Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kirtimų Logistikos Centras“ atstovams advokatams Laurynui Lukošiūnui, Vytautui Kakliui,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kirtimų Logistikos Centras“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo sutvarkyti pavojingas chemines atliekas arba įpareigojimo užtikrinti žalos atlyginimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė UAB „Kirtimų Logistikos Centras“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakoves Vilniaus miesto savivaldybę ir Lietuvos valstybę per 30 (trisdešimt) dienų sutvarkyti pavojingas chemines atliekas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), kurių preliminarus kiekis yra 119 915,00 kg, netenkinus pirmojo reikalavimo, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę ir Lietuvos valstybę užtikrinti žalos atlyginimą – per 30 (trisdešimt) dienų pateikti banko garantiją arba draudimo bendrovės laidavimą atliekų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurių preliminarus kiekis yra 119 915,00 kg, sutvarkymui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2004 m. vasario 2 d. nekilnojamų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė iš AB „Baltic Chemicals International“, įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). AB „Baltic Chemicals International“ vykdyta ūkinė veikla apėmė parfumerijos, klijų, kitų cheminių produktų gamybą, tad po kurio laiko paaiškėjo, jog AB „Baltic Chemicals International“ pastatus ieškovei perleido nesutvarkiusi pavojingų atliekų, kurios susidarė AB „Baltic Chemicals International“ vykdant veiklą. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 245-1751/04 AB „Baltic Chemicals International“ buvo iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administratorių biuras“. 2005 m. kovo 24 d. AB „Baltic Chemicals International“ teismo pripažintas bankrutavusiu ir likviduotinu. Ieškovės pažymėjo, jog AB „Baltic Chemicals International“ priklausančių cheminių atliekų tvarkymas buvo įtrauktas į Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) vykdytą projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų surinkimas ir sutvarkymas iš bankrutavusių įmonių“ (projekto Nr. 2003/LT/16/P/PE/017). 2008 m. spalio 2 d. projekto valdytojas UAB „Ūrus ir Ko“, kuris atliko AB „Baltic Chemicals International“ cheminių atliekų identifikavimo, pertaravimo, taravimo, priėmimo bei šalinimo darbus, sutvarkė dalį atliekų. 2009 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (VRAAD) pranešė administratoriui, kad atsisakė išduoti pastarajam pažymą dėl AB „Baltic Chemicals International“ priklausančių atliekų, užteršto dirvožemio bei grunto tinkamo sutvarkymo. 2010 m. kovo 23 d. administratorius AB „Baltic Chemicals International“ vardu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl VRAAD įpareigojimo išduoti pažymą, numatytą tuometinio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 32 straipsnio 4 dalyje (civilinės bylos Nr. 2-6413-345/2011). AB „Baltic Chemicals International“ ieškiniu nurodė, kad visos AB „Baltic Chemicals International“ priklausančios atliekos buvo sutvarkytos pagal projektą, o neva likusios nesutvarkytos atliekos AB „Baltic Chemicals International“ nepriklauso, todėl nėra pagrindo VRAAD neišduoti ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje numatytos pažymos. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu nusprendė, kad AB „Baltic Chemicals International“ ieškinys yra nepagrįstas bei kad AB „Baltic Chemicals International“ neįrodė, jog likusios nesutvarkytos cheminės atliekos nėra AB „Baltic Chemicals International“ nuosavybė. Sprendimu buvo patvirtinta, kad ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalies nuostatose numatyta pareiga sutvarkyti likviduojamos AB „Baltic Chemicals International“ atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, yra neįvykdyta. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. įsiteisėjusia nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012, kuria sprendimas paliktas galioti, buvo nustatyta, kad AB „Baltic Chemicals International“ turi pareigą sutvarkyti atliekas, nes jos priklauso AB „Baltic Chemicals International“. 2014 m. kovo 12 d. VRAAD Vilniaus miesto agentūra priėmė privalomąjį nurodymą, kuriuo AB „Baltic Chemicals International“ buvo įpareigotas perduoti atliekų tvarkytojams AB „Baltic Chemicals International“ priklausančias nesutvarkytas atliekas ir pateikti dokumentus, įrodančius tinkamą šios pareigos įvykdymą iki 2014 m. birželio 12 d. 2014 m. balandžio 3 d. VRAAD sprendimu atmetė AB „Baltic Chemicals International“ skundą bei paliko VRAAD Vilniaus miesto agentūros privalomąjį nurodymą nepakeistu. 2014 m. balandžio 28 d. AB „Baltic Chemicals International“, siekdamas išvengti privalomojo nurodymo, kuris buvo paliktas galioti VRAAD sprendimu, vykdymo, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl privalomojo nurodymo bei VRAAD sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3830-281/2015 AB „Baltic Chemicals International“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 15 d. AB „Baltic Chemicals International“ Vilniaus miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį E. A., buvusiam AB „Baltic Chemicals International“ vadovui, buvusiems valdybos nariams – R. P., E. M., J. W. J. V. O., S. P. J. dėl tų pačių nesutvarkytų atliekų (civilinės bylos Nr. 2-24232-868/2014). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1525-868/2015 AB „Baltic Chemicals International“ ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas 2016 . rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-809-258/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. sausio 5 d. AB „Baltic Chemicals International“ išregistruotas iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro. Ieškovė teigia, kad susidarius išimtinei situacijai, kuomet jau daugiau nei 16 metų nėra sutvarkytos pavojingos cheminės atliekos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), keliančios pavojų žmonėms, nes randasi aktyvios veiklos zonoje, trukdančios ieškovei vykdyti komercinę veiklą, bei kurių savininkas (AB „Baltic Chemicals International“) yra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, ieškovė, siekdama rasti šios situacijos sprendimo ir viešojo intereso užtikrinimo, 2021 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją, Vilniaus miesto savivaldybę ir kt., prašydama (i) pateikti informaciją ar šiuo metu planuojama skirti lėšų pavojingų cheminių atliekų sutvarkymui, (ii) skirti lėšų atliekų sutvarkymui arba (iii) imtis kitų veiksmų, kad būtų galima užtikrinti visuomenės saugumą dėl atliekų. Vilniaus miesto savivaldybė 2021 m. gegužės 5 d. atsakyme pacitavo keletą teisės normų, tačiau į užduotus klausimus neatsakė. Ieškovė 2022 m. vasario 17 d. rašte atkreipė Vilniaus miesto savivaldybės dėmesį į tai, kad savivaldybė neatsakė nei į vieną ieškovės klausimą bei pakartotinai prašė ieškoti situacijos sprendimo būdų: (i) skirti lėšų arba suorganizuoti atliekų sutvarkymą arba (ii) imtis kitų veiksmų, kad būtų galima užtikrinti visuomenės saugumą dėl pavojingų cheminių atliekų. Ieškovė pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybė, po beveik metų laiko, 2023 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-48465/23(3.3.2.26E-MTAinformavo, kad savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius nesprendžia klausimų, nurodytų ieškovės 2023 m. vasario 17 d. rašte dėl bešeimininkių pavojingų cheminių atliekų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat savivaldybė informavo, kad papildomos informacijos šiuo klausimu neturi. Ieškovė akcentavo, jog esant tokiam Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos jau beveik 20 metų