Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-1988-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-16
Bylos Nr.: A-261-1988-12
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00369-2011-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
Atsakovas: Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos
Pareiškėjas: L. Ž.

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. Nr. A261-1988/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00369-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant apeliantui L. Ž., apelianto atstovui Ž. Ž. ir atsakovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui Martynui Duobinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. Ž. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kuršių nacionalinio parko direkciją išmokėti pareiškėjui 669,50 Lt darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas, 924,03 Lt delspinigių ir 2120,65 Lt už visiško atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju uždelsimo laiką ir vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki atsakovo visiško atsiskaitymo.

Skunde (b.l. 4-7) nurodė, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2011 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. P-90 buvo atleistas iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos miškininkystės skyriaus vedėjo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – atsistatydinus savo noru. Atleidžiant iš tarnybos su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta.

Pareiškėjas paaiškino, kad suteikiant jam kasmetines atostogas 2008 – 2010 metais už jas nebuvo sumokėta Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, todėl pagal Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalį jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Nurodė, jog 2008 – 2010 metais iš viso uždelsta 18 kalendorinių dienų sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, t. y.:

1) 2008 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. PA-83 suteikiant kasmetines atostogas nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. darbo užmokestis turėjo būti išmokėtas iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., tačiau pinigai buvo pervesti tik 2008 m. rugpjūčio 11, pradelsus 10 dienų. Paskutinių trijų mėnesių jo vidutinis darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo 1773,50 Lt atskaičius mokesčius. 2008 rugpjūčio mėnuo turėjo 21 darbo dieną, todėl vidutinis rugpjūčio mėnesio vienos darbo dienos užmokestis buvo 85,50 Lt (1773,50 : 21 = 85,50). Pareiškėjo teigimu, Direkcija už uždelstą atsiskaityti už laiką nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. turėjo išmokėti 855,00 Lt (85,50 x 10 = 855,00 Lt);

2) 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. PA-4 suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2009 m. sausio 23 d. Darbo užmokestis turėjo būti išmokėtas iki 2009 m.sausio 18 d, tačiau pinigai buvo pervesti tik 2009 m. sausio 21 d., praleidus 3 dienas. Paskutinių trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis buvo 1567,94 Lt atskaičius mokesčius, 2009 sausio mėnuo turėjo 22 darbo dienas, todėl vidutinis sausio mėnesio darbo dienos užmokestis buvo 71,27 Lt (1567,94 : 22 = 71,27). Teigia, jog darbdavys už uždelstą atsiskaityti laiką neišmokėjo 213,81 Lt (71,27 x 3 = 213,81 Lt);

3) 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. PA-103 suteikiant kasmetines atostogas nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d., darbo užmokestis turėjo būti išmokėtas iki 2009 m. rugpjūčio 7 d., tačiau pinigai buvo pervesti tik 2009 m. rugpjūčio 10 d., pradelsus 3 dienas. Paskutinių trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo 1571,71 Lt atskaičius mokesčius, 2009 rugpjūčio mėnuo turėjo 21 darbo dieną, todėl vidutinis rugpjūčio mėnesio darbo dienos užmokestis buvo 74,84 Lt (1571,71 : 21 = 74,84). Pareiškėjo teigimu, darbdavys už uždelstą atsiskaityti už laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. neišmokėjo 224,53 Lt (74,84 x 3 = 224,53 Lt).

