Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-736-478-2014

Teisėja Irmutė Kliučinskienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01171-2013-5

2014 m. lapkričio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, 263 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2(dvejiems) metams;

- pagal BK 263 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 24 (dvidešimt keturioms) paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir laikytinas nuteistu 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio faktinio vykdymo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme ir suėmime, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. sausio 13 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir registravimasis policijos įstaigoje – paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas A. B. nuosprendžio neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 18 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), Alytuje, neteisėtai, turėdamas tikslą perduoti E. Ž., iš A. B. už 20 litų, kuriuos jam davė E. Ž., įgijo tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne daugiau kaip 0,5 g ir ne mažiau kaip 0,1540 g kanapių dalių, kurios, vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 (sąrašas Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams”) yra narkotinė medžiaga, šią narkotinę medžiagą neteisėtai nugabeno prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, kur šią narkotinę medžiagą, t. y. ne mažiau kaip 0,1540 g kanapių dalių neteisėtai perdavė E. Ž., tuo pačiu metu, už E. Ž. jam duotus pinigus – 20 litų, narkotinių medžiagų įgijimui, iš A. B. įgijęs ne mažiau kaip 0,1540 g kanapių dalių, kurios vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 (sąrašas Nr.1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams”) yra narkotinė medžiaga, turėdamas savo žinioje šią E. Ž. nupirktą narkotinę medžiagą – kanapių dalis ir ją gabendamas E. Ž., nenustatytą dalį šios narkotinės medžiagos – kanapių dalių be E. Ž. žinios nusisėmė sau, tokiu būdu ją pasisavino.

Taip pat, jis, turėdamas tikslą pats vartoti narkotinę medžiagą, 2013 m. gruodžio 12 d. apie 17.00 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini), iš A. B. neteisėtai įgijo nedidelį kiekį – 0,346 g kanapių (ir jų dalių), kurios vadovaujantis 2000-01-06 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 (sąrašas Nr.1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams”) yra narkotinė medžiaga, šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno iki Alytuje esančio (duomenys neskelbtini) namo, kuomet 2013-12-12 17.00 val., policijos pareigūnams pareikalavus, šią narkotinę medžiagą jiems pateikė.

A. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-06-26 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio l dalį ir jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, paskirti 1 mėn. arešto bausmę, į bausmės laiką įskaičiuojant laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime, bei laikyti A. B. atlikusiu bausmę. Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-06-26 nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu pagal BK 263 straipsnio l dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

BK 269 straipsnio l dalyje įtvirtina, kad XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, 2 dalis numato, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekių dydis nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojų, paties nuteistojo parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimo aplinkybes ir A. B. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 263 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurių nebūtų ištyręs pirmosios instancijos teismas ir kurios galėtų nulemti kitokį A. B. įvykdytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. B. nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos ir jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 263 straipsnio 1 dalį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Tesėtais būdais gauti įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą.

Apeliantas įsitikinęs, kad jo veika dėl narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir perdavimo E. Ž. neteisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes jis neturėjo tikslo platinti, o tik turėdamas tą patį tikslą kaip E. Ž. – įgyti kanapių asmeniniam vartojimui – padėjo pastarajam įsigyti narkotinių medžiagų, kurias ir pasidalijo tarpusavyje, todėl ši veika turėtų būti perkvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalį.

BK 260 straipsnio1 dalis numato atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba už pardavimą ar kitokį platinimą.

Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims, todėl tai, ar kaltininkas dėl savo veikos turi kokio nors pelno, veikos kvalifikavimui esmės neturi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-36/2009, 2K-75/2009).

Nuteistasis A. B. patvirtino, kad A. B. spalio mėn. už 20 Lt pardavė vieną dozę kanapių, pastarasis sakė, kad narkotikus perka sau.

Taigi, byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu nustatyta, kad E. Ž., norėdamas įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau nežinodamas iš kur, kreipėsi į A. B., nes pažinojo jį kaip asmenį, vartojantį narkotines priemones. Tuo tarpu A. B., žinodamas, kad A. B. platina narkotines priemones, sutiko E. Ž. už iš jo gautus pinigus nupirkti prašomų kanapių, tikėdamasis dalį šios narkotinės priemonės pasisavinti. A. B. už iš E. Ž. gautus pinigus jam nupirkdamas iš A. B. narkotinę medžiagą ir ją perduodamas E. Ž., taip ją platino. A. B. veikė pagal iš anksto suderintą susitarimą, kad įgytą narkotinę medžiagą perduos kitam asmeniui, o tai visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką vertinant, ar asmuo turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Beje, iš išdėstytų aplinkybių aišku, kad A. B. vis dėlto turėjo ir tam tikrą naudą, kadangi, kaip nurodė pats nuteistasis, jis jau iš anksto tikėjosi dalį E. Ž. nupirktų narkotinių medžiagų pasisavinti savo reikmėms, ir tai padarė.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokio tikslo kartu su E. Ž. suvartoti įsigytas medžiagas A. B. nebuvo numatęs ir neturėjo. Dalintis įsigytomis narkotinėmis medžiagomis nebuvo numatęs ir E. Ž.. Kaip matyti iš šių asmenų parodymų, E. Ž. perėmus iš A. B. narkotines medžiagas, jie išskyrė ir kiekvienas nuėjo savo tikslais. A. B. netgi nuslėpė nuo E. Ž., jog paėmė sau dalį jam nupirktų kanapių dalių, taigi, nebuvo jokio susitarimo narkotinę medžiagą įsigyti bendram abiejų asmenų asmeniniam vartojimui.

A. B., tikėdamasis dalį narkotinių medžiagų pasisavinti bei žinodamas, kad E. Ž. pats nežino, kur šių medžiagų nusipirkti, už E. Ž. pinigus pirkdamas jam šias medžiagas ir jas jam perduodamas, suvokė, kad tokiu būdu platina narkotines medžiagas, ir to siekė.

Tai, kad byloje nėra duomenų, kad A. B. anksčiau būtų užsiėmęs narkotinių medžiagų platinimu, ar tai, kad E. Ž. perdavė nedidelį jų kiekį, nėra aplinkybės, paneigiančios byloje nustatytą platinimo faktą ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Byloje aiškiai nustatyta, kad narkotines priemones A. B. įgijo tam, kad jas perduotų E. Ž., o tai, jog tai buvo tik vienkartinis veiksmas ir nedidelis narkotinių medžiagų kiekis, įvertinta skiriant A. B. bausmę.

Esant aptartoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo A. B. veiką vertinti kitaip, nei pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistojo veiksmai kvalifikuoti teisingai ir tenkinti apeliacinio skundo šioje dalyje nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su kitu apeliacinio skundo reikalavimu – išteisinti A. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 263 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje.

Apelianto nuomone, byloje nėra surinkta duomenų apie BK 263 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyką, o teismo išvados apie pasisavintą medžiagos rūšį, kiekį ir savybes yra grindžiamos tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

BK 263 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pavogė, užvaldė apgaule (sukčiavimas) arba pasisavino jam patikėtas ar jo žinioje buvusias narkotines ar psichotropines medžiagas.

Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybės santykius, į svetimą turtą – kitam asmeniui priklausančias narkotines ar psichotropines medžiagas. Tačiau tai specifinis objektas, nes jų apyvarta yra ribota ir griežtai reglamentuota teisės aktais arba iš viso uždrausta. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos gali priklausyti ne tik asmenims, turintiems specialius, teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus, jas gaminti, įvežti, naudoti gydymo tikslais, moksliniams tyrimams ar kitokiais teisėtais tikslais. Todėl šios medžiagos gali priklausyti ir asmeniui, kuris jas pasidarė pats ar nelegaliai įsigijo iš kitų asmenų. Taigi, nusikaltimo dalyku gali būti tiek teisėtai, tiek ir neteisėtai turimos nuosavybės teise ar valdomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.