besitęsiančios situacijos ignoravimui, ieškovė kreipėsi į antstolį su prašymu konstatuoti faktines aplinkybės kaip yra skaičiuojamos atliekos. Antstolis Vitalis Milevičius surašė 2023 m. liepos 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 13-23-1625. Ieškovė, neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų, užsakė 85 kg (iš preliminariai 120 000 kg) atliekų sutvarkymą. UAB „Toksika“ sutvarkė 85 kg atliekų ir pateikė tai patvirtinantį 2023 m. liepos 27 d. iš ieškovės gautų atliekų sunaikinimo patvirtinimą Nr. S-205 bei 2023 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą 205,70 EUR sumai, kurią ieškovė 2023 m. rugpjūčio 2 d. apmokėjo. Ieškovė nurodė, kad jog patirta žala dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) yra 205,70 Eur. Atitinkamai, ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl 205,70 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau ieškovė pažymėjo, jog vis dar liko net 119 915,00 kg nesutvarkytų atliekų. 2023 m. liepos 4 d. ieškovė gavo UAB „Toksika“ komercinį pasiūlymą viso preliminaraus atliekų kiekio (120 000,00 kg) sutvarkymui po 1,35 EUR be PVM už kg, viso 162 000,00 be PVM, kas sudaro 196 020,00 EUR su PVM. Ieškovės teigimu, įvertinus tai, kad 85 kg atliekų yra sutvarkytos, likusių atliekų tvarkymo kaina yra 161 885,25 Eur (119 915,00 kg x 1,35 Eur) be PVM, o suma su PVM yra 195 881,15 Eur. Ieškovė nurodė, kad beveik dvidešimt metų Vilniaus miesto savivaldybės toleruojama situacija, kad nėra sutvarkytos pavojingos cheminės atliekos, kurių savininkas jau seniai išregistruotas, patvirtina tiesioginį Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje numatytos savivaldybės pareigos organizuoti šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojas neegzistuoja, tvarkymą, nevykdymą. Savivaldybė privalo vykdyti savo pareigas, susijusias su atliekų tvarkymu. Teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, nors ir tinkamai informuota apie susidariusią situaciją, neatliko savo pareigos koordinuoti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą atliekų tvarkymo srityje. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nevykdė pareigos ieškoti papildomų finansavimo šaltinių valstybės bei savivaldybių institucijų parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti. Laikant, kad niekas neprivalo pasirūpinti pavojingomis cheminėmis atliekomis, nes teisinis reglamentavimas nenumato subjektams jokių pareigų (nors ieškovės įsitikinimu atitinkamos pareigos yra numatytos Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija turėtų būti pripažįstama pažeidusi pareigą reglamentuoti ir administruoti visų atliekų tvarkymą. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, veikianti Lietuvos valstybės vardu, privalo vykdyti savo pareigas, susijusias su atliekų tvarkymu. Akivaizdu, jog situacija, kuomet jau beveik 20 metų nėra sutvarkytos pavojingos cheminės atliekos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), keliančios pavojų žmonėms, nes randasi aktyvios veiklos zonoje, trukdančios ieškovei vykdyti komercinę veiklą, bei kurių savininkas (AB „Baltic Chemicals International“) yra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka.

Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė pagal jai įstatymų priskirtą kompetenciją pažeidė kokias nors imperatyvias teisės normas. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką yra reikalaujama įrodyti, kad viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti. Aplinkos ministerijos teisės atliekų tvarkymo srityje nustatytos ATĮ 20 straipsnyje, kuris numato, kad aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą; koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių valstybės bei savivaldybių institucijų parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus aplinkos ministerija, kaip biudžeto asignavimų valdytoja, privalo naudoti skirtus biudžeto asignavimus tik savo vadovaujamos įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti juos pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams, kuriems galimybė biudžeto lėšas gauti numatyta jų veiklos sritį reglamentuojančiuose įstatymuose arba Vyriausybės nutarimuose, taip pat organizuoti iš biudžeto finansuojamų programų rengimą ir vykdymą. Atsakovė nurodė, kad ATĮ 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pažymėjo, kad ATĮ 25 straipsnyje nurodytų atliekų tvarkymo organizavimas priskirtinas atitinkamos administracinės teritorijos, kurioje yra atliekos, savivaldybei, kuri sprendžia, ar yra tenkinami kriterijai, kada jai kyla pareiga organizuoti atitinkamų atliekų sutvarkymą. Taigi, atsakovė negalėjo pažeisti bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kadangi kaip nurodyta anksčiau, nagrinėjamu atveju atsakovei organizuoti atliekų tvarkymo nenumatyta. Atsakovė nurodė, kad ATĮ 32 straipsnyje įtvirtintas principas „Teršėjas moka“. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas. Vadovaujantis ATĮ 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti. Taigi, mano, jog skirtingai, nei nurodo ieškovė, už atliekų sutvarkymą yra atsakingas ir dabartintis atliekų turėtojas. Teigia, kad pareiga sutvarkyti atliekas buvo likviduojamai dėl bankroto įmonei, o atliekų tvarkymo išlaidos priskirtinos bankroto proceso administravimo išlaidoms. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovė beveik 20 metų toleravo susiklosčiusią situaciją ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų šiai situacijai išspręsti, priešingai pasyviai laukė. Ieškovė įsigydama iš bankrutuojančios AB „Baltic Chemicals International“ pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), negalėjo nepastebėti, jog šiuose pastatuose (jų teritorijoje) yra likęs labai didelis kiekis pavojingų atliekų. Be to, ieškovės pateiktoje nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkte yra nurodyta, kad parduodami pastatai yra tinkami naudoti pagal paskirtį, ieškovė nereiškė jokių pretenzijų bankrutuojančiai AB „Baltic Chemicals International“. Atitinkamai, ieškovė turėjo įvertinti riziką, kad bankrutuojančiam subjektui gali neužtekti lėšų šių atliekų visiškam sutvarkymui, tačiau ieškovė tokių visiškai nesunkiai numanomų aplinkybių, įsigydama bankrutuojančio subjekto turtą, nepaisė ir pati prisiėmė riziką nesikreipdama į bankroto administratorių dėl pavojingų atliekų sutvarkymo, todėl pati ieškovė atsakinga už pavojingų atliekų sutvarkymą. Atsakovės teigimu, ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog pagal teisės aktus kiltų pareiga atsakovei organizuoti atliekų, esančių (duomenys neskelbtini), sutvarkymą, atitinkamai atsakovė nepažeidė ATĮ 20 straipsnio bei bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka.

Nurodė, kad jokie teisės aktai neįpareigoja vietos savivaldos institucijų tvarkyti ar kitokiu būdu spręsti klausimus, susijusius su pavojingų cheminių atliekų, susidarančių privačių verslo subjektų veikloje, tvarkymu, todėl toliau ieškinyje cituojami teisės aktai ieškovės keliamo ginčo kontekste yra visiškai neaktualūs. Ieškovės ieškinyje minimas ATĮ 25 straipsnis, kurio pagrindu kildinama Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybė, aiškiai numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Taigi, iš šios normos matyti, kad visos savivaldybių funkcijos (pareigos), kiek jos susijusios su atliekų tvarkymu ir administravimu, yra išimtinai apribotos tik komunalinių atliekų rūšimi. Taigi, tiek tiesiogiai lingvistiškai, tiek sistemiškai aiškinant ATĮ normas, įskaitant ATĮ 25 straipsnį, gamybos veikloje susidarančių pavojingų ar nepavojingų atliekų tvarkymas nėra priskiriamas savivaldybių funkcijoms. Vietos savivaldos veikla apsiriboja tik buityje susidarančių atliekų tvarkymu – šių atliekų tvarkymo organizavimu, joms