Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuotas GPM bei su šiuo mokesčiu susiję delspinigiai ir bauda, taip pat dėl ikiteismine tvarka pareiškėjos skundą išnagrinėjusios Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Inspekcija, Išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjos pateiktas pastabas, 2023-03-23 sprendimu Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 2 372 Eur GPM, bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai apskaičiavo 735,65 Eur GPM delspinigius. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir nenustačiusi atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skyrė pareiškėjai vidutinę 30 proc. dydžio 712 Eur GPM baudą.

Pareiškėja nesutinka su ginčijamais sprendimais, pripažįsta, kad parduoto Buto adresu gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi, tačiau mano, kad gyvenamosios vietos nedeklaravimas tėra tik formalumas, todėl mokesčių administratorius šiuo atveju galėtų taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir mokestį apskaičiuoti vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis veiklos turiniui taikomomis apmokestinimo taisyklėmis, atsižvelgiant į MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytus teisingumo ir protingumo kriterijus, nes mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis). Teigia, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai nevertino įrodymų apie faktines aplinkybes.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja MAĮ.

Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu yra pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimą, LVAT 2011-09-05 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ ir MAĮ.

GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos apskaičiuojamos iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų sumos atėmus nekilnojamojo turto įsigijimo kainą bei su to nekilnojamojo turto pardavimu ar įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus ir, tokios nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos apmokestinamos taikant 15 arba 20 proc. pajamų mokesčio tarifą, jeigu pagal GPMĮ 17 straipsnio nuostatas tokios pajamos nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (GPMĮ 6 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 19 straipsnio 1 dalis).

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pardavimo pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jeigu nuo tokio turto įsigijimo iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra praėję 10 metų.

Kadangi Butas įsigytas 2014-05-06, o parduotas 2017-01-16, todėl pareiškėjai GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata negali būti taikoma, kadangi nuo Buto įsigijimo iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn nepraėjo 10 metų.

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą, jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą, kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnė negu GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte nurodytą laiką (t. y. trumpiau nei 2 metus iki pardavimo), o gautos pajamos per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.

Esminė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies tiek 53, tiek 54 punkte įtvirtintos lengvatos taikymo sąlyga yra gyvenamosios vietos deklaravimas GVDĮ nustatyta tvarka. Pagal šį įstatymą, asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaravimo duomenų įrašymo į GR dienos.

Patikrinimo metu Inspekcija, atsižvelgusi į VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenis bei Mokėtojos pateiktus dokumentus, nustatė, kad mokėtoja kartu su sutuoktiniu (ištuokos data – (duomenys neskelbtini)) R. R. pagal 2014-05-06 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už 49 000 Lt (14 191,38 Eur) įsigijo Butą, kurį pardavė 2017-01-16 pagal Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už 45 000 Eur.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2022-06-20 pateiktoje patikslintoje Deklaracijoje deklaravo ½ parduoto Buto pardavimo pajamų 22 500 Eur sumą Deklaracijos GPM308N priede „Neapmokestinamosios pajamos“.

Inspekcija iš GR duomenų nustatė, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2013-05-08 iki 2019-11-01 buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), t. y. parduoto Buto adresu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos. Šio aplinkybės pareiškėja neginčija, pripažįsta, kad Buto adresu ji nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos.

Aptartų teisės normų turinio analizė ir mokestinio patikrinimo metu Inspekcijos surinkti įrodymai suponuoja išvadą, kad pareiškėja neįgyvendino esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos (būsto savininkas parduotame būste iki pardavimo turėjo būti deklaravęs savo gyvenamąją vietą), todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos jai negalėjo būti taikomos. Pareiškėja gautas Buto pardavimo pajamas pateiktose GPM deklaracijose nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai neįgyvendinus esminės GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymo sąlygos, mokesčių administratoriai pagrįstai Buto pardavimo pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms ir pareiškėjai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 2 372 Eur GPM suma. Aplinkybė, kad pareiškėja parduotame Bute faktiškai gyveno pastaruosius 2 metus iki jo pardavimo, minėtuose GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos taikymui įtakos neturi, kadangi parduotame Bute turėjo būti ne tik pareiškėjos gyvenamoji vieta, bet ir šiame Bute pareiškėja turėjo būti deklaravusi gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis sutartys sudaromos pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena tame būste, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne (priskaičiuojami ir mokami mokesčiai už daugiabučio namo administravimą, buto šildymą, buitinių atliekų išvežimą ir kt. nepriklausomai nuo to, ar savininkas gyvena bute, ar ne, ar deklaruoja savo gyvenamąją vietą, ar ne), todėl šios aplinkybės dėl faktinės gyvenamosios vietos neaktualūs.