4) 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. PA-21 buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d., darbo užmokestis turėjo būti išmokėtas iki 2010 m. kovo 19 d., tačiau pinigai buvo pervesti tik 2010 m. kovo 20 d., praleidus 1 dieną. Paskutinių trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo 1403,60 Lt atskaičius mokesčius. 2010 kovo mėnuo turėjo 22 darbo dienas, todėl vidutinis kovo mėnesio darbo dienos užmokestis buvo 63,80 Lt (1403,60 : 22 = 71,27), kurį darbdavys turėjo išmokėti už uždelstą atsiskaityti už laiką;

5) 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. PA-63 buvo suteikus kasmetines atostogas nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. birželio 23 d., darbo užmokestis turėjo būti išmokėtas iki 2010 m. birželio 18 d., tačiau pinigai buvo pervesti 2010 m. birželio 19 d., praleidus 1 dieną. Paskutinių trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo 1403,60 Lt atskaičius mokesčius. 2010 birželio mėnuo turėjo 22 darbo dienas, todėl vidutinis kovo mėnesio darbo dienos užmokestis buvo 63,80 Lt (1403,60 : 22 = 71,27), kurį, pareiškėjo teigimu, Direkcija turėjo jam sumokėti.

Pareiškėjas nurodė, jog iš viso už uždelstą atsiskaityti laiką už kasmetines atostogas nuo 2008 m. iki 2010 m. susidaro 1420,94 Lt (855,00 + 213,81 + 224,53 + 63,80 + 63,80 = 1420,94). Prieš atleidžiant jį iš tarnybos, 2011 m. liepos 22 d. padavė prašymą dėl šių 18 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų uždelsto apmokėjimo pagal Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalį, tačiau Direkcijos 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. S1-(1.15)-580 nurodyta, jog dėl didelio darbo krūvio Finansų ir ekonomikos skyriuje su juo nėra galimybių atsiskaityti atleidimo dieną. Tik 2011 m. rugpjūčio 5 d. į jo asmeninę sąskaitą pervesta 751,44 Lt kompensacija už 12 kalendorinių dienų laiku neapmokėtas 2008 m. – 2010 m. kasmetines atostogas. Nesumokėtas darbo užmokestis sudaro 669,50 Lt. pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis iki atleidimo buvo virš 2300,00 Lt neatskaičius mokesčių, todėl kompensacija turėtų būti didesnė, o uždelsus atsiskaityti 11 kalendorinių dienų (iki 2011 m. rugpjūčio 5 d.), turėjo būti vadovaujamasi ir Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, 207 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančiais pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio nuostatas iš atsakovo priteistini 0,06 procento dydžio delspinigiai iki 2009 m. vasario 1 d. ir 0,07 procento dydžio delspinigiai nuo 2009 m. vasario 1 d. už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną iki 2011 m. liepos 25 d., atleidimo iš darbo dienos. Pareiškėjo teigimu, iš viso priteistini 924,03 Lt dydžio delspinigiai.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Nurodė, jog pareiškėjo kaltės nėra, nes iki atleidžiant jį iš pareigų 2011 m. liepos 22 d. jis kreipėsi raštu į atsakovą dėl 18 kalendorinių dienų uždelsto kasmetinių atostogų apmokėjimo, o darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką. Iš viso už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2011 m. spalio 17 d. (prašymo teismui padavimo dienos) atsakovas turi sumokėti 2120,65 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b.l. 28-32) paaiškino, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta sankcija darbdaviui, t. y. jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis už kasmetines atostogas nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už praleistą laiką mokant kaip už atostogas (pvz., 2000 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2000; 2001 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2001; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1059/2003), o darbuotojas tokiu atveju reikalavimą pratęsti atostogas turi aiškiai išreikšti. Nurodė, jog ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2056/2010 konstatavo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui, o darbuotojo pageidavimas (valia), kad atostogos jam būtų pratęstos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, turi būti aiškiai išreikštas. Nurodė, jog pareiškėjas nebuvo išreiškęs valios dėl kasmetinių atostogų pratęsimo ar jų perkėlimo į kitą laikotarpį, todėl pretenzijų dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio neturėjo, o perkeltų atostogų tais pačiais darbo metais neišnaudojo. Pažymėjo, jog Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui nustačius pažeidimus, ėmėsi būtinų priemonių, kad pažeidimai būtų pašalinti ir pareiškėjo 2010 m. spalio 8 d. prašymu Direkcijos direktorius 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. PA-228 buvo suteiktos 4 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų kompensuojant už laiku nesumokėtus atostoginius. Daugiau prašymų dėl kompensacijų už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už atostogas 2008-2010 metais pareiškėjas nereiškė. Pareiškėjui 2011 m. liepos 22 d. pateikus prašymą dėl uždelsimo 2008-2010 metais sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas ir prašymą patikslinus 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną, buvo būtina atlikti pateiktų duomenų patikrinimą. Nurodė, jog 2011 m. liepos 25 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad dėl didelio Finansų ir ekonomikos skyriaus darbo krūvio, nebuvo galimybės patikrinti pareiškėjo pateiktą informaciją. Patikrinus pareiškėjo pateiktą informacija su Direkcijos buhalteriniais duomenimis nustatyta, kad 2008-2010 metais pareiškėjui lėšos už kasmetines atostogas buvo pervestos:

