- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-13
- Bylos Nr.
- A-827-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00360-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Arūnas Dirvonas, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- R. F.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. F. (toliau– ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (10.34E) DV_S-16596 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“ (toliau – ir 2021 m. birželio 9 d. sprendimas) dalį, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d.; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (18.2) I-6139 ‚Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (10.34E) DV_S-16596“ (toliau – ir 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimas) dalį, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d.; 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiuoti pareiškėjui paskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir grąžinti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 1990 m. birželio 12 d. buvo įdarbintas Pagėgių miesto profesionalioje priešgaisrinėje dalyje. Nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 2001 m. liepos 2 d. ėjo Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinio specializuoto gaisrinio automobilio vairuotojo pareigas. 1995 m. balandžio 1 d. Šilutės rajono priešgaisrinė tarnyba buvo sukarinta, tačiau laikotarpis tarnybos laikas pensijai skirti paskaičiuotas tik nuo 1995 m. balandžio 1 d., o laikotarpis nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. kovo 31 d. nebuvo užskaitytas. Nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. eitos gaisrinio automobilio vairuotojo pareigos turi būti laikomos gaisrininko vairuotojo pareigomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme, nes vairuotojo ugniagesio pareigybės Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinyje iš viso nebuvo, buvo tik vairuotojo pareigos. Pareiškėjas vairavo būtent gaisrinį automobilį, o gaisrinį automobilį vairuojantys asmenys kartu buvo ir gaisrininkai, nes atliko visas su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas. Vairuotojo funkcijas vykdydavo iki atvykimo į gaisro vietą, o gaisro vietoje vykdydavo ugniagesio funkcijas. Budėjimo metu nuo tarnybos pradžios dirbdavo vienas, tai yra reaguodavo į Šilutės dispečerinės pranešimus apie įvykusius gaisrus ir į juos vykdavo bei gesindavo, todėl VSDFV Utenos skyrius visiškai nepagrįstai į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kai darbo sutarties įstatymo pagrindais užėmė specializuoto priešgaisrinio automobilio vairuotojo pareigas. Nuo 1995 m. balandžio 1 d. jis buvo paskirtas į Pagėgių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotojo pareigas, tai yra įgijo pareigūno statusą. Laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. faktiškai atliko vairuotojo ugniagesio pareigas, vos po trijų mėnesių (1995 m. balandžio 1 d.) buvo paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu, todėl minėtas laikotarpis ir turėtų būti įskaičiuotas į tarnybos laiką pensijai gauti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į pareigūno pareigas buvo paskirtas 1995 m. balandžio 1 d., suteikiant vidaus tarnybos eilinio laipsnį. Laikotarpis, kuomet pareiškėjas dirbo vairuotoju Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinyje pagal darbo sutartį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. kovo 31 d. nėra įtrauktas į Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pateiktą 2018 m. sausio 10 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 5-26. VSDFV Utenos skyrius kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, esant teisiniam pagrindui, parengti naują tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą įskaitant laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. kovo 31 d., tačiau Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdyba atsisakė įskaičiuoti prašomą laikotarpį. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte yra nurodytas baigtinis pareigų, kuriose darbas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti, sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Kadangi nei pareiškėjo dokumentuose, nei VSDFV Utenos skyriaus papildomai gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, nėra pagrindo perskaičiuoti pareiškėjo pareigūno pensiją, įtraukiant į tarnybos laiką šiai pensijai skirti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas į pareigūno pareigas paskirtas nuo 1995 m. balandžio 1 d.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nei VSDFV Utenos skyriaus papildomai gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimu nusprendė, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 2021 m. birželio 9 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją, įtraukiant į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Pagėgių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotoju. Pareiškėjas skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. jo eitos vairuotojo pareigos turėtų būti laikomos vairuotojo gaisrininko pareigomis, nes jis ne tik vairavo gaisrinį automobilį, bet ir atliko visas su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jam dirbant gaisrinio automobilio vairuotoju, buvo pavesta eiti ir gaisrininko pareigas. Nėra pagrindo panaikinti 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. F. skundą atmetė; grąžino pareiškėjui R. F. 30 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. rugsėjo 28 d. mokėjimo nurodymu Swedbank interneto banke.
8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad R. F. nuo 1990 m. birželio 12 d. darbo sutarties pagrindu buvo priimtas dirbti į Pagėgių miesto profesionalios priešgaisrinės dalies vairuotojo pareigas, darbui su spec. priešgaisriniu automobiliu. Vėliau Pagėgių miesto profesionalios priešgaisrinės dalies pavadinimas pasikeitė į Šilutės rajono priešgaisrinę tarnybą. Nuo 1995 m. balandžio 1 d. R. F. atleistas iš Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinio vairuotojo pareigų ir nuo 1995 m. balandžio 1 d. priimtas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą atestuotoms pareigoms. Nuo 1995 m. balandžio 1 d. R. F. tarnavo vidaus tarnyboje Pagėgių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotoju ir jam suteiktas pirmasis specialus pareigūno nekarinis eilinio laipsnis. Iš vidaus tarnybos sistemos jis atleistas 2001 m. liepos 2 d. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. VPE_SP6E-58 pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjui įskaitytas būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotose pareigose laikas nuo 1985 m. gegužės 5 d. iki 1987 m. gegužės 22 d. ir tarnyba Pagėgių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotojo pareigose nuo 1995 m. balandžio 1 d., suteikus pirmą specialų pareigūno nekarinį(karinį) eilinio laipsnį. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą papildomai įskaičiuoti tarnybos metus nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. balandžio 1 d. VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo 2021 m. gegužės 4 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimo. Nesutikdamas su 2021 m. birželio 9 d. sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VSDFV, kuri 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimu VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad įrašas pareiškėjo darbo knygelėje, įrašas socialinio draudimo pažymėjime, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2021 m. balandžio 2 d. pažyma Nr.9.4-3-722 patvirtina, jog pareiškėjas 1990 m. birželio 12 d. darbo sutarties pagrindu buvo priimtas dirbti į Pagėgių miesto profesionalios priešgaisrinės dalies vairuotojo pareigas (vėliau įstaigos pavadinimas pakeistas į Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinys) ir būtent vairuotoju dirbo iki atleidimo 1995 m. balandžio 1 d. Bylos medžiaga patvirtina ir nagrinėjamojoje byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas po atleidimo iš Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinio vairuotojo pareigų, nuo 1995 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas į Pagėgių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotoju ir jam suteiktas pirmasis specialus pareigūno nekarinis eilinio laipsnis.
10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas įtvirtina baigtinį sąrašą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pareigybių, kuriose darbo sutarties pagrindu išdirbtas laikas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių pensijai skirti (padalinių vadovai, gaisrininkai, gaisrininkai vairuotojai). Vairuotojo pareigos minėtame sąraše nėra numatytos.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų argumentams, kad, priimtas dirbti vairuotoju, jis de facto (faktiškai) profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje iki 1995 m. sausio 1 d. atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas: atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet gaisro vietoje atlikdavo ir visas su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas, budėjimo metu nuo tarnybos pradžios dirbdavo vienas, tai yra reaguodavo į Šilutės dispečerinės pranešimus apie įvykusius gaisrus ir į juos vykdavo bei gesindavo, vairavo būtent gaisrinį automobilį. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą, teismas savo iniciatyva 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl papildomų duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo vykdytų pareigų pobūdį pateikimo. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, vykdydama minėtą teismo nutartį, nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius dėl jo nurodytų de facto vykdytų funkcijų, pateikė Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo 1992 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 39, iš kurio matyti, kad Pagėgių miesto priešgaisrinėje dalyje buvo patvirtintos dalies viršininko, 5 ugniagesių ir 5 vairuotojų pareigybės. Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, kad Pagėgių miesto priešgaisrinėje dalyje buvo atskiros ugniagesių ir vairuotojų pareigybės, kas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog asmeniui, įdarbintam vairuotoju, būtų buvę pavesta atlikti ir ugniagesio (gaisrininko funkcijas). Todėl pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jis atliko ne tik vairuotojo, bet ir su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas, teismas atmetė kaip neįrodytus.
12. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo gaisrininku vairuotoju ar de facto atliko vairuotojo ugniagesio (gaisrininko) pareigas. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. neatitiko visų Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo sąlygų, todėl teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyrius pagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.
13. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., ir VSDFV 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs prašymo panaikinti minėtų sprendimų dalis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, teismas sumokėtą žyminį mokestį pareiškėjui grąžino.
III.
15. Pareiškėjas R. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d.; 2) panaikinti VSDFV 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio l d; 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiuoti pareiškėjui apskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir grąžinti susidariusį valstybinės pensijos skirtumą nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo VSDFV Panevėžio skyriaus bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
15.1. Teismo sprendimas priimtas tik formaliai įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, nepagrįstai nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. I2-321-320/2022 pagal pareiškėjo skundą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-1116-602/2022. Be nutartyje dėl administracinės bylos sustabdymo nurodytų motyvų paminėtina ir tai, kad administracinė byla Nr. I2-321-320/2022 pagal pareiškėjo skundą savo faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinomis teisės normomis iš esmės yra identiška minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinei bylai Nr. eA-1116-602/2022. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022 nurodyta: „teismas nustatė, kad K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju“ (nutarties 12 punktas); „teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose (gaisrinio automobilio vairuotoju)“(nutarties 41 punktas); „byloje svarbios šios faktinės aplinkybės: pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio vairuotoju“ (nutarties 53 punktas). Kitaip tariant, minėtą administracinę bylą nagrinėjusiems teismams nekilo abejonių, kad pareiškėjas toje byloje pagal formaliai įvardytas vairuotojo pareigas atitinkamu laikotarpiu būtų neatitikęs visų Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte taikymo sąlygų.
