Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 21 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 220 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. kovo 21 d. jis atliko bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto, gyvenamosios patalpos įrengtos virš gamybinių patalpų, nebuvo ventiliacijos, naudotos liuminescencinės lempos, žiemą šalta, prausykloje kartais nebūdavo karšto vandens, gyvenamojoje patalpoje ir koridoriuje nebuvo langų. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Alytaus PN parduotuvėje nebeprekiaujama iš cukraus pagamintais saldainiais, dirbtiniu medumi, sirupu. Maistas nepakankamai kaloringas, nekokybiškas, neduota vaisių. 2015 m. sausio 1 d. valgykloje įrengtas aptvaras, o, per 5 minutes nespėjęs ateiti į valgyklą, nuteistasis likdavo nevalgęs, nes valgyklos durys užrakinamos. Neteisėtai panaikinti tvarkinių etatai, todėl miegamųjų niekas nebetvarkė. Gyvenamosiose patalpose niekada nebuvo atliktas kapitalinis remontas. Neįrengta atskira patalpa rūkantiesiems, nebuvo poilsio kambario. Per durų langelį visą naktį į patalpą sklisdavo šviesa, trukdydama užmigti. Drausta turėti kompiuterius, pledus, muzikos grotuvus. Nemokėtos piniginės išmokos, neleista 3 paroms išvykti namo.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose nuolat keitėsi. Pareiškėjui kaip darbuotojui buvo sudarytos sąlygos prausti visą kūną po šiltu vandeniu kiekvieną dieną pagal grafiką. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu higienos normų pažeidimų Alytaus PN nenustatė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą atmetė.Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. kovo 21 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes galėjo domėtis teisės aktais, dėl reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų kreiptis į administraciją. Tačiau jis į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 21 d. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog vertinamu laikotarpiu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Be to, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašyta jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių. Teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas analizavo tik pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. kovo 21 d.Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamųjų patalpų plotą – ne mažiau kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Nustatyta, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.Dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo virš gamybinių patalpų teismas rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad 6 ir 13 būrio gyvenamosios patalpos įrengtos atskirai nuo gamybinių patalpų. Pareiškėjui nepateikus jokių jo argumentus patvirtinančių įrodymų, jie atmesti.Dėl Alytaus PN tiekiamo maisto teismas pastebėjo, kad įstaigoje periodiškai daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai, jų metu pažeidimai neužfiksuoti. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamos maisto kokybės, o pagal jo nurodytus abstrakčius teiginius nebuvo galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, teismas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nenustatė, pažymėdamas, kad, jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.Dėl draudimo parduotuvėje prekiauti iš cukraus pagamintais saldainiais, dirbtiniu medumi, sirupu teismas pabrėžė, kad šie produktai nebuvo numatyti Vidaus tvarkos taisyklių 18 priede įtvirtintame nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąraše.Dėl aptvaro valgykloje ir rakinamų durų teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimą, jog jokių aptvarų valgykloje nebuvo, maistas išduodamas valgyklose naudojant padėklinę sistemą. Šie skundo argumentai atmesti kaip neįrodyti.Dėl sąlygų miegamojo patalpose teismas atsižvelgė į Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktus, kuriuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimų nenustatyta. Atsakovas nurodė, kad remonto darbai 6 ir 13 būriuose atliekami nuolat, tačiau nuteistieji piktybiškai gadino ir laužė miegamuosiuose esantį inventorių. Alytaus PN ne visuomet buvo fiziškai ir finansiškai pajėgūs šiuos gedimus sutvarkyti iškart. Tokie remonto darbai nefiksuojami atliktų darbų žurnaluose.Dėl galimybės pasinaudoti dušu teismas akcentavo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos HN 76:2010 68 p.). Alytaus PN sudarytas nuteistųjų maudymosi duše grafikas, buvo sąlygos pasinaudoti šiltu dušu kartą per savaitę. Be to, pareiškėjas kaip darbuotojas galėjo prausti visą kūną po šiltu vandeniu kiekvieną dieną pagal grafiką.Dėl atskiros patalpos rūkantiesiems įrengimo teismas pabrėžė, jog kalinimo įstaiga turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas nurodė, kad prie kiekvieno būrio lauke įrengta vieta rūkymui, pareiškėjas to neginčijo. Pagal Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-275 1.1 punktą, nuteistųjų gyvenamosiose, gamybinėse, Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro bei kitose bendro naudojimo patalpose rūkyti galima tik tam skirtose vietose. Nebuvo duomenų, kad nustatytos tvarkos Alytaus PN nesilaikoma. Pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose, arba prašydamas perkelti į patalpas, kuriose jis būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, todėl jie laikyti neįrodytais.Dėl draudimo turėti kompiuterius, pledus ir muzikos grotuvą teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, pagal Vidaus tvarkos taisykles, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais garso grotuvais (173.5 p.), kompiuteriais (173.7 p.), patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16 p.). Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudos izoliatoriuje laikomi nuteistieji neturėjo teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškus, skambinti telefonu, jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais, garso grotuvais, kompiuteriniais žaidimais bei kitais nurodytais daiktais. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, kad jam nebuvo leista turėti kompiuterius, pledus, muzikos grotuvus, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.Kiti pareiškėjo nusiskundimai (gyvenamojoje patalpoje ir koridoriuje nebuvo langų, naudotos liuminescencinės lempos, nebuvo poilsio kambario, pro durų langelį visą naktį sklisdavo šviesa, nemokėtos piniginės išmokos, neleista 3 paroms grįžti namo, panaikinti tvarkinių etatai), teismo vertinimu, buvo visiškai nepagrįsti ir neindividualizuoti, taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp minėtų aplinkybių ir pareiškėjui galbūt kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų). Šie argumentai grįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl jie nelaikyti pakankamais neturtinei žalai, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, konstatuoti.Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elementų –institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Atsižvelgiant į tai, jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas.

III.

Pareiškėjas R. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje jokie senaties terminai nėra numatyti. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto, neįskaitant baldų. Teismas rėmėsi atsakovo atsiliepime į skundą pateiktomis aplinkybėmis, tačiau šios aplinkybės neatitiko tikrovės. Pareiškėjas teigė kreipęsis į Alytaus PN administraciją, prašydamas būti perkeltu į būrį, kurio patalpos atitinka Europos standartus, tačiau Alytaus PN tokių patalpų nėra. Alytaus PN nuo pat pradžių nuo pareiškėjo slėpė informaciją apie Lietuvos ir Europos teisės aktus, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su reikalavimais kalinimo sąlygoms. Pareiškėjas negali pateikti nuotraukų ar vaizdo medžiagos, patvirtinančios sąlygas Alytaus PN, be kita ko, gyvenamųjų patalpų įrengimą virš gamybinių patalpų, nes jam draudžiama turėti atitinkamus įrenginius. Pareiškėjui visą bausmės atlikimo laiką buvo teikiamas 1500-1600 kcal kaloringumo maistas, todėl jis nuolat jautėsi alkanas – teismas į tai neatsižvelgė, taip pat nepasisakė dėl netiekiamų vaisių. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus dėl sugedusio pieno, bet teismas sprendime nurodė, kad jokių duomenų apie prastą maisto kokybę neturėjo. Alytaus PN parduotuvėje nebegalima įsigyti cukraus gaminių (sirupo, cukraus, saldainių, dirbtinio ir natūralaus medaus), tuo pažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodymą nuteistiesiems nebloginti kalinimo sąlygų. Tuo atveju, jei pareiškėjas meluoja dėl valgykloje įrengto „narvo“, jis prašo jį paduoti į teismą dėl šmeižto, antraip ši aplinkybė turėtų būti pripažinta atitinkančia tikrovę. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra informacijos (konkrečių skaičių) apie oro judėjimo greitį, natūralią apšvietą, todėl jie nelaikytini paneigiančiais pareiškėjo teiginius apie nepakankamą apšvietimą ir ventiliaciją. Teismas nepasisakė dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų grotų, kurių, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negali būti. Pareiškėjas pažymi, kad maksimalus Alytaus PN galimų laikyti asmenų skaičius yra nuolat viršijamas ir tai patvirtino, jog visose gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali 4 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas atlygintinos neturtinės žalos dydį apskaičiavo vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika – 60 Eur už parą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš atitinkamų institucijų neišreikalavo visų bylai aktualių duomenų, todėl tai padaryti turėtų apeliacinės instancijos teismas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui.Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, pareiškėjas nesutinka, teigdamas jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų kalinimo sąlygas pažeidžiančių aplinkybių, priteisė per mažą žalos atlyginimo sumą, nepagrįstai taikė ieškinio senatį.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. kovo 21 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2005 m. gegužės 10 d. buvo 2008 m. gegužės 10 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2005 m. gegužės 11 d. – 2008 m. gegužės 11 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 23 d., atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes jis nenumatytas Konvencijoje.Akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui netaikytinas, nes jis nėra numatytas Konvencijoje, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. kovo 21 d., todėl teisėjų kolegija vertina tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d.CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta pakankamo gyvenamojo proto norma, taip pat skundėsi, kad jo gyvenamosios patalpos yra virš gamybinių patalpų, kad pataisos namuose maistas nepakankamai kaloringas, nekokybiškas, kad pataisos namų parduotuvėje draudžiama prekiauti iš cukraus pagamintais saldainiais, dirbtiniu medumi, sirupu, kad valgykloje yra įrengtas aptvaras, kuris trukdo tinkamai maitintis, kad miegamojo patalpos neremontuotos, patalpoje trūko oro, kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamo šildymo, kad nėra rūkymui skirtų patalpų, kad neleidžiama su savimi turėti kompiuterius, pledus ir muzikos grotuvą. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus; Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p.).Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013-03-21 iki 2013-08-30, nuo 2014-05-27 iki 2014-06-03, nuo 2014-06-10 iki 2014-11-11 buvo paskirtas į 13 būrį, 1 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 41.95 m2 ploto, jame įrengta 13 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,22 m2. Nuo 2014-11-11 iki 2016-03-21 pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 28,16 m2 ploto, jame įrengta 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,12 m2 (b.l. 18). Įvertinus teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytus faktinius duomenis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo bausmės atlikimo Alytaus PN metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111. 2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų jo teisių pažeidimų, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.