1) už pareiškėjui suteiktas kasmetines atostogas nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. darbo užmokestis sumokėtas 2008 m. rugpjūčio 8 d., t. y. pavėlavus 7 kalendorines dienas;

2) už pareiškėjui suteiktas kasmetines atostogas nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2009 m. sausio 23 d. darbo užmokestis sumokėtas 2009 m. sausio 21 d., t. y. uždelsus 3 kalendorines dienas;

3) už pareiškėjui suteiktas kasmetines atostogas nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d. darbo užmokestis sumokėtas 2009 m. rugpjūčio 7 d., t. y. mokėjimas nebuvo uždelstas;

4) už pareiškėjui suteiktas kasmetines atostogas nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. darbo užmokestis sumokėtas 2010 m. kovo 20 d., t. y. uždelsus 1 kalendorinę dieną;

5) už pareiškėjui suteiktas kasmetines atostogas nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. birželio 23 d. darbo užmokestis sumokėtas 2010 m. birželio 19 d., t. y. uždelsus 1 kalendorinę dieną.

Atsakovo teigimu, iš viso pareiškėjui 2008-2010 metais mokant darbo užmokestį už kasmetines atostogas buvo uždelsta 12 kalendorinių dienų, už kurias vadovaujantis Direkcijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. P-95 „Dėl kompensavimo už laiku neapmokėtas atostogas L. Ž.“ sumokėta 751,44 Lt. Pažymi, jog įsakymas priimtas vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą ir neatsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, kad perkeltos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais, o jų perkėlimas prie kitų metų kasmetinių atostogų galimas tik esant objektyvioms priežastims. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes kompensacijos būdą už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas darbuotojas pasirenka pats. Su pareiškėju visiškai atsiskaityta išmokant jam kompensaciją už 12 kalendorinių dienų, todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už laiku nepervestus atostoginius prieštarautų Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo L. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2011 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. P-90 L. Ž. buvo atleistas iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos miškininkystės skyriaus vedėjo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – atsistatydinus savo noru.

