- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-14
- Bylos Nr.
- eA-470-822/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00921-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Venito reklama“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Venito reklama“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, VVTAT) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 4E-4678 atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Venito reklama“ (toliau – ir Bendrovė) Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo (toliau – ir Sprendimas), 2) įpareigoti atsakovą pradėti pareiškėjo pranešimo nagrinėjimo procedūrą dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo, 3) įpareigoti atsakovą pateikti prie Bendrovės atsakymo į raštą Nr. 4E-3347 dėl nepageidaujamos reklamos ir atsakymo dėl papildomų įrodymų pridėtus priedus.
2. Skundo argumentai:
3. Pareiškėjas į elektroninio pašto adresus ((duomenys neskelbtini)) iš Bendrovės gavo nepageidaujamą reklamą, kuri pareiškėjui nuo 2020 m. gruodžio 28 d. iki 2021 m. sausio 15 d. ir vėliau buvo siunčiama kartą į 2–4 dienas. Atsakovas Sprendime nurodė, jog Bendrovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas el. pašto adresais buvo pateikęs sutikimą gauti Bendrovės naujienlaiškius ir pareiškėjo nurodytais el. pašto adresais buvo registruojamasi gauti Bendrovės naujienlaiškį per naujienlaiškio registracijos formą. Vis dėlto, pareiškėjas sutikimo gauti Bendrovės naujienlaiškius nebuvo pateikęs ir nesiregistravo per naujienlaiškio registracijos formą tam, kad gautų naujienlaiškį. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą ir prašė leisti susipažinti su Bendrovės paaiškinimais ir prie jų pridėtais priedais, tačiau atsakovo pateiktame paaiškinime nurodyta, jog pareiškėjui pateiktini Bendrovės dokumentai be komercinių paslapčių, nes Bendrovė nurodė, jog priedai, iš kurių matyti tariamai atliktos registracijos duomenys, yra konfidencialūs ir pareiškėjui negali būti siunčiami.
4. Kaip matyti iš Bendrovės naujienlaiškių turinio, jais skatinama pirkti Lietuvos įmonių kontaktinių duomenų bazę pasinaudojant nuolaidos kodu, el. laiškuose nurodomas mygtukas „Pirkti su -85% nuolaida“, kurį paspaudus vartotojas nukreipiamas į tinklapį, kuriame galima įsidėti prekę, Lietuvos įmonių kontaktų duomenų bazę, į krepšelį ir atlikti mokėjimą. Taigi, Bendrovės siunčiami el. laiškai laikytini reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Įvertinus tai, jog pareiškėjas nėra davęs sutikimo siųsti jam reklamą į pareiškėjo el. pašto dėžutes, tačiau ši reklama jam buvo siunčiama, darytina išvada, kad Bendrovė atliko sistemingą Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios nepageidaujamos reklamos draudimą, pažeidimą.
5. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas turėjo galimybę atsisakyti reklamos siuntimo paspaudęs atsisakymo nuorodą, dėl to nėra pagrindo įtarti Reklamos įstatymo pažeidimą ir tuo pagrindu atsakovas atsisakė pradėti pareiškėjo pranešimo nagrinėjimo procedūrą. Vis dėlto, tai, kad buvo sudaryta galimybė atsisakyti Bendrovės siunčiamo naujienlaiškio, savaime Bendrovės veiksmų teisėtais nedaro, nes ši reklama buvo siunčiama be pareiškėjo sutikimo. Be to, nepagrįsti argumentai, jog pagrindą atsisakyti pranešimo nagrinėjimo procedūrą sudaro aplinkybė, jog Bendrovė nutraukė nepageidaujamos reklamos siuntimą į pareiškėjo el. pašto dėžutes, nes teisiniame reguliavime neįtvirtinta galimybė pripažinti reklamos siuntėjo veiksmus teisėtais, jeigu šios reklamos siuntimas yra nutraukiamas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VVTAT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsiliepimo į skundą argumentai:
8. Siekdamas įvertinti, ar Bendrovė turėjo teisėtą pagrindą elektroninio pašto adresais ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjui siųsti reklamą, atsakovas raštu kreipėsi į Bendrovę dėl išsamių paaiškinimų ir juos pagrindžiančių įrodymų pateikimo. Bendrovė 2021 m. vasario 15 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo nurodyti el. pašto adresai yra pateikę sutikimą gauti UAB „Venito reklama“ naujienlaiškius. Bendrovė taip pat pridėjo įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo nurodytais elektroninio pašto adresais buvo registruojamasi gauti naujienlaiškį per naujienlaiškio registracijos formą.
