Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos; be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendis pakeistas, iš nuteistojo D. M. nukentėjusiajam A. N. priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d., nuo 18 val. iki 19 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, naudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius, būtent: manydamas, kad nepilnametis A. N. (gimęs 1993 m. liepos 8 d.), sumušė jo mažametį sūnų D. M. (gimusį 2001 m. gruodžio 3 d.), 2008 m. rugpjūčio 13 d., apie 18.30 val., atvyko pas A. N. į namus, esančius Kaišiadorių rajone (duomenys neskelbtini), ir, vartodamas necenzūrinius žodžius, apkaltino G. N. jos sūnų A. N. sumušus jo sūnų D. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuvyko į Kaišiadoris, surado A. N., įsisodino jį į automobilį, be jo įstatyminių atstovų sutikimo, nuvežė į Elektrėnus ir, A. N. nepripažįstant mušus D. M., namo (duomenys neskelbtini), kieme rodė A. N. atpažinti kitiems asmenims. Po to D. M. parvežė A. N. į namus, grasino nusukti jam sprandą, reikalavo iš G. N. sumokėti 500 Lt, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiesiems ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, išgąstį bei pažeminimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad D. M. neturi galimybės užsiregistruoti darbo biržoje, nes prižiūri šeimą ir rūpinasi buitimi. Prokurorės manymu, toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas parinko tinkamus įpareigojimus, nes vadovavosi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsiliepime pažymima, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau būtina nuteistajam paskirti kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 294 straipsnio 1 dalyje išdėstyta savavaldžiavimo sudėtis, o to paties straipsnio 2 dalis numato kvalifikuojančias aplinkybes – psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui panaudojimą.

Žemesnių instancijų teismai nustatė, kad nuteistasis savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą. Kasatorius, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis D. M. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį A. N. nenaudojo, prašo perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus į BK 294 straipsnio 1 dalį. Toks argumentas yra nepagrįstas, nes savavaldžiavimą kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs. Tai reiškia, kad pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuojami tokie savavaldžiavimo veiksmai, kuriuose nustatytas bent vienas iš kvalifikuojančių požymių. Taigi pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo D. M. veiksmai kvalifikuoti teisingai.

Dėl nepilnamečio nukentėjusiojo atstovavimo

Prokuroras, gindamas nepilnamečio nukentėjusiojo A. N. interesus, pareiškė civilinį ieškinį ir prašė iš kaltinamojo D. M. priteisti A. N. 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji ir nepilnamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą G. N. nuo ieškinio atsisakė, ieškinio nepalaikė ir pats nukentėjusysis, procesą dėl civilinio ieškinio nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir priteisė iš nuteistojo D. M. nukentėjusiajam A. N. 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad prokuroras civilinio ieškinio neatsisakė, o įstatymas nenumato civilinio proceso nutraukimo pagrindo, kai civilinio ieškinio nepalaiko ar nuo jo atsisako civilinio ieškinio nepareiškęs asmuo.

Kasatorius cituoja BPK 117 straipsnį, numatantį prokuroro pareigą pareikšti teisme civilinį ieškinį tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos asmeniui, kuris dėl nepilnametystės negali ginti teisme teisėtų savo interesų, tačiau be jokių motyvų teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš D. M. nepilnamečiui A. N. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija, pripažindama, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl civilinio ieškinio atsisakymo neišplaukia iš BPK ir CPK (BPK 113 straipsnio 2 dalis) normų nuostatų, atkreipia dėmesį į tai, kad nepilnamečių atstovų pagal įstatymą dalyvavimo procese paskirtis yra ginti nepilnamečių interesus ir padėti jiems pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis (BPK 53 straipsnio 1 dalis, 54 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. N. dėl civilinio ieškinio pasisakė tik tiek, kad palieka jį savo motinos nuožiūrai, o jo atstovė pagal įstatymą G. N. į kaltinamojo D. M. gynėjo klausimą atsakė priimanti kaltinamojo atsiprašymą ir prokuroro pareikšto civilinio ieškinio atsisakanti, nepateikdama jokių tokio savo apsisprendimo paaiškinimų. Pažymėtina ir tai, kad BPK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta civilinio ieškovo teisė atsisakyti ieškinio nėra privaloma teismui. Matydamas, kad toks atsisakymas prieštarauja nepilnamečio interesams, teismas jo neturi priimti. Apeliacinės instancijos teismas, įžvelgęs nukentėjusiojo nepilnamečio atstovės pagal įstatymą nepakankamą savo atstovaujamojo interesų gynimą, teisėtai ir pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteisė nukentėjusiojo naudai neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes, įgyvendinta.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra trijų būtinų nuteistojo D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, sąlygų – prisipažinimo, savanoriško žalos atlyginimo ar susitarimo ją atlyginti, o iš nuteistąjį apibūdinančių duomenų nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kasatorius šias aplinkybes ginčija, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnis). Kasatoriui taip pat neaišku, kaip nuteistasis galėjo atlyginti žalą, jeigu jos atlyginimą priteisė apeliacinės instancijos teismas, ir nurodo, kad nuteistasis neturtinę žalą atlygintų, jeigu kasacinės instancijos teismas ją pripažintų pagrįsta. Toks argumentas prieštarauja BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punktui, pagal kurį, sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, kaltininkas žalą jau turi būti atlyginęs savo noru arba susitaręs su nukentėjusiu asmeniu dėl žalos atlyginimo. To nuteistasis nėra padaręs.

Dėl nenagrinėtino kasacinio skundo argumento

Kasaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl atidedant bausmės vykdymą nuteistajam D. M. paskirtų įpareigojimų, nesusiejant jo su bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindu – netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atidedant bausmės vykdymą nuteistajam D. M. paskirti įpareigojimai apeliacine tvarka nebuvo skundžiami ir nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. M. gynėjo kasacinį skundą.