- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-10
- Bylos Nr.
- I-7-968/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02077-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jūra Marija Strumskienė, Mefodija Povilaitienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, Konkurencijos tarybai
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- SĮ ,,Vilniaus rajono autobusų parkas“, UAB ,,Almir“
- Kategorijos
- 7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 7.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės skundą atsakovei Konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys SĮ ,,Vilniaus rajono autobusų parkas“, UAB ,,Almir“ dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybė (toliau – Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu, prašydama panaikinti Konkurencijos tarybos 2011-09-15 nutarimą Nr. 2S-20 ,,Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010-06-11 sprendimo Nr. T3-153 atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2S-20) (t. 1, b. l. 1–8, 132–140).
2. Pareiškėja skundą, patikslintą skundą grindžia šiais argumentais:
Atsakovė ginčijamu nutarimu pripažino Savivaldybės tarybos 2010-06-11 sprendimą Nr. T3-153 „Dėl tiesioginės viešųjų paslaugų teikimo sutarties sudarymo su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku“ ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, pagal kurią vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi buvo nutarta patikėti teikti SĮ „Vilniaus rajono autobusų parkas“ (toliau – ir Savivaldybės įmonė), pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktą Savivaldybė yra atsakinga už keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą. Vykdydama šią funkciją, Savivaldybė siekė pagerinti keleivių vežimo paslaugų kokybę Savivaldybės administruojamais maršrutais ir efektyviau panaudoti Savivaldybės biudžeto lėšas, todėl Savivaldybės taryba 2009-02-27 sprendime Nr. T3-29 įsteigė iš Savivaldybės turto SĮ „Vilniaus rajono autobusų parkas“ ir patvirtino šios įmonės įstatus. Savivaldybės taryba 2010-06-11 sprendime Nr. T3-153 nuo 2010-06-21 vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi patikėjo teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį. Sprendimo Nr. T3-153 pagrindu be konkurso 2010-06-15 tarp Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės buvo sudaryta Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Savivaldybė pavedė vežėjui vežti keleivius Savivaldybės nustatytais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Nemenčinės kryptimi pagal patvirtintas reisų kvotas bei eismo tvarkaraščius. Sprendimo Nr. T3-153 priėmimas pagrįstas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba su pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ir juridiniais asmenys. Įstatymų leidėjas viešųjų paslaugų teikimą pirmiausiai numatė būtent savivaldybių įsteigtiems paslaugų teikėjams, kaip galimą alternatyvą numatė sutarčių sudarymą su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis, pasirenkamais viešai. Organizuodama viešųjų paslaugų teikimą, šiuo atveju – keleivių vežimą vietiniais maršrutais, Savivaldybė vadovaujasi ne tik Vietos savivaldos įstatymu, bet ir Transporto veiklos pagrindų įstatymu, Kelių transporto kodeksu (toliau – ir Kodeksas), Viešųjų pirkimų įstatymu, kitais Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal 2009-12-03 įsigaliojusio Europos Parlamento ir Tarybos (EB) reglamento Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelio ir kelių transporto viešųjų paslaugų, panaikinęs Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas), kuris Lietuvoje yra tiesiogiai taikomas ir turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, 5 straipsnio 2 dalį vietos kompetentingai institucijai suteikiama teisė pačiai nuspręsti, kokiu būdu teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas; Reglamento 5 straipsnio 2 dalies nuostatos yra perkeltos į Kodekso 17¹ straipsnį, kurio 2 dalis numato vežėjų teikti viešąsias paslaugas parinkimo būdus: pirmasis – vežėjai parenkami konkurso būdu, antrasis – tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Taigi, konkursas nėra vienintelis būdas parinkti vežėją vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugoms teikti. Taryba neginčija fakto, kad Savivaldybės įmonė atitinka Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Vadinasi, vadovaujantis paminėtomis Reglamento Nr. 1370/2007 ir Kodekso nuostatomis, Savivaldybė turėjo teisę pasinaudoti galimybe viešųjų paslaugų teikimo sutartį su Savivaldybės įmone sudaryti tiesiogiai, iš anksto neskelbdama konkurso. Konkurencijos taryba be pagrindo Nutarime Nr. 2S-20 remiasi Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį nei vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus atvejus. Reglamento 5 straipsnio 3 dalis numato reikalavimą organizuoti konkursą tuo atveju, kai kompetentinga institucija viešųjų paslaugų teikimo sutartį siekia sudaryti ne su vidaus operatoriumi (teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius), o su kitu asmeniu. Nagrinėjamu atveju Savivaldybė sudarė sutartį su Savivaldybės įmone, kuri minėtų nuostatų prasme pripažintina vidaus operatoriumi, o ne kita trečia šalimi, todėl ši situacija nepatenka į Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį. Konkurencijos taryba nepagrįstai vadovavosi Vyriausybės 2003-08-04 nutarimu Nr. 1132 patvirtintu Vežėjų (operatorių) parinkimo viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos aprašu (toliau –Tvarkos aprašas) bei susisiekimo ministro 2006-02-14 įsakymu Nr. 3-62 patvirtintomis Leidimų vežti reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), pažeisdama teisės normų hierarchijos taisykles: Tvarkos aprašas ir Taisyklės yra tik poįstatyminiai teisės aktai ir šiuo atveju Reglamentas bei Kodeksas turi viršenybę jų atžvilgiu. Konkurencijos tarybos nurodytos Tvarkos aprašo ir Taisyklių nuostatos detalizuoja Reglamento 5 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Kodekso 17¹ straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. taikomos tik tais atvejais, kai vežėjas parenkamas konkurso būdu, tačiau jos nereguliuoja tų atvejų, kai viešųjų paslaugų teikimo sutartys su vežėjais sudaromos tiesiogiai, iš anksto neskelbiant konkurso. Konkurencijos taryba be pagrindo eliminavo Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymą nagrinėjamoje situacijoje ir neanalizavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir Viešųjų pirkimų įstatyme suformuluotų vidaus sandorio požymių. Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės santykiai patenka į Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymo apimtį, pilnai atitinka vidaus sandorio turinį, todėl atsakovė savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui pavestoms paslaugoms teikti neprivalėjo skelbti konkurso. Taryba nepagrįstai savo išvadas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011-03-31 nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2563/2011, kadangi nesutampa bylų ratio decidendi, nutartis tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniu pagrindu skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Nutartyje buvo sprendžiama situacija, kai Lietuvos teisėje nebuvo iš esmės įtvirtinta vidaus sandorio išimtis, dėl to teismas jo ir netaikė.
Pareiškėjos atstovė į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai.
Šalies argumentai
3. Atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjos skundu, patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 28-34, 146-153). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Vertindama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, atsižvelgiama į trijų aplinkybių visumą: ar institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; ar dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, savivaldybė, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, yra saistoma įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, tarp jų ir Konkurencijos įstatymo. Savivaldybė, pasirinkdama būdą viešųjų paslaugų teikėjui parinkti, yra saistoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, todėl ir nagrinėjamu atveju Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, t. y. sudaryti vienodas sąlygas ūkio subjektams varžytis dėl teisės teikti paslaugas. Keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taip pat patvirtina, jog keleivių vežimas reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutais gali būti vykdomas, užtikrinant konkurenciją tarp ūkio subjektų ir jos neribojant. Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-20 atliko išsamią teisės aktų – Kodekso, Reglamento, Transporto veiklos pagrindų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų – Tvarkos aprašo ir Taisyklių nuostatų analizę bei padarė pagrįstą išvadą, kad nė vienas teisės aktas nesąlygojo būtinybės priimti tokio turinio sprendimo Nr. T3-153, t. y. nė viename teisės akte Savivaldybė nėra įpareigota pasirinkti vežėją, tiesiogiai sudarydama su juo sutartį. Šie teisės aktai įtvirtina konkurso, kaip konkurencingos procedūros, organizavimą bei padeda užtikrinti skaidrumą, nediskriminavimą ir sąžiningą konkurenciją. Savivaldybė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, pirmiausia turi įvertinti, ar yra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti viešąsias paslaugas, nagrinėjamu atveju teikti keleivių vežimo paslaugas reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutais, priešingu atveju savivaldybė neįvykdytų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, akivaizdu, jog vežėjų parinkimas teikti keleivių vežimo paslaugas turi būti organizuojamas pirmenybę teikiant pirmiausiai konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančiai procedūrai, o ne pavedimui be tokios procedūros teikti tokias paslaugas Savivaldybės įmonei, tokiu būdu apribojant konkurenciją. Tvarkos aprašas priimtas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnio, kuriame nurodyta, kad visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti vežėjai (operatoriai) parenkami konkurso tvarka, pagrindu, taigi, pačiame įstatyme tiesiogiai numatytas konkurso vežėjams parinkti rengimas, tuo tarpu konkurso rengimo tvarka detalizuojama poįstatyminiame teisės akte. Kodekso 18 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad keleiviams vežti turi būti išduodamas leidimas, o šių leidimų išdavimo tvarką konkurso būdu nustato Taisyklės. Tai, kad Konkurencijos taryba, vertindama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, nurodė minėtus poįstatyminius teisės aktus, niekaip nekeičia Konkurencijos tarybos padarytų išvadų dėl sprendimo Nr. T3-153 teisėtumo, kadangi ir aukštesnės galios teisės aktuose (Transporto veiklos pagrindų įstatyme, Kodekse) numatytas konkurso vežėjams parinkti rengimas. Šios įstatymų nuostatos akivaizdžiai parodo, kad sprendimo Nr. T3-153 priėmimas negalėjo būti ir nebuvo lemtas įstatymų reikalavimų vykdymo, kadangi šie įstatymai kaip tik suponuoja būtent konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros vykdymą, kiek tai susiję su keleivių vežimo paslaugų teikėjų parinkimu. Tuo tarpu iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies aiškiai matyti, kad skirtingos konkurencijos sąlygos (pavyzdžiui, pavedimas be konkurencingos procedūros teikti keleivių vežimo paslaugas Savivaldybės įmonei, tokiu būdu diskriminuojant kitus šių paslaugų teikėjus) galėtų būti pateisinamas ir nepažeistų Konkurencijos įstatymo, jeigu tokį vežėjo parinkimą lemtų kitų įstatymų reikalavimų vykdymas, t. y. Savivaldybė nebūtų turėjusi jokio kito pasirinkimo, tik pavesti šias paslaugas teikti savo įmonei. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, nebuvo nustatyta, jog kokie nors įstatymai imperatyviai nurodytų, kad keleivių vežėjas Savivaldybės sprendimu turėtų būti parinktas nesivadovaujant sąžiningos konkurencijos, skaidrumo ir nediskriminavimo principais. Taryba, išanalizavusi tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog tiek parenkant vežėją teikti socialiai būtinas viešąsias keleivių vežimo paslaugas, tiek išduodant leidimus vežėjams teikti keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo paslaugas, nepatenkančias į viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo sritį teisės aktai numato konkurso organizavimą, kad būtų užtikrintas skaidrumas, nediskriminavimas ir sąžininga konkurencija. Savivaldybė, įgyvendindama jai teisės aktų suteiktas funkcijas – parinkdama vežėją keleivių vežimo paslaugoms teikti, privalėjo vadovautis Konkurencijos įstatymu bei įvertinti, ar yra rinkoje ūkio subjektų, galinčių teikti minėtas paslaugas ir tokiu būdu konkuruoti su Savivaldybės įmone, tačiau šios pareigos Savivaldybė neįvykdė ir pavedė Savivaldybės įmonei teikti vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi. Viešasis konkursas vežėjams parinkti taip, kaip įtvirtinta teisės aktuose, reglamentuojančiuose keleivių vežimą, ir viešasis pirkimas, kuris taip pat gali būti atliekamas organizuojant konkursą, kaip tai numatyta Viešųjų pirkimų įstatyme, negali būti aiškinami tapačiai. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą viešasis pirkimas – perkančiosios organizacijos atliekamas ir šiame įstatyme reglamentuojamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Tuo tarpu vežėjų parinkimas konkurso būdu nėra paslaugų pirkimas, o specialios teisės įgyvendinti tam tikrą veiklą suteikimas. Tai patvirtina ir keleivių vežimo vietiniais maršrutais sutarčių nuostatos. Pagal Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės sudarytą Sutartį Savivaldybė paveda vežėjui vežti keleivius Nemenčinės kryptimi pagal Savivaldybės tarybos sprendimą, Sutartyje taip pat nurodyta, kad vežėjo gautos pajamos už parduotus bilietus, mokinių pavėžėjimą, pasilieka vežėjui. Reglamento 5 straipsnyje nustatyta išimtis, kai Reglamentas nėra taikomas, t. y. kai paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis Direktyvų 2004/17/EB ar 2004/18/EB, Reglamento 5 straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos. Minėtos direktyvos buvo perkeltos į Viešųjų pirkimų įstatymą. Tai patvirtina, kad Reglamento 5 straipsnio nuostatos reglamentuoja skirtingus santykius negu nurodytų direktyvų nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju direktyvos netaikomos dėl nurodytų priežasčių.
Nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei jame numatyto vidaus sandorio apibūdinimas neapima ginčijamame nutarime nagrinėtų Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės santykių, kiek jie susiję su pavedimu teikti keleivių vežimo paslaugas, kadangi minėta vidaus sandorio išimtis yra siejama su viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimu, tuo tarpu Reglamento 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, numatanti galimybę neorganizuoti konkurso vežėjams parinkti, tiesiogiai sudarant sutartį, priešingai, nėra siejama su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu. Ši išimtis siejama su viešojo konkurso institutu ir teisės aktais (Kodeksu, Transporto veiklos pagrindų įstatymu), reglamentuojančiais keleivių vežimą ir numatančiais konkursų organizavimą, parenkant vežėjus (operatorius). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra taikoma Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta vidaus sandorio išimtis, nebuvo pagrindo vertinti, ar Savivaldybė tenkina vidaus sandorio išimties kriterijus.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė, remdamasi iš esmės analogiškais atsiliepime išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti.
4. Tretieji suinteresuoti asmenys SĮ „Vilniaus rajono autobusų parkas“ ir UAB „Almir“ į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Savivaldybės taryba 2010-06-11 priėmė sprendimą Nr. T3-153 ir, be kita ko, nusprendė nuo 2010-06-21 keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose patikėti teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 98, 99). Vadovaudamosi šiuo sprendimu ir Reglamentu, Savivaldybė ir Savivaldybės įmonė (Vežėjas) 2010-06-15 sudarė Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią: Savivaldybė pavedė Vežėjui vežti keleivius Savivaldybės nustatytais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Nemenčinės kryptimi pagal Savivaldybės 3-153 priede patvirtintas reisų kvotas bei Savivaldybės patvirtintus eismo tvarkaraščius (1 punktas); Vežėjo gautos pajamos už parduotus bilietus, mokinių pavėžėjimą pasilieka Vežėjui (2 punktas); Savivaldybė įsipareigoja kompensuoti Vežėjo patirtus nuostolius, susidariusius dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo reguliaraus vietinio priemiestinio susisiekimo maršrutais Vilniaus rajone, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą tvarką bei Savivaldybės administracijos patvirtintą Vilniaus rajoną aptarnaujančio keleivinio kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei, kompensavimo tvarką (3 punktas); Sutarties galiojimo laikas – nuo 2010-06-21 iki 2015-06-20 (12 punktas) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 118–122).
Savivaldybės administracijos direktorė priėmė 2010-06-17 įsakymą Nr. A27-1185, kuriuo Savivaldybės įmonei išdavė 16 leidimų, galiojančių iki 2015-06-20, vežti keleivius M2 ir M3 klasės autobusais Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 133). Savivaldybės administracija 2010-06-17 raštu Nr. A33-3527-(4.18) UAB „Almir“ informavo apie tai, kad nuo 2010-06-21 keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose nuspręsta patikėti teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 134).
UAB „Almir“, iki 2010-06-20 aptarnavusi Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 37, 38), pateikė Konkurencijos tarybai 2010-07-27 skundą (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 1–3) dėl Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-153 ir prašė įpareigoti Savivaldybę pakeisti viešųjų paslaugų sutartį, nustatyti aiškią tvarką dėl sprendimų priėmimo organizuoti konkursą teikti viešąsias paslaugas arba tiesiogiai sudaryti sutartis. Konkurencijos taryba 2010-11-04 pradėjo tyrimą dėl sprendimo Nr. T3-153 nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 74–76).
Konkurencijos taryba 2011-09-15 priėmė nutarimą Nr. 2S-20 (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 2, b. l. 108–117), kuriuo nutarė: 1) pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011-06-11 sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, kurioje vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi nutarta patikėti teikti savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo Nr. 2S-20 paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, kurioje vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi nutarta patikėti teikti Savivaldybės įmonei, panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; 3) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.
