Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atstovams E. J. ir E. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės (skundą padavusios institucijos) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros skundą pareiškėjai I. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 21R-339(AG-241/06-2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Aplinkos projektų valdymo agentūra, vadovaudamasi 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ 04.3.2-LVPA-V-111 priemonės „Katilų keitimas namų ūkiuose“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 priedo Nr. 2 „Finansavimo fiziniams asmenims skyrimo tvarka“ 12 punktu, 2020 m. sausio 2 d. interneto svetainėje www.apva.lt paskelbė kvietimą „Katilų keitimas namų ūkiuose“ projektų registracijos formoms teikti.

Agentūroje 2020 m. sausio 31 d. užregistruota pareiškėjo A. J. B. projekto registracijos forma, registracijos Nr. VP-EM-K02-2978, kurioje prašoma finansuoti įsigyjamą įrenginį – šilumos siurblį, name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje.

Agentūra, vertindama projekto registracijos formą, nustatė, kad ją pateikė I. B.. Kartu su paraiška buvo pridėta ir (duomenys neskelbtini) išduoto santuokos liudijimo (duomenys neskelbtini) kopija, (duomenys neskelbtini) išduoto mirties įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančio jos sutuoktinio A.J. B. mirties faktą, kopija, taip pat pažyma apie I. B. deklaruotą gyvenamąją vietą (adresu (duomenys neskelbtini), Vilkaviškis), (duomenys neskelbtini) bendrasis sutuoktinių testamentas, notarinio reg. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) liudijimas apie palikimo priėmimą, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat Nekilnojamojo turto registro išrašai ir senojo katilo fotonuotraukos.

Patikrinusi duomenis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, Agentūra nustatė, jog namas, dėl kurio įrenginio teikta paraiška, priklauso mirusiam pareiškėjui A. J. B., kitų bendrasavininkų nėra, todėl, registracijos formą pateikus ne pačiam pareiškėjui ar jo įgaliotam asmeniui, 2020 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. K02-2978-1 „Dėl pateiktos projekto registracijos formos atmetimo“, kuriuo atmetė pateiktą Projekto registracijos formą bei neskyrė prašomo finansavimo.

Pareiškėja I. B., nesutikdama su priimtu Agentūros sprendimu, 2020 m. balandžio 7 d. pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, prašydama panaikinti minėtą sprendimą.

Komisija 2020 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-339(AG-241/06-2020), kuriame nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Agentūros 2020 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. K02-2978-1 „Dėl pateiktos projekto registracijos formos atmetimo“ bei įpareigoti Agentūrą iš naujo atlikti 2020 m. sausio 31 d. pateiktos projekto registracijos formos Nr. VP-EM-K02-2978 tinkamumo finansuoti vertinimą bei pateikti pareiškėjai sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, teikti paraišką dėl finansavimo gavimo pagal Programą turi teisę fizinis asmuo, atitinkantis Apraše nustatytus reikalavimus, arba jo įgaliotas asmuo.

Agentūra atmetė pareiškėjos prašymą suteikti jai paramą šilumos siurbliui įsigyti tuo pagrindu, jog, patikrinusi VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatė, kad gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, nuosavybės teise priklauso A. J. B.. Šiuo atveju paraišką 2020 m. sausio 31 d. pateikė I. B., kadangi jos sutuoktinis A. J. B. (duomenys neskelbtini) mirė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigalioju, todėl sprendžiant dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, reikia vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2005). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nurodytas turtas įgytas iki naujo CK įsigaliojimo, t. y. galiojant SŠK, tačiau byla dėl šio turto ir jo teisinio režimo sprendžiama pagal galiojančio CK normas.

Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas, vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

Taigi, remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika, pareiškėjos I. B. ir jos mirusio sutuoktinio A. J. B. santuokos metu įgytas gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilkaviškis, yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors viešajame registre jis įregistruotas tik vieno sutuoktinio, t. y. A. J. B., vardu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja kreipėsi Kvietime nurodytu laikotarpiu (2020 m. sausio 31 d.) dėl paramos suteikimo šilumos siurbliui įsigyti, be to, įrenginį siekė įsigyti gyvenamajam namui, kurio bendrasavininkė yra, jame deklaruota jos gyvenamoji vieta, tad iš esmės nebuvo jokių kliūčių, trukdančių jai dalyvauti dėl paramos gavimo. Agentūros priimtame sprendime nesuteikti jai paramos nurodyti argumentai, teismo vertinimu, yra per daug formalūs, kadangi paraišką I. B. pateikė savo mirusio sutuoktinio vardu, tačiau susisiekė su Agentūra ir paaiškino neturinti galimybės teikti jos savo vardu dėl pačios atsakovės sistemos techninių kliūčių. Taigi iš esmės pareiškėja sąžiningai siekė gauti paramą, pridėdama visus reikalingus dokumentus jos gavimui ir patvirtinančius pareiškėjos teises į nekilnojamąjį turtą.

Papildomai pažymėtina, kad, nors Agentūra teismui teiktame skunde ir nurodo, kad neginčija pareiškėjos teisių į bendrą jungtinę nuosavybę, tačiau nesutinka, kad pareiškėja mirusio sutuoktinio vardu gali sudaryti sandorius, be to, savo sprendime ji nurodė, kad gyvenamasis namas pareiškėjai apskritai nepriklauso nuosavybės teise.

Civilinio kodekso 5.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Tačiau to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001).