tvarkyti skirtų paslaugų teikimu ir pan. Ieškovės, be ATĮ 25 straipsnio normos, nėra nurodyta jokių kitų normų, kurios įpareigotų savivaldybes tvarkyti gamybos veikloje susidariusias pavojingas atliekas, o ieškovės minima bendro pobūdžio norma, t. y. CK 6.246 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti neteisėtų veiksmų sampratą, taip pat savaime negali Atsakovei sukelti jokių teisinių pasekmių ar nustatyti savarankiškų įpareigojimų, susijusių su gamybos veikloje susidarančių pavojingų atliekų tvarkymu. Atsakovė teigia, kad joks teisės aktas, įskaitant ATĮ 25 straipsnį, nenumato atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės pareigos tvarkyti privačių subjektų gamybos veikloje susidariusias ir paliktas pavojingas atliekas. Taigi, atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei teisinio reglamentavimo prasme nesant niekaip susijusiai su privačių subjektų gamybos veikloje susidariusių pavojingų atliekų tvarkymu, jai negali atsirasti ir bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareiga, susijusi su tokio pobūdžio atliekų tvarkymu. Priešingu atveju, iš esmės bet kuris su ieškovės skunde nurodoma situacija nesusijęs privatus ar viešas asmuo galėtų būti pripažįstamas atsakingu už pareiškėjai tariamai kilusią žalą. Be to, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiklą reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio 5 straipsnis savivaldybių funkcijas skirsto į dvi konkrečias kategorijas – savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Pažymėjo, kad nei į savarankiškąsias, nei į valstybines (valstybės perduotas) funkcijas nepatenka pavojingų atliekų tvarkymo ar šių atliekų tvarkymo priežiūros funkcija. Todėl atsakovė negali šių funkcijų atlikti savo iniciatyva, vadovaudamasi vien „bendrojo rūpestingumo pareiga“, kadangi jos veikimas būtų neteisėtas, t. y. atsakovė veiktų viršydama savo įgaliojimus (ultra vires). Atsakovės teigimu, ieškovės ieškinyje nėra nurodyti jokie konkretūs teisės aktai, reglamentuojantys pavojingų atliekų tvarkymo funkcijas ir taikomi savivaldybėms (ar jų įstaigoms), todėl ieškovė akivaizdžiai nėra įrodžiusi ir pagrindusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, susijusių su deklaratyviai nurodomu tariamu atsakovės neveikimu – pavojingų atliekų netvarkymu privatiems ūkio subjektams priklausančiose gamybinėse teritorijose. Nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita jos civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šioje vietoje akcentuotina, kad atsakovė niekaip nėra susijusi su ieškovės nurodoma situacija. Atsakovė pažymėjo, jog ji niekaip nedalyvavo AB „Baltic Chemicals International“ veiklos organizavime ir priežiūroje, kiek tai susiję su pavojingų atliekų susidarymu. Atsakovė nėra priėmusi ir jokių sprendimų, kuriais būtų leista nutraukti AB „Baltic Chemicals International“ veiklą ir šią bendrovę likviduoti, neišsprendus pavojingų atliekų sunaikinimo klausimo. Atsakovė teigia, kad nėra susijusi ir su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ar kitų centrinių valdžios institucijų priimtais sprendimais dėl privalomo atliekų utilizavimo ir jų (ne)vykdymu, todėl nėra suprantama, kodėl ieškovė į šios bylos nagrinėjimą atsakovės procesiniu statusu yra įtraukusi Viliaus miesto savivaldybę įpareigoti pašalinti privataus verslo subjekto veikloje susidariusias pavojingas chemines atliekas. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės nurodoma „išimtinė“ situacija dėl nesutvarkytų pavojingų cheminių atliekų susiklostė dėl privačių verslo subjektų (ne)veikimo ir ilgus metus besitęsiančių teisminių procesų, be kita ko, pačios ieškovės neapdairumo ir situacijos toleravimo. Šiuo metu, ieškovė nebeturėdama kam nukreipti reikalavimo sutvarkyti privataus verslo subjekto veikloje susidariusias pavojingas chemines atliekas, siekdama išvengti didelių investicijų tvarkant jos pačios valdomą žemės sklypą, ieško būdų tai padaryti savivaldybės ir/ar valstybės biudžeto sąskaita. Atsakovė pažymėjo, jog pati ieškovė savo neveikimu yra prisidėjusi prie susiklosčiusios situacijos, kadangi iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė įsigydama pastatus iš bankrutuojančios AB „Baltic Chemicals International“, esančius (duomenys neskelbtini), negalėjo nepastebėti, kad įsigyjamuose pastatuose (jų teritorijoje) yra likę net 120 000 kg pavojingų cheminių atliekų, tačiau šių atliekų likimas pirkimo – pardavimo sutartyje nėra aptariamas. Dar daugiau, ieškovės pateiktoje nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarties 5.1 punkte yra nurodyta, kad parduodami daiktai, t. y. pastatai yra tinkami naudoti pagal paskirtį, ieškovė nereiškė pretenzijų pardavėjui AB „Baltic Chemicals International“ dėl negalėjimo naudotis pastatais, tačiau šiuo pareikštu ieškiniu ieškovė jau teigia, jog dėl nesutvarkytų pavojingų cheminių atliekų ji negali įsigytų naudoti savo veiklai vykdyti. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad jeigu ieškovė ir yra patyrusi žalą, kurios atlyginimą prašoma užtikrinti, tokia žala yra susijusi su pačios Ieškovės veiksmais/neveikimu. Kaip jau minėta anksčiau, iš pačios ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė įsigydama iš bankrutuojančios AB „Baltic Chemicals International“ pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), negalėjo nepastebėti, jog šiuose pastatuose (jų teritorijoje) yra likęs labai didelis kiekis (120 000 kg) pavojingų atliekų. Atitinkamai, ieškovė turėjo įvertinti riziką, kad bankrutuojančiam subjektui gali neužtekti lėšų šių atliekų visiškam sutvarkymui, tačiau ieškovė tokių visiškai nesunkiai numanomų aplinkybių, įsigydama bankrutuojančio subjekto turtą, nepaisė, o savo pačios prisiimtą riziką nagrinėjamu atveju nori perkelti su šia situacija niekaip nesusijusiai atsakovei. Atsakovės teigimu, pati ieškovė beveik 20 metų toleravo susiklosčiusią situaciją ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų šiai situacijai ištaisyti, priešingai pasyviai laukė situacijos sprendimą palikdama savieigai. Taigi už pavojingų cheminių atliekų, esančių ieškovės valdomuose pastatuose bei žemės sklype sutvarkymą yra atsakingas ir dabartintis atliekų turėtojas. Atsakovė pažymėjo, kad pareiga sutvarkyti atliekas buvo likviduojamai dėl bankroto įmonei, o atliekų tvarkymo išlaidos priskirtinos bankroto proceso administravimo išlaidoms. Tuo atveju, jeigu pati ieškovė būtų apdairi ir rūpestinga, ji laiku galėjo savo reikalavimus nukreipti į bankroto administratorių, tačiau ieškovė nesirūpino savo įsigytu turtu, o susiklosčiusią situaciją paliko spręstis savieigai, taip prisiimdama visa su tuo susijusią riziką. Atsakovė nurodė, kad jai nėra suprantama, kodėl ieškovė kildina tiesioginius ir išvestinius reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybei, kuri teisės aktų nustatyta tvarka neturėjo ir neturi pareigos tvarkyti privačių ūkio subjektų veikloje sugeneruotas atliekas. Kaip minėta, ieškovė privalėjo savo reikalavimus nukreipti į bankrutavusią AB „Baltic Chemicals International“, pastebėjus nesutvarkytas pavojingas chemines atliekas arba į bankroto administratorių, tačiau tokia galimybe nepasinaudojusi ieškovė pati liko atsakinga už perimtų atliekų sutvarkymą. Ieškovė atsakovės atsakomybės nepagrindė jokiais konkrečiais teisės aktais, o tik bendraisiais teisės principais ir saugotinais teisiniais gėriais. Ieškovės nurodomi ir cituojami teisės aktais šios bylos kontekste yra neaktualūs ir neįrodo Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės ar pareigų buvimo ginčo atveju, todėl ieškovės ieškinys Vilniaus miesto savivaldybei yra atmestinas visa apimtimi.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Teismo posėdžio metu atsakovių atstovai prašė ieškinį atmesti.

