjo iš karto po įvykio, specialisto atsakymas nėra kategoriškas, o tik tikėtinas.

2.2.13. Teismas nurodė, kad P. M. neatvyko duoti lyginamuosius pavyzdžius, nors turėjo siekti įrodyti savo nekaltumą, imtis priemonių, kad būtų surinkti įrodymai, galintys patvirtinti jo parodymus ir paneigti kaltę, nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais. Gynėjas pažymi, kad ne P. M. turi įrodyti, jog yra nekaltas – pareiga įrodyti P. M. kaltę tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nuteistasis pateikė paaiškinimą, kodėl neatvyko duoti kvapų pavyzdžius. Nurodė manantis, kad jo odorologinių pavyzdžių paėmimas ir odorologinės ekspertizės paskyrimas nėra tikslingas, nes jis yra automobilio savininkas ir iki pranešime apie įtarimą nurodyto laiko (2021 m. gruodžio 21 d. apie 17 val.) šiuo automobiliu ne kartą naudojosi kaip vairuotojas ir keleivis.

2.2.14. Tuo pačiu metu, kai buvo paimti kvapų mėginiai, buvo paimtas ir DNR mėginys, tačiau DNR tyrimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamas, o teismas prašymą skirti DNR ekspertizę atmetė, nurodęs, jog G. T. sėdėjo vairuotojo vietoje autoservise, todėl galimai ant vairuotojo sėdynės galėjo likti ir jo DNR. Tačiau ta pati aplinkybė, kaip pažymi skunde gynėjas, nebuvo kliūtimi atlikti kvapų/odorologinį tyrimą. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl DNR ekspertizės paskyrimo, išreiškė išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir galimai buvo šališkas, todėl apeliacine tvarka nagrinėjant bylą bus prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir skirti DNR ekspertizę.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis P. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo P. M. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nurodoma, kad byloje nėra jokių nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą patvirtinančių įrodymų, o skundžiamo teismo nuosprendžio turinys neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

6. Patikrinusi nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad P. M. transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateikiamų pasiūlymų, prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-211-628/2022).

9. Bylos medžiaga ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bylos įrodymus ir juos vertindamas, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis šioje byloje ištirtais ir patikrintais įrodymais: liudytojo G. T. parodymais, liudytojų (policijos pareigūnų) R. S., J. Š., V. A., G. K. parodymais, liudytojos B. Ž. parodymais, kitų objektų (Body Cam vaizdo įrašų, policijos tarnybiniuose automobiliuose padarytų vaizdo įrašų) apžiūros protokolais, neblaivumo nustatymo aktu, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolu, specialisto išvada, kuri gauta atlikus odorologinį kvapų tyrimą, tarnybiniu pranešimu dėl P. M. naudojamo mobiliojo telefono ryšio išklotinių analizės, taip pat ir kitais nuosprendyje išdėstytais rašytiniais įrodymais, vertindamas jų visumą. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, nuosprendyje išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir pateikė aiškius bei išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė P. M. parodymus.

10. P. M. kaltu neprisipažino, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos P. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, nurodydamas, kad parodymai yra teisingi. 2021 m. gruodžio 22 d. apklaustas kaip įtariamasis (1 t., b. l. 78–80), 2022 m. liepos 20 d. papildomai apklaustas kaip įtariamasis (1 t., b. l. 84–85) P. M. nurodė, kad įvykio metu automobilio nevairavo. Pasak P. M., prieš įvykį jis su G. T. automobilyje vartojo alkoholį, tuo metu jis (P. M.) sėdėjo automobilio keleivio priekinėje sėdynėje. Sėdėdamas joje, užmigo ir pabudo tik tada, kai automobilis jau buvo griovyje. Pabudęs, išlipo iš automobilio, pamatė ant kelio sustojusį vilkiką ir atvykusius policijos pareigūnus. Automobilį galėjo vairuoti tik G. T., nes automobilyje prieš jam (nuteistajam) užmiegant, jie buvo tik dviese (jis, t. y. P. M., ir G. T.). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šiuos P. M. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo nurodytą aplinkybę, jog automobilį vairavo ne jis, o G. T., patvirtina objektyvūs bylos duomenys – policijos pareigūnų kūno kamerų ir kiti vaizdo įrašai. Iš jų, kaip nurodo gynėjas, matyti, jog G. T. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad automobilį vairavo būtent jis (G. T.), o vėliau savo poziciją pakeitė ir pradėjo sakyti, kad vairavo ne jis, po, kaip teigiama apeliaciniame skunde, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Pasak gynėjo, G. T. buvo laikomas automobilyje, vėliau – specialioje patalpoje, jam nebuvo leidžiama rūkyti, nusišlapinti, jis stovėjo su šliurėmis lauke ant sniego ir, nors skundėsi policijos pareigūnams, kad šąla kojos, jam nebuvo leidžiama eiti į automobilį tol, kol nepasakė, kad vairavo ne jis, o P. M.; be to, pareigūnai aiškino G. T., kad jis važiuos į areštinę Šiauliuose ir jam nebus leidžiama iš namų pasiimti pinigus, kad galėtų grįžti namo, tuo tarpu P. M. eis namo.

11. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

12. Kaip matyti iš policijos pareigūno kūno kameros Body Cam (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų apžiūros protokolo (2022 m. sausio 4 d. – 2022 m. sausio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolas; 1 t., b. l. 71–77), įvykio vietoje prie atvykusio policijos tarnybinio automobilio stovi P. M., o griovyje esančiame automobilyje (automobilis užvestas, su įjungtais žibintais, automobilio vairuotojo durelių langas pradarytas), priekinėje keleivio sėdynėje sėdi G. T. Į policijos pareigūnų klausimą, kas vairavo automobilį, G. T. iš pradžių atsako, jog nežino, vėliau nurodo, kad automobilį vairavo jis (G. T.), į keleivio sėdynę perlipo, nes išsigando (2022 m. sausio 4 d. – 2022 m. sausio 6 d. kitų objektų apžiūros protokole aprašyta antro, trečio, aštunto vaizdo įrašų (duomenys neskelbtini) (2021 m. gruodžio 21 d. 16.57 val. – 17.27 val.) apžiūra. Policijos pareigūnams išaiškinus G. T. apie atsakomybę už melagingos informacijos pateikimą, pastarasis, kaip matyti iš 2022 m. sausio 4 d. – 2022 m. sausio 6 d. kitų objektų apžiūros protokole aprašyto vienuolikto vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) (įrašo pradžia – 2021 m. gruodžio 21 d. 18.38 val.), nurodė, kad automobilį vairavo P. M., o po to vėl sakė, kad P. M. nevairavo.

13. Iš vaizdo įrašų, darytų policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ (tarnybinio automobilio šaukinys S5044; antrasis policijos pareigūnų ekipažas, policijos pareigūnai V. A. ir G. K.) apžiūros protokolo (2022 m. sausio 13 d. kitų objektų apžiūros protokolas; 1 t., b. l. 81–87) matyti, kad G. T., patalpintas į tarnybiniame automobilyje esančią laikino sulaikymo patalpą, policijos pareigūnui pranešus, kad yra sulaikomas iki 48 val., nes prisipažino neblaivus vairavęs automobilį, jau ėmė tvirtinti automobilio nevairavęs (pirmo vaizdo įrašo apžiūra, įrašo pradžios laikas – 2021 m. gruodžio 21 d. 18.44 val., įrašo pabaiga – 18.46 val.). Apie tai, kad automobilį vairavo P. M., G. T. policijos pareigūnams nurodė ir vėliau (septinto, aštunto, dešimto vaizdo įrašų apžiūros; įrašų pradžios ir pabaigos laikas, atitinkamai: 2021 m. gruodžio 21 d. 18.56 val. – 18.58 val., 18.58 val. – 19.00 val., 19.02 val. – 19.04 val.). Protokole aprašytame dvyliktame vaizdo įraše (2021 m. gruodžio 21 d. 19.06 val. – 19.08 val.) G. T. vėl sako, kad tai jis vairavo automobilį, tačiau kartu nurodo: „<...> aš apsiėmiau ir viskas <...>“. Iš protokole aprašytos dvidešimt pirmo, dvidešimt antro, dvidešimt trečio vaizdo įrašų apžiūros (įrašų pradžios ir pabaigos laikas, atitinkamai: 2021 m. gruodžio 21 d. 19.24 val. – 19.26 val., 19.26 val. – 19.28 val., 19.28 val. – 19.30 val.) matyti, jog G. T. nuosekliai tvirtina, kad automobilį vairavo P. M., jis (G. T.) nevairavo, sėdėjo keleivio vietoje.

