Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. V., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, ištekėjusi, nedirbanti, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. V. 2015 m. rugpjūčio 30 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė medine lazda nenustatytą skaičių smūgių į kairę ranką savo tėvui A. B., taip mušdama, ji savo šeimos nariui A. B. sukėlė fizinį skausmą.

Apklausta kaip kaltinamoji, R. V. kaltę pripažino iš dalies. Ji parodė, kad tą dieną jos sūnus Juras miegojo lauke vežimėlyje šalia jos gyvenamosios patalpos lango. Žindydama dukrą, išgirdo, jog riktelėjo sūnus ir pradėjo verkti. Jos prašymu, vaiko pažiūrėti nuėjo vyras A., kuris parėjęs paaiškino, kad sūnų pažadino jos tėvas, kuris yra labai girtas. Vyras sakė, jog matė, kad tėvas aplink vaiką mojavo rankomis, šaukė, jog praneš vaikų teisėms, jog neprižiūri vaiko. Ji šiuos grasinimus priėmė labai rimtai, todėl nuėjo pas tėvą aiškintis. Tėvas girtas labai būna priekabus, agresyvus, todėl pasiėmė prie tėvų namo durų buvusią lazdą, kuria ketino gintis, jei tėvas ją pultų. Pradžioje su tėvu dar bandė kiek kalbėtis, tikėdamasi, kad jis susivoks ir nustos reikšti grasinimus, kuriuos ji suprato kaip ketinimą atimti vaikus. Tėvas mosavo rankomis jai prieš veidą, kaip ji suprato, ketindamas nepilnai ištiesta kaire ranka, suspausta į kumštį, jai suduoti, dėl ko gindamasi ji tris kartus lazda pliaukštelėjo tėvui per ranką. Visa tai vyko koridoriuje, kurio durys į lauką buvo uždarytos, (jos užsidaro savaime), ji tėvui pliaukštelėjo tuo pat metu darydama laukines duris. Pliaukštelėjimas nebuvo stiprus, tačiau tėvas turėjo pajusti. Mano, kad tai ji yra nukentėjusioji, o tėvas agresorius ir teisiamas turėtų būti jis, nes pastoviai girtas kabinėjasi. Tėvai patys juos pasikvietė gyventi pas save, žadėjo užrašyti dalį žemės, kad ji su vyru galėtų pradėti verstis gamtine augalininkyste, tačiau pažado netesi. Dėl tėvo naudojamos psichinės prievartos ji paskambino telefonu 112. Sujungus su policijos pareigūnais, jai buvo paaiškinta, kad tėvas jau iškvietė policiją, niekas nesiaiškino, kad nukentėjusioji yra ji, o tėvui sudavė tik gindamasi.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamosios dalinio prisipažinimo, jos kaltę įrodo nukentėjusiojo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai.

2015 m. spalio 8 d. Apžiūros protokole ir foto lentelėje Nr. 1 užfiksuota medinės lazdos apžiūra (23-26 b. l.), lazda perduota saugoti į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato saugyklą (27, 28 b. l.).

Alkotesterio rodmenimis fiksuojama, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. 18.01 val. kaltinamoji R. V. buvo blaivi (40 b. l.).

Nukentėjusysis A. B., pasitaręs su žmona, po patirto smurto į medikus nesikreipė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti, kad fizinis skausmas jam buvo sukeltas. Sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusysis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiojo parodymų pripažinti nepatikimais nėra pagrindo, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir pačios kaltinamosios parodymai, kuriais ji neneigė sudavusi tėvui tris smūgius lazda per ranką. Savaime suprantama, kad suduodant keletą smūgių per rankos dilbį medine lazda yra sukeliamas fizinis skausmas, nes dilbio kaulai yra menkai padengti minkštaisiais audiniais.

Teismas atmeta kaltinamosios paaiškinimus, kad jos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas bei agresyvus nukentėjusiojo elgesys, dėl ko ji nukentėjusiajam smūgius sudavė būtinosios ginties sąlygomis.

