- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-03
- Bylos Nr.
- eI2-4597-811/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01327-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė (pirm.), Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos pareiškėjos (nevieša) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 23S9207 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja vadovaujasi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – Dublino reglamentas) 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 str. 1 d. taikymo“ (toliau – Įsakymas) ir teigia, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi: 1) pareiškėjos su Estijos Respublika nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. Dėl aktyvaus dalyvavimo 2020 metų protesto akcijose Baltarusijoje pareiškėjai grėsė persekiojimai, todėl ji pasinaudojo pirmąja realia, greita galimybe gauti bet kurios ES šalies vizą, kad galėtų skubiai išvykti. Pareiškėjai greitai gauti lietuvišką vizą tuo momentu buvo labai sunku, todėl teigia, kad 2021 metų gruodžio viduryje pareiškėjos artimo draugo draugas, kurio pareiškėja asmeniškai nepažįsta, tačiau žino, kad jis yra Estijoje gyvenantis protestuojantis baltarusis, suprantantis pareiškėjai kylančią riziką ir būtinybę skubiai išvykti iš kilmės valstybės, atsiuntė pareiškėjai kvietimą atvykti į svečius ir tokiu būdu pareiškėją išgelbėjo nuo jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Teigia, kad 2022 m. sausio pabaigoje ir vasario pradžioje pareiškėja su savo artimu draugu persirgo COVID-19, vėliau prasidėjo karas Ukrainoje, Minske buvo suimami pareiškėjos pažįstami, todėl pareiškėja priėmė sprendimą išvykti į Lietuvą. Teigia, kad jai su turistine viza įvažiuoti į Lietuvą buvo draudžiama dėl tuometinių su COVID-19 susijusių apribojimų, o išvykti iš Baltarusijos taip pat be „ypatingų“ priežasčių buvo neįmanoma. Nurodo, kad 2022 m. kovo 7 d. suėmė pareiškėjos kolegę, kurią po dviejų savaičių paleido ir ji išvyko iš Baltarusijos. Pareiškėja užsisakė gydymą Lenkijos sanatorijoje – teigia, kad tai buvo vienintelė galimybė jai tuo metu išvykti iš šalies. Paaiškina, kad dar būdama Minske, pareiškėja ėmė ieškoti gyvenamosios vietos Vilniuje. Pareiškėjai pasisakius prieš Baltarusijos valdžią, 2022 m. kovo 28 d. buvo paskutinė jos darbo diena Baltarusijos valstybiniame universitete, nes jai buvo pranešta, kad darbo sutartis su ja nepratęsiama. Todėl 2022 m. kovo 29 d. rytą nurodo automobiliu per artimiausią Lietuvai Berestovico pasienio punktą išvažiavusi į Vilnių; 2) pareiškėja yra viena iš viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Imigrantų verslo plėtros centras naudos gavėjų, kuriai priklauso 33,33 proc. šios įstaigos dalys; 3) pareiškėja padeda organizuoti renginius VšĮ I. L. baltarusių muziejuje; 4) Lietuvos Respublika jau kelis kartus pareiškėjai buvo išdavusi vizas; 5) pareiškėja yra organizacijos Diversity Development Group vykdomo projekto „Profesinio kelio link“, skirto imigrantų integracijai į darbo rinką Lietuvoje, dalyvė, šiuo metu aktyviai mokosi lietuvių ir anglų kalbos pažengusiųjų grupėje, dalyvauja pasiruošimo integracijai į Lietuvos darbo rinką procese. Teigia, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, kelis mėnesius, kaip savanorė, vedė psichofiziologinės reabilitacijos užsiėmimus pabėgėlėms moterims iš Ukrainos ir Baltarusijos, nuolat inicijuoja ir telkia Vilniuje gyvenančius emigrantus naujiems socialinės integracijos ir kultūrinės sklaidos projektams; 6) pareiškėja nuo 2022 m. gegužės mėn. savanoriškais pagrindais aktyviai dalyvavo rengiant organizacijos Charitable public organization Littouwin LIONS CLUB organizuojamus renginius, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į Baltarusijos politinių kalinių problemas; 7) pareiškėja yra aktyviai įsitraukusi į Lietuvos tarptautinių imtynių federacijos veiklą – praeitais metais talkino vykdant Pasaulio ukrainietiškų imtynių čempionatą Vilnius, II tarptautinių imtynių festivalį, kuravo kitus Lietuvos čempionatus. Lietuvos tarptautinių imtynių federacijos teigimu, Krokuvoje vyks III Europos žaidynės, kurių metu minėta federacija vykdys lietuviškų imtynių Ristynės parodomąjį turnyrą, kurio metu pareiškėjos patirtis ruošiant ir vykdant turnyrą labai praverstų; 8) pareiškėja turi lėšų pragyvenimui Lietuvoje, jai padeda jos artimas draugas S. A. G..
