Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. Ž., B. M. L. ir nuteistojo M. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010-07-27 iki 2010-08-26.

T. Ž. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei neįrodyta, kad T. Ž. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną.

B. M. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 3 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

B. M. L. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas šioje byloje nuo 2010-11-24 iki 2011-01-04 (kai M. S. buvo pasiųstas atlikti bausmę pagal 2010-03-24 nuosprendį).

M. S. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei neįrodyta, kad M. S. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną.

Iš nuteistųjų T. Ž., B. M. L. M. S. solidariai priteistas 754 litų 49 centų žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai; 250 litų turtinės ir 12000 litų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam M. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž., B. M. L. ir M. S. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį. Pagal išankstinį visų trijų susitarimą, 2010-07-13, apie 15 val., garažų bendrijoje „Kausta“, (duomenys neskelbtini), M. S. ir T. Ž., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę į B. M. L. automobilio VW Golf, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) registruoto N. K. vardu, variklį, kuris buvo įdėtas į nukentėjusiojo M. G. valdomą, D. G. priklausantį, automobilį VW Golf, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) tuo tikslu abu bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam smūgius į veidą, nugarą, rankas, klubus, padarydami nukentėjusiajam M. G. poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, dešiniame žaste, juosmens kairėje, kairio klubo srityje, odos nubrozdinimus dešinio peties srityje, kairio peties srityje, nugaroje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, sukėlusius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat T. Ž. grasino įremtu nukentėjusiajam į kaklą peiliu, visi bendrai vertė nukentėjusįjį pasirašyti automobilio perleidimo sutartį ar sumokėti kaip kompensaciją 3000 litų atlygį už variklį. Vėliau, tęsdami nusikalstamus veiksmus, pagal bendrą susitarimą, T. Ž. nuvairavus ginčijamą automobilį į stovėjimo aikštelę, esančią Jonavoje, Virbalų gatvėje, šį nukentėjusiojo valdomą automobilį neteisėtai užvaldė ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam bei jo teisėms didelę žalą. Šiais veiksmais T. Ž., B. M. L. ir M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž., B. M. L. ir M. S. taip pat buvo kaltinami pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį tuo, kad darydami savavaldžiavimą, tais pačiais veiksmais įvykdė turto prievartavimą bei plėšimą užvaldant D. G. priklausantį automobilį bei jame buvusį M. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną Sony Ericson 200 litų vertės. Taip pat jie buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 2 dalį, kad po pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį iš pastarajam priklausančio automobilio pagrobė M. G. rankinę 40 Lt vertės su joje buvusia pinigine 30 Lt vertės, pinigais – 50 litų, trimis USB atmintinėmis bendros 90 Lt vertės, automobilio techninės apžiūros talonu Nr. 02-1485362 , M. G. vardu išduotais dokumentais – Vilniaus banko kortele „VISA Electron“, H. S. kortele „VISA elektron“, asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, Vilniaus banko elektroninės bankininkystės kortele, socialinio draudimo pažymėjimu, mokinio pažymėjimu, skaitytojo pažymėjimu, D. G. vardu išduotu transporto priemonės registracijos liudijimu Nr. C 229748.

Apeliaciniame skunde nesutinkant su liudytojos D. G. parodymais, teigiama, kad ji įvykio nematė, ji parodymus davė įtakota sūnaus (M. G.), todėl jos parodymai negali turėti esminės reikšmės sprendžiant T. Ž. kaltės klausimą. Nuteistasis nurodo, kad jo parodymai sutampa su nuteistųjų M. S., B. M. L., liudytojo D. V. parodymais, tuo pačių šių asmenų parodymai patvirtina, kad M. G. jį (T. Ž.) apkalba.

Neigdamas kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliantas nurodo, kad M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad automobilis į aikštelė buvo nuvairuotas jo prašymu. Tačiau, nuteistojo teigimu, šie jį teisinantys parodymai nebuvo vertinami, buvo vertinami tik jį kaltinantys įrodymai.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti bylos baigtimi nesuinteresuotas liudytojai D. V. ir A. O., kuris kartu su M. G. remontavo B. M. L. automobilį. Nuteistasis teigia manantis, kad šių asmenų parodymai gali turėti reikšmės nustatant tiesą byloje.

Apeliantė neneigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau pažymi, kad jos neteisėtus veiksmus lėmė Jonavos policijos komisariato pareigūnas G., kuris jai ir T. Ž. nurodė, kad vagystės atveju reikia kreiptis į teismą, o ne rašyti pareiškimą policijai. Nuteistosios teigimu, šis pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nesąžiningai nurodė, kad neprisimena, kad ji ir T. Ž. būtų kreipęsi pagalbos. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad minėtame policijos komisariate yra vaizdo kameros, kuriomis užfiksuotas vaizdas galėtų patvirtinti tokius jos parodymus.

Nuteistoji teigia, kad visi veiksmai, sužinojus, kad buvo pakeistas jos automobilio variklis, buvo spontaniški, T. Ž. ji nepažinojo, su nuteistaisiais jokių veiksmų nederino, neprašė, kad prieš nukentėjusįjį būtų panaudotas fizinis ar psichinis smurtas, nereikalavo, kad jai būtų perduotas nukentėjusiojo automobilis. Apeliantė paaiškina, kad vienintelis jos noras buvo atgauti jai priklausantį turtą, todėl ji pasiūlė vykti ir nuvyko į policijos komisariatą, kuriame nesulaukus pagalbos, ėmėsi neteisėtų veiksmų. Nuteistoji taip pat nurodo, kad ją suklaidino ir Valstybinės įmonės „Regitra“ darbuotojas, teigdamas, kad ji bet kokiu būtų turi išsaugoti automobilį, kuriame rastas jai priklausantis variklis, todėl ji atliko savavaldžiavimo veiksmus - sutiko, kad M. G. automobilis būtų nuvarytas į automobilių saugojimo aikštelę, neprieštaravo, kad būtų sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, nors jai nereikėjo ir nereikia svetimo automobilio, ji norėjo tik atgauti jai priklausantį variklį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad B. M. L. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, tokio susitarimo nebuvo ir su kitais nuteistaisiais. Nuteistoji paaiškina, kad atvykusi į garažą, ji pamatė, kad M. G. yra sužalotas, todėl, pagalvojusi, kad šis yra sumuštas, jį gynė, pasisiūlė parvežti namo, bendravo ir viską paaiškino jo motinai D. G.. Apeliantė nurodo tikinti nuteistojo M. S. parodymais ir teigia mananti, kad M. G. melagingai nurodo, kad įvykio metu prieš jį buvo vartotas smurtas. Nuteistoji pažymi, kad tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš M. S., T. Ž. ir B. M. L. M. G. priteisiamas 250 litų neturtinės žalos atlyginimas. Nuteistosios teigimu, nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyta, kad minėtą žalą jis patyrė dėl mobiliojo telefono ir 50 litų vagystės. Tačiau, apeliantė pažymi, kad ją ir kitus nuteistuosius dėl šių kaltinimų išteisinimus, minėto dydžio turtinės žalos atlyginimas neturėtų būti priteistas nukentėjusiajam.

Nuteistoji taip pat nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Apeliantė, pripažindama savo kaltę, sutinka, kad M. G. turi teisę į žalos atlyginimą, tačiau teigia mananti, kad jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. B. M. L. nurodo, kad, jeigu jos veika būtų perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalį, teismas turėtų pripažinti nukentėjusiojo teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, taip pat žalos, padarytos Valstybinei ligonių kasai, turėtų perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu B. M. L. nemotyvuotai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nuteistoji nurodo, kad per trumpą laiko tarpą (2009 - 2011 metų laikotarpį) mirus jos artimiesiems - sūnui, sugyventiniui, motinai, žentui, ji susirgo depresija. Šiuo metu ji vienintelė prižiūri neįgalią senyvo amžiaus sugyventinio motiną, taip pat padeda dukrai, kuri po vyro mirties taip pat susirgo depresija, auginti jos sūnų L. K.. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji yra hipertonikė, neįgali, pensinio amžiaus, tačiau dirba dviejose darbovietėse, registruota psichiatrinėje įskaitoje nuo 2009 m. birželio 30, lankėsi ir šiuo metu lankosi pas psichiatrą ir psichologą, neteista. B. M. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo atsižvelgti, kad nusikalstamą veiką ji padarė atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms - policijai atsisakius padėti, įvertinti, ar ji yra linkusi nusikalsti ateityje, motyvuoti, kodėl netaiko Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų. Nuteistoji, cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007, teigia suprantanti, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tačiau tuo pačiu apeliantė nurodo, kad ji yra pirmą kartą teisiama, neįgali, serganti, registruota psichiatrijos įskaitoje dėl vidutinio sunkumo depresijos, todėl yra nepavojinga visuomenei. Nuteistoji, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 metų birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 5 punktu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo įvertinti minėtas aplinkybes, taip pat padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį, jos (B. M. L.) teigiamas ir neigiamas savybes, elgesį visuomenėje ir šeimoje, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nukentėjusiojo, galimai kalto dėl automobilio variklio vagystės, poziciją, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliaciniame skunde taip pat cituojami liudytojų P. P. ir M. V. parodymai, teigiama, kad nukentėjusysis M. G. taip pat iš esmės prisipažino naudojęs B. M. L. automobilio variklį.

Advokatas pažymi, kad byloje nėra paneigti nuteistųjų parodymai apie vykimą į policijos komisariatą ir Valstybinę įmonę „Regitra“ bei ten gautas konsultacijas, taip pat parodymai apie nukentėjusiojo įkritimą į garažo duobę.

Apeliantas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. punktą, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo poziciją byloje Barbera v. Austria, no. 33501/9620, 20 Mach 2001, teigia, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apibendrinamas gynėjas nurodo, kad M. S. turėtų būti išteisintas, nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad prieš nukentėjusįjį savavaldžiavimo veiksmus atliko kiti asmenys, M. S. turėtų būti išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikalstamos veikos sudėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. Ž. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis M. S. gynėjo advokato Daniaus Svirinacvičiaus apeliacinį skundą palaikė nuteistojo M. S. gynėjas Jonas Leikauskas palaikė gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą, nuteistosios B. M. L. gynėja advokatė Laima Razvickienė nuteistosios apeliacinį skundą palaikė, nuteistojo M. Ž. gynėja advokatė Albina Cirulienė jo apeliacinį skundą palaikė, prokuroras prašė nuteistųjų M. S. ir T. Ž. apeliacinius skundus atmesti, o nuteistosios B. M. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį, jai paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl nuteistųjų T. Ž. ir M. S.

T. Ž. ir M. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe (taip pat ir su B. M. L.), savavaldžiavo, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį M. G..

Nesutinkant su skundžiamo nuosprendžio išvadomis ir prašant nuteistuosius išteisinti, apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. G. ir jo motinos D. G. parodymais – M. G. yra suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai nėra nuoseklūs, jis galimai sukeitė B. M. L. automobilio variklį, o D. G. įvykio nematė ir jos parodymų turiniui įtakos turėjo M. G.. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Skundžiamame nuosprendyje yra konstatuota, kad B. M. L. automobilio VW Golf variklis buvo įdėtas į nukentėjusiojo M. G. valdomą automobilį. Ar dėl to yra kaltas M. G. šioje baudžiamojoje byloje nesprendžiama. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokuroro nutarimu Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui Jonavos rajono policijos komisariatui pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, kuriame B. M. L. yra pripažinta nukentėjusiąja (b. l. 142-143, t. 5).

Priešingai nei nurodyta T. Ž. apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo M. G. parodymai nelaikytini nenuosekliais. Iš visų M. G. duotų parodymų turinio matyti, kad esminės šiuose parodymuose nurodytos aplinkybės sutampa. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad T. Ž. ir M. S. sudavė jam rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat, T. Ž. grasinant peiliu, vertė nukentėjusįjį pasirašyti automobilio perleidimo sutartį ar sumokėti atlygį už variklį. Nors apie grasinimus peiliu, kaip teigia ir nuteistasis T. Ž., M. G. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje pirmoje apklausoje nieko neparodė, tačiau kitoje ikiteisminio tyrimo apklausoje (b. l. 29-30, t. 1) parodymų patikrinimo vietoje (b. l. 41-44, t. 1), akistatos su T. Ž. metu (b. l. 115, t. 1) bei pirmosios instancijos teisme (b. l. 144, t. 4) parodė, kad T. Ž. įvykio metu jam grasino peiliu. Minėtos išvados nepaneigia ir kiti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad minėtas peilis nebuvo surastas, o M. G. nenustatyti peiliu padaryti sužalojimai. Visų pirma, aplinkybės, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo sužalotas peiliu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių parodymų nedavė ir M. G., teigdamas, kad peiliu jam buvo tik grasinama. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis T. Ž. nebuvo sulaikytas iš karto po įvykio, jis laikinai sulaikytas 2010 m. liepos 27 d. (b. l. 40, t. 3) ir tik tą pačią dieną buvo atlikta jo asmens krata, kurios metu nebuvo rasta bylai reikšmingų daiktų (b. l. 41, t. 3).

Nuteistieji T. Ž. ir M. S. neigia vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį ir teigia, kad šis susižalojo įkritęs į duobę, tačiau tokie jų parodymai yra nepagrįsti. Nukentėjusysis M. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad sužalojimus jam padarė T. Ž. ir M. S.. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nukentėjusioji D. G. apie M. G. padarytų sužalojimų aplinkybes sužinojo ir iš nuteistosios B. M. L., kuri teigė, kad M. G. buvo mušamas, ir iš paties M. G., kuris papasakojo, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų (b. l. 148, t. 4). Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu D. G. parodymai, kurių teisingumą ji patvirtino (b. l. 148, t. 4). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji taip pat parodė, kad M. G. jai sakė, jog „jį sumušė prie R. garažų“ asmenys, vėliau atvykusi B. M. L. jai teigė, kad prie garažų pamatė labai mušamą jos (D. G.) sūnų, prašė, kad jo taip stipriai nemuštų (b. l. 95-96, t. 1). Apie tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis buvo mušamas, parodė ir liudytojas A. C.. Ikiteisminio tyrimo metu (parodymai perskaityti pirmosios instancijos teisme) ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad į įmonę „Regitra“ atėjusi moteris (B. M. L.) be kita ko jam pasakė, kad automobilio savininką šiuo metu muša garaže, ji bijo, kad jį gali užmušti (b. l. 111, t. 1; b. l. 150, t. 4). Pirmosios instancijos teisme nuteistoji B. M. L. patvirtino, kad su „Regitra“ darbuotoju kalbėjo apie tai, kas vyksta garaže, kad „pasakiau, kad chaosas. Pasakiau visą situaciją, man darbuotojas ramiai, gražiai išaiškino“, be to, parodė, kad atvykusi į garažus matė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, ir nieko neparodė apie tai, kad jai būtų žinoma, jog šis buvo įkritęs į garažą (b. l. 33-35, t. 5). Apie tai, kad įvykio metu buvo sumuštas M. G. pirmosios instancijos teisme parodė ir liudytojas M. Š. (b. l. 150, t. 4). Kaip nurodyta ir T. Ž. apeliaciniame skunde, liudytojas D. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „kai buvau prie mašinos, išgirdau garsą, kad kažkas įkrito į garažo duobę, ir pamačiau, kad į duobę įkrito M., tuo metu pamačiau, kad kiti du vaikinai buvo lauke“. Liudytojas teigė, kad „M. pats išlipo iš tos duobės ir laikėsi už šonkaulių“ (b. l. 106-107, t. 1). Tačiau šiais liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas nesirėmė. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi būtinų priemonių, kad šis liudytojas būtų apklaustas ir pirmosios instancijos teisme, tačiau jis kviečiamas neatvyko, atvesdinti jo nepavyko, iš byloje esančių dokumentų žinoma, kad jis gyvena užsienyje (b. l. 160, 163, 170, t. 4; b. l. 28, 36, 41, 47, t. 5). Tas pats pasakytina ir dėl T. Ž. apeliaciniame skunde minimo liudytojo A. O. apklausą pirmosios instancijos teisme. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad šis liudytojas yra užsienyje (b. l. 119, t. 1). Be to, iš nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo turinio yra žinoma, kad šis liudytojas galėtų duoti parodymus apie aplinkybes, susijusias su B. M. L. automobilio remontu ir galimu jos automobilio variklio sukeitimu. Tačiau kaip jau buvo minėta, šios aplinkybės šioje baudžiamojoje byloje nėra sprendžiamos.

Tai, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam nustatytas mažesnis suduotų smūgių skaičius (11 fizinių poveikių) nei parodė pats nukentėjusysis (nuteistieji sudavė 20 smūgių), taip pat neleidžia daryti išvados apie nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad byloje apklausti asmenys, net ir tie, kurie nėra susiję su nukentėjusiaisiais, patvirtino, jog M. G. įvykio metu buvo sumuštas. Be to, nukentėjusiojo parodytas jam suduotų smūgių skaičius bei tas smūgių skaičius, kuris nustatytas specialisto išvadoje, nėra ženkliai skirtingas, turint omenyje ir tai, kad ne nuo visų suduotų smūgių lieka požymiai.

Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo M. G. parodymų patikimumo svarbu pažymėti tai, kad šioje baudžiamojoje byloje visi nuteistieji buvo išteisinti dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos, susiję su M. G.) ne todėl, kad nukentėjusysis davė neteisingus parodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio išvadų, nustačius, kad T. Ž., B. M. L. ir M. S. bendrais veiksmais savavaldžiavo, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad „kaltinamųjų veiksmai, kiek jie buvo susiję su ginčijamo automobilio techninio dokumento paėmimu, paties automobilio užvaldymu, laikytini sudedamąja padaryto savavaldžiavimo dalimi ir jų atskirai kvalifikuoti, kaip turto prievartavimą ar turto užvaldymą plėšimo būdu, dokumento pagrobimą, nėra pagrindo“. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad ištirti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinamieji būtų iš nukentėjusiojo pagrobę rankinę su joje buvusiais pinigais ir dokumentais, kad iš automobilio dėtuvės būtų pagrobę ten buvusį mobilaus ryšio telefoną, tačiau tai nereiškia, kad šių daiktų M. G. nepasigedo ir apie jų dingimą davė melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusiojo M. G. rankinė buvo surasta garažo, kuriame ir įvyko konfliktas su kaltinamaisiais, duobėje, šią rankinę su joje buvusiais daiktais ir dokumentais, išskyrus 50 litų, nukentėjusiajam ją radęs asmuo ir grąžino. Tad teigti, kad rankinę buvo užvaldęs kuris nors iš kaltinamųjų, nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad iš M. G. paimtas automobilis buvo rastas neužrakintas, paliktas stovėjimo aikštelėje. Tad ir šiuo atveju neatmestina, kad į automobilį galėjo patekti bet koks asmuo ir paimti jame buvusį mobilaus ryšio telefoną.

Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad T. Ž. ir M. S. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti kaltais už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe (taip pat ir su B. M. L.), panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą teisę į B. M. L. automobilio variklį, vertė pasirašyti nukentėjusįjį automobilio perleidimo sutartį bei sumokėti kompensaciją bei nuvairavo ginčijamą automobilį į stovėjimo aukštelę ir šį automobilį neteisėtai užvaldė. Šie nuteistųjų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė, kad kaltininkas už šį nusikaltimą gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas už šią nusikalstamą veiką T. Ž. ir M. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmes 2 metams.

Skundžiamu nuosprendžiu T. Ž. ir M. S. pripažinti kaltais padarę apysunkį nusikaltimą. Jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (taip pat ir su B. M. L.) – aukščiau aptarti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai patvirtina, kad abu nuteistieji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, vertė jį perrašyti automobilį, be to, T. Ž. ir pats neneigia, kad nuvairavo D. G. priklausantį automobilį į aikštelę, M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jie su T. Ž. nutarė nuvaryti automobilį į aikštelę (b. l. 32, t. 5). Nuteistasis T. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad su kitais nuteistaisiais iš anksto nesitarė padaryti nusikalstamos veikos. Tačiau šiuo atveju detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Nuteistieji T. Ž. ir M. S. nusikalstamą veiką padarė prieš kitą asmenį, pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, tačiau jų smurtas ilgalaikių padarinių nukentėjusiajam nesukėlė. M. S. byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas (b. l. 98, t. 2); T. Ž. – vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo, už kurią jis pripažintas kaltu Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu. T. Ž. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo charakterizuojamas neigiamai (b. l. 97, t. 3), tačiau dirba, turi 2008 m. gimusią dukrą (b. l. 33, t. 5). M. S. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos būrio viršininko charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnametį vaiką (b. l. 117, t. 2). Svarbu pažymėti ir tai, kad darydami nusikalstamą veiką, T. Ž. ir M. S. vykdė ne tariamą, o tikrą teisę: ir skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad nukentėjusiojo valdomame automobilyje buvo B. M. L. automobilio variklis. Įvertinusi visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skirti T. Ž. ir M. S. laisvės atėmimo bausmes, tačiau paskirtas bausmes, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ypač į priežastį, lėmusią nuteistųjų veiksmus (siekį atgauti B. M. L. priklausantį, tačiau ir nukentėjusiojo naudojamą turtą), laiko aiškiai per griežtomis ir jas švelnina. Naujos bausmės T. Ž. ir M. S. paskiriamos pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nuteistosios B. M. L.

Apeliaciniame skunde nuteistoji B. M. L. neneigia, kad prieš M. G. atliko savavaldžiavimo veiksmus, tačiau nurodo, kad tokius nusikalstamus jos veiksmus lėmė policijos pareigūno R. G. ir Valstybinės įmonės „Regitra“ darbuotojo netinkamos konsultacijos. Šie argumentai atmetami.

Visų pirma, byloje nėra nustatyta, kad liudytojai R. G. ir S. S. (b. l. 149-150, t. 4), įvykio metu dirbę tyrėjais, ar liudytojas A. C., dirbęs Valstybinėje įmonėje „Regitra“ būtų įtakoję B. M. L. atlikti savavaldžiavimo veiksmus. Priešingai, policijos pareigūnai patvirtino, kad pranešus apie tokį atvejį, kaip nagrinėjamoje byloje, įvykis užregistruojamas duomenų bazėje ir perduodamas tyrėjui (b. l. 149-150, t 5); liudytojas A. C. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog B. M. L. buvo atvykusi dėl automobilio perregistravimo, tačiau jis patarė nuteistajai neužsiiminėti „saviveikla“ ir kreiptis į policiją (b. l. 150, t. 5). Be to, B. M. L. atlikti baudžiamojo įstatymo uždrausti nusikalstami veiksmai niekaip negalėtų būti pateisinami net ir nustačius, kad šiai buvo suteiktos netinkamos konsultacijos. Būdama normalaus protinio išsivystymo, turinti aukštesnįjį išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį B. M. L., darydamas tokius veiksmus, už kurių padarymą yra nuteista, negalėjo nesuprasti, kad elgiasi nusikalstamai.

Nėra pagrindo sutikti ir su kitu nuteistosios apeliacinio skundo teiginiu, kad jos nusikalstama veika yra nepagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, nes ji prieš nukentėjusįjį nenaudojo fizinio ir psichinio smurto. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju nuteistoji pati nesudavė smūgių nukentėjusiajam, taip pat jam negrasino peiliu. Tačiau šiuo atveju jos, kaip bendrininkės, veiksmai, panaudojant smurtą, pasireiškė tuo, kad ji, atvykusi į garažą ir supratusi, kad prieš M. G. yra vartojamas smurtas, prisijungė prie daromų savavaldžiavimo veiksmų – nesutikusi, kad M. G. grąžintų jai priklausantį variklį, vyko į Valstybinę įmonę „Regitra“, siekdama perregistruoti D. G. priklausantį automobilį, žinodama, kad šio automobilio savininkės sutikimo nėra (b. l. 33-35, t. 5). Nors pirmosios instancijos teisme nuteistoji tvirtino nemačiusi, kad M. G. būtų mušamas, tačiau iš ankščiau aptartų liudytojų D. G. bei A. C. parodymų yra žinoma, jog šie asmenys būtent iš nuteistosios girdėjo apie prieš nukentėjusįjį vartotą smurtą. Šiuo atveju kaip ir pasisakant dėl T. Ž. ir M. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, taip ir šiuo atveju detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Be to, susitarimas daryti nusikalstamą veiką gali pasireikšti ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji atliko objektyviąją bendros Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties pusę (jos dalį), siekdami realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus.

Esant šioms aplinkybėms, B. M. L. pagrįstai pripažinta kalta savavaldžiavusi prieš nukentėjusįjį M. G., panaudodama fizinį ir psichinį smurtą, o jos nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį.

Už šį nusikaltimą B. M. L. pirmosios instancijos teismas paskyrė 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Su tokiu bausmės dydžiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

B. M. L. padarytas nusikaltimas apysunkis. Jos atsakomybę sunkina tai, kad šią nusikalstamą veiką ji padarė veikdama bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš byloje esančių duomenų bei apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji yra pensinio amžiaus, neteista, jai nustatytas 40% darbingumas, ji yra neįgali (b. l. 99-100, t. 5), serga depresija bei kitomis ligomis (b. l. 145, t. 5), gyvenamojo namo bendrijos Nr. 15, kurioje ji dirba bendrijos pirmininke, valdybos narių bei UAB „Reitant Convenience Lithuania“, kur ji dirba pardavėja, regiono vadovės charakterizuojama ypač teigiamai (b. l. 136-137, t. 5). Be to, B. M. L. pati smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, jį sužalotą parvežė namo, vėliau domėjosi jo sveikatos būkle. Be to, kaip jau buvo minėta, darant savavaldžiavimą, nuteistoji (kaip ir kiti nuteistieji) vykdė ne tariamą, o tikrą teisę. Įvertinusi visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skirti B. M. L. laisvės atėmimo bausmę, tačiau daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jai minimalią Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant bei paskiriant B. M. L. baudžiamojo poveiki priemones, numatytas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose. Tai padarytina pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Dėl nukentėjusiojo M. G. civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš M. S., T. Ž. ir B. M. L. solidariai priteisė 754 litus ir 49 centus Valstybinei ligonių kasai bei 250 litus turtinės žalos ir 12 000 litų neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam M. G..

Apeliaciniuose skunduose neginčijamas žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai už M. G. gydymą. Tačiau B. M. L. apeliaciniame skunde nesutinkama su turtinės bei neturtinės žalos atlyginimu M. G..

Iš byloje esančio M. G. civilinio ieškinio (b. l. 123-125, t. 4) matyti, kad turtinę žalą jis patyrė dėl įvykio metu prarasto mobiliojo ryšio telefono, kurio vertė 200 litų, bei 50 litų, kurie buvo rankinėje. Kaip teisingai nurodo ir apeliantė, visi nuteistieji pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti dėl kaltinimų, susijusių su M. G. rankinės, kurioje buvo ir pinigai, bei mobiliojo ryšio telefono pagrobimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pinigus bei mobiliojo ryšio telefoną nukentėjusysis įvykio metu prarado būtent dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų savavaldžiaujant – šiems palikus neužrakintą bei neapsaugotą M. G. motinai priklausantį automobilį stovėjimo aikštelėje bei išmetus M. G. rankinę, kurioje buvo ir pinigai. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 bei 6.249 straipsnių nuostatomis, ši dėl nuteistųjų veiksmų M. G. patirta turtinė žala turi būti jam atlyginta.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti M. G. solidariai iš visų nuteistųjų 12 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Dėl T. Ž., M. S. ir B. M. L. veiksmų M. G. iš tikrųjų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, nurodytus jo civiliniame ieškinyje (b. l. 123-125, t. 4). Tačiau visus šiuos neigiamus išgyvenimus nukentėjusysis patyrė dėl to, kad naudojo svetimą B. M. L. priklausančią nuosavybę. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, savavaldžiavimo, panaudojant fizinį ir (ar) psichinį smurtą, atvejais nukentėjusiesiems priteisiamas kur kas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas nei nagrinėjamu atveju (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2012 iš nuteistųjų E. J. T. R. solidariai priteista nukentėjusiajam A. K. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, iš nuteistųjų E. J., T. R. ir T. Ž. solidariai priteista nukentėjusiajam T. K. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2013 iš nuteistojo J. A. nukentėjusiesiems A. V. ir S. V. priteista po 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-499/2009 iš nuteistojo D. M. nukentėjusiajam A. N. priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas). Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija laiko, kad priteistas 12 000 litų neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, todėl mažintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą T. Ž. paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą M. S. paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą B. M. L. paskirti trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punktu, B. M. L. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, paskiriant B. M. L. baudžiamojo poveikio priemonę - per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo M. G..

Iš nuteistųjų T. Ž., M. S. ir B. M. L. nukentėjusiajam M. G. solidariai priteistą dvylikos tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki dviejų tūkstančių litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.