- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-265-252/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01128-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Laimantas Misiūnas, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- UAB „Gedvi“
- Atsakovas
- T. P.
- Trečiasis asmuo
- S. B., R. J.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-265 - 252 - 2013
Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01128-2011-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 29 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Valiulienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo atstovo advokato E. K. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-786-2013 pagal ieškovės UAB „Gedvi“ ieškinį atsakovui T. P., tretiesiems asmenims S. B., R. J. dėl nuostolių atlyginimo, bei trečiojo asmens pareiškusio savarankiškus reikalavimus S. B. ieškinį T. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovo T. P. 4319,70 Lt nuostolių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovui priklausantis automobilis priverstinai buvo nuvežtas ir pagal 2011-05-29 pasaugos sutartį saugomas ieškovės aikštelėje. Dėl automobilio saugojimo ieškovė patyrė nuostolių, kuriuos ir prašo priteisti.
Tretysis asmuo S. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011-05-29 automobilio BMW 316, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį, kurią pasirašė jos nepilnametis sūnus R. J. ir atsakovas, nes ji jokio sutikimo pirkti minėtą automobilį sūnui nedavė, pinigus sūnus iš jos paėmė savavališkai, todėl sutartis yra negaliojanti nuo pat sudarymo momento. Nurodė, kad ji prašė T. P. grąžinti pinigus, kuriuos sūnus sumokėjo už automobilį, tačiau pastarasis atsisakė juos grąžinti ir pasakė, kad surašys pirkimo pardavimo sutartį. Jai nesutikus, tos sutarties nesurašė. Vėliau sūnus jai sakė, kad atsakovo prašymu jis pasirašė ant tuščio lapo ir kad atsakovas jo prašęs duomenų, tačiau ji sūnui uždraudusi juos pateikti atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Taip pat pilna apimti patenkino trečiojo asmens ieškinį. Teismas nustatė, kad pagal 2008-10-03 sutartį Nr. 89-8103 ieškovė teikia priverstinio nuvežimo transporto priemonių ir jų saugojimo aikštelėje paslaugas. Pagal transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą automobilis BMW 316, v.n. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas ieškovei priklausančioje aikštelėje. Automobilio savininkas akte nurodytas atsakovas, kuris iš aikštelės automobilio neatsiėmė. 2011-07-11 raštu ieškovė informavo atsakovą apie jo saugomą automobilį ir skolą už suteiktas paslaugas. Skola yra paskaičiuota pagal patvirtintą techninės pagalbos paslaugų kainoraštį. Teismas konstatavo, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir tinkamai, kad atsakovas privalo rūpintis savo turtu, kad jis automobilio teisės aktų nustatyta tvarka nėra išregistravęs nei kaip kad būtų pardavęs R. J., nei kaip netinkamą naudoti. Jo automobiliui taikyta priverstinė pasauga pagal įstatymą ir už ją jis privalo atlyginti. Teismas taip pat nurodė, kad netgi ir skaitant, kad automobilis buvo parduotas trečiajam asmeniui, atsakovas privalėjo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai ir išregistruoti automobilį teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad ir sprendimo priėmimo dienai automobilis yra registruotas atsakovo vardu. Dėl pirkimo pardavimo sutarties galiojimo teismas nurodė, kad sudarant sutartį 2011-05-28 R. J. turėjo 14 metų amžiaus, todėl jo motinos sutikimas šio sandorio sudarymui buvo būtinas. Tretysis asmuo S. B. tokio sutikimo nėra davusi, todėl sandoris neatitinka CK 1.88 str. reikalavimų ir yra negaliojantis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir civilinę bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas sprendime teigia, jog atsakovas automobiliu nesirūpino, jo neišregistravo, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes atidavė automobilį nepilnamečiui, kuris neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. Nurodo, kad automobilį priverstinai nuvežus į saugojimo aikštelę tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė priverstinės pasaugos teisiniai santykiai ir todėl atsakovas privalo atsakyti už automobilio saugojimą. Nurodo, kad teismas, tenkindamas trečiojo asmens ieškinį teigė, kad R. J. buvo nepilnametis, todėl visiems jo sudaromiems sandoriams buvo reikalingas jo motinos sutikimas. Su šiais teismo motyvais apeliantas nesutinka ir mano, kad teismas be pagrindo ieškinį tenkino pasaugos teisinių santykių pagrindu, nes ieškovė nuostolių atlyginimą kildino iš pasirašytos subrangos sutarties, t.y. nurodė rangos teisinius pagrindus, ką teismas ir privalėjo aiškintis. Todėl mano, kad teismas pažeidė dispozityvumo principą, kurio vienas iš elementų yra tai, kad tik šalys nustato bylos nagrinėjimo dalyką ir teismas savo iniciatyva jo keisti negali. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, kurios reglamentuoja nuostolių atlyginimą už priverstinį automobilio nuvežimą. Mano, kad ieškovė neįgijo reikalavimo teisės į atsakovą CK 6.830 str. 1 d. pagrindu, nes jokia pasaugos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl atsakovui negali kilti jokia prievolė minėtos sutarties pagrindu. Atsakovas nėra baustas administracine tvarka pagal ATPK 269 str. 7 d., todėl negalėjo kilti jokios prievolės dėl nuostolių atlyginimo ieškovui tuo pagrindu. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas be jokio teisinio pagrindo tenkino trečiojo asmens S. B. ieškinį. Tai, kad nebuvo jos sutikimo sudaryti pirkimo pardavimo sutartį patvirtina pati ieškovė bei jos nepilnametis sūnus. Kitų įrodymų, kad tokio sutikimo ji nėra davusi, byloje nėra. Teismas abiejų trečiųjų asmenų parodymus privalėjo vertinti labai atidžiai, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir juos vertinti turėjo kitų surinktų įrodymų kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad automobilio pirkimo pardavimo sutarčiai sudaryti, kurios vertė yra tik 800 litų notarinė forma nėra būtina, R. J. pats pripažino, kad jis norėjo pirkti automobilį ir kad pasirašė pirkimo pardavimo sutartį. Pinigai buvo paimti be jo motinos leidimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji būtų kreipusis į atitinkamas institucijas dėl pinigų dingimo, o tai reiškia, kad neprieštaravo sandoriui, be to, ji buvo nuvykusi pas ieškovą dėl automobilio atsiėmimo. Todėl mano, kad teismas netinkamai aiškino CK 1.88 str. 1 d. nuostatas ir tenkino pareikštą ieškinį. Be to, nurodė, kad teismas pažeidė CPK 136 str. 2 d., 163 str. 3 p. reikalavimus, nes neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, negalima spręsti apie atsakovo teisinį statusą kai automobilio BMW 316 savininką. Be to, byloje buvo padarytas procesinis pažeidimas, atsisakius priimti atsakovo priešieškinį dalyje dėl ieškovės reikalavimų. Mano, kad šie proceso pažeidimai yra esminiai, todėl tai yra pakankama vada sprendimo panaikinimui. .
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo atstovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gedvi“ nurodė, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad CK 4.37 str. nustato savininko pareigą savo daiktu naudotis tinkamai ir nepažeisti kitų teisių ir interesų. Administracinis pažeidimas buvo padarytas atsakovo nuosavybes teise valdomu automobiliu, atsakovas jį vairuoti davė nepilnamečiui, kuris neturėjo teisės vairuoti minėtą automobilį,, todėl kaip padidintojo pavojaus šaltinio savininkas, atsakovas atsako už atsiradusius nuostolius. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas pagrįstai nurodė įstatymo normą, kurią pažeidus, sandoris tampa negaliojančiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo S. B. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra absoliuti ir galima tik konkrečiai įstatyme apibrėžtais pagrindais. Tokių pagrindų byloje nėra, todėl apelianto prašymas yra nepagrįstas. Visos faktinės aplinkybės byloje yra nustatytos. Apeliantas bylos esmės neatskleidimą grindžia tuo, kad negalima nagrinėti ieškovės ieškinio tol, kol neįsiteisės teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau šis apelianto teiginys yra visiškai nepagrįstas. Taip pat apeliantas neteisingai supranta įrodinėjimo naštą byloje dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis turėjo nepilnamečio sandorio šalies tėvų sutikimą šio sandorio sudarymui. Vien tas faktas, kad nesikreipta į teisėsaugos institucijas dėl pinigų dingimo, nėra pagrindas teigti, kad toks sutikimas yra.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas galioti. (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į skundą nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės nagrinėjant bylą. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reguliuojančias nuostolių atlyginimą bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už saugojimą atsako transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai, kurie turi atlyginti automobilio saugojimo išlaidas ir teismas nagrinėdamas bylą privalo nustatyti kuris iš šių subjektų neša atsakomybę. Atsakovas teigia, kad automobilį jis pardavė trečiajam asmeniui, kuris ir padarė pažeidimą, t.y. vairavo automobilį neturėdamas tam teisės. Atsakovas savininko pasikeitimą įrodinėja ne automobilio registravimo faktu, bet pirkimo-pardavimo sutarties buvimu. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2011-05-29 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta ir galiojanti. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginius dėl aukščiau minėtos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo, nes jie neparemti surinktais byloje įrodymais. Byloje nustatyta, o tai neginčija ir atsakovas, kad jis automobilio pirkimo pardavimo sutartį sudarė su asmeniu, kuriam tebuvo tik 14 metų amžiaus. Priešingai nei teigia apeliantas, pareiga įrodyti, kad sudarant sandorį, jis turėjo nepilnamečio R. J. tėvų sutikimą šiam sandoriui sudaryti tenka atsakovui, nes rašytinis įrodymas – pirkimo-pardavimo sutartis yra be trečiojo asmens tėvų sutikimo, nėra ir jų parašo ant sutarties. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas vertino abiejų trečiųjų asmenų parodymus, bei byloje esančius rašytinius įrodymus kaip visumą įrodymų ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad sudarytas sandoris prieštarauja CK 1.88 str. nuostatoms. Kiti apelianto motyvai dėl sandorio negaliojimo, tai kad S. B. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl pinigų dingimo fakto, nėra šios bylos dalykas ir plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino atsakovo sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį su nepilnamečiu trečiuoju asmeniu negaliojančia CK 1.88 straipsnio pagrindu. Be to, byloje nėra paneigti trečiųjų asmenų parodymai dėl automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, t.y. kad ji buvo surašyta ir pasirašyta vėliau nei atsakovas perdavė trečiajam asmeniui R. J. automobilį.
