Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui P. G., atsakovės atstovei Agnei Pimpytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui P. G., dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustat ė:

atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau Komisija) 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. S-281(7-203/2009).

Skunde (b. l. 2-4) paaiškino, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. UAB „Genprėlas“ 2004 m. gruodžio 27 d. pagal kasos išlaidų orderius Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58, Nr. 59 pareiškėjui išmokėjo 153 159 Lt grynųjų pinigų. Išmokėtoms sumoms pagrįsti pateikti JAV įmonių „Lamartime LTD. CO“, „BOX Trade Limited Liability“, „Scarlet Development Limited“, „Newform Development LLC“ vardu išrašyti įgaliojimai, kuriuose nurodyta, kad šios įmonės įgalioja pareiškėją gauti iš UAB „Genprėlas“ grynuosius pinigus už prekių (medienos) pristatymą, o taip pat pasirašyti sutartis. Visų įgaliojimų sudarymo vieta nurodyta Minskas. Įgaliojimuose yra įgaliojančių įmonių spaudas su firmų pavadinimu ir parašais.

Pagal pareiškėjo mokestinio tyrimo metu gautą informaciją iš Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatyta, jog Lietuvos muitinės duomenų bazėse nėra duomenų apie tai, kad 2004 m., 2005 m. pareiškėjas, vykdamas per Lietuvos Respublikos sieną, deklaravo vežamus grynuosius pinigus. Pagal turimą duomenų bazės „LR sienos kirtimai“ informaciją pareiškėjas laikotarpiu, kai buvo išmokėti grynieji pinigai (2004 m. gruodžio mėn.), Lietuvos Respublikos sienos nekirto.

Inspekcija, kilus įtarimams dėl sandorių tarp pareiškėjo ir užsienio firmų „Lamartime LTD. CO“, „Newform Development LLC“, „Scarlet Development Limited“, „BOX Trade Limited Liability“, išsiuntė paklausimą JAV Vidaus pajamų tarnybai. JAV Vidaus pajamų tarnyba informavo, kad, nors visos aukščiau minėtos JAV įmonės buvo legaliai įsteigtos JAV, joms nebuvo suteiktas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris ir jos nepildo pajamų mokesčio deklaracijų. Be to, įmonėms nesuteiktas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, jos neturi banko sąskaitų. JAV Vidaus pajamų tarnyba pažymėjo, kad šių įmonių naudojami adresai priklauso registruotiems agentams, kurie daugiau yra dokumentus gaunantys ir perduodantys asmenys nei įmonės veiklą vykdantys atstovai. Šios tarnybos teigimu, iš tyrimo rezultatų negalima teigti, kad šios įmonės būtų kada nors realiai gyvavusios ar vykdžiusios veiklą JAV, todėl negalima teigti, kad nurodyti sandoriai būtų įvykę JAV teritorijoje. Be to, JAV Vidaus pajamų tarnyba nurodė, kad įmonė Lamartime LTD. CO“ yra valdoma iš Maršalo Salų, o „Newform Development LLC“ ir „BOX Trade Limited Liability Co“ yra pelno neturintys ūkio subjektai.

Atsakovė atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunduose atsakovui ir Komisijai išdėstė visiškai naują poziciją dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, t. y. pareiškėjas teigė, kad kasos išlaidų orderiai suklastoti (dėl ko, pasak pareiškėjo, vyksta ikiteisminis tyrimas) ir jis jokių pinigų iš UAB „Genprėlas“ negavo, nes tokių lėšų ši įmonė neturėjo. Tiek atsakovė, tiek Komisija savo sprendimuose nurodė, kad iš byloje pateiktos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau FNTT) specialisto 2009 m. balandžio 15 d. išvados Nr. 5-10/09-09 dėl UAB „Genprėlas“ veiklos šiame tyrime keliamas klausimas dėl KPO Nr. 42, Nr. 45 ir Nr. 61, išrašytų Baltarusijos firmos „Adamir“ direktorei, suklastojimo, o pareiškėjui piniginės lėšos buvo išmokėtos pagal KPO Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58, Nr. 5. Atsakovė ir Komisija savo sprendimuose taip pat nurodė, kad iš pateiktos FNTT išvados akivaizdu, jog tyrimas dėl suklastojimo vyksta dėl kitų, o ne pareiškėjui išrašytų KPO, ir minėtą pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija, sutikdama su atsakovės pozicija, nurodė, jog pareiškėjo pateiktas UAB „Genprėlas“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad minėta įmonė 2004 m. gruodžio 27 d. (KPO išrašymo dieną) 153 159 Lt neturėjo, mokestiniam ginčui teisinės reikšmės neturi, nes lėšos pareiškėjui buvo išmokėtos ne iš banko sąskaitos, o iš šios įmonės kasos. Skundžiamame Komisijos sprendime nurodoma, kad pareiškėjas Komisijos posėdžio metu patvirtino, kad pinigus iš UAB „Genprėlas“ gavo. Komisija pažymėjo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad piniginės lėšos iš UAB „Genprėlas“ pareiškėjui buvo išmokėtos.

P. G. pajamų mokesčio įstatymo (toliau GPM įstatymas) 27 str. 1 d. nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d. (jeigu šio straipsnio 4 d. ar šio įstatymo 28 str. nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Taigi, šiame straipsnyje nustatyta prievolė deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas (išskyrus neapmokestinamąsias, nurodytas centrinio mokesčio administratoriaus sąraše, kurios, remiantis šio straipsnio 6 d., gali būti nedeklaruojamos) ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. GPM įstatymo 27 str. 3 d. nustatyta, kad metinės pajamų deklaracijos turi teisę neteikti nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasės pajamų. Pagal GPM įstatymo 22 str. 1 d. pagal pajamų mokesčio mokėjimo tvarką gyventojų pajamos skirstomos į dvi klases - A ir B. Pagal šio straipsnio 2 d. A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo, nenuolatinių Lietuvos gyventojų pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, bei gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms, ir iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. Pagal GPM įstatymo 22 str. 3 d. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos.

Kaip nurodyta Komisijos sprendime, gaudamas atitinkamas pinigų sumas iš UAB „Genprėlas“, pareiškėjas veikė kaip keturių užsienio įmonių įgaliotas asmuo. Nurodyta, kad įgaliojimų sudarymo vieta yra Minskas, visi jie patvirtinti įmonių spaudais ir parašais. Įgaliojimų tikrumo klausimo Komisija nenagrinėjo, taigi jų nenuginčijo. Pagal minėtus įgaliojimus pareiškėjas buvo įgaliotas iš UAB „Genprėlas“ gauti grynuosius pinigus už šių keturių įmonių produkcijos pristatymą UAB „Genprėlas“. Ši įmonė pareiškėjui išmokėjo pinigus, tokiu būdu atsiskaitydama ne su gyventoju, o su produkcijos tiekėjais - užsienio įmonėmis. Atsakovės teigimu, Komisija neteisingai vertino šios ūkinės operacijos turinį, jau šių lėšų išmokėjimo momentu jas priskirdama pareiškėjo pajamoms, nes šių operacijų tikslas buvo atsiskaityti ne su gyventoju, o su produkcijos tiekėjais - užsienio įmonėmis.

Pažymi, kad Komisija neatsižvelgė ir į Civilinio kodekso 2.150 str., numatantį, kad atstovas turi atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Todėl grynųjų pinigų pareiškėjui išmokėjimo momentu šie pinigai reiškė ne pareiškėjo, o užsienio įmonių pajamas. UAB „Genprėlas“ pareiškėjui 153 159 Lt išmokėjo jo pateiktų įgaliojimų pagrindu, duomenų apie tai, kad įgaliojimų tikrumas (jų forma ar turinys) UAB „Genprėlas“ turėjo sukelti abejonių, Komisijos sprendime nenurodyta. UAB „Genprėlas“ taip pat neprivalėjo kontroliuoti, ar pareiškėjas, veikdamas kaip įgaliotas asmuo, tinkamai atliko prievolę įgaliotojams, t. y. ar produkcijos tiekėjai gavo šias sumas iš pareiškėjo. Taigi, nėra duomenų, kad UAB „Genprėlas“, išmokėdamas lėšas pareiškėjui, žinojo arba turėjo žinoti, kad jo išmokamos lėšos reikš pareiškėjo pajamas. Dėl to negalima daryti išvados, kad išmokas išmokėjęs asmuo netinkamai vykdė jam GPM įstatymo nustatytas prievoles išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojams išmokėtų A klasės pajamų.