Kaip nurodė kaltinamoji ir jos sutuoktinis A. V., konfliktai su nukentėjusiuoju kyla dažnai, nes jis, būdamas girtas, juos auklėja, priekaištauja ir moko gyventi. Teismo nuomone, kaltinamosios elgesį paskatino jai kilęs pyktis dėl to, kad tėvas galimai pažadino lauke miegojusį sūnų, kad priekaištavo bei grasino pranešti vaikų teisių skyriui dėl vaikų nepriežiūros. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamoji po žodinio konflikto su tėvu pati atėjo į jo gyvenamąjį namą, pasiėmusi prie durų rastą lazdą, kas rodo jos kryptingą ketinimą santykius su tėvu aiškintis naudojant fizinį smurtą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tuo metu nukentėjusysis jau buvo savo namo virtuvėje, iki kurios patenkama per kitas patalpas, prieš įeidama į namą, kaltinamoji dar bandė aiškintis su juo per langą, o po to įėjo į vidų kur sudavė nukentėjusiajam lazda. Teismas sprendžia, jog pripažinti, kad kaltinamoji veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

Provokuojančiu elgesiu teismų paprastai laikomas asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas elgesys, kuris iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-21/2011), tačiau šiuo atveju nukentėjusiojo elgesio laikyti provokuojančiu nėra jokios priežasties. Tai, kad nukentėjusysis priekaištavo dėl vaikų nepriežiūros, grasindamas pranešti vaikų teisų tarnybai, negali būti laikoma smurtą provokuojančiu elgesiu. Būtinosios ginties institutą reglamentuoja BK 28 straipsnio nuostatos. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. BK 28 straipsnio prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, nurodė, kad sprendžiant būtinosios ginties buvimą visuomet reikia atsižvelgti į besikėsinančiųjų skaičių, į besiginančiojo ir besikėsinančiojo fizinius duomenis, į kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį bei kitas aplinkybes. Šios bylos kontekste akivaizdu, kad kaltinamoji, eidama pas nukentėjusįjį aiškintis susiklosčiusios situacijos, sąmoningai paimdama prie durų buvusią lazdą ir ja suduodama nenustatytą skaičių smūgių savo tėvui per ranką, fizinį skausmą nukentėjusiajam sukėlė sąmoningai, suvokdama tokių savo veiksmų pobūdį, ir pripažinti, kad nusikalstamą veiką ji įvykdė būtinosios ginties sąlygomis nėra jokio pagrindo.

Įvykęs konfliktas tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo nebuvo pirmas, kaip teigė kaltinamoji ir liudytojas, girtas tėvas juo auklėdavo, priekaištaudavo dėl vaikų nepriežiūros ir anksčiau, ir šis konfliktas, teismo nuomone, nebuvo išskirtinis iš kitų, kas patvirtina faktą, kad šio konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų kaltinamajai ar jos šeimai. Teismo nuomone, pati kaltinamoji tėvui įėjus į namą, toliau eskalavo konfliktą, kalbėdamasis su juo per jo namo langą bei įeidama į namo vidų, aiškindamasi su išgėrusiu žmogumi santykius. Teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė kaltinamajai grėsmingos situacijos, dėl ko jai būtų atsiradusios priežastys gintis iš anksto pasiimta lazda, suduodant smūgius nukentėjusiajam. Teismas atmeta liudytojo A. V. parodymus, kad jis neva matė agresyvų ir grėsmę keliantį nukentėjusiojo elgesį koridoriuje, išeinant kaltinamajai iš tėvų namo, dėl ko kaltinamoji buvo priversta gintis, suduodama lazda, nes pati kaltinamoji paaiškino, kad tėvų namo laukinės durys savaime užsidarydavo ir jai einant laukan reikėjo atsidaryti, todėl liudytojas, būdamas savo gyvenamosios patalpos viduje ir žiūrėdamas per langą į kieme esantį uošvių namą, esant uždarytoms durims, negalėjo matyti įvykio aplinkybių.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamosios R. V. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyti nusikaltimo požymiai, jos veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl kaltinamosios veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Kaltinamosios R. V. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę kaltinamajai, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnyje, atsižvelgia į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį bei pobūdį, jų stadiją. Kaltinamoji R. V. padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, kaltę dėl padarytos veikos pripažino, yra neteista, (30 b. l.), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (31 b. l.), jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamoji augina du mažamečius vaikus, jos veiksmai nesukėlė sunkių padarinių, bylos nagrinėjimo pabaigoje atsiprašė nukentėjusiojo, kuris jai atleido, todėl sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis, bei baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 48 straipsnio 2 dalis, 72² straipsnis, BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – lazda, saugoma Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato saugykloje, sunaikintina (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273, 297–305, 306, 307 straipsniais,

nusprendžia:

R. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nubausti laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, R. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lazdą, saugomą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato saugykloje, sunaikinti.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajai R. V. kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.