Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovams- pirmininkei T. S., advokatui Z. P., advokato padėjėjai E. P.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos „Žinijos“ draugijos ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl dalies turto panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai ieškinį palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 1597,84 kv.m. negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b.l. 35-36). Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys 2009-01-30 sudarė Savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. A467-525-(2.14.1.17-TR2) (toliau - Sutartis) (el. b.l. 8-9). Sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo perduoti panaudos pagrindu ieškovui naudotis tik ieškovo įstatuose numatytai veiklai Savivaldybės turtą - (duomenys neskelbtini) patalpas rūsyje, pirmame ir antrame aukšte 991,9 kv. m. bendro naudingojo ploto, pažymėtas R-(9,14,16,17,23-25,27,28,49,52-57), 2-(l-6,8), 3-(20,25, 29-35, 40, 41,46,47,49-60) ir d.b.n.p R-15, 3-(28,42-45,48), 4-(l-8) (Sutarties 1 punktas). Sutartimi atsakovas įsipareigojo per dešimt dienų nuo sutarties pasirašymo dienos perduoti suteikiamą panaudai turtą pagal priėmimo perdavimo aktą, kuris yra laikomas sutarties priedu (Sutarties 6.1. punktas). 2009-01-30 šalys pasirašė savivaldybės turto panaudai perdavimo ir priėmimo aktą (toliau- Aktas) pagal kurį atsakovas perdavė ieškovui, o ieškovas priėmė Sutartyje nurodytą turtą (el.b.l.10).

Taigi iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių susiklostę neatlygintiniai naudojimosi nekilnojamuoju daiktu santykiai.

Sutartyje iškilęs ginčas dėl fakto kokia dalis bendrojo naudojimo patalpų buvo perduota ieškovui bei, kad ieškovei nebuvo perduota 254,31 kv.m. pagalbinio ploto bendrojo naudojimo patalpų. Ieškovas reikalauja pripažinti dalies Sutarties negaliojimą atsakovui neperdavus ieškovei dalies patalpų (CK 6.629 str. 1 d.) bei šios dalies Patalpų panaudos sutarties negaliojimą CK 1.80 str. 1 d., 1.82 str. 2 d. pagrindu.

CK 6.224 str. numato, kad sutartis gali būti pripažinta negaliojančia civilinio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-501/2007). Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių teisėtumas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų sandorių stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013; ir kt.). Tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas – sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; ir kt.).

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008).

Pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl CK 1.82 str. pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, kai ieškinį reiškia pats juridinis asmuo, būtina išsiaiškinti: 1) ar sandorį sudarė viešasis ar privatusis juridinis asmuo; 2) ar sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan.; 3) jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – ar kita sandorio šalis veikė sąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; 4) konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, būtina spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas teises pripažįstant sandorį negaliojančiu ar paliekant asmeniui teisę apginti interesus kitais teisių gynimo būdais.

Teismas pažymi, kad dėl ginčo šalis siejančių santykių teisinio kvalifikavimo teismas kiekvienu atveju sprendžia pagal šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).

Ieškovas nurodo, kad jam faktiškai nebuvo perduota 254,31 kv. m. bendro naudojimo patalpų, nurodytų ieškinio 11 punkte pažymėtų (R-(9, 14-16, 27, 49, 52-56), 3-(20, 25, 28, 42-45, 48), 4-(l-8)), todėl prašo Sutartį dalyje dėl nurodytų patalpų pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovas nurodo, kad jis iki 2015 metų realiai nežinojo, kokios patalpos pagal Sutartį jam buvo perduotos ir tik 2015 metų sausio mėnesį iš VĮ Registro centro gavus pastato vidaus ploto eksploataciją (el. b.l. 37-44) išsiaiškino, kad dalis Sutartimi perduotų patalpų yra pagalbinio ploto patalpos skirtos aptarnauti visą pastatą bei, kad ieškovei dalis patalpų iš viso neperduota. Šie ieškovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Vertinant ieškovo naudojimosi patalpomis ypatumus, reikia pažymėti, kad ieškovas ginčo patalpomis naudojasi nuo 1995 metų nuomos teisiniais pagrindais, ginčo Sutartimi tarp šalių buvo pakeisti sutartiniai santykiai bei pakeistas valdymas iš nuomos teisinių santykių į nemokamus panaudos santykius. Pažymėtina, kad netgi Sutarties 2 punkte nustatyta, kad panaudos davėjas perduoda turtą panaudos gavėjui nuo 2007 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 2 d. Taigi šios aplinkybė neginčijamai patvirtina, kad ieškovui iš esmės turėjo būti gerai žinomas jam Sutartimi perduodamų patalpų paskirtis, dislokacijos vieta, patalpų pobūdis, todėl laikytini visiškai nepagrįstais ieškovo argumentai, kad jis tik gavęs Pastatų vidaus ploto eksplikacijas suprato, kad dalis patalpų jam realiai nebuvo perduotos naudotis. Pažymėtina ir tai, kad prie Sutarties buvo pridėtas perduotų patalpų planas, kuriame detaliai nurodytos ieškovui perduotos patalpos (el.b.l. 11-13, 16-17). Ieškovas sudarydamas Sutartį ir Aktu priimdamas ginčo patalpas akivaizdžiai žinojo kokias patalpas priima ir kokia yra ginčo patalpų paskirtis. Teismo vertinimu, jeigu ieškovas laisva valia sudarydamas Sutartį ir Aktu perimdamas naudojimuisi patalpas nesuprato, kokias iš tikrųjų realiai patalpas jis gavo naudojimuisi, galėjo iš karto kreiptis į Registrų centrą ar atsakovą prašydamas pateikti detalesnį perimamų patalpų aprašymą, esant neatitikimams perimtų patalpų su kadastriniais matavimais atlikti naujus patalpų matavimus arba atlikti perimtų patalpų inventorizaciją. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad ieškovas, vykdydamas Sutartį ir esant jai neaiškiai, būtų ėmęsis priemonių netikslumams bei neaiškumams pašalinti. Sutiktina su atsakovo argumentais, jog tai, kad ieškovas atsakovui pretenzijų neturėjo daugiau nei 5 metus nuo Sutarties sudarymo momento, rodo ieškovo nesąžiningumą ir keliamų reikalavimų nepagrįstumą. Tokia išvada darytina ir įvertinus aplinkybę, jog iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad tarp šalių vyksta ginčai ir dėl kitų ginčo Sutarties klausimų, atsakovas yra netgi pateikęs ieškinį dėl Sutarties nutraukimo.

Teismo vertinimu ieškovas realiai neįrodė, kad jam Sutartimi perduotomis patalpomis naudojasi kiti asmenys. Kadangi iš ieškovo į bylą pateiktos patalpų vidaus ploto eksplikacijos, negalima konstatuoti fakto, kad ieškovui priskirtomis patalpomis naudojasi kiti asmenys (el b.l. 56-61). Ieškovas į bylą pateikė ir Pastatų vidaus plotų eksplikaciją, kurioje nurodyta dalimi patalpų naudojasi Turizmo centras, tačiau akivaizdu, kad minėta pastato eksplikacija atlikta ne dėl ginčo objekto, o dėl kito atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, kuris panaudos pagrindu yra suteiktas naudotis Vilniaus turizmo informacijos centrui (el. b.l. 18-19).

Teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad dėl to, jog dalis jam panaudos pagrindais perduotų patalpų yra pagalbinio ploto ir jos skirtos aptarnauti visam pastatui, todėl negalėjo būti perduotos ieškovui bei, kad toks perdavimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei ieškovo veiklos tikslams. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovui Sutartimi suteikta teisė neatlygintai naudotis didžiąja dalimi atsakovui priklausančių patalpų, todėl jų perdavimas be pagalbinių patalpų būtų neįmanomas. O tai, kad suteiktų panaudos pagrindu pagalbinių patalpų ieškovas negali tiesiogiai naudoti savo veiklos tikslams įgyvendinti, savaime nesudaro pagrindo pripažinti tokią sutartį prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešojo asmens veiklos tikslams. Be to, sutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovas, manydamas, kad dalis patalpų jam yra nereikalingos, galėjo kreiptis į atsakovą dėl Sutarties pakeitimo, tačiau ieškovas tokių veiksmų nesiėmė. Nors ieškovas ir teigia, kad jis bendradarbiavo su atsakovu, siekdamas išsiaiškinti dėl jam suteiktų patalpų, tačiau iš į bylą pateikto susirašinėjimo akivaizdu, kad atsakovas siekė sudaryti Sutarties pakeitimus, atsižvelgiant į bendro naudojimo patalpų pasikeitimą, atsiradus naujiems patalpų naudotojams, tačiau dėl pačio ieškovo neveikimo susitarimas nebuvo sudarytas (el. b.l. 72-83). Vertinant ieškovo reikalavimo pagrįstumą pažymėtina ir tai, kad jis kelia reikalavimą pripažinti dalinai Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tačiau savo reikalavimą įrodinėja Nekilnojamojo turto registro duomenimis, suformuotais 2014-03-05 ir valdomus plotus skaičiuoja minėtais registro duomenimis, tačiau akivaizdu, kad situacija nuo 2009 metų yra pasikeitusi, dalis registre nurodytų sutarčių yra negaliojančios dalis sutarčių yra sudarytos vėlesniu terminu, ko pasekoje atsakovas ir siekė patikslinti ieškovui perduotų bendrojo naudojimo patalpų plotą, tačiau ieškovas į Sutarties pakeitimų pasirašymą neatvyko. Ieškovas nurodo, kad dalimi jam priskirtų bendrojo naudojimosi patalpų naudojasi M. T. U bei VĮ Vilniaus turizmo ir informacijos centras ir konferencijų biuras. Tačiau pagal byloje esantį Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad sutartys su nurodytais asmenimis yra sudarytos vėliau nei su ieškovu: su M. T. U nuomos sutartis sudaryta 2012 m. gegužės-8 d., o su VĮ Vilniaus turizmo ir informacijos centru ir konferencijų biuru sutartis sudaryta 2013 liepos 12 d., iš to seka, kad ieškovo minimi argumentai dėl šių nuomininkų neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi su šiais patalpų naudotojais sutartys sudarytos žymiai vėliau nei sudaryta Sutartis tarp ieškovo ir atsakovo.

Pagal Patalpų eksplikacijos sudarymo metu galiojusį Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 18 punktą negyvenamųjų pastatų skaičiuojami šie patalpų plotai: pagrindinis, pagalbinis, bendrasis ir gyvenamųjų patalpų (jei jų yra). Minėto Statybos techninio reglamento 21 punktas nustato, kad bendrasis negyvenamojo pastato plotas yra pagrindinio ir pagalbinio plotų suma, pagalbinis plotas patenka į bendrąjį plotą, todėl atsakovas kaip nekilnojamojo turto savininkas galėjo perduoti pagalbines patalpas ieškovui. Ieškovė nurodo, kad bendrojo naudojimo patalpų paskirstymui turėtų būti taikomos bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo (CK 4.76, 4.82, 4.83, 4.86 straipsniai). Toks ieškovės argumentas laikytinas nepagrįstu, kadangi šiuo atveju atsakovui ne bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso patalpos- jam priklauso visas objektas, todėl atsakovas yra laisvas disponuodamas jam nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, jų tarpe ir bendro naudojimo patalpomis, todėl šalys laisva valia galėjo susitarti, kokia dalis patalpų kuriam iš naudotojų yra paskiriama naudotis, o bendrojo naudojimosi patalpos gali būti paskirtos naudotis netgi keliems subjektams. Atsakovas yra laisvas dėl jam priklausančių patalpų suteikimo naudotis kitiems subjektams ir jis negali būti ribojamas bendrosios dalinės nuosavybės naudojimąsi reglamentuojančių nuostatų. Ieškovo įsitikinimu Sutartimi jam buvo perduotas nepagrįstai didelis bendrojo naujinimo patalpų plotas, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, be to dar kartą pažymėtina, jog ieškovas nustatęs, kad jam perduotas patalpų plotas yra per didelis galėjo kreiptis į atsakovą dėl Sutarties pakeitimo, aiškiai nurodydamas, kokios patalpos jam yra nereikalingos. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad dalimi priskirtų patalpų iš viso nėra ir jis negali jomis naudotis, laikytina neįrodyta, kadangi pagal į bylą pateiktą patalpų planą yra aiškiai nurodytos visos ieškovui perduotos ir jo priimtos patalpos. Kaip jau pažymėta ieškovas faktiškai patalpomis naudojasi nuo 1995 metų, o patalpų kadastriniai matavimai buvo atlikti 1999-12-15, taigi jeigu buvo atliktas patalpų pertvarkymas ieškovas turėjo galimybę inicijuoti naujus kadastrinius matavimus.

Teismo vertinimu ieškovo teiginiai, kad Sutartyje nurodytos tariamai perduotos patalpos, jų dislokacijos vieta, bet ir jų paskirtis, kuri visiškai neatitinka Sutartyje nurodytai paskirčiai - naudoti tik Lietuvos „Žinijos" draugijos įstatuose numatytai veiklai prieštarauja ieškovės veiklos tikslams bei imperatyvioms teisės nuostatoms yra visiškai neapgrįsti ir neįrodyti, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kodėl ginčo patalpos negalėjo būti perduotos jam bei kokioms teisės aktų imperatyvioms normoms šis perdavimas prieštaravo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi ieškovas neįrodė, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, juridinio asmens steigimo dokumentams ar protingumo bei sąžiningumo principams (CK 2.82 str. 4 d.) bei kad atsakovas ieškovui neperdavė dalies bendrojo naudojimo patalpų. Sutartis yra teisėta, ja yra išreikšta tinkama šalių valia, šalys suprato Sutarties sąlygas ieškovas priėmė panaudos pagrindais jam suteiktas patalpas, daugiau kaip šešis metus naudojosi patalpomis, , todėl ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.