Teismas, analizuodamas Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2056/2010, 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1406/2011 konstatavo, jog nurodytoje teisės normoje yra nustatyta sankcija darbdaviui, t. y. jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už praleistą laiką mokant kaip už atostogas. Pagal šią teisės normą savalaikio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nesumokėjimo pasekmė vienareikšmė – atostogų pratęsimas. Teismai taip pat konstatavo, jog tokiu atveju reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas. Be to, atsižvelgiant į Darbo kodekso normas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką (165, 169, 172 straipsniai), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuoja praktiką, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui. Dėl šios priežasties darbuotojo pageidavimas (valia), kad atostogos jam būtų pratęstos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį darbdaviui turi būti aiškiai išreikštas. Tuo atveju, kai darbuotojas nepageidauja pratęsti atostogų, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų. Galiojančiu teisiniu reglamentavimu nustatyta, jog darbuotojas turi galimybę su darbdaviu susitarti, kad vietoje pratęsimo atostogos jam bus suteiktos vėliau, darbuotojui palankesniu ar labiau pageidaujamu metu.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui L. Ž. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotojos 2008 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. PA-83 suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 50). Pagal Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalies nuostatas darbo užmokestis už kasmetines atostogas turėjo būti sumokėtas ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 1 d., tačiau iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos banko sąskaitos išrašo matyti, jog sumokėta tik 2008 m. rugpjūčio 8 d., t. y. uždelsus 7 kalendorines dienas (b. l. 62). Pareiškėjo argumentą, jog atsakovas uždelsė sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas ne 7, o 10 kalendorinių dienų, nes jo asmeninėje banko sąskaitoje šios lėšos buvo įskaitytos tik 2008 m. rugpjūčio 11 d. (b.l. 18), teismas pripažino nepagrįstu. Pareiškėjo pateiktame banko sąskaitos išraše esantys duomenys patvirtina jo nurodytą aplinkybę, tačiau, teismo vertinimu, darbo užmokesčio už kasmetines atostogas sumokėjimo diena reikia laikyti ne dieną, kai šios lėšos įskaitytos į pareiškėjo banko sąskaitą, bet dieną, kurią atsakovas davė mokėjimo nurodymą bankui pervesti pinigines lėšas pareiškėjui. Tokią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.917 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos, t. y. bankas privalo įskaityti į kliento sąskaitą gautas lėšas ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato kitokio termino (6.917 straipsnio 1 dalis); bankas privalo išmokėti arba pervesti lėšas kliento nurodymu ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita (6.917 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad jam yra žinomi ir suprantami vėlavimai Direkcijai mokant darbo užmokestį, nes jo asmeninė sąskaita buvo Danske Bank A/S Lietuvos filiale, o Direkcijos sąskaita buvo AB banke „Hansabankas“. Ginčo atveju atliekant tarpbankines operacijas keleto dienų vėlavimai yra objektyviai neišvengiami ir nepriklausomi nuo atsakovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos valios. Direkcijos bankui duoto mokėjimo nurodymo diena – 2008 m. rugpjūčio 8 d. – nagrinėjamu atveju laikytina darbo užmokesčio sumokėjimo pareiškėjui diena.

Direkcijos 2009 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. PA-103 suteikiant pareiškėjui kasmetines atostogas nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d., darbo užmokestis pagal Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalį turėjo būti išmokėtas iki 2009 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 52). Iš Direkcijos banko sąskaitos išrašo matyti, jog būtent tą dieną ir buvo duotas mokėjimo nurodymas, todėl teismas konstatavo, jog mokant pareiškėjui darbo užmokestį už kasmetines atostogas, suteiktas nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d., laikytasi Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (b. l. 64).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Direkcijos 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. PA-4 pareiškėjui suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2009 m. sausio 23 d. (b. l. 51). Prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2009 m. sausio 21 d. L. Ž. Direkcijai padavė 2009 m. sausio 19 d. (b. l. 57). Esant šiai aplinkybei teismas konstatavo, jog paties pareiškėjo veiksmai sąlygojo neįmanomą Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalies reikalavimo įvykdymą laiku. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas suvokdamas, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas nebus sumokėtas laiku, raštu išreiškė sutikimą, kad jis būtų sumokėtas vėliau (b. l. 57). Iš Direkcijos banko sąskaitos išrašo matyti, jog mokėjimo nurodymas sumokėti pareiškėjui darbo užmokestį už kasmetines atostogas duotas 2009 m. sausio 21 d. (b. l. 63). Uždelsimas šiuo atveju daugiausiai gali sudaryti 2 kalendorines dienas, nors ir buvo paties pareiškėjo sutikimas gauti darbo užmokestį vėliau. Tačiau net ir esant šiai aplinkybei iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Finansų ir ekonomikos skyriaus vedėjo pavaduotojos 2011 m. liepos 28 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo paskaičiuotos 3 kalendorinės uždelsimo dienos, už kurias pareiškėjui atsakovo paskyrė kompensaciją 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. P-95, pakeistu 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. P-140 (b. l. 63, 34, 35). Paties pareiškėjo prašymas sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. birželio 23 d., suteiktas pareiškėjui 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. PA-63, kartu su 2010 m. birželio mėnesio darbo užmokesčiu nurodytas ir 2010 m. birželio 17 d. prašyme dėl kasmetinių atostogų (b. l. 54, 60). Prašyme teismui pareiškėjas argumentuoja, jog darbo užmokestį už šias atostogas gavo 2010 m. birželio 19 d., t. y. uždelsus 1 kalendorinę dieną. Minėtame 2011 m. liepos 28 d. tarnybiniame pranešime ši diena taip pat yra įskaičiuota į uždelstų sumokėti darbo užmokestį dienų skaičių.

