Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Virginijus Skaraitis Baudžiamojo proceso Nr. 1-71-1-00106-2013-3

2013 m. gruodžio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013-09-13 nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnio požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. teismui buvo perduotas jį kaltinant tuo, jog jis laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 11 d., ir nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2013 m. vasario 13 d., vengė pareigos pagal 2005 m. lapkričio 18 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką, tai yra mokėti dukros D. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodines pinigines išmokas po 200 litų kiekvieną mėnesį iki vaiko pilnametystės.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 str. ir paskirti jam 6 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Nurodo, kad teismo padarytos išvados, kad išteisintasis vengė pareigos išlaikyti vaiką dėl objektyvių priežasčių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. V. V. sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui išieškojimas. Būdamas garbaus amžiaus jis savo noru išėjo iš darbo, nors puikiai suprato, kad jam pagal amžių bus sunku susirasti kitą darbą. Nors jis užsiregistravo darbo biržoje, tačiau buvo iš jos išbrauktas, nes neatvyko laiku registruotis. Be to, būdamas darbingu darbo neieškojo, o gyveno Latvijoje, išlaikomas tetos, kurią kaip jis pats nurodė reikėjo slaugyti. Šios aplinkybės rodo, kad jis nesupranta pareigos išlaikyti vaiką ir nededa tam pastangų ir žinodamas, kad jam reikia išlaikyti vaiką, šios pareigos sąmoningai nevykdė, dėl ko vaiko motina buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas vaikui būtų išieškomas priverstinai, o antstoliui negalint išieškoti lėšų, kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei.

LAT nutartyje Nr. 2K-218/2012 nurodyta, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Kaip matyti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimas nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo sprendimu paskirtą pareigą V. V. privalo vykdyti. Asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos, todėl manytina, kad gauti latai už tetos priežiūrą ir keletas jų atiduoti dukteriai - tai nėra tinkamas vaiko išlaikymo būdas.

Prokuroras apibendrindamas daro išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu V. V. turėjo realią galimybę teikti išlaikymą vaikui teismo sprendime nustatyta forma ir jis sąmoningai vengė išlaikyti dukterį, todėl jo veikoje yra BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

Teismo posėdyje prokurorė prašo skundą tenkinti, išteisintojo gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

V. V. yra (duomenys neskelbtini) gimusios D. V. tėvas, ir jo įsipareigojimas mokėti periodines išmokas dukros išlaikymui po 200 litų kiekvieną mėnesį iki jos pilnametystės, yra patvirtintas įsiteisėjusiu 2005 m. lapkričio 18 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu. Taigi, V. V. pareigą mokėti konkrečias lėšas savo dukros išlaikymui iki jos pilnametystės turi pagal teismo sprendimą.

Šioje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodytais laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 11 d., ir nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2013 m. vasario 13 d., V. V. oficialiai niekur nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje bei dukros išlaikymui nemokėjo teismo sprendimu nustatyta forma ir nustatyto dydžio periodinių piniginių išmokų. Dėl to iš Vaikų išlaikymo fondo D. V. išlaikyti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. sausio imtinai buvo pervesta 7108,06 Lt.

Pirmos instancijos teismas, priimtą skundžiamą nuosprendį motyvavo tuo, kad V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neigė vengęs išlaikyti vaiką, išėjęs iš ankstesnio darbo savo noru buvo įsiregistravęs darbo biržoje, ieškojo darbo ir pats, tačiau nesėkmingai. Vėliau darbo biržoje nesiregistravo, nes neabejotinai įrodyta, kad V. V. kelis metus slaugė Latvijoje gyvenančią neįgalią tetą ir į Lietuvą grįždavo tik trumpam, aplankyti senyvo amžiaus motiną, todėl jam buvo per sudėtinga registruotis darbo biržoje. Tai teismas pripažino objektyvia aplinkybe, pateisinančia V. V. nesiregistravimą į darbo biržą ir negalėjimą susirasti darbo, ir kartu tai laikė priežastimi, pateisinančia V. V. neteikimą lėšų dukros išlaikymui. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad aplinkybę, kad V. V. veikoje nėra tyčios vengti išlaikyti dukrą, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 str. požymių patvirtina ir D. V. parodymai apie tai, kad V. V. ją pagal galimybes visą laiką remdavo, jei turėdavo pinigų (parsiveždavo iš Latvijos ar užsidirbdavo dirbdamas atsitiktinius darbus), bei tai, jog V. V. pakartotinai įsiregistravo į darbo biržą 2013 m. vasario 14 d., dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios bei nežinodamas apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą, bei, per laikotarpį, kai buvo registruotas biržoje, nors ir turi paklausią – suvirintojo specialybę, darbo pasiūlymų nėra gavęs.

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas ne tik tada, kai kaltininkas tiesiogiai atsisako mokėti priteistas lėšas, turėdamas tam galimybių, bet ir tada, kai be objektyvių pateisinamų priežasčių, sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas, t.y. kai jis vengia dirbti ar dirba nelegaliai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-143/2011, 2K-139/2011 ir kt.)

Tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnyje, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Toks teisinis reguliavimas įpareigoja tėvus besąlygiškai dėti visas įmanomas pastangas teikti materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Nagrinėjamu atveju V. V., būdamas sveikas ir darbingas, turėdamas pakankamai paklausią profesiją, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, nesiregistravo darbo biržoje ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios liudytų jo ketinimus prisidėti prie vaiko išlaikymo. V. V., puikiai žinodamas apie tokią savo pareigą, jos, kolegijos įsitikinimu, nevykdė sąmoningai – vietoj to, kad dirbtų ir gautų už tai atlyginimą, jis savo noru metė teismo sprendimo, įpareigojančio jį teikti konkretų materialinį išlaikymą dukrai, priėmimo metu turėtą suvirintojo darbą ( kartu netekdamas ir garantuotų pajamų, iš kurių buvo išskaitomos lėšos dukros išlaikymui). Taip pat, vietoj to, kad dėtų maksimalias pastangas pats vėl įsidarbinti, užsidirbti lėšų vaiko išlaikymui ir tokiu būdu vykdyti savo konstitucinę pareigą, jis net nepasistengė likti registruotas darbo biržoje (ten buvo registruotas tik nuo 2009-01-12 iki 2009-10-06, bei pastaruoju metu įsiregistravo tik 2013-02-14) ir sulaukti darbo pasiūlymo per šią įstaigą, bet prioritetu pasirinko pagalbos užsienyje gyvenančiai neįgaliai savo tetai teikimą (beje, oficialiai globos ar rūpybos neįforminęs), ir už tai pats sau gaudamas tetos išlaikymą, tačiau visiškai nesirūpindamas savo dukros išlaikymu, nors tai jis privalėjo daryti pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tai, kad V. V. darbo biržoje įsiregistravo po daugiau nei trejų metų pertraukos, prieš pradedant šį ikiteisminį tyrimą, šiuo atveju jokios reikšmės neturi, nes jam inkriminuota veika apima tik laikotarpį, kai jis darbo biržoje nebuvo registruotas ir sprendžiamas tik jo atsakomybės už lėšų dukros išlaikymui nemokėjimą šiuo laikotarpiu. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismo išvada, kad V. V. atsakomybę šalina ir statistiniais duomenimis įrodytas didelis nedarbo lygis Kupiškio rajone, bei tai, kad per jo registravimosi darbo biržoje laikotarpį darbas nebuvo pasiūlytas, kai pats V. V. jokių pastangų įsidarbinti neįdėjo, yra visiškai nepagrįsta. Nors V. V. kartais duodavo nedideles pinigų sumas dukrai, tačiau tai nešalina jo atsakomybės, nes pagal teismo sprendimą kaltinamasis privalėjo mokėti dukrai konkrečią pinigų sumą kas mėnesį, bet V. V. tokios sumos, kuri buvo priteista teismo, neteikdavo. Kiekvienas asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, o rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Todėl akivaizdu, jog Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu paskirtą pareigą V. V. privalėjo vykdyti. Be to, asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeiti išlaikymo teikimo formos. Taip pat, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo V. V. klausimą, reikšmės neturi ir aplinkybė, kad nukentėjusioji D. V. pateisina tėvą dėl alimentų nemokėjimo, nes ji iš esmės tokią pinigų sumą, kokią privalėjo mokėti V. V., gavo iš Vaikų išlaikymo fondo.

Kolegijos nuomone apylinkės teismas be pagrindo patikėjo vien tik V. V. paaiškinimais, kad jis nevengė pareigos išlaikyti savo nepilnametę dukrą, o išlaikymo neteikė dėl objektyvių priežasčių. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad V. V., žinodamas apie savo pareigą išlaikyti nepilnametę dukrą, šios pareigos nevykdė ne dėl pateisinamų priežasčių, o sąmoningai nedėdamas pastangų gauti lėšų dukros išlaikymui. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad aptartų įrodymų visuma įrodyta, jog V. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 164 straipsnyje, todėl jo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Skiriant bausmę teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 straipsnyje: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

V. V. padarė tyčinį, nesunkų, baigtą nusikaltimą. Jis anksčiau neteistas administracine tvarka nebaustas, bedarbis, priklausomybės ir psichikos ligų stebimų ligonių grupei nepriklauso. Minėtos aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai kaltinamajam gali būti pasiekti paskyrus BK 164 str. sankcijoje numatytą švelniausią ir prokuroro apeliaciniame skunde prašomą skirti 6 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Tokia bausmė savo rūšimi ir dydžiu atitinka teisingumo bei proporcingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str. ir nubausti jį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.