9. Įvertinęs Bendrovės pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, kuriais Bendrovė pagrindė faktą, jog pareiškėjui reklama buvo siunčiama teisėtu pagrindu, t. y. turint pareiškėjo aktyviais veiksmais išreikštą sutikimą gauti naujienlaiškius, atsakovas darė išvadą, jog pareiškėjui siųsta Bendrovės reklama nėra pripažįstama nepageidaujama reklama Reklamos įstatymo prasme. Be to, gavusi VVTAT raštą kartu su pareiškėjo prašymu, Bendrovė nedelsiant nutraukė reklamos skleidimą, todėl nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Bendrovė pažeidė Reklamos įstatymą.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo nurodyti elektroninio pašto adresai ((duomenys neskelbtini)) buvo pateikę sutikimą gauti Bendrovės naujienlaiškį. Be to, Bendrovė kartu su 2021 m. vasario 15 d. raštu pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo nurodytais el. pašto adresais buvo registruojamasi gauti naujienlaiškį per naujienlaiškio registracijos formą. Įvertinęs Bendrovės paaiškinimus ir įrodymus, kuriais Bendrovė grindė faktą, jog pareiškėjui reklama buvo siunčiama teisėtu pagrindu, t. y. turint pareiškėjo aktyviais veiksmais išreikštą sutikimą gauti naujienlaiškius, teismas konstatavo, jog VVTAT pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui siųsta reklama nėra pripažįstama nepageidaujama reklama Reklamos įstatymo 13 straipsnios prasme. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog gavusi atsakovo raštą, Bendrovė nedelsiant nutraukė reklamos skleidimą, todėl VVTAT pagrįstai padarė išvadą, kad nėra faktinių duomenų, kurie leistų įtarti Bendrovę pažeidus įstatymą (Reklamos įstatymo 25 str. 5 d. 5 p.).
12. Vertindamas pareiškėjo nesutikimą su atsakovo sprendimu atsisakyti pateikti pareiškėjui Bendrovės pateiktus dokumentus, kuriuose yra nurodoma komercinė paslaptis, atsižvelgdamas į Reklamos įstatymo 21¹ straipsnį, teismas konstatavo, jog reklaminės veiklos subjektas turi teisę kreiptis į priežiūros instituciją dėl komercinių paslapčių apsaugos, o priežiūros institucija, gavusi informaciją, kurioje yra nurodoma bendrovės komercinė paslaptis, turi pareigą šią informaciją saugoti ir neatskleisti tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2021 m. kovo 4 d. gavo Bendrovės el. laišką, kuriame Bendrovės direktorius išdėstė, kuri atsakovui pateikta informacija gali būti teikiama pareiškėjui, o kuri informacija yra laikoma konfidencialia, šiame el. laiške pažymėta, kad komercine paslaptimi Bendrovė laiko informaciją, kurioje yra matyti Bendrovės vidinės sistemos atvaizdai (duomenų bazių bei serverio išrašų (angl. logs) nuotraukos).
