- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-27
- Bylos Nr.
- A-986-525/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01346-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
- Pareiškėjas
- V. D.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo rezoliucijos dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) (toliau – ir Sprendimas) rezoliucijos 2 dalį bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be pareiškėjo sutikimo.
2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria atmesta jo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalis. Paaiškino, kad Administracija pareiškėjui, dirbančiam Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje, skiria padidintą dėmesį, prieš jį naudoja tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenis, dėl tokių Administracijos veiksmų jau yra pradėta administracinė byla Nr. eI-2163-331/2017. Administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo 2015 m. gruodžio 8 d. stebėti ir fiksuoti tarnybinio automobilio OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo, stovėjimo ir kitus duomenis (pvz., nebuvo atliekamas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas, o Administracijai nesuteikta teisė vykdyti kriminalinę žvalgybą). Tai, kad Administracija daug kartų prieš pareiškėją ir kitus asmenis naudojo tarnybiniuose automobiliuose įdiegtą vaizdo stebėjimo ir garso įrašymo įrangą, siekdama susidoroti su vadovams neįtinkančiais valstybės tarnautojais, pareiškėjas Inspekcijai buvo nurodęs ir anksčiau, Administracijos daromus pažeidimus Inspekcija konstatavo dar 2013 metais. Pareiškėjo teigimu, jam ir jo kolegai S. P. 2016 m. spalio 26 d. inkriminuotas tarnybinis nusižengimas grindžiamas neteisėtai surinkta vaizdo ir garso medžiaga, kuri buvo renkama korupcijos prevencijos tikslais (nepaisant to, kad Administracija Inspekcijai buvo nurodžiusi, jog gauti duomenys nebus naudojami korupcijos prevencijos tikslais), be to, šie duomenys buvo lengvai prieinami visiems Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojams. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis Inspekcijai buvo pateikęs kelis skundus, tačiau Sprendimas kažkodėl buvo priimtas tik dėl 2016 m. gruodžio 12 d. skundo, ir tai pareiškėjui kėlė įtarimus, jog galbūt Inspekcija dangsto neteisėtus Administracijos veiksmus. Pabrėžė, kad Administracija surinktus duomenis naudoja visai ne tais tikslais, kurie yra deklaruojami, o siekdama stebėti ir kontroliuoti savo darbuotojus, taip pažeisdama proporcingumo principą, darbuotojo teisę į privatumą darbe, darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kiekvienas ekipažas patruliuoja jam priskirtame sektoriuje, todėl, siekiant operatyviai reaguoti į pranešimus, administracijai niekada nereikėjo susisiekti su visais mieste esančiais ekipažais telefonu ir nustatyti jų buvimo vietą (t. y. arčiausiai esantį ekipažą), į įvykio vietą visada siunčiamas tik tame sektoriuje dirbantis ekipažas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Administracija tvirtino, kad apie tai, jog Viešosios tvarkos skyriaus tarnybiniuose automobiliuose yra sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga ir teikiama geografinės padėties nustatymo paslauga, nuo paslaugos teikimo pradžios 2013 metais iki pabaigos 2015 m. gruodžio mėn. visi darbuotojai buvo ne kartą informuoti. Geografinės padėties nustatymo įranga buvo sumontuota siekiant efektyviai valdyti mieste esančias Viešosios tvarkos skyriaus pajėgas, užtikrinti viešąją tvarką operatyviai reaguojant į gautus signalus apie daromus pažeidimus, taip pat suteikti neatidėliotiną pagalbą skyriaus darbuotojams, jeigu pastarieji dėl susiklosčiusių įvykių, grėsmės ar pavojaus negali patys identifikuoti savo buvimo vietos. Asmens duomenys buvo tvarkomi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punkte įtvirtintais pagrindais, nepažeidžiant šio įstatymo nuostatų. Administracijos nuomone, pareiškėjo teiginiai, jog tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenys buvo naudojami neteisėtam pareiškėjo sekimui ar kontrolei, tėra jo subjektyvus vertinimas, kuris neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad surinkti duomenys buvo prieš jį neteisėtai panaudoti. 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas pamainos pabaigoje pats įteikė užpildytą patikrintų automobilių sąrašą ir tik tuomet Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas jo pasiteiravo, kodėl jis atliko daug mažiau neeksploatuojamų automobilių patikrinimų nei kiti darbuotojai. Pats pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. pagal pateiktą sąrašą patikrino daug daugiau neeksploatuojamų automobilių. Administracijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas savivaldybės vidiniame tinkle rado geografinės padėties nustatymo vaizdo įrašus, savaime nereiškia, kad šie įrašai prieš jį buvo panaudoti neteisėtai, o Inspekcija pagrįstai nekonstatavo pažeidimų 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu. Administracija atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas jai nėra pateikęs rašytinio ir teisiškai motyvuoto nesutikimo, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, arba kreipęsis dėl jo asmens duomenų tvarkymo nutraukimo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. D. skundą.