Pareiškėja I. B. kartu su paraiška, minėta, pateikė (duomenys neskelbtini) testamentą, iš kurio matyti, kad jai paliktas visas mirusiojo A. J. B. turtas, taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) liudijimą, patvirtinantį, kad ji priėmė mirusiojo A.J. B. palikimą; abu minėti dokumentai patvirtinti notariškai. Taigi, Agentūrai iš esmės nebuvo jokio pagrindo abejoti pareiškėjos nuosavybės teisėmis į nekilnojamojo turto objektą.

Be to, pareiškėja teismui papildomai paaiškino, jog dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino teisinio režimo nuosavybės teisės liudijimas jai buvo išduotas tik 2020 m. (duomenys neskelbtini) VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2020 m. gegužės 6 d. išrašo duomenimis, pareiškėjos I. B. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, oficialiai viešajame registre yra įregistruota nuo (duomenys neskelbtini). Todėl, įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja, ir po sutuoktinio mirties gyvendama name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, kurio dalis jai priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu, priėmė sutuoktinio palikimą faktiniu savo valdymu.

Atkreiptinas dėmesys, kad visuose Agentūros kvietimuose teikti registracijos formas finansavimui (kompensavimui) gauti pagal Priemonę yra nurodoma, kad išlaidos tinkamos finansuoti tik nuo kvietimo fiziniams asmenims teikti Registracijos formas paskelbimo datos. Pirmasis kvietimas teikti paraiškas buvo skelbiamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 31 d., kuriuo ir pasinaudojo pareiškėja, antrasis kvietimas paskelbtas nuo 2020 m. gegužės 11 d. iki 2020 m. birželio 9 d., o trečiasis – laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. spalio 21 d. Pagal bylos duomenis, pareiškėja 2020 m. kovo 13 d. nusipirko šilumos siurblį, už kurį sumokėjo 5 895,50 Eur, todėl šiuo atveju teismas sutinka su pareiškėjos teiginiais, jog realiai ji nebegali pasinaudoti antruoju bei trečiuoju kvietimais, kadangi jos patirtos išlaidos nebeatitinka reikalavimo patirti išlaidas tik nuo kvietimo fiziniams asmenims teikti Registracijos formas paskelbimo datos. Tad tokiu atveju ji apskritai praranda galimybę kreiptis dėl paramos gavimo.

Aprašo 50 punkte įtvirtinta, kad paraiškos vertinimo metu įgyvendinančioji institucija gali paprašyti pareiškėjo pateikti trūkstamą informaciją ir (arba) dokumentus; pareiškėjas privalo pateikti šią informaciją ir (arba) dokumentus per įgyvendinančiosios institucijos nustatytą terminą.

Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 „Dėl Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Projektų taisyklės), 118 punkte numatyta, kad, jeigu vertinant paraišką nustatoma, kad vertinimui atlikti pateikti ne visi reikiami dokumentai ir (ar) informacija, arba jei dėl paraiškoje pateiktos neišsamios ar netikslios informacijos, trūkstamų dokumentų įgyvendinančioji institucija negali tinkamai įvertinti projekto, ji turi per projektų duomenų mainų svetainę paprašyti pareiškėjo per nustatytą terminą pateikti papildomus duomenis ir dokumentus, papildyti ar patikslinti paraiškoje pateiktą informaciją. Projektų taisyklių 119 punkte įtvirtinta, kad vertintojai gali kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu pateikti papildomą informaciją apie pareiškėją ir paraišką ir vertindami pareiškėjo pateiktus duomenis ir informaciją naudotis kitais išoriniais oficialiais informacijos šaltiniais.

Pagal teisėtumo principą viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti ir šio teisės akto atitiktį bendriesiems teisės principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, kad formalus teisės reikalavimų vykdymas neatitinka teisėtumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-62-929/2011, 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Proporcingumo principas, kaip vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 straipsnio 3 punktas). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015).

Nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė yra tai, jog pareiškėja I. B., teikdama paraišką šildymo siurblio įsigijimo paramai gauti, pareiškėju nurodė savo mirusį sutuoktinį. Tačiau teismas, nors ir sutikdamas su atsakovės argumentais, jog paraišką turi teisę teikti tik pareiškėjas ar jo įgaliotas asmuo, konstatuoja, kad Agentūra neatliko pozityvios pareigos imtis aktyvių veiksmų informuojant pareiškėją apie galimybę pašalinti patikros metu nustatytus neatitikimus, t. y. nenurodė jai atlikti konkrečių veiksmų dėl nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre, pateikti papildomus dokumentus dėl šios aplinkybės ir pan. Tad teismas vertina, kad Agentūra, prieš atmesdama paraišką, turėjo užtikrinti tinkamą paraiškos ir su ja susijusį visapusišką faktinių aplinkybių įvertinimą, tačiau to nepadarė.

Taigi teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad LAGK Sprendimu pagrįstai nusprendė panaikinti Agentūros sprendimą.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas panaikinti LAGK Sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Pareiškėja I. B. teismo prašo priteisti 200 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad šias išlaidas sudaro advokatės pasirengimas teismo posėdžiui, procesinių dokumentų paruošimas bei dalyvavimas teismo posėdyje.

Teismas, įvertinęs tai, kad šiuo atveju byla teisme inicijuota atsakovės, kurios skundas atmetamas, nenustatęs pareiškėjos piktnaudžiavimo savo teisėmis, daro išvadą, jog pareiškėja turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Konstatuotina, kad šios išlaidos (200 Eur) yra racionalios, pagrįstos ir būtinos bei atitinka teisės aktų reikalavimus (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis), todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti atsakovės sprendimą iš esmės yra patenkintas, yra pagrindas pareiškėjai iš atsakovės priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjai I. B. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 200 Eur (du šimtus eurų ir 0 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.