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, keliamus informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė paslaptis ir konstatavo, jog atsakovas pagrįstai laikė Bendrovės pateiktą informaciją komercine paslaptimi, dėl to pagrįstai nusprendė ją saugoti ir neteikti tretiesiems asmenims, taip pat ir pareiškėjui. Be to, teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi dalį bylos medžiagos, kuri sudaro Bendrovės komercinę paslaptį pripažino nevieša, pareiškėjas jos nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo IP adresas sutampa su Bendrovės turimais ir pateiktais atsakovui IP adresais, jie laikytini Bendrovės komercine paslaptimi, negali būti atskleisti pareiškėjui, nes IP adresas, paliekantis asmens pėdsaką skaitmeninėje interneto erdvėje, yra laikomas asmens duomenimis, pareiškėjas su šiais duomenimis neturi teisės susipažinti.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
15. Apeliacinio skundo argumentai:
16. Bendrovės pateiktuose dokumentuose yra nurodyti el. pašto adresai, registracijų laikas ir IP adresai, iš kurių tariamai buvo registruojamasi, tačiau vien šių duomenų nepakanka išvadai, kad IP adresai priklauso pareiškėjui ar jis jais naudojosi ir jog būtent pareiškėjas davė tariamus sutikimus naujienlaiškiams gauti. Pareiškėjas į bylą buvo pateikęs duomenis apie jam priklausantį IP adresą ir teismas patvirtino, kad šis IP adresas nesutampa su Bendrovės pateiktuose dokumentuose nurodytais IP adresais, tačiau neatskleisdamas prisijungimų laikų ir IP adresų, teismas užkirto kelią pareiškėjui pačiam rinkti ir teikti įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 str. 2 d.), nes neturėdamas prisijungimų laikų ir IP adresų, pareiškėjas nežinojo, į kokį interneto paslaugos teikėją turėtų kreiptis, siekiant gauti reikšmingą informaciją apie konkretaus IP adreso vartotoją ir siųstas užklausas konkrečiomis datomis.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas turėjo pareigą aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir imtis veiksmų nustatyti IP adresų vartotoją, tačiau šios pareigos neįgyvendino ir nesiaiškino vartotojo, vadovaudamasis Bendrovės parodymais, kuriuose IP adreso vartotojo nurodyta nėra. Elektroninio pašto adresas nėra pakankamas duomuo identifikuoti konkretų asmenį – konkretus asmuo gali būti identifikuojamas nustačius kam priklauso IP adresas ir įrenginys, iš kurio buvo jungtasi. IP adresų vartotojo nustatymas šioje byloje turėjo esminės reikšmės, nes tik turint šią informaciją įmanoma konstatuoti, ar minėti sutikimai buvo duoti ir kas juos davė. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad IP adresai, kuriais naudojantis buvo tariamai registruojamasi Bendrovės naujienlaiškiams gauti, priklauso (jais naudojosi) pareiškėjui, teismo išvada apie pareiškėjo aktyvius veiksmus registruojantis naujienlaiškiams iš Bendrovės gauti, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
18. Atsakovas VVTAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
20. Aplinkybė, jog pareiškėjo byloje pateiktas IP adresas nesutampa su Bendrovės pateiktuose dokumentuose nurodytais IP adresais, nepaneigia fakto, kad sutikimas buvo duotas iš el. pašto adresų, kurie priklauso pareiškėjui. Be to, vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog neatskleidęs pareiškėjui prisijungimų laikų ir IP adresų, nurodytų Bendrovės pateiktuose dokumentuose, teismas užkirto kelią rinkti ir teikti įrodymus, vien aplinkybė, jog teismo nutartimi dalis bylos medžiagos buvo pripažinta nevieša, savaime neriboja pareiškėjo teisės rinkti ir teikti įrodymus byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VVTAT atsisakymo pradėti nagrinėjimo procedūrą teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Skundžiamu Sprendimu atsakovas VVTAT, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktu, atsisakė pradėti pareiškėjo pranešimo nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės tariamai vykdomo Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas savo el. pašto adresais buvo registravęsis gauti Bendrovės naujienlaiškius, dėl to buvo pateikęs sutikimą gauti reklamą, nesutikdamas dėl reklamos teikimo turėjo teisę atsisakyti naujienlaiškių paspaudęs automatinio atsisakymo nuorodą laiške, o atsakovui kreipusis į Bendrovę, ji nepageidaujamos reklamos siuntimą nutraukė.
23. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo Sprendime išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nebuvo išreiškęs sutikimo gauti Bendrovės naujienlaiškius, nes naujienlaiškio registracijos formos užpildymo ir IP adresų nepakanka nustatyti sutikimą davusį asmenį.
24. Vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi bei nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ir teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose.
25. Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, jog pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma motyvuotu priežiūros institucijos nutarimu arba motyvuotu jos įgalioto pareigūno sprendimu, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad šis įstatymas buvo pažeistas.
26. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbiausia įvertinti, ar pareiškėjas, kreipdamasis į VVTAT, nurodė faktinius duomenis, leidžiančius pagrįstai įtarti, kad buvo pažeistas Reklamos įstatymo 13 straipsnis.
27. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į VVTAT kaip kompetentingą priežiūros instituciją dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo, nurodydamas, jog pareiškėjui el. pašto adresais ((duomenys neskelbtini)) teikiama Bendrovės reklama, kuriai gauti pareiškėjas nėra išreiškęs sutikimo. Atsakovas raštu kreipėsi į Bendrovę, kuri 2021 m. vasario 15 d. pateikė atsakymą. Šiame atsakyme Bendrovė nurodė, jog pareiškėjo el. pašto adresai yra pateikę sutikimą gauti Bendrovės naujienlaiškius, registraciją patvirtino, be to, pareiškėjas šios reklamos neatsisakė, o gavusi atsakovo raštą, Bendrovė naujienlaiškių siuntimą nutraukė.
28. Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu.
29. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjo el. pašto adresų vardu buvo registruojamasi gauti Bendrovės siunčiamą reklamą (naujienlaiškius) ir kaip patvirtino byloje pateikta Bendrovės komercinę paslaptį sudaranti informacija, pareiškėjo, kaip reklamos vartotojo, el. pašto adresų vardu buvo išreikštas sutikimas patvirtinant registraciją, t. y. sutinkant šią reklamą gauti. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog naujienlaiškio registracijos forma buvo užpildyta ir sutikimas duotas patvirtinant registraciją iš el. pašto adresų, atsietai nuo to, koks konkretus fizinis asmuo šiuos duomenis pateikė ar užpildė registracijos formą, nes konkretaus fizinio asmens identifikavimas iš esmės būtų neįmanomas, be to, vienu el. pašto adresu gali naudotis keli fiziniai asmenys.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat dėsto argumentus, susijusius su IP adreso, iš kurio buvo registruojamasi gauti Bendrovės naujienlaiškius, ir registravimosi formą užpildžiusio subjekto identifikavimu kaip tinkamu reklamos vartotojo sutikimo nustatymu. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje IP adreso, t. y. registracijos formą užpildžiusio subjekto identifikavimo nustatant registravimąsi pagal prisijungimo lokaciją, klausimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra esminis, nes IP adresas yra atsižvelgiant į vartotojo prisijungimo vietą kintantis veiksnys ir vien registracijos formą užpildžiusio subjekto identifikavimas pagal jo vietą neleidžia identifikuoti reklamos vartotojo, į savo el. pašto dėžutę gaunančio reklamą, sutikimo.
31. Dėl to IP adreso, iš kurio buvo registruojamasi gauti Bendrovės naujienlaiškius, ir registravimosi formą užpildžiusio subjekto nustatymas, nenustačius el. pašto vardu suteikto sutikimo, t. y. siunčiamos reklamos patvirtinimo, taip pat savaime neleistų spręsti dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo. Įvertinus tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendime teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju reklamos vartotojui elektroniniu paštu teikiama Bendrovės reklama buvo teikiama teisėtu pagrindu (sutikimu) ir nebuvo nustatyti faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti, jog siųsdama naujienlaiškius Bendrovė galėjo pažeisti Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį.
32. Taip pat, byloje nustatyta, jog pareiškėjui siunčiamuose naujienlaiškiuose buvo sudaryta galimybė atsisakyti siunčiamos reklamos naujienlaiškyje paspaudus mygtuką „Unsubscribe“ (angl. nebeprenumeruoti / atšaukti prenumertą), tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Be to, apie sužinojusi apie pareiškėjo nesutikimą gauti reklamą, Bendrovė naujienlaiškių siuntimą nutraukė.
