- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-195-245/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- J. D.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Civilinis ieškovas
- A. D.
- Advokatai
- Rita Petručionytė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei uždraudžiant bausmės vykdymo metu artintis prie nukentėjusiosios A. D., su ja bendrauti bei ieškoti ryšių, lankytis jos gyvenamoje vietoje.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai iš J. D. priteisiant 15 Eur turtinės žalos atlyginimo, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 150 Eur patirtų proceso išlaidų.
Iš J. D. priteistos 34,74 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. birželio 4 d. apie 17.35 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, konflikto metu su žmona A. D., sugriebė A. D. dešinę ranką, tyčia užsuko dešinės rankos riešą ir sudavė vieną smūgį ranka į veido sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai A. D. padarydamas muštinę žaizdą veide, dešinės plaštakos II piršto raiščių patempimą, dėl ko nukentėjusiajai A. D. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. D. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.Apeliaciniame skunde nuteistojo J. D. gynėja advokatė Rita Petručionytė (toliau – ir gynėja, advokatė) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. D. išteisinti. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. J. D. nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nešališku įrodymų vertinimu, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas padarė teisės taikymo klaidą, nes nešališkai nevertino byloje surinktų įrodymų, skyrė J. D. apribojimus, kurie suvaržo jo, kaip tėvo teises ir pareigas, turimas mažametės dukros atžvilgiu, kas kenkia vaiko interesams.Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad J. D. ir nukentėjusioji A. D. pripažino, jog jų faktiniai šeimyniniai santykiai yra pasibaigę. Sutuoktiniais jie išlikę tik formaliai, dėl to, kad dar neįsiteisėjo teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo. Todėl teismas be pagrindo laikė, jog smurtą J. D. įvykdė artimoje aplinkoje.Skunde pažymima, kad apylinkės teismas taip pat neįvertino to, kad A. D. pripažino, jog jos ir J. D. santykiai yra konfliktiški. Tai patvirtina byloje surinkta medžiaga. Nukentėjusioji pripažino, jog J. D. mažametę dukrą turi teisę pasiimti tik iš darželio, bet ne iš jos namų, o grąžinti privalo į namus. Tai patvirtina byloje esantys nutarimai ir medžiagos dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, administracinės teisenos proceso nutraukimo. Iš šių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog A. D., nors ir prisiekusi, tačiau apkalbėjo J. D., kad jis negalėtų matytis ir bendrauti su mažamete dukra, nes dabar jis turi teisę ją pasiimti tik iš darželio, o teismui taikant draudimą artintis prie A. D., neturės galimybės dukrą pristatyti į namus ir ją perduoti motinai.Skunde nurodoma, kad nors apylinkės teismas laikė, jog A. D. parodymai yra logiški ir nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti, tačiau teismas A. D. parodymų neįvertino siekimo apkalbėti J. D. aspektu. Atkreipiamas dėmesys, kad parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, prieštaringi ir nenuoseklūs. 2015 m. birželio 4 d. 19 val., tuoj po įvykio A. D. paaiškino, jog „jis (J. D.) paėmęs už rankos užlaužė dešinės rankos pirštus <...> Po to jis jai trenkė į veidą, prakirto apatinę lūpą, iš kurios bėgo kraujas <...> ir metė į ją nueidamas kibiriuką medaus“. Taigi, A. D. nurodė, jog J. D. jai užlaužė dešinės rankos pirštus, o ne užsuko dešinės rankos riešą, dėl ko J. D. buvo apkaltintas ir nuteistas. 2015 m. birželio 12 d. apklausos metu A. D. nurodė, jog „Jis (J. D.) jai suėmęs už dešinės rankos pirštų juos užlaužė, dėl to ji jautė fizinį skausmą <...