15.2. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų <...> sistemose, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Todėl, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką visiškai analogiškose administracinėse bylose bei pareiškėjo argumentus, pagrįstai galima teigti, jog, nors pareigos, kuriose pareiškėjas dirbo ginčo laikotarpiu, formaliai įvardytos kaip vairuotojo pareigos, tačiau pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Pareiškėjas, eidamas vairuotojo pareigas, atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime, dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą. Tai, kad ginčo laikotarpiu tik nuo 1992 m. balandžio 15 d. Pagėgių priešgaisrinėje tarnyboje buvo patvirtintos dalies viršininko, 5 ugniagesių ir 5 vairuotojų pareigybės niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas Pagėgių priešgaisrinėje tarnyboje dirbo nuo 1990 m. birželio 12 d., tai yra laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1992 m. balandžio 15 d. (įsakymo priėmimo data) pareiškėjas apskritai dirbo vienas, kas akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas.
15.3. Esant aplinkybėms, kad pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. kovo 31 d. de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas, pagrįstai galima teigti, kad laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjas atitiko visas Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte taikymo sąlygas. Todėl turi būti paisoma konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsiliepimas
2. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomų argumentų nenurodo.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tiek įrašas pareiškėjo darbo knygelėje, tiek Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2021 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 9.4-3-722 patvirtina, jog pareiškėjas 1990 m. birželio 12 d. darbo sutarties pagrindu buvo priimtas dirbti į Pagėgių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies (vėliau – Šilutės rajono priešgaisrinės tarnybos Pagėgių padalinys) vairuotojo pareigas ir jose dirbo iki 1995 m. balandžio 1 d. (iki atleidimo). Į pareigūno pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 1995 m. balandžio 1 d., suteikiant vidaus tarnybos eilinio laipsnį. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo įsakymą Nr. 39, iš kurio matyti, kad Pagėgių miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje buvo patvirtinta viršininko pareigybė, 5 ugniagesių ir 5 vairuotojų pareigybės, teismas teisingai sprendė, kad minėtoje priešgaisrinėje dalyje buvo atskiros ugniagesių ir vairuotojų pareigybės, o tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dirbant gaisrinio automobilio vairuotoju, buvo pavesta eiti ir gaisrininko pareigas.
17.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kuriose darbas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti, sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Vairuotojo pareigos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nenurodytos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, teisingai sprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 9 d. sprendimo dalis dėl atsisakymo į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir VSDFV, kaip privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalis, kuria pritarta minėtam VSDFV Utenos skyriaus sprendimui, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
17.3. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
4. Ginčas byloje kilo, be kita ko, dėl 2021 m. birželio 9 d. sprendimo, 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.
5. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti jo skundą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022, pažymi, jog pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas.
6. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
7. Šioje byloje svarbu tai, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų sistemose, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Šioje byloje ginčo nėra, kad formaliai pareiškėjas nedirbo gaisrininku vairuotoju, o dirbo tiesiog vairuotoju, todėl formaliai neatitiko Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos.
8. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs praktiką, kad, jei vairuotojas faktiškai atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas, nors formaliai pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju, tai toks darbo laikas prilyginamas tarnybos laikui pensijai skirti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022). Visgi, šiuo aspektu svarbu būtent faktinės aplinkybės.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo (žr. šios nutarties 11 p.), kad jis savo iniciatyva 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl papildomų duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo vykdytų pareigų pobūdį pateikimo. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, vykdydama minėtą teismo nutartį, nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius dėl jo nurodytų de facto vykdytų funkcijų, pateikė Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo 1992 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 39, iš kurio matyti, kad Pagėgių miesto priešgaisrinėje dalyje buvo patvirtintos dalies viršininko, 5 ugniagesių ir 5 vairuotojų pareigybės. Taigi, iš pateiktų duomenų matyti, kad Pagėgių miesto priešgaisrinėje dalyje buvo atskiros ugniagesių ir vairuotojų pareigybės, kas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog asmeniui, įdarbintam vairuotoju, būtų buvę pavesta atlikti ir ugniagesio (gaisrininko funkcijas). Todėl pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jis atliko ne tik vairuotojo, bet ir su gaisrų gesinimu susijusias funkcijas, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytus.
10. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, skundžiamame sprendime išdėstė argumentus, kuriais atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas neįrodė, kad jis faktiškai atliko gaisrininko vairuotojo funkcijas, todėl šioje byloje yra kitokios faktinės aplinkybės negu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo naikinti, jis paliekamas nepakeistas.
12. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.