Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja D.Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-468/2015 Teisėjas O. Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02302-2011-8

2015 m. sausio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Jurgitos Mačionytės,

jų gynėjams advokatams Sergej Pelš, Alfreid Sokolovski, Viktorui Rutkauskui, Eleonorai Adai Unčiurienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., M. K., A. K., M. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 07 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; M. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; A. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; M. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išdirbti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. žmonėmis.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir L. G., M. P., tačiau jų apeliaciniai skundai apygardos teisme negauti.

N. T. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš L. G., A. Š., M. K., A. K., M. Š., M. P. solidariai priteista 3000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š., M. K., A. K., M. Š. nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu su M. P., B. B., L. G., 2011 12 23 d. apie 1.20 val. viešoje vietoje atvažiavo limuzinu prie klubo „D“ (duomenys pakeisti), esančio , Vilniuje, limuzinui sustojus A. Š., panaudojęs fizinę jėgą, pabandė į limuzino saloną įsitraukti gatvėje stovėjusią V. K., pastarajai ėmus priešintis ir netoliese stovėjusiam T. S. puolus ją ginti, A. Š. sudavė ranka smūgį T. S. į galvos sritį bei smūgį į šoną. T. S. nugriuvus ant žemės, išlipę iš limuzino L. G. ir A. K., kiekvienas atskirai, po vieną kartą įspyrė T. S. į šoną, o M. Š., M. K., M. P., B. B. (kiekvienas atskirai) po vieną kartą įspyrė T. S. į krūtinės sritį. Bendrais veiksmais T. S. buvo padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi, abiejuose žastuose, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimas dešiniame skruoste ir kakle, dešinės plaštakos sumušimas, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Savo įžūliu elgesiu B. B., L. G., A. Š., M. K., A. K., M. Š., M. P. pademonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo teiginiai, kad A. Š. 2011 11 23 d. apie l.20 val. sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam T. S. į galvos sritį bei smūgį į šoną, tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyti. Net pats nukentėjusysis T. S. teismo posėdžio negalėjo tiksliai nurodyti, kokius konkrečiai veiksmus jo atžvilgiu atliko apeliantas, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra nenuoseklūs, prieštaringi. Nė vienas iš liudytojų (V. K., G. L., A. P.), nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad apeliantas yra kaltas, t. y. kad sudavė smūgius. Priešingai, būtent A. Š. buvo sužalotas įvykio metu nurodytoje vietoje – kalbėdamas su liudytoja V. K. jis gavo smūgį į pakaušį, dėl ko suklupo.

Nebuvo nustatyta ir ta aplinkybė, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti kitų žmonių akivaizdoje, kas sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. kad apeliantas savo elgesiu privertė aplinkinius nepatogiai jaustis, išgyventi gėdą, baimę, pažeminimą, kad elgėsi taip, kaip netoleruojama visuomenėje, akivaizdžiai begėdiškai, pažeidžiant aplinkinių jausmus ir orumą.

Apelianto manymu, nenustačius BK 284 str. 1 d. sudėties objektyviosios pusės požymių, jis turėjo būti išteisintas. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, todėl jis yra naikintinas. Teismas, atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes, turėjo įstatyminį pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 31 str. pagrindu.

Teismo teiginiai, kad M. K. 2011 11 23 d. apie l.20 val. įspyrė nukentėjusiajam T. S. į krūtinės sritį, tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyti. Net pats nukentėjusysis T. S. teismo posėdžio negalėjo tiksliai nurodyti, kokius konkrečiai veiksmus jo atžvilgiu atliko apeliantas, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra nenuoseklūs, prieštaringi. Nė vienas iš liudytojų (V. K., G. L., A. P.), nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad apeliantas yra kaltas.