14. Šiame apžiūros protokole užfiksuoti duomenys atitinka ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų (policijos pareigūnų) V. A. ir G. K. parodymus. Teisiamajame posėdyje policijos pareigūnas V. A., apklaustas kaip liudytojas, nurodė, jog G. T. tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ jam pasakė, kad automobilį vairavo ne jis, o P. M., todėl buvo priimtas sprendimas dėl įvykio sulaikyti būtent P. M. Kartu su V. A. į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas G. K., teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas, nurodė, jog iš pradžių G. T. teigė, kad tai jis vairavo automobilį, bet vėliau pradėjo sakyti, kad automobilį vairavo P. M., todėl buvo padaryta išvada, kad automobilį vairavo P. M.

15. Bylos duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų apie, neva, policijos pareigūnų G. T. darytą neteisėtą spaudimą ir dėl to pasikeitusią G. T. poziciją dėl automobilio vairavimo, t. y. kad automobilį vis tik vairavo ne jis (G. T.), o P. M. Iš Body Cam (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų apžiūros protokolo, taip pat vaizdo įrašų, darytų policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“, apžiūros protokolo matyti, kad policijos pareigūnai su G. T. kalba ramiai ir jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip neteisėtas spaudimas, neatlieka. Priešingai, nei nurodė apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, policijos pareigūnai išleido iš tarnybinio automobilio G. T. nusišlapinti, po to jis vėl įsėdo į tarnybinį automobilį, o ne stovėjo lauke su šliurėmis ant sniego tol, kol nepasakė pareigūnams, kad automobilį vairavo ne jis, o P. M., kaip kad nepagrįstai tvirtina nuteistojo gynėjas (Body Cam (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų apžiūros protokole aprašyta septinto vaizdo įrašo apžiūra). Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ darytų vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad, įsodinus G. T. į tarnybiniame automobilyje esančią laikino sulaikymo patalpą, policijos pareigūnas nurodė, kad dėl to, jog G. T. prisipažino neblaivus vairavęs automobilį, jis yra sulaikomas 48 valandoms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tą pasakydamas, policijos pareigūnas nedarė spaudimo ir nemėgino paveikti G. T., o atliko savo tarnybines pareigas, supažindindamas jį su teisinėmis pasekmėmis, kylančiomis dėl galimai atliktų nusikalstamų veiksmų. Tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuota ir tai, kad policijos pareigūnas klausia G. T., kaip jis laikosi (protokole aprašyta pirmo vaizdo įrašo apžiūra); G. T. pasiskundus, kad šąla kojos ir du kartus pasakius, kad važiavo (vairavo automobilį) ne jis ir jam kojos nušalo, policijos pareigūnai įjungė šildymą (protokole aprašyta dešimto vaizdo įrašo apžiūra). Teisėjų kolegija taip pat ištyrė (peržiūrėjo) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjo atrinktus ir 2023 m. balandžio 6 d. teisiamajame posėdyje peržiūrėtus vaizdo įrašus (3 t., b. l. 83–84) iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Škoda Yeti“ (automobilio šaukinys S5043; pirmasis į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų ekipažas, pareigūnai R. S. ir J. Š.). Šiuose vaizdo įrašuose taip pat nėra duomenų apie kokį nors policijos pareigūnų daromą neteisėtą spaudimą G. T.