> jis pamatęs kaimynus metė medaus kibiriuką ant laiptų“. Pirminių apklausų metu A. D. nurodė, jog J. D. paėmęs už dešinės rankos pirštų (ne už riešo) juos užlaužė, taip pat skirtingai nurodė medaus kibiriuko metimo aplinkybes: jį metė į ją, jį metė ant laiptų, pamatęs kaimynus. A. D. nurodė, jog J. D. užlaužė dešinės rankos pirštus, o teismo med. ekspertas konstatavo, jog A. D. skundėsi dešinės plaštakos II piršto skausmingumu, nors tariamai J. D. užlaužė neįvardintą kiekį pirštų. Skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu A. D. paaiškino, jog ant jos veido keletą savaičių buvo mėlynė, ji viešumoje jautėsi nepatogiai, prieš klientus jai buvo gėda, tačiau teismo med. ekspertas, apžiūrėjęs A. D. konstatavo, jog išorinių kūno sužalojimų nebuvo. Teismo med. eksperto išvada paneigia A. D. teiginius dėl dešinės rankos neįvardinto skaičiaus pirštų užlaužimo bei ilgalaikio mėlynės ant veido buvimo. Anot skundo autorės, aptartos aplinkybės įrodo, jog A. D. parodymai nenuoseklūs, neišsamūs, nesąžiningi, ji turi tikslą apkalbėti J. D., siekia materialinės naudos sau, bei siekia suvaržyti J. D. teises matytis su dukra, todėl jos parodymai turi būti vertinami kritiškai.Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi A. D. parodymais, policijos pareigūnų aiškinimais, jog matė A. D. sužalotą lūpą tuoj po įvykio, taip pat rėmėsi teismo med. eksperto išvada, jog J. D. suduodamas smūgį į veidą sužalojo A. D. lūpą. Ekspertas nurodė, kad yra muštinė žaizda apatinėje lūpoje, tačiau nenurodė vidiniame ar išoriniame paviršiuje. Skunde vertinamas A. D. 2015 m. birželio 4 d., 2015 m. birželio 12 d. parodymų prieštaringumas, kritiškai vertinami ir A. D. paaiškinimai dėl J. D. jai suduoto smūgio į veidą. Tai, kad buvo sužalota A. D. lūpa, neįrodo, jog būtent J. D. jai sužalojo lūpą. Skunde pažymima, kad tiek J. D., tiek A. D. nurodė, jog įvykį matė liudytojai, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatinėjo įvykį mačiusių liudytojų, o teismas atsisakė tenkinti J. D. prašymą dėl liudytojų paieškos. Teigiama, kad J. D. neturi įrodinėti, jog yra nekaltas, jo kaltę turi nustatyti teismas. Skunde daroma išvada, kad nepagrįstai atsisakyta tenkinti J. D. prašymą dėl liudytojų paieškos ir jų nustatymo, nes tik liudytojų paaiškinimais buvo galima nustatyti kibirėlio metimo aplinkybes bei kritiškai įvertinti įrodymų visumą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad A. D. nurodė, jog įvykį matė abi dukros, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme įvykį mačiusios mergaitės nebuvo apklaustos. Skundo autorės tvirtinimu, tai leidžia manyti, jog ikiteisminis tyrimas nesiekė surinkti, o teismas nesiekė ištirti objektyvius įrodymus. Skunde pabrėžiama, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nurodoma, kad teismo med. ekspertas tik prielaidomis pasisakė dėl sužalojimo mechanizmo. Be to, apylinkės teismas vadovavosi garso įrašais, kurie padaryti pažeidžiant konstitucinį principą dėl privataus gyvenimo neliečiamumo, ir to pasėkoje konstatavo, jog J. D. pastoviai grasino A. D.. Akcentuojama, kad teismas gali vadovautis tik teisėtomis priemonėmis gautais įrodymais, todėl teismo išvados dėl J. D. grasinimo A. D. yra nepagrįstos leistinais įrodymais.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 15 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Priteisiant žalos atlyginimą pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis, nes nesurinkti įrodymai, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Pakartojama, kad J. D. yra nekaltas, todėl civilinis ieškinys patenkintas neteisėtai. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, jog A. D. turėjo 15 Eur išlaidų vaistams. Apylinkės teismo motyvas, jog prašoma priteisti suma yra logiška, nėra pakankamas. Pažymima, kad A. D., aiškindama prašomos priteisti neturtinės žalos pagrindus, nurodė, jog keletą savaičių ant jos veido buvo mėlynė, dėl to ji jautė skausmą, nepatogumus, gėdą, tačiau mėlynės buvimo faktą paneigia teismo med. eksperto išvada, jog išorinių sužalojimų praėjus penkioms dienoms po įvykio nėra. Gynėjos nuomone, A. D., prašydama priteisti neturtinę žalą, turėjo įrodyti realius netekimus, realius nepatogumus. Teismo med. ekspertas nurodė, jog A. D. galėjo jausti skausmą, taigi, darė prielaidą, o ne kategorišką išvadą. Anot skundo autorės, apylinkės teismas, priteisdamas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nevertino J. D. materialinės padėties, nors tai privalėjo daryti. Pažymima, kad J. D. neturi jokio turto, jo pajamos yra tik neįgalumo išmoka, kurios nepakanka net dukros išlaikymui. Be to, teismas, tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nevertino ir A. D. materialinės padėties, jos pajamų.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.J. D. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog J. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas J. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu J. D. veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi 2016 m. kovo 1 d. pareigūno pateiktu garso įrašu, kuris apeliacinės instancijos teismo vertinimu neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo.
Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl J. D. kaltės.Byloje nustatyta, kad J. D. 2015 m. birželio 4 d. apie 17.35 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, konflikto metu su žmona A. D., sugriebė A. D. dešinę ranką, tyčia užsuko dešinės rankos riešą ir sudavė vieną smūgį ranka į veido sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai A. D. padarydamas muštinę žaizdą veide, dešinės plaštakos II piršto raiščių patempimą, dėl ko nukentėjusiajai A. D. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.Nuteistasis J. D. neigia padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir prašo jį išteisinti. Tokią nuteistojo poziciją, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, ją vertina kaip mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir J. D. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo gynėja skunde kritikuoja nukentėjusiosios parodymus ir teigia, kad A. D. siekia apkalbėti J. D., kad jis negalėtų matytis su jų mažamete dukra. Teigia, kad jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu prieštaringi ir nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs šiuos skundo teiginius, konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje iš esmės sutampa, yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusioji nedviprasmiškai nurodė, kad atvykstant J. D. ji nelaukė. Jam atvykus atidarė duris, rankose laikė mažametę dukrą. Atsisakius įsileisti J. D. į namus, jis užlaužė dešinės rankos pirštus, stūmė ir sudavė į veidą, bandė išplėšti iš jos rankų mergaitę. Kai ji liepė vyresnei dukrai kviesti policiją, kaltinamasis šaukdamas ir vartodamas necenzūrinius žodžius išėjo, pakeliui ant laiptų iš pykčio mesdamas atvežtą medaus kibirėlį. Nuteistojo gynėja skunde pabrėžia, kad J. D. buvo nuteistas už tai, kad užsuko dešinės rankos riešą, o ne užlaužė dešinės rankos pirštus, taip pat akcentuoja, kad nukentėjusioji skirtingai nurodė, kibiriuko metimo aplinkybes. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad J. D. pripažintas kaltu už tai, kad tyčia užsuko dešinės rankos riešą, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 460/15(09), nustatyta, kad A. D. klinikiniais duomenimis konstatuota muštinė žaizda veide, dešinės plaštakos II piršto raiščių patempimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja specialisto išvada, kuri patvirtino, kad nukentėjusiajai A. D. II piršto raiščių patempimas buvo padarytas 2015 m. birželio 4 d. dėl J. D. smurtinių veiksmų, todėl kaltinime suformuluota jau minėta aplinkybė nėra esminė, turinti reikšmės veikos kvalifikacijai ar paneigianti nuteistojo kaltę, kadangi konstatuotas tos pačios rankos piršto sužalojimas. Kaip minėta, specialisto išvadoje A. D. konstatuota muštinė žaizda veide, šios išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, jog 2015 m. birželio 4 d. nukentėjusioji buvo apžiūrėta priėmimo skyriuje ir jai nustatyta diagnozė – muštinė žaizda veide, dešinės rankos plaštakos II piršto raiščių patempimas. Todėl advokatė neteisi skunde nurodydama, kad specialisto išvada paneigia faktą, kad A. D. ant veido buvo mėlynė, priešingai, specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusioji patyrė veido sumušimą ir galėjo jausti fizinį skausmą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji A. D. jautė fizinį skausmą ir specialisto išvada, ją vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neabejotinai patvirtina, kad J. D. smurtiniais veiksmai nukentėjusiajai A. D. sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.Advokatė skunde nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą grindžia tuo, kad ji duodama parodymus skirtingai nurodė kibiriuko su medumi metimo aplinkybes. Pažymėtina, kad sprendžiant ar J. D. veikoje yra visi nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje požymiai, kibiriuko su medumi padėtis ir detalės kokiu būdu jis buvo numestas ant laiptų, neturi esminės reikšmės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad J. D. smurto veiksmų metu, nukentėjusioji galėjo tiksliai neįsiminti įvykio detalių, todėl teisėjų kolegija, priešingai nei nurodoma skunde, konstatuoja, kad A. D. parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir išsamūs. Nors skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusioji galėjo apkalbėti J. D. todėl, kad jų santykiai konfliktiški ir, kad jis negalėtų matytis su mažamete dukra, tačiau tokią nuteistojo gynėjos versiją paneigia specialisto išvada ir kiti įrodymai, kuriais įrodyta, kad A. D. dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nenustatyta kitokių objektyvių aplinkybių ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad nukentėjusioji siekia apkalbėti J. D., todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino A. D. duotus parodymus ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį jais vadovavosi. Nuteistojo gynėja skunde akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme nebuvo nustatyti ir apklausti liudytojai. Apeliacinės instancijos teismas paneigia tokius skundo argumentus ir pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasirašytinai apklaustos liudytojos V. Z. U. ir E. J., kurios parodė, kad laiptinėje girdėjo triukšmą, pravėrė savo buto duris, pamatė, kad laiptinėje yra išpiltas medaus kibiriukas, tačiau paties konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nematė. Iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjo R. R. tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos ir žodžiu apklaustos liudytojos, nukentėjusiosios kaimynės, B. Ž., A. Č., J. J., kurios paaiškino, kad konflikto kilusio 2015 m. birželio 4 d. apie 17.35 val. laiptinėje prie 11 buto, tarp D. nematė ir apie jį nieko nežino. Pirmos instancijos teisme J. D. gynėja teikė prašymą apklausti liudytojus ir mažametę A. D. dukrą, tačiau apylinkės teismas priėmė protokolinę nutartį prašymo netenkinti, nes liudytojai nestebėjo konflikto ir tai būtų perteklinis veiksmas. Teisėjų kolegija palaiko tokią pirmos instancijos teismo poziciją, nes liudytojų apklausa, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems apklaustų liudytojų parodymas, yra netikslinga. Iš skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėja kelia veikos kvalifikavimo klausimą, neigdama, kad J. D. veikoje yra kvalifikuojamasis požymis – veika padaryta artimoje aplinkoje. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistojo J. D. veikos kvalifikavimo klausimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatuoja, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad J. D. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas šeimos nariui.BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta smurto artimoje aplinkoje samprata. Artima aplinka įvardijama kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti sutuoktiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (2 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Kaip matyti, tiek Lietuvos Respublikos smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tiek baudžiamasis įstatymas, aiškiai apibrėžia, kad sutuoktinis yra šeimos narys, o nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutuoktiniai veikos padarymo metu nebuvo nutraukę santuokos, be to iš bylos duomenų matyti, kad vykstant ankstesniam skyrybų procesui sutuoktiniai buvo susitaikę. Šiais motyvais atmetamas skundo argumentas, kad nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes tarp sutuoktinių vyksta skyrybų procesas ir faktiniai šeiminiai santykiai tarp jų nutrūkę. Skunde keliamas įrodymų teisėtumo ir leistinumo klausimas ir nurodoma, kad garso įrašai esantys byloje gauti neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs šiuos skundo teiginius, konstatuoja, kad garso įrašas, kuriame užfiksuotas J. D. pokalbis su nukentėjusiąja A. D., laikytinas leistinu ir patikimu įrodymu. Garso įrašas, padarytas pačios nukentėjusios ir pateiktas ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 98 straipsnį, nukentėjusysis gali savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikaltimai veikai tirti ir nagrinėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos šis garso įrašas pateiktas ir įformintas BPK 98, 179, 205 ir 207 straipsnių tvarka. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl įrašo autentiškumo, taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įrašo į bylą pateikimas nepažeidžia asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, nes jis gautas ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka. Todėl, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai šį įrodymą vertino ir juo vadovavosi.Taip pat byloje yra Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno A. K. pateiktas kompaktinis diskas su garso įrašu, kuriame užfiksuotas J. D. pokalbis su pareigūnu. Patikrinus kompaktinį diską nustatyta, kad kompaktinis diskas, esantis bylos 1-ame tome, pažymėtas 75-uoju bylos lapu, yra tuščias. Tokią informaciją patvirtina ir byloje esantis Marijampolės rajono apylinkės teismo informatiko raštas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį negalėjo vertinti šio įrodymo kaip patikimo dėl paminėtos priežasties. Nors byloje yra apžiūros protokolas, kuriame pateiktas pokalbio iššifravimas, tačiau teisėjų kolegija neturi galimybės neabejotinai įsitikinti apžiūros protokole nurodyto pokalbio autentiškumu ir nustatyti pirminio įrodymo šaltinio, todėl šis įrodymas laikytinas netinkamu. Dėl šios priežasties iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad kaltinamojo kaltę padarius nusikatamą veiką patvirtina 2016 m. kovo 1 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame nurodyta, kad OVS viršininkas A. K. pateikia kompaktinį diską su garso įrašu (t.1, b. l. 73-75) ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrėtas kompaktinis diskas su garso įrašu. Fiksuotas J. D. skambutis policijos įstaigai dėl tiriamo įvykio, jo atsisakymas sugrįžti į įvykio vietą ir prisistatyti ten jau atvykusiems policijos pareigūnams (t.1, b. l.76-79). Taip pat iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies šalintina aplinkybė „iš kaltinamojo pokalbio su Bendruoju pagalbos centru įrašo akivaizdžiai matyti, kad jis atsisako sugrįžti ir pasirodyti pareigūnams, jau esantiems įvykio vietoje. Taip pat iš įrašo matosi, jog kaltinamasis akivaizdžiai sako netiesą, kad negrįš į įvykio vietą, nes vyksta pas savo advokatę, nors pats teismui patvirtino, kad vyko tik į namus, kur persirengė neva medumi supiltus rūbus.“ Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pašalinus minėtas aplinkybes, byloje kiti reikšmingi įrodymai ir jų visuma, pagrindžia J. D. kaltę padarius nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skunde nurodoma, kad teismas nešališkai nevertino byloje surinktų įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Teismas sprendžia tik dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto gynėjos įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus motyvus darytina išvada, kad byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis J. D. tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš sutuoktinę A. D. 2015 m. birželio 4 d. jai nežymiai sutrikdė sveikatą. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. D. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus požymius.Už nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas J. D. paskyrė teisingą bausmę - laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, įpareigodamas 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei uždraudžiant bausmės vykdymo metu artintis prie nukentėjusiosios A. D., su ja bendrauti bei ieškoti ryšių, lankytis jos gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) Skirdamas bausmę apylinkės teismas įvertino tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, skiriant bausmę, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę ir paskyrė teisingą bausmę. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. D. paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga padarytam nusikaltimui.
