Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2019-12-03 · Civilinė byla Nr. e2YT-13881-1051/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-03
Bylos Nr.
e2YT-13881-1051/2019
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-06741-2019-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irma Valiuškienė
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko
Suinteresuotas asmuo
Šiaulių rajono savivaldybės administracijai
Civilinė byla Nr. e2YT-13881-1051/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06741-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.2.3.2.; 3.2.6.1.; 3.4.5.2.
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Irma Valiuškienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

2. Nurodė, kad VĮ Turto bankas gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą dėl galimai bešeimininkio turto - administracinių patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r.. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo turtas yra registruotas, tačiau nuosavybės teisė į minėtas patalpas nėra įregistruota. Siekdamas išsiaiškinti minėtų patalpų savininką, pareiškėjas kreipėsi į institucijas, galinčias turėti duomenų bei dokumentų dėl šio turto savininkų, apskaitos ar privatizavimo. Gavus atsakymus iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos paaiškėjo, jog informacijos apie ginčo turtą jos neturi. Nekilnojamojo turto registro išraše užfiksuota, jog daugiabutis, kuriame yra ginčo turtas, baigtas statyti (duomenys neskelbtini) metais. Pastebėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

3. Papildomai nurodė, kad pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas, buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka. Ginčo turtas pastatytas 1968 m. kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento turtas išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Pagal 1964 m. CK 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Valstybė taip pat nebuvo perdavusi turto Šiaulių rajono savivaldybei. Ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

4. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalimi, valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014 m. spalio 1 d. centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra VĮ Turto bankas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis VĮ Turto bankui įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą ir nurodė, kad klausimą dėl pareiškime nurodyto reikalavimo palieka spręsti teismui savo nuožiūra. Pažymėjo, kad Šiaulių rajono savivaldybė nuosavybės ar kita teise nevaldo administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., minėtas nekilnojamas turtas nėra įtrauktas į Šiaulių rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, Šiaulių rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio turto perdavimo jai nuosavybės teise, turtas nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą, todėl į šį nekilnojamą turtą pretenzijų nereiškia (b. l. 23).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas

6. CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

8. Pareiškėjas, prašydamas pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tačiau nėra jokių, tai patvirtinančių, dokumentų.

9. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

10. Iš pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą. Iš VĮ Registrų centro pateikto butų (patalpų) sąrašo pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), matyti, jog Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra registruota (b. l. 5, 6-7). Valstybinių kompetencijų departamento Valstybei perduotino turto administravimo skyriaus 2019 m. spalio 14 d. teikime nurodyta, kad iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atsižvelgiant į pastato statybos metus ((duomenys neskelbtini) m.), užfiksuotus nekilnojamojo turto registre, laikytina, kad pagal tuo metu galiojusius teisės norminius aktus šis nekilnojamojo turto objektas buvo valstybės nuosavybė. Visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, laikytina, jog minėtos administracinės patalpos buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl liko valstybės nuosavybe.

11. Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) — buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

12. Duomenų apie tai, kad administracinės patalpos buvo perduotas Šiaulių rajono savivaldybei, nėra. Šiaulių rajono savivaldybė patvirtino, kad šios patalpos savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso. Savivaldybės administracija neturi informacijos apie šių patalpų priklausomybę kitiems savininkams (b. l. 4). Be to, Šiaulių rajono savivaldybė savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog ji nuosavybės ar kita teise nevaldo administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios, (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., minėtas nekilnojamas turtas nėra įtrauktas į Šiaulių rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, Šiaulių rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio turto perdavimo jai nuosavybės teise, turtas nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą, todėl į šį nekilnojamą turtą pretenzijų nereiškia (b. l. 23). Šiaulių regioninis valstybės archyvas atsakyme į VĮ Turto banko paklausimą dėl minėtų patalpų nurodė, kad išduoti (duomenys neskelbtini) m. statyto namo (duomenys neskelbtini), Kuršėnai, statybos darbų leidimus, namo pridavimo eksploatuoti aktą negali, nes Šiaulių rajono DŽDT vykdomojo komiteto architekto dokumentai saugomi nuo (duomenys neskelbtini) m., kapitalinės statybos skyriaus dokumentai saugomi nuo (duomenys neskelbtini) m., taip pat negali išduoti privatizavimo dokumentų, nes buto privatizavimo dokumentai buvo tvirtinamu notaro ir reikia nurodyti datą ir asmenis, privatizavusio butą, pavardę (b. l. 14). Taigi, byloje nėra jokių dokumentų, susijusių su administracinių patalpų privatizavimo procedūromis. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad minėtas administracinės patalpos statytos valstybės lėšomis ir buvo valstybės nuosavybė, tačiau, kaip matyti iš pateikto atsiliepimo ir byloje esančių duomenų, minėtos administracinės patalpos nebuvo įtrauktos į apskaitą valstybės ar savivaldybės institucijose ir nuosavybės teisės į šias patalpas neįregistruotos.

13. Įvertinus aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, administracinės patalpos buvo sukurtos kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl konstatuotina, kad jos priklauso valstybei nuosavybės teise.

14. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės nuosekliai sutampa tarpusavyje, jas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, taip pat nėra pagrindo netikėti pareiškėjo nurodytoms aplinkybės, todėl pareiškimas tenkintinas ir nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 443 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, Šiaulių r., yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Irma Valiuškienė