- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-21
- Bylos Nr.
- A-2326-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01586-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 7 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą (b. l. 2–4).
Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 61 ir Nr. 3. Kadangi nurodytu laikotarpiu šiose kamerose laikomų asmenų skaičius siekdavo 8, todėl buvo pažeista teisės aktuose nustatyta ploto norma, privalanti tekti vienam asmeniui. Be to, teigė, jog Šiaulių TI kamerose būdavo šalta, drėgna, tamsu, trūkdavo oro; sanitariniuose mazguose esantys tualetai buvo nešvarūs, nebuvo sudarytos sąlygos sanitariniu mazgu naudotis privačiai. Tokios jo laikymo Šiaulių TI sąlygos, pareiškėjo teigimu, pažeidė jo, kaip žmogaus ir kaip kalinamojo, teises į tinkamas kalinimo sąlygas, nustatytas teisės aktuose. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti senaties terminą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–20).
Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.134 straipsnio 1 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Paaiškino, kad, analizuojant pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, taikytinos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI kamerose langai yra iš skaidraus stiklo, jie pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tokios kamerų įrengimo sąlygos atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Be to, paaiškino, jog mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog HN 76:2010 58 punktas įpareigoja kamerose laikomus asmenis patiems rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Akcentavo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių asmenų laikymo sąlygų Šiaulių TI objektyviai negali pakeisti. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti jo patirtą neturtinę žalą, be to, jis per visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Todėl, nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, galimai patirtos ginčo laikotarpiu, negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 50–53) pareiškėjo R. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.271, 6.246, 6.249, 6.247 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė R. N. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti CK 125 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senatį. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2006 m. liepos 5 d. ir periodiškai laikytas iki 2007 m. gegužės 15 d. Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010), CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų pažeidimų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas nurodytą išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų taikymą (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gegužės 21 d. Išanalizavus skundo turinį, buvo daroma išvada, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai, jo vertinimu, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo teisių pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmeniui galimybę, remiantis 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d.
Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, bei nežinojo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis turi teisę kreiptis į teismą, pripažintos nesvarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis. Tokio nurodyto pobūdžio priežasčių vertinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio klausimus (2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1319-442/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015). Nagrinėjant bylą, nenustatyta duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti teismine gynyba bei tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkęs atstovus, t. y. savarankiškai pasirinkęs advokatą arba pasinaudodamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikiama antrine teisine pagalba, skundu kreiptis į teismą. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą R. N. praleido dėl svarbių, t. y. nuo valios nepriklausančių aplinkybių, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, R. N. prašymui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių TI reikalavimu, taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas atmestas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 58–60).
Nurodo, kad nei viena valstybės institucija nepaaiškina, neinformuoja suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie turi įkalinimo įstaigose žmogaus teises bei kokias teises, ir kad jie gali jas ginti teisme. Lietuvoje nėra teisinės literatūros, kurioje būtų aprašomos kalinių teisės ir kaip jos ginamos. Todėl teismas negali taikyti ieškinio senaties termino. Pažymi, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda be kaltės.
Teigia, kad pagal Europos teisę nuteistajam arba suimtajam vidutinis plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Jokiais būdais negali būti pateisintas plotas, mažesnis nei 3 kv. m. Temperatūra gyvenamoje patalpoje negali būti žemesnė nei 18 ?C. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, bet pažeidžia Europos teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 65–66).
Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Atsakovo nuomone, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės, yra nevertintinos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį kalinant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Laikotarpis, kuriuo pareiškėjas, kalėdamas Šiaulių TI, teigia patyręs prašomą atlyginti neturtinę žalą, yra nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. Pagal į bylą pateiktą Šiaulių TI 2015 m. liepos 2 d. pažymą dėl R. N. Nr. 60/09-22245 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d. (b. l. 23).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį, nusprendė, kad pareiškėjas, kuris skundą teismui išsiuntė 2015 m. gegužės 21 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d., atnaujinti šį terminą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. N. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 21 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 14–20). Iš byloje esančios Šiaulių TI 2015 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 60/09-22245 (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d., šiuo laikotarpiu dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią ir prašo atlyginti. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 5 d. iki 2007 m. gegužės 15 d.
Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą: dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jokia valstybės institucija neinformuoja suimtųjų ir nuteistųjų apie tai, kokias žmogaus teises jie turi ir kokias gali ginti teisme, pažymėtina, kad atsižvelgiant į skunde nurodytų pažeidimų pobūdį, pareiškėjas apie juos turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė; byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.