Nebuvo nustatyta ir ta aplinkybė, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti kitų žmonių akivaizdoje, kas sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. kad apeliantas savo elgesiu privertė aplinkinius nepatogiai jaustis, išgyventi gėdą, baimę, pažeminimą, kad elgėsi taip, kaip netoleruojama visuomenėje, akivaizdžiai begėdiškai, pažeidžiant aplinkinių jausmus ir orumą.

Apelianto manymu, nenustačius BK 284 str. 1 d. sudėties objektyviosios pusės požymių, jis turėjo būti išteisintas. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, todėl jis yra naikintinas. Teismas, atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes, turėjo įstatyminį pagrindą taikyti BPK 303 str. ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 31 str. pagrindu.

Apelianto manymu, kaltinimas jo atžvilgiu iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo (2003 06 20 d. Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalga). Teismas turėjo kruopščiai išanalizuoti nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme.

2011 12 29 d. liudytojo apklausos protokole nukentėjusysis apie prieš jį panaudotą smurtą parodė, kad iš limuzino išlipo gal apie 5 asmenys, kurie nieko nesakydami pradėjo jį mušti, po kiek laiko iš limuzino išlipo daugiau asmenų, jie irgi pradėjo jį spardyti. Šioje apklausoje nukentėjusysis A. K. veiksmų nekonkretizavo.

2012 02 09 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis apeliantą A. K. atpažino ir nurodė, kad prie klubo „D“ jis sudavė kojomis 5 kartus į galvos ir pilvo sritį.

2012 02 09 d. apklausos protokole nukentėjusysis nurodė, kad A. K. smūgiavo kojomis 5 kartus jam į galvos ir pilvo sritis, tačiau nepaaiškinta, kokiu momentu smūgiai buvo suduoti. 2013 03 13 d. akistatos metu nukentėjusysis nurodė, kad jam pargriuvus ir gulint ant žemės, A. K. spyrė jam vieną kartą į šonkaulius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo atsižvelgti į tokius nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiojo parodymus, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, o kai kuriems prieštarauja. Praktiškai visuose nukentėjusiojo parodymuose skirtingai pasakojama apie minėto įvykio aplinkybes. Apklaustas teisme nukentėjusysis parodė, kad ant žemės nugriuvęs nebuvo, o buvo tik priklaupęs, nors 2013 03 13 d. akistatos su A. K. protokole, 2013 08 06 d. apklausos protokole nukentėjusysis nurodo, kad jis buvo pargriuvęs ant žemės, apie tai nurodė ir teismo medicinos specialistui. Taip pat nukentėjusysis teisme parodė, kad kai limuzinas privažiavo prie klubo, iš dar važiuojančio automobilio iššoko A. Š.. Liudytoja V. K. parodė, kad atvažiavęs limuzinas sustojo ir tik tuomet iš jo išlipo vienas vaikinas. Limuzino vairuotojas A. P. parodė, kad iš važiuojančio limuzino išlipti negalima, kadangi automobiliui važiuojant blokuojasi durys ir pas vairuotoją yra durų blokavimo mygtukas, prie klubo automobilis sustojo ir tik tada iš automobilio išlipo vaikinai.

Be to, pasak nukentėjusiojo, jis nuvažiavo paskui limuziną taksi automobiliu dėl to, kad raktai nuo jo automobilio buvo pas V. K.. Apklausta V. K. parodė, kad raktai nuo nukentėjusiojo automobilio buvo pas nukentėjusįjį.

Tokius nukentėjusiojo nenuoseklius ir prieštaringus parodymus reikia vertinti kritiškai, nukentėjusysis duoda tokius parodymus dėl to, kad įvykio metu buvo neblaivus. Tai patvirtino liudytojas M. M., kuriuo netikėti nėra pagrindo, nes jis nei su kaltinamaisiais, nei su nukentėjusiuoju nepažįstamas, į policiją buvo nuvežtas atsitiktinai. Liudytoja V. K. nepaneigė, kad nukentėjęs buvo neblaivus, parodė, kad nematė, ar jis vartojo alkoholinius gėrimus. Nukentėjusiojo neblaivumą logiškai paaiškina jo veiksmai, kai jis paskui limuziną nuvažiavo ne savo automobiliu (nors, kaip teigia, į klubą atvyko nuosavu automobiliu), o pasiėmė taksi.