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė iš akcinės bendrovės „Baltic Chemicals international“ (toliau – ir BCI) pagal 2004-02-02 d. pirkimo – pardavimo sutartį nupirko šį nekilnojamąjį turtą: pastatą – buitinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2650,20 kv. m; pastatą – administracinį su bufeto patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4784,32 kv. m; pastatą -siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 66,14 kv., m; pastatą-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 243 kv. m; pastatą – sandėlį-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 288,99 kv. m; pastatą – sandėlį-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 336,75 kv. m; pastatą – sandėlį-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 336,75 kv. m; pastatą – sandėlį-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 341,05 kv. m; pastatą-kontrolinį perėjimo postą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,96 kv. m; pastatą – sandėlį-angarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 424,71 kv. m; pastatą – reagentų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 60,95 kv. m; pastatą -

Geležinkelio svarstykles, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7,66 kv. m; pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 416,66 kv. m; pastatą-siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 196,44 kv. m; pastatą-siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 13,77 kv. m.; pastatą-stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas -111 kv. m; pastatą-stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas - 50 kv. m; inžinierinius statinius-įrenginius-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 182000 Lt. Už visus įsigytus nekilnojamus daiktus ieškovė BCI sumokėjo 3410000 Lt (tris milijonus keturis šimtus dešimt tūkstančių litų). Pagal sutarties 4.1 punktą pardavėjas BCI įsipareigojo per 60 dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos atituštinti visus statinius bei teritoriją adresu (duomenys neskelbtini), nuo pardavėjui priklausančios produkcijos, cheminių medžiagų, teršalų bei kitų chemikalų. Taip pat remiantis sutarties 4.1 punktu šalys sulygo, kad jeigu pardavėjas BCI neįvykdys įsipareigojimo dėl per 90 dienų nuo sutarties sudarymo tai privalės pirkėjui (ieškovei) sumokėti 100 000 Lt baudą per 7 dienas nuo pareikalavimo dienos, tačiau baudos sumokėjimas neatleidžia pardavėjo BCI nuo įpareigojimo tinkamo įvykdymo (el. b. 1 t., b. l. 14-26).

2004-09-02 Vilniaus apygardos nutartimi civilinėje byloje Nr. 2⁴⁵-1751/2004 BCI iškelta bankroto byla bei įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administratorių biuras“. Vėliau bankroto administratoriumi buvo MB „Skonfita“ (vėliau MB „Skonfita“ reorganizuota) bei MB „Nemokumo advokatas“.

2016-10-25 Vilniaus apygardos teismas civ. byloje Nr. B2-161-258/2016 priėmė sprendimą dėl BCI pabaigos (Liteko duomenys).

Šiuo metu ieškovės sandėliuose adresu (duomenys neskelbtini), yra laikomos pavojingos cheminių medžiagų atliekos (el. b. 1 t., b. l. 42), kurių preliminarus kiekis yra apie 110 tonų ( el. b. 1 t., b. l. 31- 41, 2012-07-05 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2A-1293/2012). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad labiau tikėtina, kad valstybės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), pavojingos cheminės atliekos susidarė iki 1994 metų (2016-09-14 Vilniaus apygardos teismo nutartis civ. byloje Nr. 2A-809-258/2016, el. b. 1 t., b. l. 66-76).

Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 25 straipsnis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.

ATĮ 20 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą.

ATĮ 20 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių valstybės bei savivaldybių institucijų parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalis nurodo, kad Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Iš Liteko duomenų matyti, kad ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administratorių biuras“, mažajai bendrijai „Nemokumo advokatas“, tretiesiems asmenims Millennium Insurance Company Limited, UADBB „Colemont draudimo brokeris“, AAS BTA Baltic Insurance Company filialui Lietuvoje, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Ieškiniu ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Bankroto administratorių biuras“ ir MB „Nemokumo advokatas“ 126 445 Eur žalos atlyginimą dėl pavojingų atliekų sutvarkymo, priteisti iš MB „Nemokumo advokatas“ 18 261,72 Eur negautas pajamas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Byloje šalys sudarė taikos sutartį, kurią teismas patvirtino. Taikos sutartimi ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų atsakovių atžvilgiu bei šalys nusprendė, kad ginčo cheminės atliekos laikytinos bešeimininkėmis (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1140-343/2022, Liteko duomenys).

Taip pat Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kritimų logistikos centras“ (ieškovė nagrinėjamoje byloje) skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administratorių biuras“, mažajai bendrijai „Nemokumo advokatas“, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo (Administracinė byla Nr. eI2-2469-979/2024, Liteko duomenys). Pareikštu skundu pareiškėja prašo priteisti iš atsakovių 205,70 Eur žalos atlyginimo. Skunde nurodyta, kad abi Atsakovės turėjo pareigas, susijusias su BCI priklausiusių Atliekų, esančių Pareiškėjos naudojamoje teritorijoje, sutvarkymu, tačiau nei viena iš jų tinkamai savo pareigų neįgyvendino. Teismo posėdis byloje paskirtas 2024 m. rugsėjo 26 d.

Ieškovė reiškia atsakovėms reikalavimus šiais pagrindais, kad atsakovės nevykdo savo įstatymais įtvirtintos pareigos bei dėl atsakovių neteisėtų veiksmų ieškovė patirs žalą dėl atliekų nesutvarkymo, todėl prašo ir įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).

Įstatyme aiškiai yra reglamentuota kokias funkcijas ir pareigas vykdo savivaldybė, o kokias aplinkos ministerija. Teismo posėdžio metu išklausius šalių atstovų paaiškinimų teismas sprendžia, kad šiuo metu cheminių atliekų turėtoju yra ieškovė, nes jai nuosavybės teise priklausančiuose sandėliuose šios atliekos randasi. Atsakovių atstovai paaiškino, kad tam kad šios atliekos valstybės lėšomis galėtų būti sutvarkomos reikia, kad specialioji komisija nuspręsti, kad dėl šių atliekų yra pagrindas priimti sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos ir tokių atvejų aplinkos ministerija galėtų finansuoti šių atliekų sutvarkymą. Ir nors ieškovė kelia klausimą dėl atsakovių neveikimo teismas sprendžia, kad šiuo atveju pati ieškovė kai pirko iš BCI nekilnojamus daiktus (duomenys neskelbtini), jau žinojo, kad ten yra atliekos, ir šias atliekas buvo įsipareigojusi sutvarkyti pati BCI. Vėliau BCI bankrutavo. Pavojingas atliekas pagal teisinį reglamentavimą bei priimtus teismo sprendimus turėjo sutvarkyti bankroto administratoriai, jie šios pareigos neįvykdė. Ieškovė Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1140-343/2022 nusprendė, kad bankroto administratorių atsakomybės dėl cheminių medžiagų nesutvarkymo nėra, nes ieškovė ir bankroto administratoriai sprendė, kad ginčo cheminės atliekos laikytinos bešeimininkėmis.

Todėl teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, nes ieškovė gali kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pavojingų atliekų sutvarkymo su prašymu dėl atliekų sudaryti specialią komisiją bei priimti sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos, o jeigu savivaldybė nepriims sprendimo dėl ekstremaliosios situacijos dėl pavojingų atliekų sutvarkymo, tai ieškovė privalės šias atliekas sutvarkyti savo lėšomis ir vėliau kelti klausimą dėl išlaidų atlygintinumo iš kaltų asmenų. Teismas nei savivaldybės, kuri privalo tvarkyti tik komunalines atliekas, nei aplinkos ministerijos, kuri finansuoja pavojingų atliekų tvarkymą, kai savivaldybė priima dėl šių atliekų sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos, veiksmuose neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo nenustatė, todėl ieškovės ieškinys netenkintinas (CPK 178 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259-270, 93, 96 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.