- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-843-628-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė (pran.), Jolanta Čepukėnienė, Stasys Lemežis
- Nukentėjusysis
- V. T.
- Nuteistasis
- D. R.
- Advokatai
- Kęstutis Švirinas
- Kategorijos
Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-843-628/2012
Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.8.1.2.., 2.1.7., 2.4.6.4.1., 2.4.7.
2012 m. spalio 26 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Stasio Lemežio, sekretoriaujant D. K., dalyvaujant nukentėjusiojo V. T. atstovei adv. Dianai Dūdienei, nuteistajam D. R., jo gynėjams adv. R. B., adv. Kęstučiui Švirinui, specialistui A. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjo adv. Kęstučio Švirino apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos (duomenys neskelbtini) Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Iš D. R. nukentėjusiojo V. T. naudai priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 6 d., 01.42 val. savo paties valdomame interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini)., paskelbė straipsnį „WikiLeaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“, ir 2011 m. birželio 9 d. interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini) paskelbė identiško turinio straipsnį „WikiLeaks: „(duomenys neskelbtini)“ pardavė žurnalistiką“, kuriais per visuomenės informavimo priemones apie V. T. paskleidė tikrovės neatitinkančią, jį niekinančią, žeminančią ir pasitikėjimą V. T. pakertančią informaciją: „T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“; „<...> parduota buvo ne tik žurnalistika ir jos etika, bet tokiu būdu buvo parduota ir Lietuva bei joje sukurta demokratiška žiniasklaidos sistema. O pardavė konkretūs leidėjai. Ir jų pavardės minimos atvirai“; „<...> nežinau, kaip turi jaustis ten dirbantys žurnalistai. Sunku jiems, tikriausiai. Ir gėda turėtų būti“; „<...> pagaliau viešai ir negrįžtamai sutrupinamas didžiųjų laikraščių leidėjų autoritetas, kurio likučiai jau seniai baigia išblėsti“; „Po tokių tekstų nebegaliu tikėti nė vienu T. ar jo leidžiamų laikraščių žodžiu, kuriais bandoma sukompromituoti konkretų žmogų, juo labiau politiką ar verslininką“; „Pamatęs tokį tekstą ir jo herojų galiu pagalvoti tik viena – padorus žmogus, kuris nesutiko mokėti už reketą. Ir net jei tai nėra tiesa, kaip galima pasitikėti ir tikėti tuo leidėju, apie kurį net buvę darbuotojai negali geru žodžiu atsiliepti?“; „Vieną iš darbo metodų noriu paviešinti ir aš <...> („su savininkais yra problema, o žurnalistai dirba labai blogomis sąlygomis, įskaitant mažą bazinį atlyginimą ir nuolatinę baimę būti atleisti. „(duomenys neskelbtini)“ personalas mano, kad vadovybė slapta klausosi visų telefoninių pokalbių“); („Ponia (pavardė žinoma, bet nuasmeninta) mums papasakojo, kad T., (duomenys neskelbtini) savininkas, dažnai vėlai vakare ateina į biurą, kad atrinktų straipsnius, kurie jam nepatinka. Personalas nuolatos stengiasi rašyti istorijas, kurios jam patiktų ir jo neužgautų. Ponia...... mums papasakojo, kad T. vieną kartą atleido 20 žmonių už išleistą istoriją, kuri jam nepatiko“); „T. kaprizingumas driekiasi net iki išpuolių versle. „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką buvo krepšinio komandos „(duomenys neskelbtini)“ rėmėja, tačiau gegužės mėnesį jis liepė poniai........... atsisakyti neutralių istorijų apie, kaip teigiama, naują komandos stadiją rašymo. Kaip ji mums pasakojo, matyt T. neseniai gavo blogų finansinių žinių ir tą pačią dieną „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo su juo derybas dėl paramos. Jo smulkmeniškas atsakas į blogai pasirinktą laiką buvo neigiamo pobūdžio istorija laikraštyje. Vis dėl to, paprastai išpuoliai versle pasireiškia straipsniais apie reklamai skiriamus pinigus“; „Ponia........... mums papasakojo, kad anksčiau šiais metais „(duomenys neskelbtini)“ išleido keletą straipsnių, kritikuojančių Mercedes markės automobilius, kuomet vietos Mercedes filialas neatnaujino reklamos sutarties su „ (duomenys neskelbtini)“. „Įdomu, kaip reaguos V. T.? Gal vėl sakys, kad kažkas valdo Pasaulį ir bando su juo susidoroti? Panašu, nes klaidų jis viešai nelinkęs pripažinti“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. R. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį ir jį, D. R., išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde apeliantai nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė įstatymą. Viso proceso metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios pripažintas kaltu.
Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad rašydamas apie V. T. ir dienraštį „(duomenys neskelbtini)“ bei remdamasis kituose internetiniuose puslapiuose pateikta ir viešai prieinama informacija, D. R. paskelbė ne nuomonę, o faktus, kuriuos galėjo patikrinti, todėl jie yra neteisėti. Tokia teismo išvada aiškiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT suformuotai praktikai tokio pobūdžio bylose. LAT yra konstatavęs, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Kartu LAT yra pateikęs informacijos sampratą: bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Tuo tarpu nuomonės apibrėžimas yra aiškiai reglamentuotas Lietuvos (duomenys neskelbtini) Visuomenės informavimo įstatyme (2 str. 36 d.), pagal kurį nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje taip pat yra pateikęs nuomonės apibrėžimą: nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų.
Apeliantas pažymi, kad Lietuvos (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. EŽTT praktikoje nurodyta, jog atitikties tikrovei įrodinėjimo reikalavimas vertinamųjų teiginių požiūriu yra neįmanomas įvykdyti ir savaime pažeidžia nuomonės laisvę.
Apeliantų įsitikinimu, teismas, vertindamas bylos įrodymus, neatribojo informacijos nuo nuomonės. Tokiu būdu teismas neatskleidė nusikaltimo objektyvaus požymio - konstatuojamos žinios (informacijos) paskleidimo fakto. Pažymi, kad jeigu teismas laiko, jog D. R. straipsnyje yra pateikti vertinamojo pobūdžio išsireiškimai, tuomet jiems nėra taikomas tiesos kriterijus, o pritardamas specialistų išvadoms, jog D. R. straipsnis yra autoriaus nuomonė, teismas pats sau prieštarauja.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog sąlyginių frazių buvimas sakinyje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog toks sakinys yra subjektyvi nuomonė. Be to, iš byloje esančios lietuvių kalbos specialisto doc. dr. A. S. išvados (t. 1, b.l. 107-108) matyti, jog straipsnių lingvistinį tyrimą atlikęs specialistas nustatė, kad tokios žodžių konstrukcijos, kurios vartojamos aptariamame D. R. straipsnyje kaip kad „mano nuomone“, „mane nudžiugino ir tebedžiugina, deja, nebegaliu tikėti, galiu pagalvoti tik viena, džiaugiuosi, jei tikėtumėme visais dokumente paviešintais faktais ir komentarais, jį (dokumentą) galiu tik sąlyginai taip vadinti, žinome daugiau, nei yra tiesos tuose pranešimuose, ir net jei tai nėra tiesa“ aiškiai rodo autoriaus požiūrį į aptariamus faktus ir jų šaltinį. Kita byloje išvadą teikusi lietuvių kalbos specialistė - dr. prof. L. K. savo 2012 m. vasario 26 d. išvadoje taip pat konstatavo, jog D. R. straipsnyje yra greičiau dėstoma autoriaus nuomonė, nei pranešama nauja informacija. Apeliantų teigimu, minėtos specialisto išvados nėra tinkamai paneigtos teismo, todėl turėjo būti vertinamos kaip jo kaltę paneigiantys įrodymai.
Pažymi, kad teismas savo nuosprendyje necituoja konkrečių D. R. teiginių, kurie galimai turėtų būti vertinami kaip tikrovę neatitinkanti informacija ir kuri galimai paniekino ar pažemino V. T.. Teismas nuosprendyje necituoja ir neidentifikuoja tų D. R. komentuojamo straipsnio teiginių, kurie turi šmeižikiško pobūdžio, o daro išvadą vien remdamasis viso straipsnio raiškos stiliumi. Tačiau BK 154 str. 1 ir 2 d. dispozicijoje įtvirtinto nusikaltimo sudėtims konstatuoti yra būtinas objektyvusis požymis - informacijos apie kitą žmogų neatitikimas tikrovei. Kadangi minėta dispozicija reikalauja taikyti tiesos kriterijų, tokiai informacijai patikrinti, vadinasi tokia informacija turi pasižymėti tikslumu ir aiškumu, t.y. skelbti aiškiai suprantamą žinią. Komentuojamo straipsnio teiginių, kuriais galimai buvo paskelbta tikrovę neatitinkanti informacija, neidentifikavimas patvirtina būtinojo inkriminuojamo nusikaltimo objektyvaus požymio – informacijos apie tikrovę neatitinkančius faktus - nebuvimą.
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad bendras kaltinamojo komentarų stilius ir teikiamos išvados suponuoja tik neigiamą skaitančiųjų nuomonę apie nukentėjusįjį ir jo verslą, nes ji prieštarauja EŽTT formuojamai praktikai, kur nustatyta, kad vertinamo paviešinto straipsnio ginčytinas bendras stilius neturėtu būti teismo vertinamas, bei turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 str. nuostatos saugo ne tik reiškiamų minčių ir informacijos turinį, bet ir forma, kurią jie yra perteikiami.
Pažymi, kad BK 154 str. dispozicijos būtinas objektyvusis požymis yra informacijos apie tikrovę neatitinkančius faktus paskleidimas. Todėl nuomonių, komentarų išraiškos būdas ir forma nepatenka į minėto straipsnio taikymo sferą, t.y. negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę, priešingu atveju taip būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.
Apeliantai nesutinka su teismo išvadomis, jog D. R. savo straipsnyje šmeižė V. T., neva pastarasis yra padaręs nusikalstamas veikas. Pažymi, kad nukentėjusysis V. T. savo 2011 m. rugpjūčio 4 d. skundu aiškiai nurodo, jog jam neigiamas pasekmes sukėlė išimtinai D. R. straipsnio teiginiai, kuriais pastarasis kaltino V. T. nusikalstamų veikų padarymu. Remiantis tuo, kad privataus kaltinimo tvarka reiškiami kaltinimai dėl galimo šmeižimo pagal sukeliamas pasekmes yra susiję išimtinai su nukentėjusiojo išgyvenimais, todėl tokio pobūdžio bylose tyrimas turi apsiriboti tik tais kaltinamojo teiginiais dėl kurių nukentėjusysis reiškia savo nepasitenkinimą. Teismas negali išeiti iš nukentėjusiojo skundo ribų ir taikyti kaltinamajam baudžiamąją atsakomybę už teiginius, kurie paties nukentėjusiojo įsitikinimu nesukelia pastarajam neigiamo poveikio. Be to, teismas nekonkretizuoja dėl kokių nusikalstamų veikų padarymo D. R. galimai šmeižia V. T.. Teismas mano, kad D. R. galimai teigė, jog V. T. atliko turto prievartavimą ir išdavė Lietuvą. Tačiau tokios išvados nėra pagrįstos, nes šioje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas. Tuo pačiu pažymi, kad vertindamas D. R. teiginių turinį, teismas nurodė, jog D. R. komentavo kitose visuomenės informavimo priemonėse www.aftenposten.no ir www.15min.lt paskelbtą informaciją. Tačiau teismas, teigdamas išvadą, jog D. R. galimai neteisėtai ir nepagrįstai apkaltino V. T. nusikaltimų padarymu, nevertino aukščiau minėtuose informavimo priemonėse paskelbtų straipsnių turinio, dėl ko nepagrįstai D. R. teiginius vertino kaip klaidingus. Teismas neįvertino aplinkybės, jog D. R. straipsnio objektas buvo kitose informavimo priemonėse paskelbtos žinios apie galimai nusikalstamą V. T. veiklą. Neįvertinus minėtų straipsnių turinio, negalima teigti, jog D. R. savo teiginiais, neturėdamas tam faktinio pagrindo, teigė naują žinią apie V. T. nusikalstamą veiklą ir, kad D. R. straipsnis buvo pirmasis tokios žinios šaltinis.
Apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad D. R. žinią apie nusikalstamą V. T. veiklą paskelbė tyčia. D. R. nepaskelbė jokios žinios ar informacijos apie V. T. nusikalstamą veiklą, o teigė savo komentarus ir nuomonę apie kituose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją. D. R. teismui paaiškino, jog savo straipsniu neturėjo tikslo apšmeižti V. T., o norėjo atkreipti žmonių dėmesį į viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją apie V. T.. Be to, D. R. 2011-09-16 pateiktame prašyme (t. 1, b.l. 33-34) nurodoma, jog jo komentuojamo straipsnio tikslas jokiu būdu nebuvo siekis ką nors šmeižti ar padaryti kokią nors kitą teisės aktais draudžiamą veiklą. Neaišku, kokiais duomenimis remiantis teismas patvirtino tyčios egzistavimą, nes šioje dalyje nuosprendis taip pat nemotyvuotas. Mano, kad teismas savo išvadas dėl tyčios buvimo D. R. veiksmuose grindė vien kaltinamojo išskirtiniu statusu (profesionalus žurnalistas) bei tuo, kad savo veiksmais pažeidė žurnalisto etiką, t.y. nepatikrino kituose viešo informavimo priemonėse paskelbtu žinių.
Apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad V. T. reikalavimas, jog kaltinamasis pinigine išraiška kompensuotų nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, yra pagrįstas, nes su D. R. ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu toliau publikuojamais straipsniais, kuriuose apie V. T. buvo paskleista informacija, ir ji skelbiama toliau, galėjo ir gali susipažinti daug informacijos naudotojų. Teismas visiškai neįvertino byloje surinktų duomenų liudijančių tai, jog visuomenėje V. T. yra vertinamas nevienareikšmiškai, neretai - neigiamai. Šią išvadą patvirtina valstybės pareigūnų vieši pasisakymai V. T. atžvilgiu - Žurnalistų etikos inspektorius Lietuvos (duomenys neskelbtini) Seime skaitytame pranešime dėl 2006 m. veiklos ataskaitos, kuri patvirtinta Seimo 2007-09-25 nutarimu Nr. X-1282, kur viešai išsakytas neigiamas V. T. vertinimas. Inspektorius 2008 m. veiklos ataskaitoje nurodė, kad „Beveik 40 proc. verslininkų neigiamai vertina užsakomuosius straipsnius, neskaidriausiomis žiniasklaidos priemonėmis įvardija nacionalinius dienraščius „(duomenys neskelbtini) „<...>“ (žr. ataskaitos 64 psl.), savo kritiką inspektorius yra išsakęs ir 2005-12-01 viešame pareiškime. Dienraštis „(duomenys neskelbtini)“, kurio leidėjas yra V. T., taip pat ne kartą yra įspėtas Žurnalistų etikos inspektoriaus dėl teisės aktų pažeidimų (pavyzdžiui, 2009-12-14 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-01-08 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-12 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.). Pažymėtina, kad tokie inspektoriaus vertinimai taip pat buvo vienas iš pagrindų D. R. vėliau išsakytai nuomonei tinklapyje (duomenys neskelbtini). Taigi, D. R. negalėjo niekaip pakenkti V. T. garbei, kuri viešai nėra vertinama kaip vienareikšmiškai gera.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvada dėl „WikiLeaks“ ir dienraščio „15min“ internetinių puslapių reputacijos vertinimo yra deklaratyvi. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog aukščiau minėtų visuomenės informavimo priemonių reputacija yra vertinama nevienareikšmiškai, tuo konstatuodamas, jog D. R. privalėjo suprasti, jog žinios, esančios minėtuose internetiniuose puslapiuose a priori nėra teisingos. Neaišku kuo remiantis teismas grindžia aukščiau minėtą išvadą. Byloje nėra jokių įrodymų apie aplinkybę, jog interneto puslapiai www.aftenposten.no ir www.15min.lt yra visuomenėje vertinami neigiamai ir/ar nevienareikšmiškai. Pažymi, kad teismui buvo pateiktas įsiteisėjęs 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 134-139), kuriuo buvo atmesti dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ ieškininiai reikalavimai dėl reputacijos gynimo viešai Lietuvos spaudos leidiniuose ir internetiniuose puslapiuose publikuojant aukščiau minėtą „WikiLeaks“ straipsnį. Minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad visuotinai žinoma, jog organizacija „WikiLeaks“ yra privati organizacija, užsiimanti slaptos valstybės informacijos viešinimu. „WikiLeaks“ skelbiama informacija sulaukia itin didelio visuomenės dėmesio ir atgarsio joje. Todėl yra pagrindas manyti, jog „WikiLeaks“ tinklalapyje paskelbta informacija iš galimai JAV diplomatų susirašinėjimo medžiagos apie Lietuvos žiniasklaidoje egzistuojančią korupciją neabejotinai turi visuomeninį interesą - žinoti apie visuomenės informavimo priemonių galimai atliekamus neteisėtus veiksmus naudojantis savo galimybėmis skleisti informaciją. Atmesdamas dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį, teismas nustatė, jog interneto tinklalapyje <...> straipsnio, kuriame yra aptarta „WikiLeaks“ paviešinta informacija, paskelbimas negali būti pagrindas pripažinti atsakovą pažeidus visuomenės informavimo skleidėjui keliamus profesinės etikos reikalavimus, ar paskleidus tikrovės neatitinkančias žinias.
Apeliantai pažymi, kad teismo cituojamas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas akcentuoja būtinybę skirti informaciją nuo nuomonės (4 str.). Be to, kodeksas reikalauja, kad nuomonių įvairovė būtų skatinama žurnalisto veikloje ir tai yra ypač būtina tuomet kai vieša informacija yra atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus (5 str.). Kodeksas įpareigoja žurnalistą stengtis tinkamai patikrinti informaciją apie skelbiamus faktus, tačiau nuomonių reiškimo atžvilgiu kodekso normos tiesos patikrinimo pareigos nenustato (6 str.). Tokiu būdu teismas nuosprendyje klaidingai vadovavosi tiesos kriterijaus taisykle nuomonių atžvilgiu. Vien tik remiantis galimais etikos pažeidimais arba kaltinamojo statusu nėra galima pagrįsti išvadas dėl tiesioginės tyčios ištyrimo. Bet kokie teisės pažeidimai, tame tarpe ir etikos normų pažeidimai, gali būti atlikti remiantis nerūpestingumu (BK 16 str.), o tai nusikaltimo pagal BK 154 str. kvalifikacijai turi lemiamą reikšmę.
Nuosprendyje nėra įvertinos aplinkybės, jog nukentėjusysis teisiniu požiūriu laikytinas viešuoju asmeniu, ko pagrindu teismas privalėjo įvertinti tokio asmens pakantumo kritikai laipsnį. Europos Žmogaus teisių teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad bylose, kuriose teismas turi nustatyti santykį tarp privataus gyvenimo apsaugos ir laisvės reikšti mintis apsaugos, teismas privalo įvertinti asmens, apie kurį yra viešinama informacija, statusą, t.y. ar toks žmogus yra „žinomas asmuo“ arba yra „įžengęs į viešumą“. V. T. yra viešai žinomas asmuo. Tokios aplinkybės, jog V. T. yra vieno iš didžiausių dienraščių leidėjas ir savininkas, nepriklausomos spaudos kūrėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys patvirtina, jog V. T. yra teisiškai vertintinas kaip viešasis asmuo, t.y. asmuo, kurio veiksmai neabejotinai turi didelę reikšmę visuomenei. Be to, nukentėjusiojo V. T. kaip asmens, aktyviai dalyvaujančio visuomeninėje veikloje, statusą patvirtina ir paties nukentėjusiojo pateikta teismui medžiaga (apdovanojimai, paminėjimai ir kt.), patvirtinanti, kad apdovanojimai skirti už įvairią visuomeninę veiklą (t. I, b.l. 172-192). Todėl, apeliantų įsitikinimu, V. T. atžvilgiu taikomos platesnės kritikos bei nuomonės raiškos ribos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-28 nutartyje Nr. 3K-3-193/2009 yra pasisakęs, kad “įstatymų leidėjas skiria viešo ir privataus garbės ir orumo gynimą <...> viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina <...>. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią)“. Viešasis asmuo turi rodyti daugiau tolerancijos, ypač kai pats padaro viešų pareiškimų, galinčių duoti pagrindą kritikai (LAT 2012-04-24 nutartis Nr. 2A-3/2012).