33. Pagal Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas.
34. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turėjo teisę atsisakyti Bendrovės naujienlaiškių, tačiau aiškiai sutikimo negauti reklamos Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies požiūriu neišreiškė. Kita vertus, pareiškėjo valią negauti naujienlaiškių, t. y. aiškiai išreikštą nesutikimą jam teikti reklamą, Bendrovė sužinojo tik iš atsakovo 2021 m. vasario 8 d. rašto, į kurį atsižvelgdama, reklamos siuntimą į pareiškėjo el. pašto adresus nutraukė. Taigi, Bendrovė nutraukė reklamos skleidimą nuo sužinojimo apie pareiškėjo aiškiai išreikštą nesutikimą gauti reklamą momento, dėl to nenustatyta faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog buvo pažeista Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis.
35. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog sprendžiant dėl nepageidaujamos reklamos pagal Reklamos įstatymo 13 straipsnį pažeidimo, viena vertus, būtina nustatyti reklamos vartotojo sutikimą telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gauti reklamą (1 d.), kita vertus, reklamos vartotojui ginčijant siunčiamos reklamos teisėtumą, aiškiai išreikštą nesutikimą šią reklamą gauti (2 d.). Kaip nurodyta aukščiau, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog buvo tenkinamos abi sąlygos, t. y. pareiškėjo el. paštų vardu buvo išreišktas sutikimas gauti Bendrovės siunčiamus naujienlaiškius, o pareiškėjui kreipusis į VVTAT ir aiškiai išreiškus nesutikimą gauti Bendrovės reklamą (atsakovui 2021 m. vasario 8 d. raštu kreipusis į Bendrovę ir Bendrovei sužinojus apie pareiškėjo valią), nepageidaujamos reklamos siuntimas buvo nutrauktas.
36. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino visas, t. y. pareiškėjo ir Bendrovės pateiktas, faktines aplinkybes, dėl to teisėtai ir pagrįstai Sprendime darė išvadą, jog pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių įtarti, jog šiuo atveju buvo pažeisti Reklamos 13 straipsnio reikalavimai, ir teisėtai atsisakė pradėti nagrinėjimo procedūrą (Reklamos įstatymo 25 str. 5 d. 5 p.).
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai neleido pareiškėjui susipažinti su Bendrovės pateikta informacija, sudarančia komercinę paslaptį.
38. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Reklamos įstatymo 21¹ straipsnį (Komercinių paslapčių apsauga), kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog reklaminės veiklos subjektai ar kiti asmenys, teikdami šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingus dokumentus ar kitą informaciją priežiūros institucijai arba nedelsdami, kai tik sužino, kad priežiūros institucija turi dokumentų ar kitos informacijos, sudarančios jų komercinę paslaptį, gali pateikti priežiūros institucijai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Šiame prašyme turi būti aiškiai ir motyvuotai nurodyta, kurią informaciją priežiūros institucija turėtų laikyti reklaminės veiklos subjekto ar kitų asmenų komercine paslaptimi.
39. Byloje nustatyta, jog Bendrovė atsakovui el. laišku pateikė prašymą laikyti Bendrovės vidinių sistemų atvaizdus (duomenų bazių ir serverio išrašų (angl. logs) nuotraukas), Bendrovės laikomų komercine paslaptimi, nevieša bylos medžiaga. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi šią dalį bylos medžiagos pripažino nevieša. Susipažinusi su šiais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiuo atveju VVTAT kaip priežiūros institucija, gavusi informaciją, kurioje buvo nurodoma komercinė paslaptis, turėjo pareigą šią informaciją saugoti ir neatskleisti tretiesiems asmenims, t. y. ir pareiškėjui. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisėtai netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VVTAT pateikti prie Bendrovės atsakymo į atsakovo raštą pridėtus priedus ir tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, siekdami apsaugoti Bendrovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją, teisėtai neleido pareiškėjui su ja susipažinti.
40. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo atsisakė pradėti pareiškėjo pranešimo nagrinėjimo procedūrą, konstatuodamas, jog šiuo atveju nenustatyti faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti dėl Reklamos įstatymo 13 straipsnio pažeidimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atlikti veiksmus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti išdėstytais argumentais.
41. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.