Mano, kad visos nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja socialiniai/visuomeniniai ryšiai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalimi, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjos atveju nėra taikytini, nes ji nėra nelydima nepilnametė (pareiškėjai yra 47 m.), neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau jos situacija atitinka Dublino reglamento 12 straipsnį, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu 2022 m. gruodžio 20 d. pareiškėja turėjo Estijos Respublikos konsulato išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą EST 100225168, galiojusią nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., kas pagrįstai leido Departamentui kreiptis į kompetentingas Estijos institucijas dėl to, kad jie prisiimtų atsakomybę nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą.
Teigia, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjai nėra taikytinas, nes ji nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena ES valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teigia, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2019 m. sausio 23 d. sprendimu byloje C-661/17, iš 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma.
Nurodo, kad Departamentas įvertino pareiškėjos situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas ir jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas nepasinaudojo diskrecine išlyga ir netaikė pareiškėjai Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti jos prieglobsčio prašymo.
Vadovaujasi Įstatymo 74 straipsniu ir teigia, kad 2023 m. sausio 20 d. raštu Nr. 15.6-7/22-2 Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją, todėl buvo priimtas Sprendimas dėl pareiškėjos perdavimo Estijos Respublikai.
Pažymi, kad pagal vieną iš Dublino reglamento principų už prašymo nagrinėjimą atsakinga ta ES valstybė narė, kurios vaidmuo prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias. Dublino reglamentas priimtas siekiant išvengti atvejų, kai tas pats prieglobsčio prašymas pateikiamas keliose valstybėse narėse, o 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieglobsčio prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
Pareiškėja į Lietuvą atvyko 2022 m. kovo 29 d. turėdama Estijos Respublikos konsulato išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą EST 100225168, galiojusią nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. Prieglobsčio pareiškėja pasiprašė 2022 m. gruodžio 20 d. Lietuvoje pareiškėjai taip pat buvo išduotos nacionalinės D tipo vizos (nuo 2022 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. spalio 21 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. kovo 21 d.). Vadovaujasi Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad Estija pareiškėjai išdavė 1 metus galiojančią vizą, todėl atsižvelgdamas į tai, Departamentas pagrįstai kreipėsi į Estiją, prašydamas perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu ir sprendė, kad šiuo atveju atsakinga už pareiškėją valstybė yra Estija.
Pažymi, kad pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Estijos Respublika, tačiau prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą. Nurodo, kad Departamentas Sprendime įvertino pareiškėjos situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas ir jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Mano, kad pareiškėjos skunde pateikti argumentai (dėl socialinės ir visuomeninės veiklos) taip pat nepaneigia Departamento išvadų ir teigia, kad asmens noras, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą.
Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Nurodo, kad tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016; 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3277-822/2019; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4362-261/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4030-442/2020; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022).
Teigia, kad jei valstybės narės kiekvieną kartą turėtų motyvuoti diskrecinės išlygos netaikymą, tai reikštų, kad valstybėms narėms faktiškai būtų suteikiama ne diskrecija, o nustatyta pareiga, kas paneigtų pačios diskrecijos esmę. Pažymi, kad nenumatyta ir prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Estija yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjos prašymą ir priims sprendimą neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl, neturėdamas jokio pagrindo abejoti Estijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Estijai kaip atsakingai už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Departamento atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjant bylą nustatyta, pareiškėja 2022 m. kovo 29 d. turėdama Estijos Respublikos konsulato išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą EST 100225168, galiojusią nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., 2022 m. kovo 29 d. atvyko į Lietuvą ir 2022 m. gruodžio 20 d. pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Pareiškėjai taip pat buvo išduotos nacionalinės D tipo vizos (nuo 2022 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. spalio 21 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. kovo 21 d.).
Nagrinėdamas pareiškėjos, Departamentas gavo Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdybos 2023 m. sausio 20 d. raštą Nr. 15.6-7/22-2, kuriame nurodyta, kad vadovaudamiesi Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 straipsniu 12(3), Estijos kompetentingos patvirtina savo įsipareigojimą prisiimti atsakomybę, susijusią su pareiškėja, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai buvo suteikta Estijos viza, galiojusi nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., tačiau Lietuva dėl kažkokios priežasties nusprendė jai išduoti dvejas vizas iš eilės, dėl kurių jos buvimas Lietuvoje faktiškai prasitęsė, todėl mano, kad pareiškėja su Lietuva yra susijusi labiau, nei su Estija. Be to, atsižvelgdami į tai, kad Estijos vizos galiojimas baigiasi 2023 m. sausio 31 d., o Lietuvos viza tebegalios iki 2023 m. kovo 21 d., nurodė manantys, kad Lietuva pagrįstai taikytų Tarybos Reglamento 17 straipsnį.