Kadangi pareiškėjo atsiskaitymo su įgaliotojais (užsienio įmonėmis) aplinkybės neįrodytos (remiantis sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi, iš užsienio kompanijos gautos lėšos neapmokestinamos tik tuomet, kai yra įrodymai, kad jos priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms), atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjas, neįrodęs pinigų įgaliotojams (užsienio įmonėms) perdavimo fakto, ginčijamas pajamas gavo iš jų. Iš užsienio įmonių gautos pajamos pagal mokesčio mokėjimo yra priskiriamos B klasei. Remiantis GPM įstatymo 25 str., pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokestis nuo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas šio įstatymo 27 str. nustatyta tvarka.

Atkreipia dėmesį ir į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 66 str. 1 d. nuostatą, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo perskaičiuoti mokestį, jei pastebi, kad šis mokestis buvo paskaičiuotas neteisingai. Be to, MAĮ 66 str. 2 d. nurodo, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Mokesčio nesumokėjimas gali būti nustatomas ne tik tikrinant pateiktas deklaracijas, bet įstatymų nustatyta tvarka atliktų patikrinimų atveju. Rūpestingi mokesčių mokėtojai, atlikdami jiems MAĮ 40 str. numatytas pareigas, privalo laiku (t. y. iki einamųjų metų gegužės 1 d.) įvertinti praėjusiame mokestiniame laikotarpyje gautas pajamas ir nuo šių pajamų atsirandančias mokestines prievoles. Pareiškėjui, per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavusiam B klasės pajamų, kilo pareiga teikti mokesčio deklaraciją.

Atsakovė taip pat remiasi LVAT 2009 m. spalio 1 d. nutartimi adm. byloje Nr. A442-773/2009, kurioje LVAT pažymėjo, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis GPM įstatymo 27 str. 1 d., pareiškėja privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, todėl jai tenka ir pareiga sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą GPM, šio mokesčio delspinigius ir baudą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Mokestinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo iš UAB „Genprėlas“ gautų piniginių lėšų priskyrimo pareiškėjo pajamoms ir šių piniginių lėšų apmokestinimo pagal atitinkamas GPM įstatymo nuostatas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau Utenos AVMI) atliko P. G. GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2009 m. sausio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-6 (MGK byla, l. 44-48), kuriame pareiškėjui papildomai priskaičiavo 50 542 Lt GPM, 25 068 Lt GPM delspinigių. Utenos AVMI 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (10.15.)-10.1-10 (MGK byla, l. 40-43) patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas 50 542 Lt GPM, 25 068 Lt GPM delspinigių sumas bei skyrė 15 163 Lt GPM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 68-146 (MGK byla, l. 8-13) patvirtino Utenos AVMI 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-10. Komisija 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. S-281(7-203/2009) (MGK byla, l. 161-167) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 68-146.

Valstybinės mokesčių inspekcijos manymu, Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Su tokia atsakovės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 d. nustato, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši normas skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (LVAT 2005 m. kovo 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr.7).

Taigi, akcentuotina, kad mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6).

Mokestį kaip prievolę valstybei struktūriškai sudaro pareiga mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas. Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (GPM įstatymo 3 str.), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį (GPM įstatymo 23 str.). Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, GPM įstatyme mokesčių mokėtojų pajamos pagal mokėjimo tvarką suskirstytos į dvi klases – A ir B.

A klasės pajamoms priskiriamos: 1) iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, bei šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos, taip pat ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, bei individualios ir ne individualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms, ir 2) iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos (GPM įstatymo 22 str.).