Be to, nukentėjusiojo parodymus, kad A. K. sudavė jam vieną kartą koja į šonkaulius, paneigia teismo medicinos specialisto išvada, nes apžiūrint nukentėjusįjį 2011 12 27 d. šonkauliuose jokių sužalojimų nerasta, bei 2012 05 10 d. medicininių dokumentų apžiūros protokolas, kuriame nukentėjusiojo šonkaulių sužalojimų nenustatyta. Tai reiškia, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į šonkaulius.

2012 02 09 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą, kuriame nukentėjusysis atpažino A. K., teismas negalėjo laikyti teisėtai gautu įrodymu. BPK 192 str. 1 d. numatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Šio straipsnio 5 d. numato, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Kaip matyti, bendra taisyklė yra tokia, kad parodomas atpažinti pats asmuo, ir tik išimtiniais atvejais atpažinimas daromas pagal nuotrauką. Šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių reikėjo taikyti išimtį ir atpažinti asmenį iš nuotraukos. Be to, BPK 191 str. 2 d. numatyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti asmenį. Nagrinėjamu atveju šio reikalavimo nebuvo laikomasi: nukentėjusysis prieš atpažinimą nebuvo apklaustas, 2011 12 29 d. apklausos protokole tik bendrai pasakė, kad asmenis, kurie jį mušė, atpažinti galės, tačiau jis nebuvo apklaustas, kaip jis įsidėmėjo A. K., kaip asmenį, kokios asmens žymės ir ypatybės, pagal kurias jis gali jį atpažinti. Akivaizdu, kad asmens atpažinimas atliktas iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti laikomas teisėtai gautu įrodymu.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas kaltinime paliko aplinkybę, kad T. S. buvo padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi. 2011 12 27 d. apžiūrint nukentėjusįjį specialisto išvadoje tokio nukentėjusiojo sužalojimo kaip poodinės kraujosruvos po kaire akimi nebuvo užfiksuota. Toks nukentėjusiojo sužalojimas nurodytas 2012 05 10 d. medicininių dokumentų apžiūros protokole. Apklaustas teisme teismo med. specialistas V. K. parodė, kad jam asmeniškai apžiūrint nukentėjusįjį pas pastarąjį poodinių kraujosruvų po kaire akimi nebuvo, o ketvirtą dieną po traumos hematoma negalėjo išnykti. Tačiau teismas į šiuos teismo med. specialisto parodymus neatkreipė jokio dėmesio ir kaltinime paliko aplinkybę dėl nukentėjusiajam padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi. Be to, teismas visiškai ignoravo V. K. parodymus, kad kiti nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti ne tik nuo smūgių, bet ir spaudimo pirštais, t. y. nuo tokių veiksmų, kurių kaltinime nenurodyta.

Akivaizdu, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima daryti pagristą išvadą, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Visas kilusias abejones teismas turėjo traktuoti kaltinamojo naudai ir jį turėjo išteisinti.

Teismas nukentėjusiojo T. S. ieškinį dėl 21000 Lt neturinės žalos priteisimo tenkino iš dalies. Teismas nusprendė, kad T. S. padaryta 3000 Lt neturtinė žala ir šią sumą solidariai priteisė iš visų kaltinamųjų, išskyrus B. B.. Teismas nusprendė, kad kaltinamojo B. B. sumokėta nukentėjusiajam 3500 Lt moralinė žala į atlygintiną neturtinės žalos dydį neįeina, o yra tik suma, be kurios sumokėjimo nebūtų įvykęs nukentėjusiojo T. S. ir kaltinamojo B. B. susitaikymas. Apeliantas mano, kad teismo išvados yra prieštaringos ir nelogiškos. Teismas nustatė nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį – 3000 Lt, tačiau nukentėjusysis gaus 7500 Lt. Viena iš BK 40 str. taikymo sąlygų yra bent dalinis žalos atlyginimas. Taikydamas B. B. atžvilgiu BK 40 str. teismas nuosprendyje pažymėjo, kad B. B. atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Tai reiškia, kad B. B. sumokėtus nukentėjusiajam 3500 Lt teismas laikė neturtinės žalos atlyginimu. Tokiu būdu iki nuosprendžio priėmimo vienas iš kaltinamųjų (B. B.) visiškai atlygino nukentėjusiajam padarytos ir teismo nustatytos neturtinės žalos dydį – 3000 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9 str. 1 d. numatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiuos jam pačiam tenkančią dalį. Nagrinėjamu atveju B. B., kuris atlygino nukentėjusiajam visą neturtinę žalą, turi teisę reikalauti iš kitų asmenų, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bus pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo, lygiomis dalimis atlyginti jam sumokėtos neturtinės žalos dalį. Teismas turėjo pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti solidariai iš visų kaltais pripažintų kaltinamųjų 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, konstatuojant kad visą neturtinę žalą jau atlygino B. B..

Iš nuosprendžio argumentų matyti, kad pats teismas abejojo pačios faktinės situacijos realumu, nuosprendyje darydamas išvadas, kad labai abejotina, ar nukentėjusiosios V. K. tempimo į limuzino saloną tikslas buvo pavaišinti ją kava ar kitaip kultūringai pabendrauti, nurodo, kad galima tik spėlioti, kokios galėjo būti V. K. įtraukimo į limuziną pasekmės. Niekas nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu apskritai nesiaiškino, ar šios aplinkybės nėra išgalvotos ar sufantazuotos. Teismo nuosprendis pilnas abejonių ir prielaidų, pats teismas nuosprendyje nurodo, kad spėlioja nustatydamas bylos aplinkybes. Toks teismo nuosprendis visiškai neatitinka BPK 305 str. 1 d. 1 – 3 p. nuostatų. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad įvykio aplinkybės nuteistojo M. Š. atžvilgiu atskleistos neišsamiai ir išimtinai vienpusiškai kaltinimui palankia linkme. Teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. To byloje visiškai nebuvo paisoma. Be to, neaišku, iš kur nakties metu buvo nustatytas itin tikslus nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius ir detalizuota suduotų smūgių lokalizacija. Matyti, kad teismas tiesiog nesigilino į bylos medžiagą, iš kaltinimo pašalindamas tik akivaizdžiai nelogiškas frazes apie smūgių sudavimą, T. S. tariamai gulint ant žemės ir rankomis užsidengus galvą.

Iš teismo nuosprendžio neaišku, ar apeliantas nusikalstamą veiką darė kartu su kitais asmenimis, ar savarankiškai tariamai vieną kartą įspyrė T. S.. Teismas nenustatė bendrininkavimo požymių, bet 6 asmenis pripažino kaltais už vieno nusikaltimo padarymą ir dar vieną asmenį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl M. Š. dėl jam pareikštų kaltinimų turi būti išteisintas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – skundus atmesti.

Nuteistųjų A. Š., M. K., A. K., M. Š. apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nors nuteistieji A. Š., M. K., A. K., M. Š. neigia padarę BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. Š., M. K., A. K., M. Š. atžvilgiu.

