- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-14
- Bylos Nr.
- Ik-1063-815/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02077-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų
- Advokatai
- Diana Voitechovič, Juozas Čivilis
- Kategorijos
- 72.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Laimučio Alechnavičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, uždarajai akcinei bendrovei „Almir“ dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas; Savivaldybė) su skundu, kurį pasirašė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas; Taryba) 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 2S-20 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2S-20). Pareiškėjas skundu taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Nutarimo Nr. 2S-20 galiojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus rajono savivaldybės skundą priėmė, patenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdė Nutarimo Nr. 2S-20 galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus rajono savivaldybės skundą paliko nenagrinėtą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad pagal visuotinai prieinamus duomenis juridinių asmenų registre Vilniaus rajono savivaldybė ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra du skirtingi juridiniai asmenys: Vilniaus rajono savivaldybės juridinio asmens kodas yra 111104987, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kodas – 188708224, ir tuo pagrindu konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybei Vilniaus rajono savivaldybės administracija, jos direktorius, teisme galėtų atstovauti tik tuomet, jeigu tai būtų numatyta įstatymuose ar įgaliojime. Teismas pažymėjo, kad advokatas Juozas Čivilis teismo posėdyje paaiškino, kad administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), turi teisę pasirašyti dokumentus, kadangi organizuoja savivaldybės veiklą. Teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d.) 2 dalies 2 punktą meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme. Identiška nuostata yra nustatyta Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 27 d. Nr. T3-68 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 188.2 punkte, todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė būtent teismui skundo Vilniaus rajono savivaldybės vardu pasirašyti negalėjo, nes jokių duomenų prie skundo, kad ji yra įgaliota pasirašyti teismui skirtus dokumentus, teismui nepateikė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 3 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad skundą Vilniaus rajono savivaldybės vardu pasirašė neįgaliota šios savivaldybės administracijos direktorė, skundą paliko nenagrinėtą.
Teismas taip pat nutartyje nurodė, kad šioje byloje tėra tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, nes dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra: Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2010 m. birželio 11 d. sprendime Nr. T3-153 nusprendė nuo 2010 m. birželio 21 d. keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose patikėti teikti savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį. Taryba pripažino, jog tai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nes vežėjas buvo pasirinktas be konkurso, o tuo buvo suteiktos privilegijos arba buvo diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės, taip pat atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Pareiškėjas skunde neginčijo, jog Tarybos nustatytos neigiamos aplinkybės galėjo būti, tačiau rėmėsi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, kad tos aplinkybės galėjo susidaryti dėl to, kad jis vykdė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad skunde neteisingai aiškinamos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies, kuriomis skunde remiamasi, nuostatos. Teismo vertinimu, Reglamento 5 straipsnio 2 dalis taikoma tik tada, kai nėra nacionalinės teisės išlygų, o Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalies nuostata gali būti taikoma tik ją aiškinant šio kodekso 171 straipsnio 1 dalies, pagal kurią būtina nustatyti, ar tikrai jokie komerciniai vežėjai nemano teikti vežimo paslaugų, nors jiems komerciškai ir nenaudingų (o tai galima sužinoti tik konkurso metu), bei Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnio (galiojusi 2002 m. vasario 28 d. redakcija ir galiojanti 2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų kontekste. Teismas pabrėžė, kad visos paminėtos teisės aktų nuostatos reiškė ir reiškia, jog, prieš tiesiogiai sudarant viešųjų vežimo paslaugų sutartį, buvo būtina daryti vežėjų konkursinę atranką.
III.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo gali kreiptis į teismą. Savivaldybės vardu veikia savivaldybės institucijos pagal šiame ir kituose įstatymuose joms suteiktus įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad savivaldybės taryba nėra juridinis asmuo, todėl pagal įstatymus savivaldybei turi teisę atstovauti savivaldybės vykdomoji institucija – administracijos direktorius – arba savivaldybės įstaiga, t. y. savivaldybės administracija (Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), kurios vadovu ir yra tas pats savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai įvertinęs nurodytas teisės normas, pareiškėjas teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę atstovauti Vilniaus rajono savivaldybei arba įgalioti kitą asmenį vesti bylą.
2007 m. gegužės 11 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba Sprendimo Nr. T3-118 4 punktu įgaliojo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių steigti keleivinio transporto papildomus maršrutus, jų reisų kvotas, nustatyti jų numerius, atstumus, papildyti patvirtintų maršrutų dienos reisų kvotas, keisti maršrutų trasas bei suteikti kitus įgaliojimus administruojant bei organizuojant keleivių vežimą Vilniaus rajone pagal vietos savivaldos, kitus įstatymus ir teisės aktus. Kadangi viešųjų paslaugų sutartis sudaro Vilniaus rajono savivaldybės administracija, todėl Sprendime Nr. T3-153 yra tiesioginis pavedimas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai vykdyti visus organizacinius veiksmus, susijusius su minėto sprendimo įgyvendinimu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Tarybos rašte Nr. (1.13-21)6V-1964, atsiųstame Vilniaus rajono savivaldybei kartu su skundžiamu Nutarimu, yra Vilniaus rajono savivaldybės merės rezoliucija „p. L. K.“, kas, pareiškėjo vertinimu, reiškia tiesioginį mero įgaliojimą atlikti visus veiksmus, susijusius su Nutarimo vykdymu arba jo apskundimu. Pažymi, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalį savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (1 punktas), koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą, atlieka kitas pagal įstatymus ir savivaldybės tarybos sprendimus jam priskirtas savivaldybės juridinių asmenų valdymo funkcijas.
Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektas – tai savivaldybės institucija ar įstaiga. Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad savivaldybės įstaiga – tai savivaldybės administracija, kurios vadovu yra savivaldybės administracijos direktorius. Taryba viso tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu Savivaldybės administraciją laikė tinkamu subjektu, galinčiu atstovauti Vilniaus rajono savivaldybei. Be to, Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje Vilniaus rajono savivaldybei atstovavo Savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vyr. specialistė pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimą ir advokatė, veikianti pagal atstovavimo sutartį, sudarytą su Savivaldybės administracijos direktoriumi. Pirmosios instancijos teismas skundą palikęs nenagrinėtu dėl iš esmės formalių trūkumų, kuriuos buvo galima pašalinti tiek pasiruošimo bylai metu, tiek teismo posėdžio metu pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė nutartimi priėmė nagrinėti Savivaldybės administracijos skundą, pažymėjusi, kad skundas iš esmės atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Sisteminė ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 7 punkto, 68 straipsnio 4 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad klausimai dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama arba dėl atsisakymo priimti neįgalioto asmens skundą turėjo būti išspręsti dar skundo priėmimo ir pasiruošimo bylai etapuose. Teismas, manydamas, kad skundą padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, turėjo priimti nutartį atsisakyti priimti skundą ir nurodyti Vilniaus rajono savivaldybei, kaip turi būti pašalinti trūkumai. Skundo palikimas nenagrinėtu pažeidė ne tik ABTĮ įtvirtintas skundo priėmimo ir pasiruošimo bylai procesines taisykles, bet ir Vilniaus rajono savivaldybės turėtus teisėtus lūkesčius išspręsti kilusį ginčą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino netinkamos šalies pakeitimo tinkama institutą, įtvirtintą ABTĮ 54 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje nepateikė siūlymo pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių kitu asmeniu, kurį manė esą tinkama šalimi, ir tokiu būdu pažeidė imperatyvias teisės normas. Skundžiama nutartis neatitinka ABTĮ nustatytų privalomųjų reikalavimų pagal ABTĮ 104 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai skundas (prašymas) paliekamas nenagrinėtas, byla užbaigiama teismo nutartimi, kurioje teismas privalo nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, išvardytas šio įstatymo 103 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose, kliudančias nagrinėti bylą. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama nutartimi buvo nukrypta nuo formuojamos vieningos administracinių teismų praktikos, pagal kurią savivaldybių tarybos pripažįstamos tinkamomis bylos šalimis.
Atsiliepimas
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Iš skundo argumentų matyti, kad atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procedūrinių reikalavimų, todėl pareiškėjo atskirajame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Atsiliepime taip pat pateikiami argumentai dėl ginčo esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė ABTĮ 10, 54 straipsnių nuostatų, t. y. neišaiškino Vilniaus rajono savivaldybės administracijai teisės pakeisti šį asmenį tinkamu pareiškėju, neįspėjo dėl procesinių veiksmų neatlikimo pasekmių, nepadėjo įgyvendinti šiam asmeniui procesinės teisės. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skundas paliktas nenagrinėtas, panaikintina, byla perduotina nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22-24, 32-33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. ABTĮ 23 straipsnio 3 dalis numato, kad skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Jei šios tvarkos nesilaikoma ir skundo priėmimo stadijoje teismas nustato, jog skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, jis atsisako priimti tokį skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punktas), o jei minėtos aplinkybės išaiškėja tada, kai byla jau iškelta – skundą palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 3 punktas). Iš nagrinėjamoje byloje esančio skundo matyti, kad skundą pasirašė ir jį padavė teismui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė. Skunde nurodoma, kad pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybė nesutinka su Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 2S-20 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir prašo jį panaikinti, tačiau skunde nenurodoma kokiu pagrindu skundą pasirašo ir jį paduoda Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė. Be to, nors skunde nurodoma, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau pareiškėjo kodas nurodomas 188708224, kuris yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kodas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės juridinio asmens kodas yra 111104987. Pažymėtina, kad skunde nebuvo nurodyta, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra Vilniaus rajono savivaldybės atstovė. Skunde nurodyta, kad pareiškėjo atstovė advokatė Diana Voitechovič, su kuria atstovavimo sutartį sudarė Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Priimant skundą nebuvo nustatyti skundo trūkumai, asmuo, padavęs skundą, nebuvo įpareigotas pašalinti skundo trūkumus, kaip kad tai numato ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis. Skundas buvo priimtas ir buvo pradėta nagrinėti administracinė byla.
Atskirajame skunde nurodoma, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė turėjo teisę atstovauti Vilniaus rajono savivaldybei arba įgalioti kitą asmenį vesti bylą, tačiau šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes byloje nėra pateikti įrodymai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija ar jos direktorė buvo įgaliota atstovauti teisme Vilniaus rajono savivaldybei dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 2S-20 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ panaikinimo. Vietos savivaldos įstatyme apibrėžta savivaldybės sąvoka. Savivaldybė – tai įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą, kuris yra savivaldybės vadovas. Meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme bei kitose institucijose (Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vietos savivaldos įstatymo 29, 30 straipsniai nenumato, kad savivaldybės administracija ar jos direktorius turi teisę atstovauti teisme savivaldybei ar savivaldybės tarybai. Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą, savivaldybės vardu veikia savivaldybės institucijos pagal Vietos savivaldos ir kituose įstatymuose joms suteiktus įgaliojimus (Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 1 dalis). Taigi savivaldybės institucijos, veikdamos savivaldybės vardu pagal joms suteiktus įgaliojimus, gali kreiptis į teismą, tačiau tai priklauso nuo ginčo pobūdžio, nuo to, ar kilusiame ginče savivaldybės interesais veikė jos vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje skundas paduotas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 2S-20 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ panaikinimo tuo pagrindu, kad Savivaldybės taryba priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba ar meras įgaliojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ar jos direktorę kreiptis į teismą ir atstovauti teisme Vilniaus rajono savivaldybei nagrinėjant minėtą ginčą dėl Savivaldybės tarybos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių yra faktinis ir teisinis pagrindas daryti išvadą, kad skundą nagrinėjamoje byloje padavė Vilniaus rajono savivaldybės administracija, todėl pripažintini pagrįstais atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išaiškinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijai teisę pakeisti netinkamą pareiškėją, kaip tai numato ABTĮ 54 straipsnis. ABTĮ 10 straipsnis numato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje nurodyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos nagrinėjimu. Tai, kad nagrinėjamoje byloje 2011 m. spalio 6 d. priėmus skundą, pasirengus skundą nagrinėti ir 2012 m. sausio 4 d. teismo posėdyje išnagrinėjus skundą, skundas buvo paliktas nenagrinėtas, leidžia daryti išvadą, kad teismo darbas nebuvo racionalus ir veiksmingas, nebuvo užtikrintas proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas.
Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė priemonių, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sutikimu būtų pakeistas pareiškėjas į Vilniaus rajono savivaldybę ir tokiu būdu būtų užtikrinti atskirajame skunde nurodyti Vilniaus rajono savivaldybės lūkesčiai, kad bus išspręstas administracinis ginčas, todėl tenkintinas atskirojo skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl ginčo esmės, tačiau atsižvelgdama į tai, kad nepagrįstai skundas buvo paliktas nenagrinėtas ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kad byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nenagrinėja nutartyje, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų aplinkybių, susijusių su ginčo esme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.