Atsižvelgdamas į tai, kad Estija sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją, Departamentas priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos perdavimo Estijos Respublikai.
Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar atsakovas turėjo taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlygą.
Pagal Įstatymo 72 straipsnį užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (1 dalis). Nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (2 dalis). Pagal Įstatymo 74 straipsnio 1 dalį gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei.
Pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Pagal Dublino reglamento 7 straipsnį atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti šiame skyriuje (1 dalis). Pagal šiame skyriuje įtvirtintus kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prašytojas pirmą kartą valstybei narei pateikė tarptautinės apsaugos prašymą (2 dalis). Siekdamos taikyti 8, 10 ir 16 straipsniuose nurodytus kriterijus, valstybės narės atsižvelgia į visus turimus įrodymus apie tai, kad valstybės narės teritorijoje yra prašytojo šeimos narių, giminaičių ar bet kokių kitų asmenų, susijusių šeimos ryšiais, jeigu tokių duomenų pateikiama iki to laiko, kol kita valstybė narė atitinkamai pagal 22 ir 25 straipsnius priima prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, ir jei dėl ankstesnių prašytojo tarptautinės apsaugos prašymų dar nebuvo priimtas pirmas sprendimas iš esmės (3 dalis).
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja nėra nepilnametė, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių, todėl Departamentas pagrįstai netaikė pareiškėjai Dublino reglamento 8–11 straipsnių nuostatų.
Pagal Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalį jei prašytojas turi galiojančią vizą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą vizą išdavusi valstybė narė, išskyrus atvejį, kai ta viza buvo išduota kitos valstybės narės vardu pagal atstovavimo susitarimą.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pareiškėja, pateikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, turėjo galiojančią Estijos Respublikos išduotą Šengeno vizą, už tokio pareiškėjos prašymo nagrinėjimą, vadovaujantis Reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, yra atsakinga būtent Estijos Respublika. Pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą Pagal Dublino reglamento 12 straipsnį yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė Estijos Respublika, tačiau jos atžvilgiu prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą.
Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. Prireikus, naudodamasi „DubliNet“ elektroninių ryšių tinklu, sukurtu pagal Reglamento (EB) Nr. 1560/2003 18 straipsnį, ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti. Valstybė narė, kuri tampa atsakinga pagal šią dalį, nedelsdama tai nurodo sistemoje „Eurodac“ pagal Reglamentą (ES) Nr. 603/2013, pridėdama datą, kai buvo priimtas sprendimas nagrinėti prašymą.
Įsakymu nustatyta, kad 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia, kai: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; 2) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; 3) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; 4) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; 5) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; 6) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai galėtų būti taikomos Įsakymo 1-4, 6 punktuose įtvirtintos aplinkybės. Nors pareiškėja nurodo, kad su Estijos Respublika jos nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėja neturi šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos Respublika jau kelis kartus pareiškėjai buvo išdavusi vizas, neįrodo nei šeimos, nei kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis. Aplinkybės, kad pareiškėja padeda organizuoti renginius VšĮ I. L. baltarusių muziejuje, kad ji yra organizacijos Diversity Development Group vykdomo projekto „Profesinio kelio link“ dalyvė, kad mokosi lietuvių ir anglų kalbos, kad kaip savanorė vedė psichofiziologinės reabilitacijos užsiėmimus pabėgėlėms moterims iš Ukrainos ir Baltarusijos, nuolat inicijuoja ir telkia Vilniuje gyvenančius emigrantus naujiems socialinės integracijos ir kultūrinės sklaidos projektams, kad savanoriškais pagrindais aktyviai dalyvavo rengiant organizacijos Charitable public organization Littouwin LIONS CLUB organizuojamus renginius, yra įsitraukusi į Lietuvos tarptautinių imtynių federacijos veiklą neriboja Departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjai Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį.
Pagal Dublino reglamento nuostatas galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4030-442/2020; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022).
Pažymėtina ir tai, kad šios Departamento diskrecijos negali riboti Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdybos 2023 m. sausio 20 d. rašte Nr. 15.6-7/22-2 išreikšta nuomonė dėl diskrecinės išlygos taikymo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Estijos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Estijos Respublikai, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra pagrindo jo panaikinti. Netenkintus pagrindinio pareiškėjos reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti išvestinį reikalavimą, kuriuo pareiškėja prašo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos (nevieša) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.