Atmestinas apelianto motyvas, kad teismas privalėjo pirma išspręsti sandorio negaliojimo bylą, o tik po to nagrinėti nuostolių atlyginimo bylą. Abu ieškiniai yra pareikšti tam pačiam atsakovui ir yra tarpusavyje susiję, todėl atsižvelgiant į bylos ekonomiškumą, koncentraciją, ieškinius kaip tik tikslinga nagrinėti kartu, ką ir padarė pirmos instancijos teismas.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai ginčui taikė pasaugos teisinius santykius, kad ieškovas nesirėmė jais, o ieškinį kildino iš subrangos sutarties. Šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Ne kartą Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad teismas privalo ginčo sprendimui pritaikyti tinkamą materialinės teisės normą, nors ieškovas ja nesivadovauja. Be to, subrangos sutartis yra sudaryta tarp ieškovės ir kito juridinio asmens, o ne atsakovo. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimu Nr. 1426 patvirtintomis Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo 12 punktą priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma teritorinės policijos įstaigos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ar jam pavaldžios įstaigos saugomojoje vietoje arba ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė pagal sudarytą sutartį atitinka aprašo reikalavimus ir yra įmonė, kuri gali verstis šia ūkine komercine veikla. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, pažymėtina, kad ieškovė saugojo atsakovo automobilį ne savo iniciatyva, o vykdydama prievolę, kylančią iš sutarties pagal sutarties šalių susitarimą. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ieškovas kildino reikalavimą iš subrangos sutarties. Iš sutarties turinio matyti, kad šalys sudarė pasaugos sutartį, o sutarties pavadinimas nekeičia sutarties turinio ir šalių valios. Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ir transporto priemonės savininko – atsakovo pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenumato ko kita. Pirmos instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo , kad ginčo materialiniai teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo yra kaip pasaugos santykiai ir pagrįstai jais vadovaujantis tenkino ieškovės ieškinį.
Apeliantas teigia, kad atsakomybė atsakovui negali atsirasti, nes jis nėra baustas pagal ATPK, be to už ATP nėra baustas ir tretysis asmuo R. J.. Apelianto teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. R. J. pagal ATPK normas ir negalėjo būti baudžiamas, nes jam nebuvo amžiaus cenzo, už padarytą administracinį pažeidimą. Už jo padarytą administracinį pažeidimą nubausta jo motina tretysis asmuo S. B.. Atsakovui atsakomybė tenka tuo pagrindu, kad jis žinodamas trečiojo asmens amžių perdavė nuosavybės teise jam priklausantį automobilį, kuriuo jis padarė KET pažeidimą. Todėl teismas pagrįstai sprendime atsakovo atsakomybę už automobilio saugojimą grindė ATPK 269 str. 7 d.
Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliacinis skundas surašytas glausta forma. Teisėjų kolegija atmeta apelianto išreikštą valią atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustatyta, kad apeliacinis (atskirasis) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtis, nurodytas CPK 322 str.: jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame (atskirajame) skunde, atsiliepime į apeliacinį (atskirąjį) skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas (CPK 322 str.). Taigi bylos šalies ar šalių prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Apeliaciniame skunde apelianto atstovas nenurodo jokio pagrindo, kodėl teismas turėtų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylai reikšmingos aplinkybės išdėstytos byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, šalių ir jų atstovų paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti žodinio bylos nagrinėjimo būtinu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas bei civilinio proceso normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą tretysis asmuo S. B. advokatei sumokėjo 1000 Lt. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jos priteistinos pilna apimtimi. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. numatyta taisykle.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nuspren džia:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš T. P. 1000 litų turėtų bylinėjimosi išlaidų S. B..