16. Teisiamajame posėdyje liudytojas G. T. parodė, kad automobilio jis nevairavo ir iš vairuotojo vietos į keleivio vietą neperlipo. Automobilį vairavo P. M., o jis (G. T.) sėdėjo keleivio vietoje. Nurodė, jog pats nežino, kodėl pasakė policijos pareigūnams, kad vairavo automobilį. Po įvykio buvo pasimetęs, išsigandęs, patyrė stresą. G. T. nurodė, kad P. M. prašė prisiimti atsakomybę dėl automobilio vairavimo. Apie tai P. M. buvo užsiminęs įvykio vietoje ir vėliau, praėjus nuo įvykio dviem dienoms. Teisiamajame posėdyje G. T. taip pat nurodė, jog P. M. nesiūlė jam pinigų (300 Eur) už tai, kad prisiimtų atsakomybę. Pasak G. T., P. M. sakė tik sumokėsiantis už jį baudą, jeigu „apsiims“. G. T., be to, nurodė, kad iš policijos pareigūnų nepatyrė jokių grasinimų.

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo G. T. parodymais, kad automobilį vairavo būtent P. M. Šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje anksčiau aptartų Body Cam (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašų ir tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ darytų vaizdo įrašų apžiūros protokolų duomenys, juos atitinkantys liudytojų V. A. ir G. K. parodymai patvirtina, kad G. T. jau įvykio vietoje, nors iš pradžių ir nurodė vairavęs automobilį, be kita ko, ir tai, kad „apsiėmė“, vėliau jau nuosekliai teigė automobilio nevairavęs. Teisiamajame posėdyje G. T. nurodė priežastis, kodėl iš pradžių melavo policijos pareigūnams (patyrė stresą, buvo išsigandęs ir pasimetęs, P. M. buvo užsiminęs, kad prisiimtų atsakomybę). Šį teisėjų kolegijos įsitikinimą G. T. parodymų teisingumu patvirtina ir liudytojos B. Ž., pranešusios policijos pareigūnams apie įvykį (į griovį įvažiavusį automobilį), parodymai. Nors liudytoja nematė, kas vairavo automobilį, tačiau teisme ji parodė, kad važiuodama pamatė ant kelio stovintį vyriškį, kurį teisme atpažino kaip P. M., o prie įvažiavusio į griovį automobilio buvo pritvirtinta tempimo juosta. Byloje esantys duomenys iš Policijos registruojamų įvykių registrų (BIRT ataskaitų žiūryklė) (1 t., b. l. 66–70) patvirtina, kad B. Ž. apie įvažiavusį į griovį automobilį pranešė 2021 m. gruodžio 21 d. 16.47 val., policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 2021 m. gruodžio 21 d. 16.50 val. Šiais BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis ir liudytojos B. Ž. parodymais yra paneigiamos nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis miegojo automobilyje, atsibudo automobiliui įvažiavus į griovį ir, išlipęs iš automobilio, pamatė atvykusius policijos pareigūnus. Iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, jog B. Ž. įvykio vietoje matė P. M. ir su juo bendravo iki policijos pareigūnų atvykimo. Be to, nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi P. M. naudojamo mobiliojo telefono ryšio išklotinių duomenimis, kurie, pasak nuteistojo gynėjo, nepatvirtina jokių bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys, sugretinus juos su BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis (pranešimo apie įvykį ir policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą laiku), priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, leidžia daryti išvadą, kad bylai aktualiu laiku, beveik prieš pat įvykį, P. M. naudojosi mobiliuoju telefonu, o tai paneigia jo parodymus, kad įvykio metu jis miegojo ir atsibudo automobiliui įvažiavus į griovį. Kaip matyti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos J. J.2022 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio pranešimo Dėl papildomos išklotinių analizės“, 2021 m. gruodžio 21 d. 16:33:54 val. buvo užfiksuotas P. M. naudojamo mobiliojo telefono ryšio Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimas prie bokšto (duomenys neskelbtini), kurio adresas: (duomenys neskelbtini) Pakruojo r., šio prisijungimo metu buvo skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbis neįvyko; tą pačią dieną 16:34:00 val. prisijungta prie bokšto (duomenys neskelbtini), kurio adresas: (duomenys neskelbtini), Pasvalio r., ir dar tris kartus skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), bet pokalbiai neįvyko. Nuo (duomenys neskelbtini) Pasvalio r., iki Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) esančios sankryžos, kur buvo rastas nuvažiavęs nuo kelio P. M. automobilis, yra apie 7,23 km atstumas (1 t., b. l. 115–117).

18. Šioje nutartyje jau buvo paminėta, kad G. T. teisme nurodė, jog P. M., prašydamas prisiimti atsakomybę už automobilio vairavimą, pinigų jam nesiūlė, sakė tik sumokėsiantis už jį baudą, jeigu prisiims atsakomybę. Kaip galima spręsti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. M. įvykio vietoje siūlė sumokėti G. T. 300 Eur už tai, kad pastarasis prisiimtų atsakomybę už automobilio vairavimą neblaiviam. Šią išvadą teismas grindė liudytojo (policijos pareigūno) J. Š. parodymais apie girdėtą pokalbį dėl pinigų tarp P. M. ir G. T., taip pat liudytojo G. K. parodymais, kad apie piniginį atlygį pasakė pats G. T.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė dėl P. M. siūlytų G. T. pinigų nėra patikimai nustatyta. G. T. teisiamajame posėdyje aplinkybę dėl tokio piniginio atlygio neigė, byloje esančiuose Body Cam, tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ darytų vaizdo įrašų apžiūros protokoluose, taip pat teisėjų kolegijos ištirtuose vaizdo įrašuose iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Škoda Yeti“, tarp jų – apeliaciniame skunde nurodomame vaizdo įraše (duomenys neskelbtini) (pagal 2023 m. balandžio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolą – 7 kompaktinė plokštelė, 1 vaizdo įrašas; 3 t., b. l. 83–84), nėra duomenų, iš kurių būtų galima neginčijamai spręsti apie tai, jog P. M. siūlė sumokėti G. T. 300 Eur už tai, kad pastarasis prisiimtų atsakomybę už automobilio vairavimą neblaiviam. Liudytojas J. Š., nors teisiamajame posėdyje ir nurodė girdėjęs tokį pokalbį, tačiau negalėjo neabejotinai pasakyti, už ką būtent buvo siūlomi pinigai. Be to, iš J. Š. parodymų matyti, kad nurodomo pokalbio tarp P. M. ir G. T. metu jis buvo ne prie pat jų, o metro – pusantro metro atstumu nuo jų, P. M. ir G. T. sėdėjo tarnybinio automobilio gale, automobilio užpakalinė dalis buvo atskirta nuo vairuotojo ir priekinės keleivio pusės plastikine sienele (pertvara). Liudytojas G. K. parodė, jog apie pinigus (300 Eur) pasakė pats G. T., įsodintas į tarnybiniame automobilyje „Volkswagen Transporter“ esančią laikino sulaikymo patalpą, tačiau, minėta, vaizdo įrašų apžiūros protokole tokių duomenų nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, jog P. M. siūlė sumokėti G. T. 300 Eur už tai, kad pastarasis prisiimtų atsakomybę už automobilio vairavimą neblaiviam. Kita vertus, ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida dėl įrodymų vertinimo nėra esminė ir neturi įtakos P. M. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui bei nepaneigia nuteistojo kaltės dėl padarytos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos.

20. Baudžiamojoje byloje buvo atliktas odorologinis tyrimas ir gauta 2022 m. birželio 9 d. specialisto išvada, pagal kurią tikėtina, jog kvapo pėdsake, paimtame 2021 m. gruodžio 21 d. Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) automobilio apžiūros metu iš automobilio „Mercedes Benz C270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo priekinės dešinės pusės keleivio sėdynės sėdimos dalies, yra G. T. kvapas. Kvapo pėdsake, paimtame 2021 m. gruodžio 21 d. Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) automobilio apžiūros metu, iš automobilio „Mercedes Benz C270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo vairuotojo sėdynės sėdimos dalies, nerasta G. T. kvapo (1 t., b. l. 164–169).

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl minėtos specialisto išvados įrodomosios reikšmės.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje odorologinio tyrimo rezultatai yra vertinami kaip netiesioginiai įrodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad odorologinio kvapų tyrimo išvada vertinama kaip ir kiti duomenų šaltiniai, o šio tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-689/2019).

23. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą ištyręs bylos medžiagą, susijusią su minėto tyrimo atlikimu, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 25–34) aprašyta kvapų pavyzdžių paėmimo procedūra, sprendžia, kad išvada dėl to, jog kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio vairuotojo sėdynės sėdimos dalies, nerasta G. T. kvapo, patvirtina G. T. parodymus, kad ne jis, o P. M. vairavo automobilį. Nuteistojo gynėjas pažymi, jog iš liudytojo R. M. parodymų matyti, kad G. T., atvykus į servisą, sėdėjo vairuotojo vietoje. Kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo, gynėjo nuomone, tai reiškia, jog ant vairuotojo sėdynės galimai turėjo likti G. T. kvapas, tačiau pagal specialisto išvadą tokio kvapo nerasta. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad G. T. iki įvykio sėdėjo vairuotojo sėdynėje, bet, atlikus odorologinį tyrimą, jo kvapo ant šios sėdynės nerasta, nesudaro pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados patikimumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ilgalaikis kontaktas su automobilio vairuotojo sėdynės paviršiumi būtų palikęs kvapo pėdsaką, iš kurio būtų galima identifikuoti asmenį. G. T. parodymai, juos atitinkantys vaizdo įrašų apžiūros protokolų duomenys, policijos pareigūnų parodymai, vertinant jų visumą, patvirtina, kad G. T. automobilio nevairavo, todėl, nesant ilgalaikio kontakto su automobilio vairuotojo sėdynės paviršiumi, G. T. kvapo ant šios sėdynės ir nebuvo rasta.

24. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad ne P. M. turi įrodyti, jog yra nekaltas – pareiga įrodyti P. M. kaltę tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tačiau šioje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam buvo perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą. Iš tiesų, kaip gynėjas ir nurodo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog P. M. nebendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, neatvyko duoti lyginamojo kvapo pavyzdžio, nuo pat pradžių buvo nusiteikęs priešiškai, agresyviai, kalbėjo pakeltu balso tonu. Tačiau šioms skundžiamame nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė nebuvo suteikta. Baudžiamojoje byloje P. M. kaltė konstatuota įstatymo nustatyta tvarka, pagal BPK 20 straipsnyje numatytas taisykles įvertinus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog teisiamajame posėdyje ištirtais ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka įvertintais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad P. M. 2021 m. gruodžio 21 d., apie 17.00 val., Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas (alkoholio matavimo matuokliu 2021 m. gruodžio 21 d. 17.24 val. P. M. nustatytas 1,84 promilių neblaivumas; 1 t., b. l. 38, 39), ir tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nes suprato pavojingą savo veikos pobūdį (suvokė, jog vairuoja transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio) ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). P. M. veiksmuose yra visi tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, todėl jis dėl šios nusikalstamos veikos nuteistas pagrįstai ir baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

26. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl DNR ekspertizės skyrimo. Iš bylos matyti, kad 2023 m. vasario 20 d. teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjas pareiškė prašymą skirti byloje DNR ekspertizę, kad būtų nustatyta, kokiam asmeniui – P. M. ar G. T. priklauso iš automobilio paimti biologiniai pėdsakai. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pirmosios instancijos teismas P. M. gynėjo prašymą dėl DNR ekspertizės atmetė protokoline nutartimi, nurodydamas, kad, bylos duomenimis, G. T. dar iki įvykio yra sėdėjęs vairuotojo vietoje. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pareikštą prašymą atmetė nepagrįstai ir taip suvaržė nuteistojo gynybos teises, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys, kad P. M. gynėjas prašė skirti DNR ekspertizę ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau protokoline nutartimi apeliacinės instancijos teismas gynėjo prašymą taip pat atmetė, padaręs išvadą, kad ekspertizę skirti netikslinga, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes liudytojas G. T. iki įvykio, būnant servise, sėdėjo vairuotojo vietoje, keleivio vietoje jis taip pat yra sėdėjęs, o nuteistasis P. M. yra automobilio savininkas ir todėl yra sėdėjęs tiek vairuotojo, tiek keleivio vietose.

27. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvusis teismo (teisėjo) nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2015, Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-162-697/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, Nr. 2K-62-628/2019). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą.

28. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teismo šališkumas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netenkino P. M. gynėjo prašymo skirti byloje DNR ekspertizę, tačiau nepateikiama realių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, patvirtintų jo palankumą kaltinančiajai šaliai. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymą dėl DNR ekspertizės skyrimo, nesuteikia pagrindo konstatuoti teismo šališkumą. Kaip jau buvo minėta pirmiau (šios nutarties 26 punktas), teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pareikštą prašymą dėl ekspertizės skyrimo atmetė nepagrįstai ir taip suvaržė nuteistojo gynybos teises, neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo teisė į nešališką teismą pažeista nebuvo.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą. Skirdamas P. M. bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis), anksčiau neteistas (2 t., b. l. 50–52), dirba, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad P. M. iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, 417 straipsnio 7 dalį, 417 straipsnio 8 dalį, tačiau veikos padarymo metu turėjo tik vieną galiojančią nuobaudą, paskirtą už ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (nubaustas 2020 m. gruodžio 26 d., nusižengimas pripažintas mažai pavojinga veika, taikyta žodinė pastaba; 2 t., b. l. 53–55). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau aptartus bylos duomenis, reikšmingus skiriamos bausmės individualizavimui, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus P. M. švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Baudos dydis – 100 MGL (5 000 Eur), yra žymiai mažesnis, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte už nesunkų nusikaltimą nustatytos baudos vidurkis (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2 000 MGL, baudos vidurkis – 1 025 MGL); nuteistajam paskirta bauda nagrinėjamu atveju yra artimesnė įstatyme nustatytai minimaliai baudai, skiriamai už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu P. M. skirta bausmė nėra per griežta ir visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

30. Nuteisdamas P. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas kartu su bausme paskyrė jam dvi baudžiamojo poveikio priemones: BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos (2021 m. gruodžio 22 d.) ir, vadovaudamasis BK 72 straipsniu, nusprendė konfiskuoti P. M. priklausantį automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (su automobilio užvedimo rakteliu ir transporto priemonės registracijos liudijimu).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas apeliantui BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausdamas trejus metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. P. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, naudodamasis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, t. y. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,84 promilių neblaivumas, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei jo asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė P. M. šią baudžiamojo poveikio priemonę ir pagrįstai nustatė trejų metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Maksimalus šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas – penkeri metai (BK 68 straipsnio 2 dalis), todėl P. M. paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą nėra pagrindo.

32. BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

33. Pagal bylos duomenis automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė pačiam šioje byloje nuteistam P. M. (1 t., b. l. 47, 48) ir buvo jo panaudotas darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje; be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas yra neįmanomas. Tai reiškia, kad automobilis, kaip nusikalstamos veikos priemonė, atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius, todėl konfiskuotas (kartu su automobilio užvedimo rakteliu ir transporto priemonės registracijos liudijimu) pagrįstai.

34. Nenustačius BPK nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo P. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. M. gynėjo advokato Murado Bakano apeliacinį skundą atmesti.