BK 263 straipsnio 1 dalyje numatyta veika įvykdoma alternatyviais veiksmais pavagiant, užvaldant apgaule ar pasisavinant asmeniui patikėtas ar jo žinioje buvusias narkotines ar psichotropines medžiagas – kilti atsakomybei pakanka konstatuoti įvykdžius bet kuriuos vienus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju A. B. pagal BK 263 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad turėdamas savo žinioje E. Ž. nupirktą narkotinę medžiagą – kanapių dalis ir ją gabendamas E. Ž., nenustatytą dalį šios narkotinės medžiagos – kanapių dalių be E. Ž. žinios nusisėmė sau, tokiu būdu ją pasisavino.

Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pasisavinimas baudžiamosios teisės požiūriu suprantamas, kai kaltininkui šios medžiagos buvo patikėtos saugoti, ar kitaip teisėtai valdyti, tačiau jis jas pasisavino. Tai yra, privalėjo grąžinti, tačiau to nepadarė, pvz. kaltininkas jas suvartojo, pardavė ar kitaip išplatino kitiems asmenims. Būtent, kai kaltininkas savo žinioje turimas ar saugomas narkotines ar psichotropines medžiagas užvaldo, pradeda su jomis elgtis kaip su savo turtu.

Kaip jau aptarta anksčiau, liudytojas E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2013-10-18 paprašė savo pažįstamo A., kurio pravardė „U.“ nupirkti „žolės“. A. B. nuosekliai viso proceso metu teisme pripažino, kad 2013-10-18 pagal E. Ž. prašymą nupirkęs už pastarojo duotus pinigus – 20 litų – narkotinės medžiagos „žolės“ , kurios buvo 0,5 gramo, ir ją nešdamas E. Ž., dalį „žolės“, apie pusę kiekio, nusiėmė sau, o kitą atidavė E. Ž.. Apie tai, kad dalį narkotinės medžiagos pasiėmė sau, E. Ž. nieko nesakė.

Taigi, liudytojo ir nuteistojo parodymai patvirtina, kad A. B. narkotinę medžiagą – kanapių dalis – nupirko už E. Ž. pinigus, jo prašymu ir jos buvo skirtos būtent jam, todėl tikrasis šių įsigytų narkotinių medžiagų savininkas buvo E. Ž.. A. B. E. Ž. buvo patikėjęs tik už duotus pinigus narkotines medžiagas įgyti ir pristatyti jam, tačiau nebuvo sutaręs ar leidęs dalį jų pasiimti sau. Vadinasi, A. B. dalį už E. Ž. pinigus nupirktos narkotinės medžiagos – kanapių dalių – pasiimdamas sau, šią medžiagą pasisavino neteisėtai.

Apeliaciniame skunde ginčijama, kad byloje nenustatyta, jog iš E. Ž. buvo pasisavinta būtent narkotinės medžiagos bei jų rūšis, tačiau su tuo negalima sutikti. Pažymėtina, kad netrukus po to, kai E. Ž. paėmė A. B. nupirktą ir atneštą „žolę“, jis buvo sulaikytas (1 t., b. l. 1) policijos pareigūnų. A. B. pats pripažino, kad jis paėmė dalį būtent tos pačios E. Ž. neštos ir jam perduotos „žolės“. Apžiūros metu pas E. Ž. buvo rastas baltos spalvos plastikinis buteliukas su užrašu „B.“, kuriame buvo augalinės kilmės, galimai narkotinės medžiagos. 2013-10-18 paėmimo protokole užfiksuota, kad iš E. Ž. paimtas buteliukas su augaline medžiaga (1 t., b. l. 13). Atlikus šios medžiagos tyrimą, 2014-02-17 specialisto išvada Nr. 11-3410(13) buvo nustatyta, kad paimta medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių dalys. Tyrimui buvo pateikta 0,1540 g kanapių dalių, jose esančio delta-9-tetrakanabinolio koncentracija yra 8,9 % (1 t., b. l. 25-26).

Kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra narkotinė medžiaga, įtraukta į „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo“, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, I sąrašą „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais“.

Priešingai nei teigia apeliantas, šios aplinkybės patvirtina, kad A. B. iš E. Ž. pasisavino būtent uždraustą apyvartoje narkotinę medžiagą – kanapių dalis.

Tai, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kokią būtent dalį jis pasisavino, neturi esminės reikšmės veikos pagal BK 263 str. 1 d. kvalifikavimui, nes šioje dalyje nėra apibrėžtas medžiagos kiekis. Kiekis svarbus tada, kai kyla abejonės dėl veikos kvalifikavimo pagal kvalifikuotą, BK 263 straipsnio 3 dalyje numatytą sudėtį, numatančią atsakomybę už didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų užvaldymą. Tačiau tokių abejonių byloje nekyla, nes tiek liudytojas E. Ž., tiek nuteistasis A. B. neneigia, kad iš viso buvo įsigyta 0,5 g kanapių dalių, o A. B. pasisavino tik dalį jų. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos), kanapių dalių didelis kiekis yra 2500 g, taigi, A. B. pasisavintas narkotinės medžiagos kiekis nesiekė didelio kiekio.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad byloje yra nustatyti visi A. B. veiką pagal BK 263 straipsnio 1 dalį dėl narkotinės medžiagos pasisavinimo kvalifikuojantys objektyvieji požymiai.

Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad pasitvirtina ir veikos subjektyviąją pusę sudaranti tyčinė kaltė ir savanaudiški motyvai. A. B. neginčija, kad pasisavino jam nepriklausančias narkotines medžiagas, nors žinojo, jog jos buvo skirtos E. Ž., taip pat nurodė, kad jau eidamas pirkti E. Ž. prašomų narkotinių medžiagų, žinojo, jog dalį jų pasiims sau, nes tik tuo tikslu ir įvykdė E. Ž. prašymą. Taigi, A. B. veikė tiesiogine tyčia, turėdamas savanaudiškus tikslus – pasisavinimu siekdamas įsigyti narkotinių medžiagų sau.

Apeliantas ginčija, kad jis nėra tinkamas šios veikos įvykdymo subjektas. Kaip matyti iš BK 263 straipsnio 1 dalies konstrukcijos, joje nėra apibrėžti kokie nors specialūs subjekto požymiai, kuriuos turėtų atitiktį šia veika kaltinamas asmuo. Svarbu, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kurių pasisavinu asmuo kaltinamas, jam buvo patikėtos arba buvo jo žinioje. Kaip minėta, ar tos medžiagos priklausė savininkui teisėtai ar neteisėtai, neturi esmės, svarbu, kad BK 263 straipsnio 1 dalyje numatyta veika kaltinamam asmeniui savininkas jas buvo patikėjęs, o kaltininkas jas pasisavino, o ši aplinkybė byloje neginčijamai nustatyta.

Apeliantas nesutinka ir dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas tvirtina, kad jo turėtas narkotinių medžiagų kiekis buvo itin mažas – 0,346 g, o tai net 17 kartų mažiau nei Rekomendacijose nustatytas nedidelis kanapių (ir jų dalių) kiekis, kuris yra 5 g, už kurią kyla baudžiamoji atsakomybė. Ginčo, kad šią narkotinę medžiagą A. B. buvo įsigijęs be tikslo parduoti ar kitaip platinti, o tik savo vartojimui, nėra, todėl nėra jokių aplinkybių, leidžiančių jo veiką kvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą.

BK 259 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

Pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį atsakomybę užtraukia neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas ar laikymas nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti.

Taigi, žiūrint formaliai, įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, t. y. ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Šios normos aiškinimas iš esmės buvo pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje Nr. 2K-7-76/2012, kurioje konstatuota, kad, sprendžiant kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Taigi, spręsdami, kurią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį, ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – teismai, vertindami padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K–306/2012).

Tačiau vien tik narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekio kriterijus nėra pakankamas administracinei ir baudžiamajai atsakomybei atskirti. Rekomendacijose nenurodžius žemutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, šis kriterijus laikytinas vienu iš galimų ir vertintinų kartu su kitais, leidžiančiais nustatyti didesnį arba mažesnį padarytos veikos pavojingumą, kurių visumos vertinimo svarba akcentuota ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Sutiktina su apeliantu, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-76/2012).

Visgi pastebėtina, kad ATPK 44 straipsnio 1 dalis numato daug siauresnį ratą veiksmų, kuriuos padarius kyla administracinė atsakomybė – ji gali kilti tik už neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą be tikslo parduoti ar kitaip platinti. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, ne tik įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, bet ją ir gabeno iki Alytuje esančio (duomenys neskelbtini) namo, kuomet, policijos pareigūnams pareikalavus, šią narkotinę medžiagą jiems pateikė. Tai, kad ne mažiau kaip 0,346 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – ne tik įgijo, bet ją ir gabeno, neneigė ir pats nuteistasis A. B..

A. B. nurodė, kad kanapių įsigijo iš A. B., gyvenančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, ir nešėsi jas į namus (gyvena (duomenys neskelbtini), Alytuje), tačiau pakeliui, nepasiekus tikslo, prie (duomenys neskelbtini) namo, buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kuriems pareikalavus, jis pateikė įsigytą narkotinę medžiagą.

Specialisto išvada 2013-12-30 Nr. 140-(6544)-IS1-7114 nustatyta, kad augalinės kilmės medžiaga iš folijos lankstinuko, kurį pateikė A. B. 2013-12-12, yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurių masė yra 0,346 g (1 t., b. l. 113-114). Specialisto išvada 2014-05-09 Nr. 140-(2251)-IS1-2480 patvirtina, kad tyrimui pateikta augalinės kilmės medžiaga, paimta iš A. B., yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios delta –9-tetrahidrokanasbinolio koncentracija yra 4,5 procento (2 t., b. l. 189-190). O kaip jau minėta, kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra narkotinė medžiaga, įtraukta į „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo“, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, I sąrašą „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais“.

Teismų praktikoje gabenimu laikomas psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant juos didesniais nuotoliais (pavyzdžiui, iš miesto į kaimą, iš vieno miesto į kitą miestą, iš gatvės į gatvę ir pan.). Šiuo atveju, A. B. įsigytas savo reikmėms narkotines medžiagas nešėsi iš pardavėjo į savo namus, esančius visai kitoje Alytaus miesto vietoje, kur ruošėsi šią medžiagą suvartoti. Nuteistasis įsigytų kanapių ir jų dalių nesinešiojo su savimi sau suvartoti, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, o tikslingai gabeno iš įsigijimo vietos į kitą vietą – savo namus, tačiau tikslo nepasiekė dėl to, kad pakeliui buvo sulaikytas, todėl toks narkotinių medžiagų perkėlimas pagristai laikytinas gabenimu.

Nustatytas objektyvusis požymis – narkotinių medžiagų gabenimas eliminuoja galimybę A. B. taikyti administracinę atsakomybę. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-354/2014). Taigi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – A. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Esant aptartoms aplinkybėms, A. B. už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atlikus išsamų bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimų ir A. B. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 2 dalį, bei išteisinti jį iš veikų, numatytų BK 263 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsnių nuostatų, atskiro ginčo šiuo klausimu nekilo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. B., išlaidas iki 2014 m. spalio 15 d. sudaro 30 litų (8,69 EUR) dydžio advokato užmokestis. Tačiau apeliacinės instancijos teisme A. B. pagal teisinių paslaugų sutartį gynė advokatė Irena Sabaitienė (3 t., b. l. 52), o ne Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas, todėl šis raštas pateiktas nepagrįstai ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.