Direkcijos 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. PA-21 pareiškėjui suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. (b. l. 53). Darbo užmokestis, vadovaujantis Darbo kodekso 176 straipsnio 2 dalimi, turėjo būti sumokėtas iki 2010 m. kovo 19 d., tačiau iš Direkcijos banko sąskaitos išrašo matyti, jog mokėjimo nurodymas duotas 2010 m. kovo 20 d., t. y. uždelsus 1 kalendorinę dieną, kurios atsakovas taip pat neginčija (b. l. 65).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatavo, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, suteikdama pareiškėjui L. Ž. kasmetines atostogas 2008 – 2010 metais iš viso uždelsė sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas 12 kalendorinių dienų. Teismas nustatė, kad Direkcijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. P-95 „Dėl kompensavimo už laiku neapmokėtas atostogas L. Ž.“, pakeistu 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. P-140, pareiškėjui sumokėta 751,44 Lt už 12 kalendorinių dienų laiku nesumokėtas 2008 – 2010 metų kasmetines atostogas (b. l. 35, 68-70).

Teismas nurodė, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog už laiku nesumokėtas kasmetines atostogas pareiškėjui buvo sumokėta ne jo atleidimo iš tarnybos dieną, o 2011 m. rugpjūčio 5 d., tačiau teismas pažymėjo, kad darbuotojas turi aiškiai išreikšti savo valią dėl kasmetinių atostogų pratęsimo ar jų perkėlimo į kitą laikotarpį. Atsakovo teigimu, pareiškėjui jo 2010 m. spalio 8 d. prašymu Direkcijos direktorius 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. PA-228 buvo suteiktos 4 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų kompensuojant už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, kad norėdamas gauti atostogas kaip kompensaciją už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas, jis turi tokį prašymą pateikti darbdaviui. Tai pripažino ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Teismo vertinimu, ginčo atveju pareiškėjas nepareiškęs kitų prašymų dėl kompensacijų už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už atostogas 2008-2010 metais, suvokė teisinę situaciją ir prisiėmė iš jos kilsiančias pasekmes, todėl jo veiksmai pateikiant prašymą Direkcijai 2011 m. liepos 22 d. (penktadienį) dėl uždelsimo 2008-2010 metais sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas žinant, jog 2011 m. liepos 25 d. (pirmadienį) bus atleistas iš tarnybos, negali būti vertinami kaip sąžiningi.

Teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, jog pareiškėjui pateikus tokį prašymą iš karto negalėjo būti nustatytos ir įvertintos aplinkybės, susijusius su uždelsimu sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas 2008-2010 metais, nes turėjo būti vertinami trejų metų Direkcijos personalo ir buhalteriniai dokumentai, be to, svarbi aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas 2011 m. liepos 22 d. prašyme aiškiai nenurodė nei laikotarpių, nei dienų skaičiaus, kada buvo uždelsta sumokėti jam darbo užmokestį už kasmetines atostogas (b. l. 10). Teismo vertinimu, šių aplinkybių pagrindu nagrinėjamu atveju atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju negali būti vertinamas kaip uždelsimas atsiskaityti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies ir 207 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Teismas pažymėjo, kad aiškindami Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra ne kartą konstatavę, jog ši norma nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Teleologiniu aspektu aiškinant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies normą, konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2011 m. baldančio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-687/2011, 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009 ir kt.). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, o su darbuotojo kaltės nebuvimu. Konstatavus, jog L. Ž. veiksmai, susiję su kompensacijos už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas 2008 - 2010 metais, nebuvo sąžiningi, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atžvilgiu nekyla Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir pareiškėjo prašymą dėl delspinigių priteisimo, kurį L. Ž. grindžia Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, bei Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, kad aiškindamas pastarąsias įstatymų nuostatas tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra konstatavę, jog jose nustatyti delspinigiai yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę (2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-687/2011, 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009). Pareiškėjo tarnybos santykiai nutraukti, todėl delspinigiai jam negali būti teisiami. Nutrūkus darbo santykiams delspinigiai pagal Delspinigių įstatymą negali būti priteisiami, tačiau esant pagrindui, darbuotojui, su kuriuo darbdavys neatsiskaitė atleidimo dieną, gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikoma kitokio pobūdžio kompensacinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje – kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

III.

Pareiškėjas L. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 103-107) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliantas papildomai nurodė, kad:

1. 2011 m. rugpjūčio 5 d. į pareiškėjo asmeninę sąskaitą banke buvo pervesta 751,44 Lt kompensacija už laiku nesumokėtas nuo 2008 m. iki 2010 m. kasmetines atostogas. Ši suma yra neadekvati apelianto gautoms pajamoms, į ją neįskaičiuoti nei įstatyme numatyti delspinigiai, nei užmokestis už 11 dienų, kurias atsakovas vėlavo atsiskaityti su pareiškėju nuo atleidimo iš darbo dienos.

2. Iki šiol atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su pareiškėju. Jokių paaiškinimų iš atsakovo pareiškėjas negavo. Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjo vidutinis atlyginimas buvo virš 2300,00 Lt neatskaičius mokesčių, gauta kompensacija yra per maža. Be to, ši suma buvo pervesta tik 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuo apelianto atleidimo iš pareigų pradelsus 11 kalendorinių dienų.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 2011 m. liepos 25 d. įsakyme pareiškėjui nurodė išmokėti kompensaciją tik už 2,96 kalendorinių dienų nepanaudotų atostogų ir jei ne 2011 m. liepos 22 d. pareiškėjo prašymas atsakovas taip ir būtų su juo neatiskaitęs, t. y. iš viso nemokėjęs kompensacijos už 12 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjas 2011 m. liepos 22 d. pateikė prašymą numatydamas galimą atsakovo nesąžiningumą. Tokiais savo veiksmais nesielgė nesąžiningai, o tik norėjo tinkamo savo teisių įgyvendinimo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas nurodė, kad svarbi aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas 2011 m. liepos 22 d. prašyme aiškiai nenurodė nei laikotarpių, nei dienų skaičiaus, kada buvo uždelsta sumokėti jam darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Tačiau tokiam prašymui nėra numatyti jokie formos ar turinio reikalavimai.

6. Atsakovo tvarkinga buhalterija rūpinasi už tai atsakingas specialistas, kuriam 2011 m. liepos 22 d. prašyme reikalaujama pateikti informacija turėjo būti žinoma.

Šalies argumentai

Atsakovas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 112-115) nurodė, kad sutinka su teismo argumentais ir išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad L. Ž. 2011 m. liepos 25 d. buvo atleistas iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos miškininkystės skyriaus vedėjo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – atsistatydino savo noru.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius, kurių pagrindu kilo teisme nagrinėjamas ginčas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuris nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

Vadovaujantis DK 141 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Byloje nagrinėjamu atveju aktuali DK 141 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija Nr. X-188) nuostatos, numatančios, jog, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007 pažymėjo, kad tokių pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma, šia DK norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, atsižvelgiant į tai, kad kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimas, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas konkretus išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jam 669,50 Lt darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas, 924,03 Lt delspinigių ir 2120,65 Lt už visiško atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju uždelsimo laiką ir vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki atsakovo visiško atsiskaitymo.