Kaip minėta, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn būtų gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos atveju sąlyga, jog parduotame Bute pardavimo metu ir 2 metus iki pardavimo turėjo būti deklaruota gyvenamoji vieta, nebuvo įvykdyta, to neneigia ir pareiškėja. Tokiu atveju, kai būsto pardavimo pajamos neatitinka esminių GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytų sąlygų, būsto pardavimo pajamų priskirti neapmokestinamosioms pajamos mokesčių administratorius neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriui nesuteikta teisė atskiriems gyventojams ar jų grupėms taikyti kitokias pajamų apmokestinimo nuostatas nei nustatyta GPMĮ.

Pareiškėja teigia, kad mokesčių administratorius turėjo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą bei protingumo ir teisingumo kriterijų taikymą. Teismas su pareiškėjos argumentu nesutinka.

Apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindiniai principai yra išvardinti MAĮ 6 straipsnyje: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Šie, bendrieji, mokesčių teisės sistemos principai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl ir konkrečiame mokestiniame teisiniame santykyje jie taikytini kompleksiškai, papildydami vienas kitą. Pavyzdžiui, teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata įpareigoja mokesčių administratorių administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis). Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius administruodamas mokesčius elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Tačiau pažymėtina, kad MAĮ 8 straipsnio 3 dalis nepaneigia imperatyvios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte įtvirtintos sąlygos (gyventojo gyvenamoji vieta turi būti deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) taikymo būtinybės.

Turinio viršenybės prieš formą principas, nustatytas MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje, taikomas „tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą“, o tokiu atveju mokestis apskaičiuojamas taikant tokias apmokestinimo taisykles, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos veiklos turiniui.

Teismo įsitikinimu, MAĮ 69 straipsnio 2 dalis nėra susijusi su nagrinėjamu atveju, nes tarp šalių ginčas dėl faktinių gyvenamosios vietos deklaravimo aplinkybių nekyla, kaip minėta, pareiškėja pripažįsta, kad savo gyvenamosios vietos parduoto Buto adresu deklaravusi nebuvo.

LVAT, pasisakydamas dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo, yra pažymėjęs, jog „taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos, kaip ji suprantama šioje įstatymo nuostatoje, turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. (...) Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia paisant protingumo ir sąžiningumo principų“ (2015-01-26 nutartis adm. byloje Nr. A-26-602/2015). Paminėtų reikalavimų laikymasis užtikrina, kad taikant aptariamą turinio viršenybės prieš formą principą, viena vertus, realus mokestinio teisinio santykio turinys bus tinkamai identifikuotas, jis (turinys) nebus pakeistas, taip nesukuriama mokesčių mokėtojui įstatymuose nenustatytų pareigų, ir, kita vertus, pareiškėjas neįgis nepagrįstos mokestinės naudos. Paminėtoje byloje teismas taip pat yra pažymėjęs, jog aptartas turinio viršenybės prieš formą principo taikymo turinys leidžia teigti, kad MAĮ 10 straipsnis pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką. Turinio viršenybės prieš formą principas negali būti taikomas tokiose mokestinėse situacijose, kai įstatymas imperatyviai nustato objektyvias ir iš esmės neginčijamas normos taikymo sąlygas.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, remtis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu taip pat nėra pagrindo, kadangi santykių veiklos turinys nagrinėjamu atveju yra aiškus ir taip pat niekaip nepaneigia imperatyvios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtintos sąlygos - parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai netaikė turinio viršenybės prieš formą principo.