BK 284 str. numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 12 02 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

Dėl nukentėjusiojo parodymų, kad A. Š. iššoko iš dar važiuojančio limuzino, kaip pabrėžiama A. K. apeliaciniame skunde, pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai šiais T. S. paaiškinimais nesirėmė ir nustatė, kad A. Š. į limuzino saloną bandė įsitraukti V. K., jau limuzinui sustojus. Iš liudytojų V. K. (t. 1 b.l. 41 – 42; t. 4 b.l. 135 – 136), A. P. (t. 1 b.l. 46 – 47; t. 4 b.l. 175 – 176) parodymų matyti, kad prie klubo automobilis sustojo ir tik tada iš automobilio išlipo vaikinai; iš važiuojančio limuzino išlipti negalima, kadangi automobiliui važiuojant blokuojasi durys, o durų blokavimo mygtukas yra pas vairuotoją. Nors nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis T. S. parodymais dėl kitų įvykio aplinkybių, juolab, kad įvykio metu viskas vyko labai greitai, buvo tamsus paros metas, kilo didelis sąmyšis (liudytojų V. K., G. L. parodymai), todėl tikėtina, kad nukentėjusysis galėjo suklysti ar tiksliai nepamatyti tam tikrų veikos kvalifikavimui nereikšmingų įvykio detalių.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. S. prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą (t. 1 b. l. 129 – 130, 133 – 134, 137 – 138, 139 - 140) ir po jos (t. 1 b. l. 30 – 31), nurodė, kad šie parodymai yra teisingi. Iš jų bei parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad nukentėjusiajam ištraukus V. K. iš vaikinų, kurie ją traukė į limuziną, rankų, A. Š. trenkė jam kumščiu į pakaušį, taip pat sudavė smūgį į šoną, po to iš limuzino išlipo daugiau vaikinų ir pradėjo jį mušti: nukentėjusiajam gulint ant žemės, M. K., M. Š. spyrė po vieną kartą į krūtinės sritį, o A. K. – vieną kartą į šonkaulius. Tą pačią dieną T. S. kreipėsi pas medikus, kurie nustatė, kad nukentėjusiajam padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi, abiejuose žastuose, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste ir kakle, dešinės plaštakos sumušimas, pasireiškęs patinimu, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (medicininių dokumentų apžiūros protokolas, t. 1 b. l. 62). 2011 12 27 d. specialisto išvadoje (t. 1 b. l. 58 – 59) konstatuota, kad įvykio metu T. S. padaryta: nubrozdinimas su kraujosruva viršutinėje lūpoje, muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimai dešinės plaštakos III-iame piršte ir dešinėje blauzdoje, kraujosruvos žastuose; sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Aplinkybę, kad nukentėjusysis po įvykusių muštynių buvo sužalotas, patvirtino ir liudytojai V. K., G. L..

A. K. neigia sudavę smūgį nukentėjusiajam į šonkaulius, nurodydamas, kad tokios lokalizacijos sužalojimai mediciniškai nėra fiksuoti, tačiau toks kaltinimas jam nebuvo pareikštas, būtent dėl smūgio į šonkaulius jis nėra pripažintas kaltu, todėl apelianto argumentai yra atmetami.

Apeliaciniuose skunduose akcentuojamas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, nurodoma, kad jis buvo neblaivus, tačiau sutiktina su skundžiamo nuosprendžio argumentacija, kad T. S. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu (jis nuosekliai tvirtino, kad jį sumušė grupė asmenų po to, kai jis apgynė V. K. nuo prievartinio traukimo į limuziną), o duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo neblaivumą, byloje nėra. Tai, kad limuzinui nuvažiavus nukentėjusysis sėdo į Taxi automobilį, nereiškia, kad jis buvo neblaivus, juolab, kad, kaip jis pats paaiškino teisme, jo automobilis buvo šiek tiek toliau, todėl jis įsėdo į gatvėje stovėjusį Taxi automobilį, siekdamas sekti limuziną. Kitą vertus, T. S. byloje yra nukentėjusysis, todėl aukščiau nurodytos aplinkybės (blaivumas, važiavimas Taksi, o ne savo automobiliu), nereikšmingos apeliantų veiksmų vertinimui.