Šalies argumentai
8. Teismas apžvelgė pareiškėjo anksčiau Inspekcijai teiktų skundų (2015 m. liepos 14 d. ir 2016 m. spalio 24 d.) turinį. Pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją su skundu, kuriame nurodė, kad 2015 m. gruodžio 8 d. vykdė savo tiesiogines pareigas, t. y. dirbo su užduotimis bei pagal budėtojų sudarytą sąrašą tikrino neeksploatuojamus automobilius. Baigus darbą, pareiškėjui paskambino Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas D. M., kuris paklausė, kodėl pareiškėjas patikrino tik 8 automobilius ir ką jis veikė visą dieną. Pareiškėjas atsakė, kad ką jis veikė visą dieną yra filmuojama ir fiksuojama naudojant tarnybiniuose automobiliuose įmontuotą įrangą. Vėliau pareiškėjas pamatė savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašą, iš kurio matyti 2015 m. gruodžio 8 d. išklotinė apie tikrinamus neeksploatuojamus automobilius, taip pat tarnybiniame automobilyje sumontuotos vietos indentifikavimo sistemos (GPS) „Akis“ įrangos duomenų išklotines, iš kurių matyti kaip buvo sekamas 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjo visos dienos darbas, t. y. kur važiavo, kur stovėjo ir t. t. Pareiškėjo nuomone, tokie asmens sekimai (persekiojimai) gali būti vykdomi tik prieš nusikaltėlius, ši veikla nėra viešosios tvarkos užtikrinimas. Visi šie duomenys surinkti neturint juridinio pagrindo, t. y. dėl pareiškėjo nebuvo pradėtas joks tyrimas.
9. Administracija 2017 m. sausio 5 d. raštu Nr. A51-302/17(3.3.4.7-TD2) pateikė Inspekcijai 2016 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 2R-8045(2.13) prašytą informaciją:
9.1. Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus tarnybiniuose automobiliuose šiuo metu nėra sumontuota tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga. Administracija 2012 m. gruodžio 19 d. pasirašė Radijo ryšio ir vietos identifikavimo paslaugų bei specialiosios kompiuterinės ir vaizdo įrašymo įrangos pirkimo sutartį Nr. A64-196(3.10.22-SM), pagal kurią paslaugos tiekėjas skyriaus tarnybiniuose automobiliuose sumontavo tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įrangą ir sutarties galiojimo laikotarpiu teikė skyriaus tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo paslaugą. Sutarties pasirašymo tikslas – užtikrinti savivaldybės teritorijos gyventojų ir svečių saugumą, viešąją tvarką, vykdyti akcijas, prevencinius projektus, įgyvendinti kitas priemones, didinančias asmenų ir jų turto saugumą, kad būtų tinkamai vykdomos skyriaus funkcijos ir, esant galimybei, operatyviai reaguojama į pranešimus apie tikėtinus teisės pažeidimus;
9.2. 2012 m. gruodžio 19 d. sutartis Nr. A64-196(3.10.22-SM) galiojo iki 2015 m. gruodžio 19 d. Sutarčiai pasibaigus, geografinės padėties nustatymo įranga skyriaus tarnybiniuose automobiliuose buvo išmontuota;
9.3. Kadangi tarnybiniuose automobiliuose veikusi geografinės padėties nustatymo įranga buvo sumontuota siekiant efektyviai valdyti mieste esančias skyriaus pajėgas ir taip užtikrinti viešąją tvarką, operatyviai reaguojant į gautus signalus apie daromus pažeidimus, o pagal ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalį tokiu atveju nėra privalu apie geografinės padėties nustatymo įrangos diegimą skyriaus tarnybiniuose automobiliuose skyriaus darbuotojus informuoti raštu, skyriaus darbuotojai buvo informuoti žodžiu;
9.4. Geografinės padėties nustatymo įranga skyriaus tarnybiniuose automobiliuose gali būti panaudota ir kitoms funkcijoms atlikti, viena svarbiausių iš jų – suteikti neatidėliotiną pagalbą skyriaus darbuotojams, jeigu pastarieji, vykdydami tarnybinę užduotį ir užtikrindami viešąją tvarką, dėl susiklosčiusių įvykių, grėsmės ar pavojaus negali patys identifikuoti savo buvimo vietos;
9.5. Geografinės padėties nustatymo įranga savaime yra ir tarnybinės etikos pažeidimų prevencinė priemonė, o tokia įranga surinkti duomenys gali būti panaudojami tiriant tarnybinės etikos nusižengimo atvejus. Ir nors tokį surinktų duomenų panaudojimą numato ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalis, bet pagrindinis tokios sistemos tikslas yra efektyviai valdyti skyriaus pajėgas kartu užtikrinant viešąją tvarką;
9.6. Administracija 2016 m. gruodžio 16 d. pasirašė sutartį Nr. A64-145/16(3.10.22-TD2) dėl bendrojo judriojo radijo ryšio ir vietos identifikavimo paslaugų pirkimo. Nors geografinės padėties nustatymo įrangos įrengimo skyriaus tarnybiniuose automobiliuose pagrindinis tikslas liko tas pats, tačiau bus parengtas tvarkos aprašas, su kuriuo visi skyriaus darbuotojai bus supažindinti pasirašytinai, bei bus raštu informuoti apie teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys;
9.7. Administracija neturi duomenų apie tai, kad skyriaus darbuotojas V. D. žodžiu, raštu ar kita forma buvo kreipęsis į Administraciją dėl jo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga, tvarkymo;
9.8. Administracija laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nebuvo pradėjusi drausminių nusižengimų tyrimo procedūrų dėl pareiškėjo, remdamasi skyriaus tarnybinių automobilių geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuota informacija.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl garso ir vaizdo įrašų naudojimo, nes vaizdo ir garso įrašymo įrangos tarnybiniuose automobiliuose sumontavimo teisėtumas bei naudojant tokią įrangą gautų vaizdo ir garso duomenų tvarkymas tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais nebuvo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo Inspekcijai dalykas, todėl skundžiamame Sprendime šiuo klausimu nepasisakyta. Teismas nurodė nepasisakysiantis dėl pareiškėjo argumentų ir pateiktų dokumentų, susijusių su vaizdo ir garso įrašymo įranga tarnybiniuose automobiliuose, nes šie duomenys nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku. Ginčas šioje byloje yra tik dėl pareiškėjo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimo drausminių nusižengimų tyrimo tikslais, nes būtent šioje dalyje Inspekcija atmetė pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą.
12. Teismas sutiko su Inspekcijos pozicija, jog pareiškėjas visiškai nepagrindė objektyviais įrodymais, kad minėtieji duomenys būtų prieš jį kaip nors naudojami drausminių nusižengimų tyrimo tikslais. Tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi (duomenis tvarkyti reikia dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas). Teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų persekiojamas dėl duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, prieš jį panaudojimo. Konstatuota, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimo rezoliucijos 2 dalį.
13. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administraciją nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be jo sutikimo, pažymėdamas, jog ADTAĮ suteikia teisę tvarkyti asmens duomenis siekiant apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus, taip pat įgyvendinant įgaliojimus, suteiktus savivaldybės institucijai bei dėl teisėto intereso (5 str. 1 d. 4–6 p.), o duomenų subjektas gali nesutikti, jog būtų tvarkomi jo asmens duomenys (23 str. 1 d. 4 p.), tačiau nesutikimas turi būti išreikštas raštu duomenų valdytojui ir būti teisiškai pagrįstas (27 str. 2 d.). Įrodymų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Administraciją su rašytiniu ir teisiškai motyvuotu nesutikimu, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, nepateikta, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pastarąjį pareiškėjo reikalavimą.
III.
14. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą, panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) rezoliucijos 2 dalį, išnagrinėti arba įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją pakartotinai išnagrinėti jo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą, atsižvelgiant į pareiškėjo išdėstytus argumentus, atkreipti dėmesį į tai, kad ginčo teisiniai santykiai sudaro įrangos ir asmens duomenų panaudojimą darbo santykiuose, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 ir 417 straipsniais, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo ieškinio dalyku ir pagrindu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai identifikavo ginčo teisinį santykį, nebuvo aktyvus, netyrė ir nevertino įrodymų bei nepasisakė dėl ginčo esmės. Teigia, kad ginčas kilo ne dėl tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įrangos duomenų naudojimo tarnybinių (drausminių) nusižengimų tyrimo tikslu, o dėl šių duomenų naudojimo teisėtumo apskritai. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde pats buvo nurodęs, jog prieš jį nebuvo pradėtas joks tyrimas. Ginčas kilo dėl vietos identifikavimo įrangos (GPS) „Akis“ duomenų neteisėto naudojimo 2015 m. gruodžio 8 d. stebint pareiškėją (taip pat kitus darbuotojus), fiksuojant, laikant, naudojant ir nutekinant jo duomenis. Teismas ir Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad Inspekcija iš Administracijos gavo ne visus prašytus duomenis, pavyzdžiui, kur ir kiek laiko saugomi duomenys, kokie asmenys turi teisę susipažinti su šiais duomenimis. Pareiškėjo asmens duomenų rinkimas 2015 m. gruodžio 8 d. nebuvo pagrįstas nei vienu iš ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nei kitais teisėtais kriterijais, o savivaldybei nesuteikti įgaliojimai vykdyti kriminalinę žvalgybą, taigi, Administracija veikė viršydama jai suteiktus įgaliojimus, o pareiškėjas buvo neteisėtai persekiojamas. Inspekcija Sprendime nepagrįstai nekonstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki sprendimo priėmimo dienos naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą užfiksuota informacija nesudarė pareiškėjo teisių pažeidimo, bei rezoliucijos 2 dalyje konkrečiai neįvardijo, kokius pareiškėjo argumentus atmeta. Pareiškėjas pakartoja, kad Administracija siekia ir vykdo visai kitus duomenų tvarkymo tikslus nei deklaruojamieji, tikrasis siekis – kontroliuoti bei persekioti darbuotojus. Byloje nėra duomenų, kuo deklaruojami tikslai (viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas) pasireiškė stebint pareiškėjo darbą 2015 m. gruodžio 8 d., o iš geografinės padėties nustatymo įrangos duomenų nėra galimybės nustatyti pareiškėjo darbo apimtis. Pareiškėjo atlikto darbo apimtis galėjo būti nustatyta iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašo, nes, atlikus neeksploatuojamo automobilio patikrinimą, patikrinimo rezultatai tą pačią akimirką suvedami į šią sistemą, todėl nebuvo poreikio tikrinti pareiškėjo judėjimo maršrutą ir kt. Pareiškėjas pakartoja ir tai, jog, siekiant operatyviai reaguoti į gautus pranešimus, nebūdavo būtina telefonu susisiekti su visais mieste esančiais ekipažais, nes į iškvietimą siunčiamas tik atitinkamame sektoriuje dirbantis ekipažas. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju Inspekcija nepagrįstai nekonstatavo ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimo bei priėjo neteisingą išvadą, kad naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą iki 2015 m. gruodžio 19 d. gautų Administracijos darbuotojų (įskaitant pareiškėją) asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Inspekcija pažymi, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde nekėlė klausimo dėl to, kad kažkas galbūt neteisėtai perdavė jam tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotus duomenis. Paaiškina, kad Inspekcija, įvertinusi naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą gautų asmens duomenų tvarkymo tikslus bei tai, kad geografinės padėties nustatymo įranga buvo įdiegta tarnybiniuose automobiliuose, kuriuos Administracijos darbuotojai naudoja darbo funkcijoms vykdyti, padarė išvadą, kad naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą iki 2015 m. gruodžio 19 d. gaunamų asmens duomenų tvarkymas atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų (t. y. asmens duomenys tvarkomi dėl teisėto intereso). Kadangi Inspekcija neturėjo duomenų, kad Administracija 2015 m. gruodžio 1–19 d. surinktų duomenų pagrindu buvo pradėjusi drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl pareiškėjo, pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundas dalyje dėl jo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, naudojimo drausminių nusižengimų tyrimo tikslais buvo atmestas. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog neaišku, kurioje dalyje jo skundas atmestas, kadangi Sprendimo rezoliucijos 1 dalyje aiškiai nurodyta, kurie pažeidimai konstatuojami, o pareiškėjo nurodyti faktai, dėl kurių pažeidimai nenustatyti, atsispindi ir Sprendimo dėstomojoje dalyje.
18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Administracija apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo turinį. Pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia naujus reikalavimus, t. y. reikalavimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėti arba įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundą iš naujo, taip pat vadovautis Civilinio proceso kodekso 414 ir 417 straipsniais. Tačiau matyti, kad pareiškėjas nebepalaiko savo reikalavimo įpareigoti Administraciją nenaudoti tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos įrangos duomenų prieš pareiškėją be jo sutikimo. Toliau Administracija iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo asmens duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, rinkimo ir tvarkymo 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi (dėl teisėto intereso), o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo persekiojamas dėl duomenų, surinktų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, prieš jį panaudojimo, taigi, nėra pagrindo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3R-154(2.13-1) (I t., b. l. 7–13) rezoliucijos 2 dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Administracija jo asmens duomenis rinko ir tvarkė ne tais tikslais, kurie deklaruojami, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apsibrėžė administracinės bylos ribas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
24. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skunde (I t., b. l. 23–24) atsakovui nurodė, kad jis 2015 m. gruodžio 8 d. atliko tarnybinę užduotį – tikrino neeksploatuojamus automobilius. Baigus darbą, pareiškėjui paskambino Viešosios tvarkos skyriaus Budėtojų poskyrio vedėjas, kuris paklausė, kiek pareiškėjas patikrino neeksploatuojamų automobilių, kodėl patikrino tik 8 ir ką jis visą dieną veikė. Pareiškėjas atsakė, kad tai, ką jis visą dieną veikė, filmuojama ir fiksuojama tarnybiniame automobilyje sumontuota įranga. Vėliau pareiškėjas pamatė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sistemos duomenų išrašą, kuriame nurodyta, kaip buvo tikrinami neeksploatuojami automobiliai 2015 m. gruodžio 8 d., bei tos pačios dienos pareiškėjo geografinės vietos nustatymo duomenis, surinktus per vietos identifikavimo sistemą (GPS) „Akis“. Pareiškėjas išreiškė poziciją, kad tokie sekimai gali būti vykdomi tik prieš nusikaltėlius, sankcionuoti, šie duomenys buvo surinkti be teisinio pagrindo, nes joks tyrimas prieš pareiškėją nebuvo pradėtas. Toliau pareiškėjas akcentavo, jog surinkti duomenys gali būti panaudoti tarnybinio nusižengimo tyrimui iniciuoti.
26. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta: 1) pripažinti pagrįsta pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisės būti informuotam apie savo asmens duomenų tvarkymą, numatytos ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalyje, ir teisės nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, numatytos ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo bei dėl ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo, iki 2015 m. gruodžio 19 d. naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą; 2) atmesti kitą pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. skundo dalį; 3) apie nustatytus pažeidimus informuoti Administraciją; 4) apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. Pareiškėjas ginčą kelia tik dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš Sprendimo rezoliucinės dalies, ypač ją vertinant Sprendime išdėstytų motyvų visumoje, yra aišku, kuriuos pareiškėjo argumentus atsakovas pripažino pagrįstais, o kuriuos atmetė.
27. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovo išvada, kad Administracija, naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu asmens duomenis rinko ir tvarkė nepažeisdama jo teisių. Be to, pareiškėjo teigimu, šie jo asmens duomenys buvo nutekinti. Pareiškėjas savo įsitikinimą, kad minėti jo asmens duomenys buvo renkami ir tvarkomi neteisėtai, iš esmės sieja su šių duomenų rinkimo ir tvarkymo tikslu, t. y. mano, kad tokie duomenys gali būti renkami tik sankcionuotai, prieš nusikaltėlius, o ginčo atveju prieš pareiškėją nebuvo pradėtas joks (be kita ko, tarnybinio nusižengimo) tyrimas. Pareiškėjas taip pat remiasi teoriniais pasvarstymais, jog surinkti duomenys gali būti panaudoti tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, bei tvirtina, kad surinkti duomenys realiai naudojami ne tuo tikslu, kuris deklaruojamas, o siekiant kontroliuoti ir persekioti darbuotojus.
28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo minimo ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos duomenų subjekto teisės, 2 dalyje – išimtys, kai šios teisės gali būti ribojamos, o ne asmens duomenų tvarkymo pagrindai, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi nesant ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje išvardytų kriterijų, atmestinas. Kaip minėta, Inspekcija jau yra konstatavusi, kad pareiškėjo kaip duomenų subjekto teisės, pavyzdžiui, teisė žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą (ADTAĮ 23 str. 1 d. 1 p.), ginčo laikotarpiu buvo pažeistos ir tai nesuderinama su ADTAĮ 3 straipsnio 1 dailes 2 punkto reikalavimais („Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų [...] tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai“). Inspekcija taip pat pripažino Administraciją pažeidus ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo; minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.), t. y ginčo laikotarpiu Administracija neturėjo patvirtinusi asmens duomenų tvarkymo taisyklių ar kito dokumento, kuriame būtų nurodomas asmens duomenų saugojimo duomenų bazėje(-se) ir duomenų bazės(-ių) archyve terminas(-ai) ir veiksmai, kurie atliekami pasibaigus šiam terminui, taip pat asmens duomenų teikėjai ir gavėjai, asmens duomenų gavimo ir teikimo tvarka bei kt. (Bendrųjų reikalavimų organizacinėms ir techninėms asmens duomenų saugumo priemonėms, patvirtintų Inspekcijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1T-71(1.12) (2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1T-74(1.12.E) redakcija), 8 p.). Pastebėtina, jog kadangi pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo asmens duomenų nutekinimo yra susijusios pirmiausiai su tuo, kad Administracija nebuvo aiškiai apibrėžusi asmenų rato, galinčio pasiekti ir tvarkyti asmens duomenis, surinktus naudojant geografinės padėties nustatymo įrangą, taip pat tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog šiuos duomenis būtų pasiekę asmenys, nesantys Administracijos tarnautojais, nėra pagrindo pareiškėjo argumentus apie duomenų nutekinimą vertinti atskirai nuo ADTAĮ 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar Administracija turėjo teisinį pagrindą tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis ginčo laikotarpiu, todėl dėl kitų pareiškėjo argumentų plačiau nepasisakytina.
29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su asmens duomenų tvarkymo pagrindais, sąlygomis, pažymi, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų tvarkymą, dėl kurio gali būti pažeistos žmogaus teisės, ypač teisė į privatų gyvenimą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į konstitucines nuostatas, tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus. Teisę į privataus gyvenimo apsaugą užtikrina konstitucinės nuostatos, visų pirma – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad laisvė gauti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (2011 m. birželio 9 d. nutarimas).
30. Europos Sąjungos kontekste svarbi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 8 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą (1 d.); tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi (2 d.); nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių (3 d.). Pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, susijęs su duomenų apsauga, yra 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (galiojo iki 2018 m. gegužės 24 d.). Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, jog valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi.
31. Teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijai įtvirtinti ADTAĮ 5 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1 ir 2 dalyse. Atsakovas asmens duomenų, gautų naudojant tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinės padėties nustatymo įrangą, rinkimo ir tvarkymo 2015 m. gruodžio 1–19 d. laikotarpiu teisėtumą grindė ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu – reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 95/46/EB 7 straipsnio f punkte įtvirtintas analogiškas numatytajam ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalie 6 punkte asmens duomenų tvarkymo pagrindas – tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kurioms atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai.
32. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Inspekcijos pozicija, jog tarnybiniuose automobiliuose sumontuota geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuotos informacijos tvarkymas darbo organizavimo tikslais gali būtų pateisinamas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijumi. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių Administracijos nurodyti duomenų tvarkymo tikslai – viešosios tvarkos užtikrinimas, darbo organizavimo ir pajėgų valdymo efektyvumas, neatidėliotinos pagalbos Administracijos darbuotojams kilus grėsmei suteikimas – negalėtų būti prilyginti teisėtam interesui, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo kaip duomenų subjekto interesai yra svarbesni. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo asmens duomenys yra tvarkomi ne tuo tikslu, kurį deklaruoja Administracija, o siekiant jį persekioti ir kontroliuoti, pastebėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir patvirtino pats pareiškėjas, byloje nėra duomenų, kad tarnybiniuose automobiliuose sumontuotos geografinės padėties nustatymo įranga užfiksuoti pareiškėjo asmens duomenys būtų buvę panaudoti prieš jį, pavyzdžiui, pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėjo įsitikinimas, kad jo asmens duomenų (konkrečiai – jo naudojamo tarnybinio automobilio geografinės padėties, maršruto ir kt.) rinkimas ir tvarkymas, nesant pradėto ikiteisminio ar kitokio tyrimo arba kriminalinės žvalgybos, savaime neteisėtas, yra grindžiamas tik subjektyvia jo nuomone, todėl laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijama Sprendimo dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo skundą.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.