Dėl civilinio ieškinio
Skunde nuteistojo gynėja nesutinka su priteistomis turtinės ir neturtinės žalos sumomis ir nurodo, kad nesant kaltės civilinis ieškinys patenkintas netiesėtai. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytais motyvais konstatavo, kad J. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl civilinis ieškinys iš dalies patenkintas pagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertindamas nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį, teisingai konstatavo, kad prašomas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, atsižvelgė į atsiradusias pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, neįgalumą, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertindamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Priimant sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Apygardos teismas pažymi, kad 300 eurų žalos dydis yra proporcingas ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-392-139/2015, Nr. 2K-152-693/2016).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad A. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nesukėlė pasekmių ir jokių išorinių sužalojimų nenustatyta. Byloje esančiais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad neturtinė žala kilo dėl tyčinių nuteistojo J. D. veiksmų, nukreiptų prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti, kad nukentėjusioji A. D. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė ne tik fizinius sužalojamus, bet ir dvasinį ir emocinį sukrėtimą, jai sutriko miegas, kankina nerimas, jautė nepatogumus dėl sumušto veido, nes dirba siuvėja, todėl bendraudama su klientais dėl ant veido matomų sumušimo žymių jautė didelį diskomfortą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas ir taip sumažino prašomo priteisti civilinio ieškinio sumą, todėl dar mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio apygardos teismas neturi jokio pagrindo.Nukentėjusiajai priteista 15 eurų turtinės žalos. Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, nukentėjusioji išlaidas pagrindžiančių dokumentų neišsaugojo, tačiau iš medicininių dokumentų ir byloje pateikto nukentėjusiosios apžiūros lapo matyti, kad jai rekomenduotas gydymas ir skirti medikamentai, todėl 15 eurų vaistams, turtinės žalos dydis priteistas pagrįstai ir teisingai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiosios advokato atstovavimo išlaidas proceso išlaidomis ir jos naudai iš J. D. priteisė 150 eurų bei pagrįstai iš J. D. priteisė 34,74 eurų proceso išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas ištyrė visus įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bei individualizuodamas bausmę atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir kriterijus, pagrįstai priteisė nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą, tačiau dėl paminėtų motyvų Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendis keistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. D. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad J. D. kaltę padarius nusikatamą veiką patvirtina 2016 m. kovo 1 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame nurodyta, kad OVS viršininkas A. K. pateikia kompaktinį diską su garso įrašu (t.1, b. l. 73-75) ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrėtas kompaktinis diskas su garso įrašu (t.1, b. l. 73-75). Fiksuotas J. D. skambutis policijos įstaigai dėl tiriamo įvykio, jo atsisakymas sugrįžti į įvykio vietą ir prisistatyti ten jau atvykusiems policijos pareigūnams (t.1, b. l.76-79).
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kuriuo grindžiama nuteistojo J. D. kaltė – „Iš kaltinamojo pokalbio su Bendruoju pagalbos centru įrašo akivaizdžiai matyti, kad jis (J. D.) atsisako sugrįžti ir pasirodyti pareigūnams, jau esantiems įvykio vietoje. Taip pat iš įrašo matosi, jog kaltinamasis akivaizdžiai sako netiesą, kad negrįš į įvykio vietą, nes vyksta pas savo advokatę, nors pats teismui patvirtino, kad vyko tik į namus, kur persirengė neva medumi supiltus rūbus“.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.