A. K. apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas kaltinime paliko aplinkybę, kad T. S. buvo padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi, nors apžiūrint nukentėjusįjį specialisto išvadoje toks nukentėjusiojo sužalojimas nebuvo užfiksuotas, o specialisto išvadą parengęs ekspertas V. K. teisme tvirtino, kad ketvirtą dieną po traumos hematoma negalėjo išnykti (t. 4 b. l. 197). Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad T. S. buvo padarytos poodinės kraujosruvos po kaire akimi. Pažymėtina, kad minėtas sužalojimas buvo aprašytas medicininiuose dokumentuose, apžiūrint nukentėjusįjį įvykio dieną (2011 12 23 d.), diagnozę nustatė gydytoja I. K., kurios sąžiningumu abejoti ar ja netikėti nėra jokio pagrindo. Nors tyrimą atlikęs ekspertas ir nurodė, kad jis nematė jokios hematomos po kaire akimi, tačiau tai vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, kad tos hematomos iš viso nebuvo. Atsižvelgiant į tai, tikslinga remtis pirminiuose medicininiuose dokumentuose konstatuota diagnoze, juolab, kad ši aplinkybė negali įtakoti nei veikos kvalifikavimo, nei apeliantų kaltės nustatymo.

Procesinių pažeidimų atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmų byloje nenustatyta. Dėl 2012 02 09 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (t. 1 b. l. 73 – 74), pažymėtina, kad, priešingai nei teigia A. K. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šiame dokumente užfiksuotais duomenimis bei pripažino jį teisėtai gautu įrodymu. Atliekant minėtą procesinį veiksmą, BPK 192 str. numatytų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (nukentėjusiajam buvo parodytos 6 asmenų nuotraukos, jis įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atpažinęs asmenį nuotraukoje nukentėjusysis nurodė, pagal ką jis atpažįsta asmenį, taip pat parodė, kokius veiksmus jis atliko), todėl asmens atpažinimas laikytinas teisėtu. Asmens atpažinimas pagal nuotraukas, o ne gyvai, negali paneigti nusikalstamos veikos fakto ir byloje surinktų įrodymų, kurių pagrindu padaryta išvada dėl apeliantų kaltės, visumos, juo labiau, kad nukentėjusysis dalyvavo teisme, kur patvirtino savo parodymus, o jo atpažinimo pagal nuotraukas rezultatus patvirtina ir liudytojos V. K. parodymai, kad nebuvo nė vieno, kuris nebūtų spardęs nukentėjusiojo.

Nepagrįstais laikytini ir argumentai dėl neturtinės žalos sumos. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad B. B. sumokėta 3500 Lt suma turėtų būti vertinama kaip neturtinė žala, tačiau, kolegijos nuomone, nėra pagrindo skundžiamo nuosprendžio keisti šioje dalyje. Apylinkės teismas šį klausimą išsprendė teisingai bei tinkamai, t. y. eliminavo B. B. iš kitų kaltinamųjų solidarios atsakomybės dėl jo sumokėtos 3500 Lt sumos. Šią aplinkybę apylinkės teismas vertino kaip pagrindą B. B. ir nukentėjusiajam susitaikyti bei taikyti B. B. atžvilgiu BK 40 str. nuostatas, todėl 3000 Lt suma negali būti įskaityta į B. B. sumokėtą dalį. Priteisti solidariai iš visų kaltais pripažintų kaltinamųjų 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, konstatuojant kad visą neturtinę žalą jau atlygino B. B., kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.

Kiti apeliaciniuose skunduose keliami klausimai (nepakankama nukentėjusiojo parodymų analizė nuosprendyje, netinkamas veikų aprašymas ir kt.) laikytini išimtinai apeliantų nuomone, jų gynybos pozicijos tęstinumu, todėl plačiau neanalizuojami ir neaptariami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistųjų A. Š., M. K., A. K., M. Š. apeliacinius skundus.