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įtvirtinta pirmos instancijos teismo pozicija dėl V. T. reikalavimo, iš D. R. priteisti piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Teismas visiškai neįvertino byloje surinktų duomenų, liudijančių tai, jog visuomenėje V. T. yra vertinamas nevienareikšmiškai, neretai - neigiamai. Taigi D. R. negalėjo niekaip pakenkti V. T. garbei, kuri viešai nėra vertinama kaip vienareikšmiškai gera.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nevykdė kaltinamojo apklausos (BPK 272 str. pažeidimas), t.y. kaltinamasis nebuvo teismo apklaustas dėl aplinkybių, susijusių su subjektyviais inkriminuojamo nusikaltimo požymiais. Kaltinamojo apklausa yra būtinas baudžiamojo proceso veiksmas ir tokio veiksmo neatlikimas yra vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Kaltinamojo apklausos neatlikimas daro procesą neteisėtu, kadangi tuo kaltinamajam suvaržomos jo teisės į teisingą teismą (BPK 369 str.), kas savo ruožtu sudaro savarankišką nuosprendžio panaikinimo pagrindą (BPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis D. R. ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Nukentėjusiojo V. T. atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau konstatuojant esminį BPK pažeidimą, nes teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikta kaltinamojo apklausa, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. apkaltinamasis nuosprendis, priimtas D. R. atžvilgiu naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nepadarius D. R. veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d. požymių (Lietuvos (duomenys neskelbtini) BPK 329 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas esmingai įtakojo teismo išvadas dėl D. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 str. 2 d.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas (kaltinamasis neapklaustas teisiamajame posėdyje), dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (LR BPK 369 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.
Bylos duomenimis, nukentėjusysis V. T. 2011-08-04 skundu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašė privataus kaltinimo tvarka pripažinti D. R. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d., dėl to, kad jis per visuomenės informavimo priemones paskelbė du identiško turinio straipsnius, kuriais apie V. T. paskleidė tikrovės neatitinkančias ir V. T. garbę bei orumą žeminančias žinias, o būtent: D. R. savo paties valdomame interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) paskelbė straipsnį „WikiLeaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“, o interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini) paskelbė identiško turinio straipsnį „WikiLeaks: „(duomenys neskelbtini)“ pardavė žurnalistiką“. Kaip savo privataus kaltinimo skunde nurodė V. T., D. R. straipsniuose paskleista informacija yra iš esmės melaginga, visiškai neatitinkanti tikrovės. Pažymėtina, kad jis (V. T.) ir jo valdoma leidinių grupė niekada nėra atlikę jokių veiksmų, nurodytų straipsniuose, ir darę ar elgęsi taip, kaip yra teigiama D. R.. Negana to, straipsnių autorius viešai jį kaltina ir įvairių nusikalstamų veikų, pavyzdžiui - turto prievartavimo („padorus žmogus, kuris nesutiko mokėti už reketą), padarymu, taip pat, kad jis (V. T.) kompromituoja kitus žmones, dėsto apie juos melagingą ir klaidinančią informaciją, netinkamai ir neteisėtai elgiasi su žmonėmis ir darbuotojais, parduoda žiniasklaidą ir pan.
Bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme kaltinamasis D. R. teisiamojo posėdžio metu apklaustas nebuvo.
Apklausus kaltinamąjį D. R. dėl jam byloje pareikšto kaltinimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis parodė, kad kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažįsta. Skundo turinys buvo susijęs su vienu iš daugelio jo komentarų, nuomonių, kurias jis reguliariai skelbia interneto dienoraščio puslapyje (duomenys neskelbtini). Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, jo užimamos pareigos susijusios su žurnalistų teisių ir laisvių apsauga, taip pat su žurnalistų profesinio vardo stiprinimu visuomenėje. Viena iš veiklos sričių yra viešų diskusijų kėlimas tais klausimais, kurie turi reikšmės žiniasklaidos skaidrumui, žiniasklaidos etikai, žiniasklaidos veiklai. 2011 m. birželio mėnesį jo internetiniame dienoraštyje buvo paklaustas nuomonės apie „15 minučių.lt“ puslapyje paskelbtą straipsnį, jog Lietuvos žiniasklaida korupcijos gniaužtuose, t. y. kokia jo (D. R.) nuomonė apie ten skelbiamus duomenis. Jis, perskaitęs tą komentarą, užėjo į „15 minučių.lt“ puslapį, perskaitė straipsnį, rado išverstą tekstą, ten buvo minimi dar du papildomi šaltiniai, tai Norvegų dienraštis www.Aftenposten.no ir „Wikileaks“. Užėjęs į www.Aftenposten.no ir „Wikileaks“ puslapius, pažiūrėjo angliškus tekstus pagal kuriuos informacija buvo paskelbta Lietuvos žiniasklaidoje. Perskaitęs angliškus tekstus pamatė, kad jie yra platesni (pirminis šaltinis), o Lietuvos žiniasklaida citavo ne viską. Savo nuomonę, vertinimą pateikė savo internetiniame dienoraštyje, žinoma, cituodamas pirminius šaltinius. Jo dienoraštyje buvo citatos su kabutėmis, angliškas tekstas, tai yra pirminis šaltinis, kuriuo naudojosi Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Taigi jis paskelbė nuomonę. Tikslas - bendruomenei reikia kelti klausimus, susijusius su žiniasklaidos reputacija, etika ir viešas diskusijas. Internetinis dienoraštis yra viena iš tų priemonių. Konkretūs asmenys buvo paminėti