Taigi pirmiausia svarbu nustatyti, ar pareiškėjas kelia pagrįstą reikalavimą išmokėti jam 669,50 Lt darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Pareiškėjas teigia, kad darbdavys uždelsė sumokėti jam darbo užmokestį už 2008 m. rugpjūčio 4 d. – 2008 m. rugpjūčio 14 d. atostogas 10 dienų, už 2009 m. sausio 21 d. – 2009 m. sausio 23 d. atostogas – 3 dienas, 2009 m. rugpjūčio 10 d. – 2009 m. rugsėjo 7 d. atostogas – 3 dienas, 2010 m. kovo 22 d. – 2010 m. balandžio 2 d. atostogas – 1 dieną, ir 2010 m. birželio 21 d. – 2010 m. birželio 23 d. atostogas – 1 dieną. Iš viso, pareiškėjo teigimu, darbdavys su pareiškėju uždelsė 2008-2010 metų laikotarpiu sumokėti jam darbo užmokestį 18 dienų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 176 straipsnio 2 dalies nuostata išmokėti darbuotojui darbo užmokestį už kasmetines atostogas prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios yra imperatyvi, ir teisės normos nenumato galimybės darbdaviui ir darbuotojui susitarti kitaip. DK 176 straipsnio 2 dalyje taip pat yra numatyta, kad jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje (DK 176 str. 2 d.) nustatyta sankcija darbdaviui, t. y. jei darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už praleistą laiką mokant kaip už atostogas, taigi pagal šią normą savalaikio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas neišmokėjimo pasekmė vienareikšmė – atostogų pratęsimas (pvz., 2000 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2000; 2001 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2001; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1059/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-1059/2003) taip pat yra konstatavęs, kad tokiu atveju reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į DK normas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką (DK 165, 169, 172 str.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, darbuotojo pageidavimas (valia), kad atostogos jam būtų pratęstos (tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį) darbdaviui turi būti aiškiai išreikštas. Jeigu darbuotojas nepageidauja pratęsti atostogų, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų. Taigi darbuotojas turi galimybę su darbdaviu susitarti, kad vietoj pratęsimo atostogos jam bus suteiktos vėliau, pavyzdžiui, darbuotojui palankesniu ar labiau pageidaujamu metu (2010 m. lapkričio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-2056/2010).

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kad darbdavys uždelsė sumokėti L. Ž. darbo užmokestį už 2008 m. rugpjūčio 4 d. – 2008 m. rugpjūčio 14 d. atostogas 7 dienas, už 2009 m. sausio 21 d. – 2009 m. sausio 23 d. atostogas – 2 dienas, 2010 m. kovo 22 d. – 2010 m. balandžio 2 d. atostogas – 1 dieną, ir 2010 m. birželio 21 d. – 2010 m. birželio 23 d. atostogas – 1 dieną ir laiku sumokėjo už 2009 m. rugpjūčio 10 d. – 2009 m. rugsėjo 7 d. atostogas. Iš viso, apeliacinės instancijos teismo nuomone darbdavys uždelsė atsiskaityti su L. Ž. 11 dienų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, pateiktais skaičiuojant uždelstą darbo užmokesčio sumokėjimą 2008 -2010 metų laikotarpiu ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neginčija, jog 2008 m. rugpjūčio 8 d. pavėlavo sumokėti atlyginimą už atostogas 7 kalendorines diena, 2009 m. sausio 21 d. – 3 kalendorines dienas, 2010 m. kovo 20 d. – 1 kalendorinę dieną ir 2010 m. birželio 19 d. – 1 kalendorinę dieną.