2. Šioje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo Nr. 2S-20 teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi siekiant išspręsti ginčą, būtina nustatyti, ar Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad Savivaldybės taryba 2010-06-11 sprendimu Nr. T3-153 nusprendusi nuo 2010-06-21 keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose patikėti teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
3. Nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas, inter alia, aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme, Kelių transporto kodekse, Konkurencijos įstatyme.
Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkte įtvirtinta viena iš savivaldybių savarankiškų funkcijų – keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas.
Pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 11 dalį keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas, leidimus keleiviams vežti vietiniais maršrutais išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos, o leidimų išdavimo sąlygas nustato Susisiekimo ministerija. Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudami atlygio, vadovaudamiesi Reglamentu Nr. 1370/2007. Pagal Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 2 dalį savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: konkurso būdu, vadovaudamiesi Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais (1 punktas), bei tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus (2 punktas). Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelio ir kelių transporto viešųjų paslaugų, panaikinusio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas Nr. 1370/2007), kuris įsigaliojo 2009-12-03, 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – nesvarbu, ar tai būtų integruota keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius.
Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis), viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadovaujantis šia nuostata, viešojo administravimo subjekto teisės aktai ar kiti sprendimai gali būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.
4. Savivaldybės taryba 2010-06-11 sprendimą Nr. T3-153 priėmė, vadovaudamasi, inter alia, Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punktu, pagal kurį savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.
Šioje byloje teismas 2012-04-23 nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Kodekso 17¹ straipsnio (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai. Šį prašymą Konstitucinis Teismas priėmė ir išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą 2015-01-15 priėmė nutarimą Nr. KT3-N1/2015, kuriame pripažino, kad ginčyta nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas sistemiškai, t. y. Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo (inter alia, jo 4 straipsnio), taip pat Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (inter alia, jo 5 straipsnio) nuostatų kontekste, išaiškinęs Kodekso 17¹ straipsnio (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad pagal šį teisinį reguliavimą:
– „savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės“;
– „keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams“.
Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (žr. Konstitucinio Teismo 2007-10-22 nutarimą), taigi precedento reikšmę turi ir nurodyta Konstitucinio Teismo 2015-01-15 nutarime Nr. KT3-N1/2015 suformuota Konstitucinio Teismo teisinė pozicija dėl Kodekso 17¹ straipsnio (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šiame kontekste ypač svarbu pabrėžti, kad Kodekso 17¹ straipsnio (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį Konstitucinis Teismas aiškino Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo (inter alia, jo 4 straipsnio), taip pat Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (inter alia, jo 5 straipsnio) nuostatų kontekste ir spręsdamas jų konstitucingumo klausimą, kuris kilo nagrinėjant šią administracinę bylą.
5. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė 2010-06-11 sprendimu Nr. T3-153 ir Sutartimi Savivaldybės įmonei sudarė galimybes nuo 2010-06-21 tiekti keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose be jokios atrankos. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, darytina išvada, kad Savivaldybė 2010-06-11 sprendimu Nr. T3-153 nutraukė sutartį su iki 2010-06-20 Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone aptarnavusia UAB „Almir“ ir nesudarė jai galimybių dalyvauti konkurse keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti tik dėl formalios priežasties, t. y. tik dėl to, kad UAB „Almir“ yra privatus subjektas, o ne savivaldybės įmonė.
Vadinasi, Savivaldybė savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti (t. y. Savivaldybės įmonę) parinko ir tiesiogiai su ja sudarė Sutartį ne dėl to, kad reikėjo imtis veiksmų, siekiant užtikrinti būtino bendrųjų interesų patenkinimui keleivinio priemiestinio transporto viešųjų paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi. Todėl Savivaldybės 2010-06-11 sprendimu Nr. T3-153 ir Sutartimi buvo teikiamos privilegijos Savivaldybės įmonei ir buvo diskriminuojami kiti vežėjai (inter alia, UAB „Almir“), kurie teikė (galėjo teikti) keleivinio kelių transporto paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-20 pagrįstai pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2011-06-11 sprendimu Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašyta Sutartimi buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, ir įpareigojo Savivaldybę šį Savivaldybės tarybos sprendimą ir Sutartį panaikinti arba pakeisti. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.