Pareiškėja teigia, jog nebuvo tiriami įrodymai ir priimant sprendimą dėl baudos skyrimo. Jos elgesys buvo vertinamas kaip pasyvus, tačiau nebuvo atsižvelgta ir nevertinti jos rašyti atsiliepimai į Inspekcijos paklausimus, ir kiti veiksmai, kurių ji ėmėsi, kad klausimas būtų sprendžiamas operatyviai.

Minėtus pareiškėjos argumentus paneigia byloje pateikti Inspekcijos pareiškėjai siųsti 2018-07-11, 2019-03-01, 2019-03-29, 2021-06-23, 2021-12-02, 2022-02-07 ir 2022-06-22 pranešimai apie nustatytus Deklaracijos trūkumus - turto nuosavybės teisių, neišlaikius turto 10 metų (Buto), perleidimo sandorio pajamas deklaruoti Deklaracijos priedo GPM308T I dalyje 18 kodu. Byloje pateiktų pareiškėjos 2021-04-02 ir 2021-11-26 patikslintų Deklaracijų duomenys patvirtina, kad pareiškėja nustatytų trūkumų neištaisė, o 2022-06-20 pateiktoje patikslintoje Deklaracijoje, kurioje deklaruoti duomenys įvertinti mokestinio patikrinimo metu, deklaravo tokius pat duomenis kaip ir pirminėje 2018-04-26 Deklaracijoje, t. y. Buto pardavimo pajamas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms.

Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pagrįstai darė išvadą, kad mokestinio patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo, kaip mokesčių mokėtojo, pareigas.

Bylos duomenys patvirtina, kad VMI, įvertinusi Inspekcijos 2023-03-23 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 argumentą, jog pareiškėjos nesutikimas tikslinti Deklaraciją ir savitas mokesčių teisės aktų nuostatų interpretavimas laikytinas jos gynybine pozicija, kuri paremta jos pačios subjektyviu vertinimu, pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos mokestinių prievolių buvimo pripažinimo susijęs su skirtingu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir skirtingu teisės aktų nuostatų, esant nustatytoms aplinkybėms, suvokimu, todėl būtų neteisinga ir nepagrįsta reikalauti iš mokesčių mokėtojo besąlygiškai pripažinti mokesčių administratoriaus pateiktą teisinį nustatytų aplinkybių kvalifikavimą. Be to, savo nuomonės dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo turėjimas negali suponuoti išvados, leidžiančios nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. VMI, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir pareiškėjos veikoje nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, Inspekcijos 2023-03-23 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13Mr)-FR0682-78 paskirtą 30 proc. dydžio baudą pakeitė į 10 proc. dydžio baudą nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 2 372 Eur GPM, t. y. į 237 Eur baudą.

Teismas, įvertinęs VMI sprendimo turinį, konstatuoja, kad mokesčių administratorius detaliai išanalizavo MAĮ įtvirtintus baudos sumažinimo pagrindus ir skyrė 10 proc. dydžio baudą nuo mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 2 372 Eur GPM.

Dėl pareiškėjos nurodomos teismų praktikos, konstatuotina, kad nurodomoje praktikoje analizuojamos situacijos nėra tapačios.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2016-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Taigi, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (LVAT 2016-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3075-575/2016). Pareiškėja į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau nurodytais motyvais darytina išvada, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju savo Sprendimą tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, o pareiškėja jų nepaneigė.

Pareiškėja taip pat nesutinka su Komisijos sprendimu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl išankstinės ginčų sprendimo institucijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Nagrinėjamo ginčo atveju skundo reikalavimai dėl VMI sprendimo panaikinimo atmesti, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl galimai nepakankamai motyvuoto Komisijos sprendimo, netinkamų, pareiškėjos nuomone, įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėja ir dėl to plačiau nepasisako.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Inspekcija, VMI ir Komisija, priimdamos ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl naikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2023-03-23 sprendimą Nr. (27.13Mr)-FR0682-78, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-06-16 sprendimą Nr. 68-42 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2023-09-11 sprendimą Nr. S-7-2023/128, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.