Kaip jau buvo minėta, reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reikalavęs pratęsti atostogas tiek dienų, kiek buvo pavėluota sumokėti pareiškėjui darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Kadangi L. Ž. nepageidavo pratęsti atostogų, jos turėjo būti pridėtos prie kasmetinių atostogų.

Tačiau teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, kad atsakovas už kiekviena uždelstą dieną turėjo mokėti pareiškėjui kaip už kasmetines atostogas, ir skaičiuoja delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną.

Pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 177 straipsnio 1 dalį kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi mintomis teisės normomis konstatuoja, kad kompensacija už pareiškėjo 2008-2010 metais nepanaudotas atostogas, kurios buvo suteiktos pareiškėjui kaip pasekmė už laiku nesumokėtą darbą užmokestį likus trims dienoms iki kasmetinių atostogų, galėjo būti mokama ne anksčiau kaip darbo santykių pasibaigimo momentu. Kadangi bendra norma yra ta, kad draudžiama kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija. Teisę gauti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas p[pareiškėjas įgijo tik jo atleidimo iš darbo dieną.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymas (b. l. 82), pakeitęs 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą (b. l. 35) patvirtina, kad Finansų ir ekonomikos skyriaus vedėjo pavaduotoja buvo įpareigota apmokėti L. Ž. 12 kalendorinių dienų už laiku neapmokėtas 2008-2010 metų kasetines atostogas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus įpareigoti atsakovą Kuršių nacionalinio parko direkciją išmokėti pareiškėjui 669,50 Lt darbo užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas, 924,03 Lt delspinigių ir 2120,65 Lt už visiško atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju uždelsimo laiką.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą Kuršių nacionalinio parko direkciją išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, konstatavęs, kad L. Ž. veiksmai, susiję su kompensacijos už laiku nesumokėtą darbo užmokestį už kasmetines atostogas 2008-2010 metais, nebuvo sąžiningi.

Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas.

Be to, teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010) ne kartą akcentuota, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu.

Iš DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, be to, kaip minėta, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios (teisėjų kolegijos nurodytos) aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011). Teismų praktikoje šiuo aspektu taip pat yra pažymėta, kad „terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).

Atsižvelgdama į DK 141 straipsnio 3 dalies turinį ir šios teisės normos taikymo praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo kaltės. Pirmosios instancijos padarė nepagrįstą išadą, kad pareiškėjo veiksmai, susiję su kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokėjimu buvo nesąžiningi, kadangi kaip jau buvo minėta, teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas pareiškėjas įgijo tik atleidimo su juo dieną. Aplinkybė, kad pareiškėjas neišnaudojo jam priklausančių kasmetinių atostogų iki jo atleidimo dienos, negali būti pripažinta jo kalte. Atsakovas nagrinėjamu atveju taip pat suprato, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su atleidžiamu iš valstybės tarnybos pareiškėju.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas uždelsė atsiskaityti su atleidžiamu iš tarnybos pareiškėjui, todėl nagrinėjamu atveju jam atsirado DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nustačius byloje, jog su atleidžiamu iš tarnybos asmeniu iš dalies nevisiškai buvo atsiskaityta, remiantis teismų suformuota praktika dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, taikytinos sankcijos dydis turi būti proporcingas neišmokėtos sumos dydžiui ir priteistinos sumos dydis turi būti argumentuotas.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių L. Ž. vidutinį darbo užmokestį. Aplinkybė dėl vidutinio darbo užmokesčio šio ginčo byloje yra privalomai įrodinėtina, nes, kaip minėta, pagal DK 141 starsipnio 3 dalį darbdavys privalo sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaitymo laikotarpį. Todėl būtina rinkti naujus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo vidutinį dienos uždarbį. Įvertinus tai, teismo sprendimas dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui L. Ž. vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu pareiškėju laiką naikintinas ir šioje dalyje byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitoje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėju kolegija

nutaria:

L. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui L. Ž. vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu pareiškėju laiką panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan