Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. gynėjo advokato Stepono Cirtauto apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 14 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš S. V. priteista G. J. 6 112 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 28 d., apie 10-11 val., (duomenys neskelbtini), motinos E. V. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė A. R. keturis smūgius į nosį, dešinę akį, kairį paakį, viršutinę lūpą, rankų pirštų nagais padarė odos nudrėskimus dešinėje kaklo pusėje, be to, lovoje gulinčiam A. R. virve surišo kojas per kelio sąnarius, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam judėti ir gintis, pasinaudojo jo bejėgiška būkle – A. R. buvo apsvaigęs nuo alkoholio (4,19 promilės), skutimosi peiliuku „Gillette“ atliko daugiau kaip vieną pjūvį, prapjovė A. R. kapšelį ir pjaudamas bei išplėšdamas, išraudamas pašalino sėklides. Tokiu būdu S. V. padarė A. R. pjautines kapšelio žaizdas ir pašalino sėklides, nutraukė sėklinius virželius, padarė kraujosruvas kapšelyje bei dešiniojo kirkšnio kanale, užpilvaplėviniame tarpe, mažajame dubenyje šlapimo pūslės aplinkoje dešinėje pusėje, gaubtinės žarnos kylančiosios dalies pasaite ir aklosios žarnos kirmėlinės ataugos pasaitėlyje, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl sėklidžių pašalinimo, pažeidus sėklidžių arterijas ir venas, išsivysčius ūmiam išoriniam nukraujavimui, A. R. mirė, taip S. V. jį tyčia itin žiauriai nužudė.

Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog A. R. turėjo fizinių ar psichikos negalavimų ir dėl to negalėjo suprasti S. V. veikos pobūdžio. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad jis šito negalėjo suvokti dėl ligos ar sąmonės praradimo. A. R. kraujyje rasta 4,19 promilių etilo alkoholio, tačiau byloje nesurinkta jokių rašytinių įrodymų, jog S. V. specialiai jį nugirdė ir pasinaudojo jo girtumu. Pats A. R. atsisėdęs lovoje pasakė: ,,Pjauk“, todėl S. V. negalėjo suvokti, kad taip sakydamas jis yra bejėgiškos būklės ir nesuvokia, ką kalba bei ko prašo.

Specialisto išvadoje Nr. M 135/09 (03) nurodoma, jog, be pagrindinių sužalojimų, A. R. veide rasti sužalojimai galėjo būti padaryti keturiais trauminiais poveikiais, tačiau specialistas juos įvertino kaip nežymius, nereikšmingus ir sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Jie galėjo būti padaryti ir atsitrenkus. Be to, specialistas nurodė, kad nosies nugarėlės odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas dar anksčiau. Ant lavono savigynos žymių nerasta, jo rankos nesužalotos, ant jų nėra surišimo pėdsakų. Specialisto išvadoje nenurodyta, jog dėl šių nežymių sužalojimų A. R. galėjo netekti sąmonės.

Liudytojų V. V. ir R. B. parodymai patvirtina, kad ant nukentėjusiojo veido rasti kai kurie sužalojimai galėjo atsirasti nuo atsitrenkimo į kelio paviršių ar kietus bukus daiktus.

Jau minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, jog surišimo virve pėdsakai rasti tik ant vienos – dešinės – kojos kelio sąnario ir blauzdos viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Specialistas neužfiksavo jokių surišimo pėdsakų ant kairės kojos ir rankų. Tai rodo, kad A. R. kojos tarpusavyje nebuvo surištos. Be to, atliekant įvykio vietos apžiūrą nerastas daiktinis įrodymas – virvė ar panašus į ją daiktas. Tokiu būdu teismo išvada, jog S. V. sumušus A. R. ir jam surišus kojas šis buvo bejėgiškos būklės bei negalėjo priešintis, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, niekas iš liudytojų tokių aplinkybių nepatvirtino.

Nuteistasis S. V. yra įgijęs veterinaro specialybę, jam ilgą laiką teko pagal ją dirbti ūkyje, ne kartą kastruoti gyvulius. Jis žinojo, kaip tai atliekama, ir turėjo patirtį. Dėl to A. R. ne kartą prašytas jį iškastruoti, būdamas neblaivus bei dėl patirtos sunkios galvos traumos S. V. nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog tokiais veiksmais A. R. gali padaryti sunkų kūno sužalojimą ar atimti gyvybę, nesuvokė itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo ypatumo. Šiai veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas paties A. R. elgesys, tai turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, S. V. prisipažino pašalinęs A. R. sėklides, savo poelgį vertina blogai, gailisi, ir tai taip pat pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. S. V. anksčiau neteistas, gerai charakterizuojamas, apie jį yra geri atsiliepimai iš Sovietų Armijos.

Kelia abejonių S. V. atliktos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės išvada, nes ją atliekant nebuvo tinkamai įvertintos šios aplinkybės: prieš keletą metų autoįvykyje S. V. patyrė sunkią galvos traumą, penkis mėnesius buvo komos būsenos, po to jam nustatytas antros grupės neįgalumas (darbingumo lygis 35 procentai); jis tris kartus bandė žudytis, tris kartus gydytas įvairaus lygio psichiatrijos gydymo įstaigose; jo elgesys destruktyvus, būdingas esant ryškiems galvos smegenų pakenkimams. Šie duomenys kelia pagrįstą abejonę, ar S. V. gali būti visiškai pakaltinamas, nes jo veiksmų esmės supratimas aiškiai apsunkintas. Visas šias aplinkybes teisme nurodė liudytojai E. V. ir A. V.

Gynėjo nuomone, nustatytomis aplinkybėmis, kaip padarė S. V., sveikos psichikos žmogus niekada nebūtų galėjęs daryti tokios „operacijos“ ir nebūtų taip pasielgęs po jos. Dėl to būtina paskirti teismo psichiatrijos pakartotinę ambulatorinę komisijinę kompleksinę ekspertizę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia bylą nagrinėjusį teismą buvus šališką, tačiau skundo motyvai to nepagrindžia, o bylos medžiaga neįrodo.

Teismo šališkumą apeliantas įžiūri, nesutikdamas su įrodymų vertinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o kaltininko versijos atmetimas nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažįstamas teismo šališkumu.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Byloje nėra duomenų, kad nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl S. V. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos kuris nors teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas teismą laikyti šališku.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. V., pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle, tyčia itin žiauriai nužudė A. R., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus. Teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių S. V. gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Jo ginamasis neneigia išpjovęs sėklides A. R., t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 135/09 (03), nustatė, kad A. R. mirties priežastis yra sėklidžių pašalinimas su sėklidžių arterijų ir venų pažeidimu, dėl ko išsivystė ūmus išorinis nukraujavimas (t. 1, b. l. 58-60).

Gynėjas skunde ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – kaltę motyvuodamas, jog teismas netyrė kaltininko tyčios turinio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltės formos ir rūšies klausimus pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialiosioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais.

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik išaiškinus paties kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama.

Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo bei įvertinimo, yra nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius.

Pagal susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-296/2008, 2K-815/2007, 2K-120/2007) apie kaltininko tyčios turinį baudžiamojoje byloje dėl nužudymo teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo, etc.

Šioje byloje teismo išvados dėl S. V. kaltės grindžiamos būtent nurodytų aplinkybių visumos įvertinimu.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo ginamasis nesuvokė nukentėjusiojo bejėgiškos būklės.

Bejėgiška būklė konstatuojama tada, kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar psichikos savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Asmens bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichikos būklę apibūdinančias aplinkybes, be to, kaltininkas turi suvokti nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atimti gyvybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būklės. Liudytojai V. V. ir R. B. teisme parodė, jog dar prieš įvykį nukentėjusysis buvo labai girtas, su juo nebuvo galima susikalbėti, jis nepastovėjo ant kojų. Nuteistasis irgi teigė, kad A. R. į jo namus atėjo girtas, iki įvykio jis pats ne kartą davė jam išgerti. Nuteistasis neneigė, jog A. R. buvo girtas ir įvykio metu.

Atlikęs toksikologinį tyrimą ekspertas A. R. kraujyje rado 4,19 promilių, o šlapime – net 6,19 promilių etilo alkoholio, kas gyvam asmeniui atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Ekspertai taip pat konstatavo, kad dėl apsvaigimo nukentėjusysis galėjo atlikti aktyvius veiksmus, t. y. judėti, vaikščioti, bet sunkus neblaivumas, prilygstantis apsinuodijimui alkoholiu, trukdė tai daryti. Ekspertai nenustatė nukentėjusiojo kūne savigynos žymių, tai paaiškinę sunkiu girtumu (t. 1, b. l. 58-60). Beje, pats S. V. parodė, jog nukentėjusysis nešaukė, nesiblaškė, buvo ramus.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada A. R. prieš sužalojimą dėl girtumo buvus bejėgiškos būklės bei negalėjus aktyviai pasipriešinti S. V. veiksmams, yra pagrįsta ir teisinga. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2008, 2K-98/2009).

Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, jog nužudymo metu A. R. bejėgiška būklė dėl sunkaus girtumo nuteistajam buvo akivaizdi ir jis ta būkle pasinaudojo atimdamas gyvybę.

Nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojų V. V. ir R. B. parodymai patvirtina, jog nukentėjusiojo veide rasti kai kurie sužalojimai galėjo atsirasti nuo atsitrenkimo į kelio paviršių ar kietus bukus daiktus, kadangi šioje byloje iš viso nėra liudytojų, mačiusių, kaip buvo sužalotas ir nužudytas A. R.

Priešingai, liudytojų V. V., K. G., R. B., J. Venckaus ir paties nuteistojo S. V. parodymai patvirtina, kad prieš įvykį A. R. veide nesimatė jokių sužalojimų.

Apeliantas skunde teigia, jog pagal specialisto išvadą sužalojimai nukentėjusiojo veide galėjo būti padaryti atsitrenkus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiti, ne pagrindiniai, sužalojimai neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Kita vertus, ekspertai nurodė sužalojimų padarymo mechanizmą, ir iš specialisto išvados turinio neseka, jog sužalojimai veide paaiškinami atsitrenkimu.

Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M. 135/09 (03) nurodyta, kad nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai padaryti mirties dieną, nedaug laiko prieš mirtį.

Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. R. galėjo sumušti tik S. V., buvęs su juo visą naktį savo namuose.

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nerasta virvė ar panašus į ją daiktas, kuria buvo surištos nukentėjusiojo kojos, tokiu būdu ginčydamas nukentėjusiojo bejėgišką būklę.

Ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės. Iš nuotraukų, pridėtų prie įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti S. V. namuose buvus daug į virvę panašių daiktų (t. 1, b. l. 13, 16, 17). Tai, kad konkretus, panašus į virvę daiktas nebuvo paimtas ir tirtas, nenuginčija pirmosios instancijos teismo išvados A. R. buvus surištą. Juo labiau kad iš specialisto išvados Nr. M 135/09 (03) duomenų matyti, jog skersos krypties lygiagrečių siaurų juostų pavidalo kraujosruvos dešinės kojos kelio sąnario ir blauzdos viršutinio trečdalio priekiniame paviršiuje, sprendžiant iš formos, dydžio ir išsidėstymo, galėjo atsirasti nuo surišimo virve. Tai, kad analogiškos kraujosruvos nerastos kairėje kojoje, nusikaltimo vertinimui įtakos neturi, nes dėl tam tikrų priežasčių jos galėjo neužsifiksuoti.

Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, jog jo ginamasis nukentėjusiajam gyvybę atėmė itin žiauriai.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu.

Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po pavartoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą, arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį kvalifikuojamąjį požymį, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas).

Sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie itin žiaurų nužudymo ypatumą teismas daro išvadą, remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Gynėjas neteisus apeliaciniame skunde ginčydamas tariamą teismo išvadą, kad A. R. padaryta daug kūno sužalojimų, nes skundžiamame nuosprendyje to nenurodyta.

Beje, aptariamu atveju nebūtina nustatyti daugybės kūno sužalojimų, nes A. R. nužudymas pripažintas itin žiauriu todėl, kad S. V., palikdamas nukentėjusįjį likimo valiai, tyčia nesuteikė medicinos pagalbos ir jos neiškvietė, pažeidė aukos kūno vientisumą bei sukėlė didelį skausmą.

Gynėjas vėlgi ginčija tariamą teismo išvadą, jog S. V. tyčia trukdė suteikti medicinos pagalbą nukentėjusiajam, apeliaciniame skunde motyvuodamas, kad jis nukentėjusiojo neslėpė, neužrakino namo lauko durų.

Skundžiamame teismo nuosprendyje tokios teismo išvados nėra.

Kita vertus, šie gynėjo skundo argumentai negali būti vertinami kaip tinkamos pagalbos suteikimas nukentėjusiajam, nes iš paties S. V. parodymų matyti, jog jis, išpjovęs A. R. sėklides, išėjo dirbti ūkio darbų, šerti gyvulių ir iki 16 val. negrįžo, palikdamas nukentėjusįjį vieną. S. V. per visą dieną nepasidomėjo nukentėjusiojo būkle, nors pats pripažino, kad iškastravęs gyvulius juos kurį laiką stebėdavo. Be to, nuteistasis taip pat parodė, jog kastruodamas gyvulius visada žaizdas užsiūdavo, o nukentėjusiajam to nepadarė. Tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad kaltininkas negalėjo nesuprasti, jog A. R. gali nukraujuoti ir mirti.

Tai, kad nuteistasis, pamatęs nebekvėpuojantį nukentėjusįjį, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją, negali būti laikoma bandymu padėti ar suteikti pagalbą A. R. , nes kaltininko elgesys iki to momento, kol sugrįžo į namus ir pamatė jau mirusį nukentėjusįjį, patvirtina, jog jis tyčia nesuteikė pagalbos asmeniui, kurį pats sužalojo.

Jau aptartoje specialisto išvadoje Nr. M 135/09 (03) nurodyta, kad kapšelio žaizdos padarytos aštriu pjaunančiu įrankiu, atliekant daug pjūvių. Sėkliniai kanalėliai bei dešinysis sėklinis virželis atidalinti buku būdu – nutraukiant, išplėšiant sėklides. Didelės kraujosruvos dešiniojo kirkšnio kanale, užpilvaplėviniame tarpe mažajame dubenyje šlapimo pūslės aplinkoje bei gaubtinės žarnos kylančiosios dalies pasaite ir kirmėlinės ataugos pasaitėlyje atsirado išplėšiant, išraunant dešiniąją sėklidę kartu su virželiu.

Visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti prieš mirtį, esant gyvam.

Nuteistasis teisme teigė, jog kastruodamas gyvulį jį surišdavo arba suleisdavo raminamųjų vaistų. Nukentėjusiajam jokių vaistų jis nesuleido.

Taigi minėtos išvados apie padarytų kūno sužalojimų pobūdį ir paties nuteistojo parodymai leidžia teigti, kad A. R. prieš mirtį jautė labai didelį skausmą.

Nors nusikaltimo metu nukentėjusysis buvo labai girtas ir dėl to aktyviai nesipriešino nuteistojo veiksmams, tai nereiškia, jog jis nejautė stipraus skausmo.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad S. V. ilgai dirbo veterinaru, ne kartą kastravo gyvulius, žinojo, kaip tai atliekama, ir turėjo patirtį.

Taigi būtent dėl šių aplinkybių S. V. negalėjo nesuvokti, jog savo veiksmais sukelia aukai didžiulį skausmą, ir kokių padarinių gali sukelti atlikti veiksmai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kuriomis nužudytas nukentėjusysis A. R., pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytą veiką teisingai kvalifikavo kaip nužudymą itin žiauriai. Šis teismo sprendimas atitinka susiformavusią teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-472/2008).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė atlikta, tinkamai neįvertinus visų duomenų apie nuteistąjį, todėl mano, kad būtina paskirti pakartotinę ambulatorinę komisijinę kompleksinę ekspertizę.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu S. V. paskirta stacionarinė kompleksinė komisijinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kad būtų pašalintos abejonės, ar darydamas nusikaltimą jis galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Atlikus stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 31-33) nustatyta, jog tyrimo metu S. V. diagnozuotas potrauminis sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. S. V. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, jam diagnozuotas potrauminis sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. S. V. nereikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas.

Iš aptariamo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-29 tiriamosios dalies turinio matyti, jog ekspertams buvo žinomos gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad S. V. 1993 metais autoįvykyje patyrė galvos traumą, nuo 1993-06-10 iki 1993-07-14 gydytas Klaipėdos miesto ligoninės Neurochirurgijos skyriuje, kur jam konstatuota galvos smegenų kontūzija; tais pačiais metais įrašytas į psichiatrijos įskaitą, jam diagnozuota potrauminė silpnaprotystė; nuo 1993-07-22 iki 1993-10-26 gydytas Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuotas psichoorganinis sindromas su silpnaprotystės reiškiniais galvos smegenų traumos pasėkoje; 1993 metais pripažintas antros grupės invalidu, po metų – trečios grupės invalidu; nuo 1996-04-18 iki 1996-05-02 gydytas Skuodo rajoninės centrinės ligoninės Nervų ligų skyriuje, jam diagnozuotas trauminės kilmės psichoorganinis sindromas; nuo 1999-04-20 iki 1999-05-12 vėl gydytas Skuodo rajono ligoninės Neurologijos skyriuje, diagnozuotas potrauminis sindromas; nuo 1999-11-05 iki 1999-11-23 pakartotinai gydytas Skuodo rajono ligoninės Neurologijos skyriuje, diagnozuotas somatoforminis sutrikimas, potrauminis sindromas, organinis nuotaikos sutrikimas; nuo 2000-07-05 iki 2000-07-12 ir nuo 2001-05-29 iki 2001-06-11 pakartotinai gydytas Skuodo rajono ligoninės Neurologijos skyriuje, diagnozuotas somatoforminis sutrikimas, potrauminis sindromas; nuo 2003-01-28 iki 2003-02-26 gydytas Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, diagnozuotas potrauminis sindromas; nuo 2003-03-17 iki 2003-05-02 ir nuo 2003-09-29 iki 2003-10-17 pakartotinai gydytas Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, potrauminis sindromas.

Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Klaipėdos universitetinės ligoninės raštą ir epikrizę (t. 3, b. l. 28, 31) bei UAB Skuodo psichikos sveikatos ir psichoterapijos centro raštą dėl S. V. sveikatos būklės (t. 3, b. l. 30), tačiau iš jau aptarto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-29 matyti, jog šiuos duomenis ekspertai žinojo ir įvertino darydami ekspertizę. Naujų duomenų, kurių ekspertai nežinojo ir neįvertino, gynėjas nepateikė.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti stacionarinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duomenimis. Komisijos, sudarytos iš keturių ekspertų, turinčių 22 m., 24 m., 18 m. ir 23 m. ekspertinio darbo stažą, surašytas aktas yra išsamus, objektyviai atspindintis S. V. psichikos sveikatos būklę, todėl nėra motyvų juo abejoti ir teisinio pagrindo skirti naują ekspertizę vien todėl, jog byloje esančios stacionarinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados yra nepalankios nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad S. V. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, jog jis neteistas, turi negalią, jo darbingumo lygis yra 35 procentai (t. 1, b. l. 199).

Teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Nėra pagrindo tenkinti gynėjo prašymo pripažinti ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino pašalinęs A. R. sėklides, savo poelgį vertina blogai, gailisi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog S. V. viso bylos proceso metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jis prisipažino išpjovęs A. R. sėklides, tačiau niekada nepripažino kitų smurto veiksmų, teigė taip pasielgęs ne savo iniciatyva, bet A. R. prašomas. Tik dalies kaltės pripažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Kita vertus, nuteistojo elgesys po nusikaltimo, pagalbos nesuteikimas nerodo jo pastangų sušvelninti nusikaltimo pasekmių. Teisėjų kolegija S. V. gailėjimąsi vertina kaip formalų, neatitinkantį aptariamai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti keliamų reikalavimų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia teismą neatsižvelgus, kad veikai padaryti įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ir prašo šią aplinkybę pripažinti S. V. atsakomybę lengvinančia.

Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, leidžiančių tenkinti šį gynėjo prašymą.

Sprendžiant, ar veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką nusikalsti.

Iš bylos duomenų matyti, jog įvykio metu A. R. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį S. V. jį nužudyti. Gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kuo pasireiškė provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Iš nuteistojo S. V. parodymų galima daryti išvadą, kad gynėjas tokį nukentėjusiojo elgesį sieja su neva jo paties prašymu pašalinti jam sėklides. Šią nuteistojo versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Kita vertus, toks labai girto nukentėjusiojo išsakytas prašymas, net jei jis ir būtų buvęs, įvertinus nuteistojo gyvenimo bei profesinę veterinaro patirtį, negalėtų būti laikomas provokuojančiu elgesiu.

Taigi nukentėjusysis prieš nuteistąjį neatliko jokių neteisėtų ar jo asmenį itin įžeidžiančių veiksmų, kurie būtų suformavę pastarojo vidines paskatas nusikalsti, t. y. A. R. sąmoningai tyčia neskatino S. V. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Beje, nuteistasis pats pripažino, jog būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs. Šioje situacijoje girtas kaltininkas sureikšmino aptartas aplinkybes ir padarė nusikaltimą.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo S. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Negalima sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad ginamasis gerai charakterizuojamas.

Liudytojai V. V., A. V., V. J. iš tiesų nuteistąjį apibūdino kaip gerą veterinarą ir gerą žmogų, kai šis būdavo blaivus, tačiau A. V. ir V. J. vieningai parodė, jog išgėręs jis būdavo agresyvus, jo bijojo ne tik V. J., bet ir paties nuteistojo motina, kuri dėl sūnaus agresyvumo išsikėlė gyventi pas kitą sūnų.

Tai, kad apie S. V. geri atsiliepimai iš Sovietų Armijos, neturi esminės reikšmės bausmės dydžiui, nes byloje esantys padėkos raštai charakterizuoja S. V. prieš 25 metus.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. V. paskirta vidutinės trukmės bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.