A klasei priskirtinos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir pervesti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 16 p. mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Šio įstatymo 2 str. 15 d. expressis verbis įtvirtina bendrą taisyklę – mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikomas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Vadinasi, mokestį išskaičiuojantis asmuo paprastai pakeičia mokesčių mokėtoją, t. y. jam Mokesčių administravimo įstatymo inter alia nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už mokesčio įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą taikomos analogiškai kaip ir mokesčių mokėtojui, išimtys galimos tik tiesiogiai specialiai numatytais atvejais (pvz., taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. ir kt.).

Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Genprėlas“ 2004 m. gruodžio 27 d. pagal kasos pajamų orderius Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58, Nr. 59 (MGK byla, l. 49-52) pareiškėjui išmokėjo 153 159 Lt grynųjų pinigų. Pinigai buvo išmokėti pagal įgaliojimus, pateiktus užsienio įmonių „Lamartime LTD.CO“, „BOX Trade Liability“, „Scarlet Development Limited“ bei „Newform DevelopmentLLC“ (visos registruotos JAV) vardu. Juose nurodyta, kad šios įmonės įgalioja pareiškėją gauti iš firmos „Genprėlas“ grynuosius pinigus už produkcijos pristatymą, o taip pat pasirašyti sutartis.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas keitė poziciją dėl ginčo pinigų gavimo iš UAB „Genprėlas“, tačiau tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija nustatė, kad pareiškėjas gavo piniginių lėšų iš Lietuvos vieneto. Kadangi, kaip jau minėta, mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą, teismas šiuo atveju papildomo faktinių aplinkybių tyrimo neatlikinėja.

Nors Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismine praktika, skunde tvirtino, kad iš užsienio įmonių gautos pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasei, tačiau kolegija pažymi, kad atitinkamas lėšas pareiškėjui perdavė Lietuvos vienetas (UAB „Genprėlas“), todėl nepagrįsta šias lėšas laikyti užsienio įmonių pajamomis, kai faktiškai tos lėšos užsienio įmonių nepasiekė. Byloje nėra neginčijamų duomenų, kad P. G. faktiškai perdavė pinigus JAV registruotoms bendrovėms. Pareiškėjas taip pat nepaneigė nustatytų faktų, kad atsiskaitymas su užsienio įmonėmis realiai neįvyko. Nagrinėtinu atveju nebuvo nustatyta jau minėtų specialiai numatytų išimčių dėl mokestinės atsakomybės taikymo konkrečiam asmeniui, siekiančiam mokestinės naudos (Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. taikymas ar pan.), taip pat, kad P. G. būtų vykdęs individualią veiklą ar būtų kitas pagrindas, nurodytas įstatyme, priskirti pareiškėjo gautas pajamas B klasės pajamoms, todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėtinu atveju turėjo būti taikoma GPM įstatymo 23 str. įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo.

Komisijos sprendime paminėtoje FNTT 2009 m. balandžio 15 d. išvadoje Nr. 5-10/09-09 (šios išvados 17-18 psl., MGK byla, l. 106-107) panašiomis aplinkybėmis įmonės direktoriaus gautos pajamos taip buvo traktuojamos fizinio asmens pajamomis, kurios priskiriamos A klasės pajamoms, kas lėmė, kad papildomas apmokestinimas buvo taikomas būtent įmonės, o ne pajamas gavusio asmens atžvilgiu.

Atsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjui išmokėta ginčo suma negali būti vertinama kitaip, kaip tik pareiškėjo A klasės pajamos, todėl Komisija pagrįstai konstatavo, kad GPM nuo išmokėtų lėšų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti turi būtent UAB „Genprėlas“, todėl visi su pareiškėjui išmokėtų lėšų apmokestinimu susiję klausimai turi būti sprendžiami UAB „Genprėlas“ mokestinio patikrinimo metu.

Kolegijos vertinimu, Komisija teisingai aiškino ir taikė teisė normas, jos 2009 m. rugsėjo 22 d. priimtas sprendimas Nr. S-281(7-203/2009) iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti. Atsakovės skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad panašią praktiką tokio pobūdžio bylose formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2009 m. gegužės 7 d. nutartis adm. byloje Nr.A442 - 615/2009).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.