dėl to, jog dienraštis turi priklausomybę (vyriausias redaktorius, leidėjas). Šiuo atveju V. T., ar Vainausko, kuris taip pat buvo minimas, atžvilgiu buvo mažiausiai pasisakoma. Buvo kalbama apie pačią žiniasklaidos priemonę, kuri apima ir žymiai platesnį žmonių ratą bei joje veikiančius atskirus žurnalistus. Jis reiškė savo nuomonę apie „Wikileaks“, nes klausimas buvo susijęs su „Wikileaks“ paviešintais duomenimis. Jo komentaras buvos susijęs su tuo, kaip jis vertina „15 minučių.lt“ ir kitur paskelbtus „Wikileaks“ duomenis apie Lietuvos žiniasklaidą. Tai yra nuomonė apie tai, kas buvo paskelbta. Perskaitė visus tuos tekstus ir tada pareiškė nuomonę apie „Wikileaks“ medžiagą, dėl to net pavadinimas jo (D. R.) komentaro nuomonės buvo pirmiausiai ne tai, ką jis pats sugalvojo, o būtent tiesioginė nuoroda į „Wikileaks“. Jeigu atidžiai pažiūrėti patį pavadinimą, tai ir buvo „Wikileaks“, išvados iš „Wikileaks“, o jau tada jis pabandė įdėti savo komentarus. Nuomonė turi būti kažkuo pagrįsta, todėl šiuo atveju grindė ją tais šaltiniais. Jis citavo duomenis ir apie tai reiškė nuomonę. Įdėjo keleta nuorodų į pirminius šaltinius, kad visi galėtų pažiūrėti, kas iš tikro buvo paskelbta kituose šaltiniuose. Rašydamas komentarą ir iki tol savo interneto dienoraščio puslapyje (duomenys neskelbtini) labai aiškiai buvo deklaravęs, jog reiškia savo nuomonę. Nuomonę galima skleisti, tačiau tai daryti reikia etiškai, sąžiningai ir jeigu įmanoma argumentuoti. Neturėjo jokio tikslo kažką apšmeižti. Interneto dienoraštis pagal prigimtį yra dienoraštis, tai asmeninių požiūrių, jausmų, nuomonių paskelbimo vieta. Atvertus bet kurį jo dienoraščio komentarą matyti, kad tai yra D. R. subjektyvus požiūris. Jo dienoraštyje yra nurodoma, kad tai yra jo „subjektyvus požiūris į tai kas vyksta“. Komentaru nenorėjo kažką pažeminti, o reiškė savo nuomonę apie kitose žiniasklaidos priemonėse paskelbtus duomenis iš „Wikileaks“ apie Lietuvos žiniasklaidą. Tie duomenys buvo susiję ir su konkrečiais leidėjais bei žiniasklaidos priemonėmis. Jeigu apie kažką reiški nuomonę, tai turi nurodyti būtent apie ką reiški nuomonę. Tekstai, kuriais rėmėsi rašydamas komentarą ir dabar yra skelbiami. Nebuvo jokių duomenų apie tai, kad tai kas rašoma tekstuose ir ką jis konkrečiai citavo, būtų paneigta. Dėl komentaro, kurio pagrindu buvo pradėta privataus kaltinimo byla, nei žuranalistų etikos komisija, nei etikos inspektorius, nei žurnalistų sąjunga, nei kitos institucijos jo nekvietė pasiaiškinti, nebuvo jokių pretenzijų. Komentaro išvados - tai išvados iš „Wikileaks“ dokumentų. Tai nėra jo (D. R.) išvados, o „Wikileaks“ dokumentų išvados, kurias jis interpretuodamas ir pateikė. Tai buvo jo (D. R.) nuomonė apie tai, kas skelbiama kitose žiniasklaidos priemonėse. Tuo metu nebuvo jokių sprendimų, kurie būtų kvestionavę tai, kas buvo paskelbta. Komentuodamas jis visada duoda tiesioginę nuoradą į šaltinį.
Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklaustas specialisto išvadą byloje pateikęs doc. A. S.. Specialistas paaiškino, kad nuomonės ir informacijos skirtis šios bylos kontekste yra sunkiai nusakoma. Žinojimas yra įvairialypis, susidedantis iš duomenų, informacijos, žinių ir išminties. Šioje hierarchijoje nuomonės nėra. Kiekvienas iš šitų lygmenų gali būti objektyvus ir subjektyvus. Tas subjektyvus ir bus nuomonė, bet iš to aišku, kad bet kurioje nuomonėje yra informacija. Nuomonė nuo informacijos pirmiausia skiriasi tuo, kad tai yra subjektyvus požiūris, vertinimas. Neišvengiama, kad vertinami dalykai irgi yra duomenys. Taigi konkretūs nuomonės ir informacijos kriterijai aptartini jau konkrečių tekstų atvejais. Konkretaus teksto atveju jo, kaip specialisto, išvada yra pateikta. Išvadoje išdėstyta, kodėl laikytina, kad tai yra nuomonė. Pavadinimo formulavimas rodo kalbėjimą vertinimo, nuomonės apie tas kas vyksta „Wikileaks“. Tai yra nuomonė, samprotavimai. Autorius mato, kas parašyta „Wikileaks“, www.15min.lt, www.Aftenposten.no ir iš to daro išvadas arba samprotavimus. Izotopija reiškia semantiškai tapačius, lygiagrečius dalykus. Galima tą patį įvardinti su teigiama arba neigiama konotacija. Iš tų izotopijų aiškiai matyti, kad reiškinį D. R. vertina neigiamai ir atitinkamai renkasi neigiamų izotopijų liniją.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011-10-20 specialistas A. S., D. R. straipsnio teksto vertinimo išvadose nurodė, jog D. R. paskelbtas tekstas yra subjektyvus, juo reiškiama asmeninė autoriaus nuomonė, paremta trečiaisiais šaltiniais. Niekur tekste netvirtinama, kad šaltiniai patikimi. Jokie nauji faktai nepateikiami, tik iš esamų daromi subjektyvūs apibendrinimai, kurie nevertinami kaip galutiniai tvirtinimai, o pabrėžiama, kad pasikeitus pirminiams faktams, gali pasikeisti ir apibendrinimai.
Apklaustas teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme specialistas patvirtino savo duotą išvadą ir patikslino, kad į jį kreipėsi firmos „Baublys ir partneriai“ advokatas, prašydamas paaiškinti tam tikrą tekstą su klausimais: ar tame tekste dėstomos mintys yra subjektyvi nuomonė ar objektyvūs faktai, ir ar V. T. šis tekstas padarė kokį nors poveikį. Savo išvadoje specialistas nurodė, kad pagal jam pateiktą tekstą, jis padarė išvadą, kad tai yra subjektyvi nuomonė. Interneto dienoraštyje D. R. paskelbtas tekstas yra subjektyvus, kadangi tekste vartojami žodžiai: „jeigu“, „manau“, „jeigu tikėtume“ kurie parodo absoliučiai subjektyvius autoriaus samprotavimus. Pateiktą tekstą jis išanalizavo remiantis lingvistikos principais.
Byloje yra pateikta ir kitos specialistės, t. y. L. K. išvada, kurioje nurodoma, jog straipsnio pavadinimas „Wikileaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ yra informacija apie faktus ir konkrečius duomenis, iš esmės akcentuojanti, kad T. išdavė ir pardavė žurnalistiką. Straipsnio pavadinimu „Wikileaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ T. priskiriami tiesiogiai įvardijami ir aiškiai neigiamą konotaciją turintys žurnalistikos išdavystės ir pardavimo veiksmai, kurie straipsnyje papildomi dar ir žurnalistikos etikos, Lietuvos bei joje sukurtos demokratiškos žiniasklaidos sistemos pardavimo veiksmais. Pats straipsnio pavadinimas „Wikileaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ savo turiniu neatspindi straipsnio turinio. Straipsnio pavadinimas, vertinant visą straipsnio turinį (taip pat ir cituojamą Wikileaks), yra nauja informacija, akcentuojanti, kad T. išdavė ir pardavė žurnalistiką. Atskirose straipsnio vietose yra jo autoriaus D. R. teiginiai ir nuomonė apie kitos visuomenės informavimo priemonės anksčiau paskelbtą informaciją, tačiau kitose vietose yra ir naujos informacijos apie faktus, sietinus su V. T., tai: „...parduota buvo ne tik žurnalistika ir etika, bet tokiu būdu parduota ir Lietuva bei joje sukurta demokratiška žiniasklaidos sistema. O pardavė konkretūs leidėjai. Ir jų pavardės minimos atvirai." „Deja, būtent minimi kai kurie leidėjai pastaruoju metu itin aktyviai aptarinėjo žiniasklaidos etikos sargus, išdrįsusius pagaliau įvardinti „kas yra kas". Ypač tuo pasižymėjo V. T. su savo leidinių grupe, jei nepavadinsi imperija.“. Straipsnyje reiškiama autoriaus nuomonė apie kitoje visuomenės informavimo priemonėje skelbtą informaciją apie T., bet ši nuomonė nėra pagrįsta skelbta informacija, todėl jai neadekvati. Straipsnyje yra izotopijų, kuriomis kuriamas atstumiančios ir neigiamos T. asmenybės aprašymas. Šios izotopijos neišplaukia iš cituojamos bei kitoje visuomenės informavimo priemonėje skelbtos informacijos. Vertinant tiriamojoje dalyje nurodytas išvadas dėl straipsnio autoriaus kuriamo atstumiančio ir neigiamo T. asmenybės įvaizdžio bei tai, kad T. priskiriami korupciniai ir kiti teisei prieštaraujantys veiksmai žiniasklaidoje, darytina išvada, kad straipsnio turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ar paniekinti V. T.. D. R. straipsnyje pateikta informacija, priskirtina jo autorystei, kadangi ji neatitinka, Wikileakse informacijos, todėl darytina išvada, kad autorius sąmoningai siekia T. pavaizduoti kaip korumpuotą, neigiamų bruožų turintį asmenį ir taip jį pažeminti ir paniekinti.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, teismas sutiko su specialistų išvadomis ta apimtimi, jog paskelbtuose straipsniuose D. R. nuomonė buvo išreikšta tokia forma, kad skaitytojui būtų sudarytas neigiamas V. T. ir dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ įvaizdis.
Vertindamas bylos duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Nuosprendyje teisingai nurodoma, jog šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro.
Šiuo atveju teismas padarė išvadą, kad D. R. šmeižikiško pobūdžio informaciją apie nukentėjusįjį internetiniuose puslapiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ir tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios gali pažeminti V. T. kaip asmenį, kad gali pakenkti tiek jo autoritetui, tiek jo verslui ir sąmoningai to siekė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam, kaip profesionaliam žurnalistui ir viešosios informacijos skleidėjui, yra žinomos ne tik viešosios informacijos rengėjų teisė informuoti visuomenę, bet ir žurnalistinės etikos reikalavimai, bei žurnalistų pareigos. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į kaltinamojo parodymus, į jo žurnalistinę patirtį bei užimamas pareigas Žurnalistų sąjungoje.
Įvertinusi bylos įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir konstatuoja, kad subjektyvieji veikos požymiai buvo nustatyti neteisingai. Kaip teismui parodė D. R., savo straipsniu jis nesiekė V. T. apšmeižti. Straipsnio (komentaro) tikslas buvo iškelti viešą diskusiją, pateikti savo nuomonę apie jau paskelbtus duomenis kituose šaltiniuose.
Kolegija pažymi, kad nusikaltimas, numatytas LR BK 154 str. yra padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad jį žemina ir to nori. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, teismas išvadas dėl tyčios buvimo kaltininko veiksmuose grindė kaltinamojo D. R. statusu (profesionalus žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas), taip pat nurodė, jog kaltinamasis nesilaikė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias ir teisingas žinias, jas skelbti etiškai, kritiškai vertinti informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, laikytis nekaltumo prezumpcijos ir neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Tačiau, kolegijos nuomone, kaip pagrįstai nurodoma kaltinamojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo cituojamas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas akcentuoja būtinybę skirti informaciją nuo nuomonės (4 str.), be to kodeksas reikalauja, kad žurnalisto veikloje būtų skatinama nuomonių įvairovė ir tai ypač būtina tuomet, kai vieša informacija yra atsiliepiama į aktualius, neaiškius ar konfliktinius gyvenimo klausimus (5 str.). Kodeksas įpareigoja žurnalistą stengtis tinkamai patikrinti informaciją apie skelbiamus faktus, tačiau nuomonių reiškimo atžvilgiu kodekso normos tiesos patikrinimo pareigos nenustato (6 str.).
Kolegija taip pat konstatuoja, kad D. R., rašydamas apie V. T. ir dienraštį „(duomenys neskelbtini)“ rėmėsi kituose internetiniuose puslapiuose pateikta ir viešai prieinama informacija ir pateikė savo nuomonę.
Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji taip pat turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas - nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija - nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši - individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija - konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. <...>, net ir nuomonė turi remtis tikrais faktais, nors jai ir netaikomas tiesos kriterijus“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo. nutartis 2K-7-645/2005).
Lietuvos (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 25 str. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas.
Byloje nustatyta, kad D. R. savo internetiniame tinklalapyje komentavo kituose interneto tinklalapiuose, t. y. www.aftenposten.no ir www.15 min.lt paviešintus duomenis apie dienraštį „(duomenys neskelbtini)“ ir jo leidėją V. T.. Komentarai patenka į nuomonės apibrėžimą (LR Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.)
Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas bylos įrodymus, neatribojo informacijos nuo nuomonės.
Konstatuodama, kad D. R. savo internetiniame tinklalapyje pateikė nuomonę, kolegija taip pat remiasi lietuvių kalbos specialisto doc. A. S. išvada (t. 1, b.l.107-108). Išvados 3-oje dalyje „Išoriniai teksto vertinimo veiksniai“ nurodoma, kad: a) rašoma bloge, t. y. internetiniame dienoraštyje arba tinklaraštyje, tai yra interneto paslauga, skirta asmeninei nuomonei reikšti; b) D. R. tinklaraščio kiekvieno puslapio viršuje yra pateikiama paantraštėje „Subjektyvus požiūris apie tai, kas vyksta“. Taigi išoriniai teksto požymiai – talpinimo vieta ir puslapinė paantraštė rodo tekstą esant subjektyvia nuomone. Specialistui aptariant vidinius teksto vertinimo veiksnius (išvados 4-asis punktas) nurodoma, kad: a) tekstas pradedamas žodžiais „mano nuomone“, toliau dėstomos mintys moduliuojamos konstrukcijomis ir žodžiais „mane nudžiugino ir tebedžiugina, deja nebegaliu tikėti, galiu pagalvoti tik viena, džiaugiuosi“. Visos šios konstrukcijos ir žodžiai lietuvių kalboje yra asmeninės, subjektyvios nuomonės rodikliai. Objektyviai informacijai pranešti jos netinka; b) aptariama informacija ir jos šaltinis apibūdinami konstrukcijomis „jei tikėtume visais dokumente paviešintais faktais ir komentarais, jį (dokumentą) galiu tik sąlyginai taip vadinti, žinome daugiau, nei yra tiesos tuose pranešimuose, ir net jei tai nėra tiesa“. Šios konstrukcijos aiškiai rodo požiūrį į aptariamus faktus ir jų šaltinį – niekur netvirtinama, kad ten skelbiama neabejotina tiesa, linkstama abejoti tuo. Dar daugiau, esama pasiryžimo net keisti nuomonę, jei pasirodys, kad tai netiesa. Tai reiškia, kad į skelbiamus faktus bei jų šaltinį teksto autorius žiūri subjektyviai. Reziumuojant pateikiama išvada, kad tekstas yra subjektyvus, juo reiškiama asmeninė autoriaus nuomonė, paremta trečiaisiais šaltiniais. Niekur netvirtinama, kad jie patikimi, net atvirkščiai – vertinami kritiškai. Jokie nauji faktai nepateikiami, tik iš esamų daromi vėl subjektyvūs apibendrinimai, kurie irgi nevertinami kaip galutiniai tvirtinimai, o net pabrėžiama, kad pasikeitus pirminiams faktams, galimi pasikeisti ir apibendrinimai.
Išanalizavusi ir įvertinusi specialistų išvadų duomenis, kolegija visgi pažymi, kad apie teisinius nusikalstamos veikos kvalifikavimo aspektus, nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, išvadas teikia teismai. Šmeižimo baudžiamosiose bylose specialistų išvados yra svarbios, tačiau jų turinys vertintinas visų bylos įrodymų plotmėje, o teisinę veikos kvalifikaciją pateikti bei pagrįsti teisės normų pagrindu turi teismas.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo kolegija prieina išvados, kad D. R. straipsnyje „Wikileaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ autorius išdėstė savo subjektyviąją nuomonę apie kitose informavimo priemonėse, t. y. www.aftenposten.no ir www.15 min.lt paskelbtus straipsnius atitinkamai: „13.09.2007: Lithuanias corrupt media hurts everyone, including U.S. businesses (t. 1, b.l.98-100) ir „Lietuviška žodžio laisvė – korupcijos narve, arba už ramybę reikia susimokėti (t. 1, b.l.101-106).
Kaip jau minėta, LR BK 154 str. dispozicijos būtinas objektyvusis požymis yra informacija apie tikrovę neatitinkančius faktus, tuo tarpu nuomonių komentarų išraiškos būdas nepatenka į šio straipsnio taikymo sferą, t. y. baudžiamoji atsakomybė už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma, nes priešingu atveju taip pat būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.
Čia taip pat pritartina kaltinamojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentams, kad nukentėjusysis/privatus kaltintojas šioje byloje yra viešai žinomas visuomenėje asmuo, vieno iš didžiausių Lietuvoje dienraščio leidėjas ir savininkas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, taigi asmuo aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje. Ir Lietuvos teismų poraktikoje ir Europos Žmogaus teisių teismo praktikoje laikoma, jog tokio asmens atžvilgiu taikomos platesnės kritikos bei nuomonės raiškos ribos.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių faktinių duomenų, jog V. T. būtų daręs sunkius nusikaltimus (prievartavęs turtą ir/ar išdavęs Lietuvos (duomenys neskelbtini)) ar bent jau įtariamas nusikalstamų veikų padarymų, todėl padaryta išvada, kad kaltinamasis sąmoningai siekė neigiamai charakterizuoti V. T. ir dienraštį „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismo kolegija su tokia išvada nesutinka. Analizuojant D. R. interneto tinklalapyje paskelbtą straipsnį, matyti, jog jame apie valstybės išdavimą iš vis nekalbama. Straipsnio pavadinimas yra „Wikileaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“. Nukentėjusiojo privataus kaltinimo skunde pateikiamos straipsnio citatos -„T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką; - „<...> parduota buvo ne tik žurnalistika ir jos etika, bet tokiu būdu buvo parduota ir Lietuva bei joje sukurta demokratiška žiniasklaidos sistema. O pardavė konkretūs leidėjai. Ir jų pavardės minimos atvirai“- taip pat nenurodo į nusikaltimo – valstybės išdavimo padarymą. Savo privataus kaltinimo skunde privatus kaltintojas V. T. taip pat nenurodė teismui, jog D. R. kaltina jį viešai valstybės išdavimu, t. y. BK 117 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Skunde nurodoma, jog straipsnių autorius D. R. viešai kaltina V. T. ir įvairių nusikalstamų veikų, pavyzdžiui – turto prievartavimo („padorus žmogus, kuris nesutiko mokėti už reketą“), padarymu, taip pat kad V. T. kompromituoja kitus žmones, dėsto apie juos melagingą ir klaidinančią informaciją, netinkamai ir neteisėtai elgiasi su žmonėmis ir darbuotojais, parduoda žiniasklaidą ir pan. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. R. kaltina V. T. valstybės išdavimu yra klaidinga.
Tuo tarpu analizuojant, ar D. R. savo straipsnyje apkaltino V. T. turto prievartavimu, kaip tai privataus kaltinimo skunde nurodo privatus kaltintojas, matyti, kad D. R. interneto tinklalapyje paskelbtame straipsnyje, kuriame rašoma taip: „ - pamatęs tokį tekstą ir jo herojų galiu pagalvoti tik viena – padorus žmogus, kuris nesutiko mokėti už reketą. Ir net jei tai nėra tiesa, kaip galima pasitikėti ir tikėti tuo leidėju, apie kurį net buvę darbuotojai negali geru žodžiu atsiliepti?“, - apie turto prievartavimą, kaip nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. straipsnyje nenurodo. Tuo tarpu BK 154 str. 2 d. dispozicijoje aiškiai ir tiksliai apibrėžiama, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Tokiu būdu, įvertinus ištirtų įrodymų visumą, konstatuotina, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad D. R. nesiekė paskleisti ir nepaskleidė melagingų, prasimanytų žinių apie V. T., nešmeižė jo padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Savo straipsnyje D. R. išdėstė subjektyvų požiūrį į kituose interneto tinklalapiuose paskelbtą informaciją. Įstatymas nedraudžia išdėstyti savo subjektyvią nuomonę per visuomenės informavimo priemones (šiuo atveju ir savo valdomame internetiniame tinklalapyje), svarbu, kad subjektyvus požiūris apie asmenį, taip pat ir viešą, netaptų melagingos informacijos platinimu. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Nenustačius nagrinėjamoje byloje nusikaltimo sudėties požymių, konstatuotina, kad byloje kaltintas asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumą, nes aprašant įvykdytą nusikalstamą veiką, teismas išdėstė ne teismo nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, o pateikto kaltinimo D. R. esmę, t. y., kad V. T. kaltina D. R. tuo, jog 2011-06-06, 01.42 val. D. R. savo paties valdomame interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini)., paskelbė straipsnį „WikiLeaks: T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“, ir 2011-06-09 interneto tinklapyje (duomenys neskelbtini) paskelbė identiško turinio straipsnį „WikiLeaks: „(duomenys neskelbtini)“ pardavė žurnalistiką“, kuriais per visuomenės informavimo priemones apie V. T. paskleidė tikrovės neatitinkančią, jį niekinančią, žeminančią ir pasitikėjimą V. T. pakertančią informaciją, teiginiais: „T. „(duomenys neskelbtini)“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“; „<...> parduota buvo ne tik žurnalistika ir jos etika, bet tokiu būdu buvo parduota ir Lietuva bei joje sukurta demokratiška žiniasklaidos sistema. O pardavė konkretūs leidėjai. Ir jų pavardės minimos atvirai“; „<...> nežinau, kaip turi jaustis ten dirbantys žurnalistai. Sunku jiems, tikriausiai. Ir gėda turėtų būti“; „<...> pagaliau viešai ir negrįžtamai sutrupinamas didžiųjų laikraščių leidėjų autoritetas, kurio likučiai jau seniai baigia išblėsti“; „Po tokių tekstų nebegaliu tikėti nė vienu T. ar jo leidžiamų laikraščių žodžiu, kuriais bandoma sukompromituoti konkretų žmogų, juo labiau politiką ar verslininką“; „Pamatęs tokį tekstą ir jo herojų galiu pagalvoti tik viena – padorus žmogus, kuris nesutiko mokėti už reketą. Ir net jei tai nėra tiesa, kaip galima pasitikėti ir tikėti tuo leidėju, apie kurį net buvę darbuotojai negali geru žodžiu atsiliepti?“; „Vieną iš darbo metodų noriu paviešinti ir aš <...> („su savininkais yra problema, o žurnalistai dirba labai blogomis sąlygomis, įskaitant mažą bazinį atlyginimą ir nuolatinę baimę būti atleisti. „(duomenys neskelbtini)“ personalas mano, kad vadovybė slapta klausosi visų telefoninių pokalbių“); („Ponia (pavardė žinoma, bet nuasmeninta) mums papasakojo, kad T., (duomenys neskelbtini) savininkas, dažnai vėlai vakare ateina į biurą, kad atrinktų straipsnius, kurie jam nepatinka. Personalas nuolatos stengiasi rašyti istorijas, kurios jam patiktų ir jo neužgautų. Ponia...... mums papasakojo, kad T. vieną kartą atleido 20 žmonių už išleistą istoriją, kuri jam nepatiko“); „T. kaprizingumas driekiasi net iki išpuolių versle. „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką buvo krepšinio komandos „(duomenys neskelbtini)“ rėmėja, tačiau gegužės mėnesį jis liepė poniai........... atsisakyti neutralių istorijų apie, kaip teigiama, naują komandos stadiją rašymo. Kaip ji mums pasakojo, matyt T. neseniai gavo blogų finansinių žinių ir tą pačią dieną „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo su juo derybas dėl paramos. Jo smulkmeniškas atsakas į blogai pasirinktą laiką buvo neigiamo pobūdžio istorija laikraštyje. Vis dėl to, paprastai išpuoliai versle pasireiškia straipsniais apie reklamai skiriamus pinigus“; „Ponia........... mums papasakojo, kad anksčiau šiais metais „(duomenys neskelbtini)“ išleido keletą straipsnių, kritikuojančių Mercedes markės automobilius, kuomet vietos Mercedes filialas neatnaujino reklamos sutarties su „ (duomenys neskelbtini)“. „Įdomu, kaip reaguos V. T.? Gal vėl sakys, kad kažkas valdo Pasaulį ir bando su juo susidoroti? Panašu, nes klaidų jis viešai nelinkęs pripažinti“. D. R. straipsniuose paskleista informacija yra iš esmės melaginga, visiškai neatitinka tikrovės. Pateikdamas tokią informaciją D. R. sąmoningai siekia paniekinti, pažeminti nukentėjusįjį, pakirsti pasitikėjimą bei sužlugdyti ir sutrikdyti jo vykdomą veiklą tiek darbinę, tiek ir visuomeninę. Dėl tokios itin neigiamos informacijos paskelbimo V. T. padaryta didelė žalą, kurią nukentėjusysis įvertino 1 000 000 Lt. Tokia teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant nusikalstamą veiką, konstrukcija neatitinka įstatymo reikalavimų. Kaip numato LR BPK 305 str. 1 d. 1 p., apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tuo tarpu teismas tik perrašė kaltinimą.
Taip pat pritartina vienam iš apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įstatymo numatyta tvarka, t. y. laikantis LR BPK 272 str. reikalavimų, nebuvo apklaustas kaltinamasis D. R.. Šis pažeidimas ištaisytas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atliekant byloje įrodymų tyrimą.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Asmuo, prieš kurį buvo paduotas privataus kaltinimo skundas - D. R. išteisintinas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos (duomenys neskelbtini) BPK 329 str. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos (duomenys neskelbtini) BPK 115 str. 3 d. 2 p. nukentėjusiojo V. T. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1000000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju, kaip numato įstatymas, civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos (duomenys neskelbtini) BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 4 p.,
nusprendė:
nuteistojo D. R. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Švirino apeliacinį skundą tenkinti pilnai.
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, ir priimti naują nuosprendį:
D. R. pagal Lietuvos (duomenys neskelbtini) BK 154 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo V. T. pareikštą ieškinį dėl 1000000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.