- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- I-2009-414/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01018-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- Ž. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 7-11) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. gegužės 21 d. buvo kalinamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pažeidžiant jo teises. Kamerose-palatose nebuvo stalo, todėl neužtikrintas kokybiškas maitinimasis, teko valgyti atšalusį maistą, arba valgyti atsistojus prie palangės, rankose maistą sunku laikyti, nes dėl ligos dreba rankos, prie spintelių valgyti nepatogu. Buvo skirta tik viena asmeninė spintelė, ant kurios stovėjo nuosavas televizorius, todėl neturėjo galimybės kokybiškai rašyti laiškus. Iš viso trivietėje kameroje buvo trys kėdės ir trys spintelės, kurios pritvirtintos prie grindų. Jis rašė ne vieną skundą, tačiau nebuvo reaguojama, buvo paaiškinta, kad stalai nepriklauso. Atsižvelgiant į tai, kad jis yra sunkus ligonis, tokie Laisvės atėmimo ligoninės administracijos veiksmai prilygo kankinimui, tyčiojimuisi bei žmogaus orumo pažeminimui. Dėl to jis patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir atsakovas, ir Ligoninė) su skundu nesutiko. Atsiliepime ir rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 13-15, b. l. 42; toliau – ir atsiliepimas) nurodė skyrių ir kamerų tipo palatas (toliau – ir kameros-palatos, ir palatos), kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., buvo gydomas pareiškėjas. Pažymėjo, kad Ligoninės gyvenamosios patalpos įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, 21 punkto nuostatas, kurios numato, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti ir nenumatyta, kad palatose turi būti stalas. Stalo gyvenamojoje patalpoje nenumato ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Dėl tokio kamerų tipo patalpų (palatų) įrengimo neprieštarauja ir Visuomenės sveikatos centro specialistai, todėl įrengiant palatas, teisės aktų reikalavimai nėra pažeisti. Pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją dėl stalo kamerų tipo palatoje kreipėsi vieną kartą, t. y. 2017 m. gegužės 10 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, niekuo nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos sumos. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo veiksmų, neaprūpinant kamerų tipo palatų stalais.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Atsižvelgiant į tai, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma). Higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Iš į bylą atsakovo pateiktų kamerų tipo palatų nuotraukų, galima spręsti, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Kadangi Higienos normos 21 punktas nenumato palatoje stalo, kėdžių, pareiškėjo teigimu kiekvienam pacientui palatoje buvo skirta spintelė, kėdė, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Atsakovo teismui pateikti duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis ne kartą į Ligoninės administraciją kreipėsi raštu (b. l. 50, 52, 54, 59, 61, 64, 69, 71, 73, 75, 76, 78), tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, į visus jo skundus buvo reaguojama, t. y. atsakyta raštais (b. l. 48, 51, 53, 55, 60, 65-66, 70, 72, 74, 77, 79-80). Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninės administracijai parašė dvylika pasiūlymų, skundų, prašymų, kai kuriais atvejais po du skundus per dieną (b. l. 50, 69; 54, 61; 75, 76), todėl bylos duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad nesant kameroje-palatoje stalo jis negalėjo rašyti laiškų. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 10 d. skundu (b. l. 64) kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių, klausdamas, kodėl kameroje Nr. 105 nėra stalo. Atsakovas 2017 m. birželio 2 d. raštu Nr. 7-612 (b. l. 65-66) paaiškino, kad galiojantys teisės aktai nenumato privalomo stalo įrengimo. Nurodyti bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad atsakovas nereagavo (neatsakė) į pareiškėjo rašytus skundus, pasiūlymus, prašymus, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas, skunde abstrakčiai nurodęs, jog dėl Ligoninės personalo veiksmų (kamerų-palatų neaprūpinimo stalu) jis buvo pažemintas, jautė tyčiojimąsi, kankinimą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas byloje tokių aplinkybių taip pat nenustatė, teismo posėdyje jo nurodytomis ligomis serga ir laisvėje gyvenantys asmenys, Higienos norma, kurioje nenumatytas stalo palatoje įrengimas, taikoma visoms sveikatos priežiūros įstaigoms, išskyrus odontologinės priežiūros (pagalbos) įstaigoms, teikiančioms ambulatorines odontologinės priežiūros (pagalbos) ir (ar) burnos priežiūros paslaugas (Higienos normos 3 p.), taigi, ne tik Laisvės atėmimo vietų ligoninei, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sveikatos sutrikimai ar išgyvenimai, nepatogumai gali būti pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad atsakovo netinkamas elgesys patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Byloje nenustačius, kad dėl pareiškėjo skunde aprašytų aplinkybių, jam kilo sunkesni padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs žeminti pareiškėją ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias teikti skundus, pasiūlymus, prašymus viešojo administravimo institucijoms ir ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme ar buvo pasiektas minimalus žiaurumo lygis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nenustačius būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (nesant pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos pasireiškimo fakto konstatavimui), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą