Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad 2010 m. birželio 7 d., apie 16.37 val., kelio Nr. 164 79 kilometre patikrinimo metu sveriant ir (ar) matuojant R. J. vairuojamą sunkiasvorę transporto priemonę Volvo FH 12.420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba Campro CPL 18.30, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog yra 6,15 t viršyta leistina bendroji transporto priemonės (junginio) masė (faktinė masė – 46,15 t) ir 2,2 t viršyta automobilio varančiųjų ašių grupės apkrova (faktinė apkrova – 20,2 t), o vairuotojas neturėjo specialaus nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę tokiai transporto priemonei (junginiui) važiuoti Lietuvos Respublikos keliais, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“ II skirsnio 2.1 punkto b papunkčio ir III skirsnio 5.3 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje. Taip pat nustatyta, kad rietuvės aukštis yra 2,11 m, o vairuotojas R. J. nepateikė statramsčių techninės ekspertizės išvadų (ar nustatyta tvarka patvirtintos kopijos), taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 patvirtintų „Medienos vežimo kelių transportu reikalavimų“ 12 punkto nuostatas, už tai atsakomybė numatyta ATPK 142⁴ straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. birželio 21 d. nutarimu R. J. už ATPK 142⁴ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 35 Lt bauda, o už ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 850 Lt bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, subendrinus administracines nuobaudas, R. J. galutinai paskirta 850 Lt bauda.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju R. J. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 142⁴ straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Nagrinėjamo įvykio metu galiojusio ATPK 142⁴ straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad krovinių vežimas kelių transporto priemonėmis vidaus ir (ar) tarptautiniais maršrutais neturint krovininį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint ne pagal nustatytus reikalavimus užpildytus dokumentus, jei nėra šio kodekso 163¹¹ straipsnyje numatytų požymių, užtraukia baudą vairuotojams iki 50 Lt arba įmonių vadovams – nuo 50 Lt iki 150 Lt. Tuo tarpu ATPK 145 straipsnio 2 dalis įtvirtino, jog važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo 500 Lt iki 1 000 Lt ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, – nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 142⁴ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl R. J. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia padaręs ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamo įvykio metu nevažiavo valstybinės reikšmės keliu. Taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymas Nr. 3-66, kuriuo buvo patvirtinti „Maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“, riboja maksimalią leistiną masę tik tarptautinio vežimo sąlygomis, be to, administracinio teisės pažeidimo protokole neteisingai nurodyta pažeidimo padarymo vieta, taip pažeidžiant ATPK 260 straipsnio nuostatas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J. padarė jam inkriminuotus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalies dispozicija yra blanketinė norma, todėl surašant asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą šio ATPK straipsnio pagrindu, turi būti nurodyti konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos asmuo pažeidė. Atsižvelgiant į tai, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010 m. birželio 7 d. R. J. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, be kita ko, nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“ II skirsnio 2.1 punkto b papunkčio bei III skirsnio 5.3 punkto reikalavimus. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnis numato, jog naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Sunkiasvorė transporto priemonė, remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, yra transporto priemonė, kurios ašies (ašių) apkrova ir (ar) bendroji masė su kroviniu ar be jo yra didesnės už didžiausius leistinus dydžius. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“ II skirsnio 2.1 punkto b papunktis numato, kad maksimali leidžiama triašio automobilio, sukabinto su dviaše arba triaše priekaba, bendroji masė yra 40 t, o III skirsnio 5.3 punktas įtvirtina, jog automobilio su sudvejintomis ašimis bendroji ašių apkrova, kai atstumas tarp jų yra nuo 1,3 m iki 1,8 m, neturi viršyti 18 t. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos nuostatos taikomos tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose pervežimuose, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtinti „Maksimalūs leidžiami transporto priemonių matmenys, leidžiamos ašies (ašių) apkrovos, leidžiamos bendrosios masės“ riboja maksimalią leistiną masę tik tarptautinio vežimo sąlygomis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat pabrėžtina, kad R. J. neneigia, jog nagrinėjamo įvykio metu jo vairuojama transporto priemonė su kroviniu viršijo bendrą leistiną masę, o jis, veždamas krovinį, neturėjo specialaus leidimo. Kita vertus, kaip minėta, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigia važiavęs valstybinės reikšmės keliu. Tačiau pažymėtina, kad Institucijos pareigūnas A. P. ir VSAT pareigūnas R. P. savo tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 29, 35, 36) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog 2010 m. birželio 7 d., apie 16.30 val., pastebėjo keliu Nr. 3209 Rietavas-Judrėnai važiuojančią transporto priemonę Volvo FH 12.420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba Campro CPL 18.30, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėti pareigūnai VSAT tarnybiniu automobiliu nuvažiavo į šalia esantį Pelaičių kaimą ir už šio kaimo esančiame kelyje, kuris jungiasi su keliu Nr. 3209 Rietavas-Judrėnai, pastebėjo anksčiau minėtą transporto priemonę bei ją sustabdė. Šias aplinkybes, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 74, 77), Institucijos pareigūnas A. P. nurodė ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur pabrėžė, kad matė R. J. vairuojamą transporto priemonę važiuojančią keliu Nr. 3209 Rietavas-Judrėnai (b. l. 77-78). Atkreiptinas dėmesys, jog minėto pareigūno teisme duoti parodymai atitinka jo ir VSAT pareigūno R. P. pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginys, kad jis valstybinės reikšmės keliu nevažiavo, o iškart išvažiavęs iš miško ir privažiavęs prie kelio planavo dalį krovinio perkrauti į kitą automobilį, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams, todėl vertintinas kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Juolab kad iš byloje esančio VĮ Rietavo miškų urėdija 2010 m. rugsėjo 21 d. rašto dėl duomenų pateikimo (b. l. 61) ir Rietavo miškų urėdijos Skroblės girininkijos miško kvartalų žemėlapio (b. l. 62) matyti, jog 2010 m. birželio 7 d. mediena į transporto priemonę Volvo FH 12.420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba Campro CPL 18.30, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pakrauta Skroblės girininkijoje, miško sandėliuose prie 25, 28 ir 83 miško kvartalų, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojama minėta transporto priemonė buvo sustabdyta šalia Pelaičių kaimo esančiame kelyje, kuris jungiasi su keliu Nr. 3209 Rietavas-Judrėnai.

Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad administracinio teisės pažeidimo protokole netinkamai nurodyta pažeidimo padarymo vieta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatinėjama tiksli pažeidimo padarymo vieta ir tiriami su ja susiję įrodymai. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo galėjo duoti paaiškinimus ir pasinaudoti kitomis ATPK 272 straipsnyje numatytomis procesinėmis teisėmis, taip pašalinant visas klaidas, kurios gali būti padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad jeigu nagrinėjant bylą teisme administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, galimai padarytų ankstesniame proceso etape, negali būti naikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 29-03, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, 2004 m). Taigi aplinkybė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta pažeidimo nustatymo, o ne padarymo vieta, nelaikytina esminiu ATPK 260 straipsnio nuostatų pažeidimu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti Institucijos nutarimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.