Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-604-508-2013

Teisėjas: V. Kondratjevas Teisminio proceso Nr.1-66-1-00641-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.10; 2.4.7.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai, nuteistiesiems R. U., A. S., gynėjams advokatams Vytautui Bučiui, Artūrui Baužai, nukentėjusiajai civilinei ieškovei A. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. U. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. b) p.p., bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su 2011-01-17 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. S. ir R. U. solidariai priteista nukentėjusiosios A. L. naudai 2960 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir R. U. pagal LR BK 187 str. 2 d. nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 6 d. apie 23 val. jie, veikdami kaip bendrininkų grupė, tyčia užpylus degaus skysčio prie sodo namelio sienos, esančios (duomenys neskelbtini), Pašilių sodininkų bendrijoje, Pelėdnagių seniūnijoje, Kėdainių r. sav., priklausančio A. L., jį padegė, dėl ko apdegus namelio sienoms ir lauko durims, tyčia, visuotinai pavojingu būdu, sugadino A. L. priklausantį bendros 7960 litų vertės turtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje pažymėti įrodymai nėra pakankami patvirtinti kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo. Liko neaptartos, neįvertintos liudytojo G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodytos automobilyje buvusių asmenų tapatybės nustatymo klausimu svarbios aplinkybės. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įvykio vietoje iš karto po įvykio, o vėliau tą pačią dieną policijoje, G. M. nurodė, kad abu jo matyti vaikinai buvo apie 21 metų amžiaus, o automobilyje sėdėjęs vaikinas (iš teismo nuosprendžio seka, jog nustatyta, jog būtent R. U. tuo momentu sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje, o A. S. buvo šalia automobilio - lipo į vairuotojo vietą) vilkėjo šviesios spalvos vasarinius marškinėlius (t. 1, b. 1. 51-53). Savo parodymus apie keleivio vilkėtus šviesius marškinėlius G. M. dar kartą patvirtino papildomai apklausiamas tyrėjos 2012-09-27, t. y. praėjus jau daugiau kaip metams po įvykio (t. 2, b. 1. 88). Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu šis liudytojas dar kartą patvirtino šią aplinkybę nurodydamas, jog „automobilyje sėdėjęs asmuo buvo apsirengęs šviesios spalvos marškiniais". Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu jam ėjo jau 37-ti metai, ir šis amžius yra beveik dvigubai didesnis už liudytojo G. M. tyrimo metu nurodytus 21 metus. Be to, šio liudytojo parodymai apie keleivio vilkėtus šviesius marškinėlius yra akivaizdžiai prieštaraujantys byloje jo parodymais teismui nustatytoms ir jokiais kitais duomenimis nepaneigtoms aplinkybėms, kad 2011-07-06, o taip pat ir sekančią dieną, kai buvo sulaikytas, jis vilkėjo ne šviesios spalvos vasariniais marškinėliais, o šviesiai mėlynos spalvos treningais „Adidas" su baltos spalvos juostelėmis ant rankovių.

Skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje apie aplinkybes, rodančias akivaizdžiai neteisėtus tyrėjų veiksmus darant poveikį liudytojui G. M., visiškai nieko nepasakyta, jų poveikis teismo vidinio įsitikinimo, reikalingo vertinant bylos įrodymų visumą, formavimui, neaptartas. Byloje surinkti ir teismo patikrinti iš liudytojo G. M. parodymų nustatyti faktiniai duomenys patvirtina tik tą aplinkybę, jog netoli įvykio vietos artimu nusikaltimo padarymo laikui pastebėtu automobiliu buvo atvykę du asmenys. Visos kitos šio liudytojo nurodytos aplinkybės ne tik kad nepatvirtina, jog vienu iš minėtų asmenų buvo R. U., bet priešingai - patikimai įrodo, jog jo tame automobilyje, o tuo pačiu ir netoli įvykio vietos, nebuvo.

Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad liudytojų D. Š. ir E. S. parodymai teisme buvo gauti ne tiesiogiai, o būtent pagarsinant jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš bylos medžiagoje esančių minėtų policijos pareigūnų dviejų visiškai analogiškų tarnybinių pranešimų „Dėl viešosios tvarkos trikdymo", surašytų 2011-07-07 ir adresuotų Kauno AVPK Kėdainių r. PK viršininkui (todėl visiškai neaišku kaip jų originalai pateko į šią bylą), matyti, kad juose nurodoma, kad A. S. atžvilgiu už KET pažeidimą „berašant protokolą paaiškėjo, kad minėtu automobiliu važiavę asmenys galėjo padaryti nusikaltimą, todėl mes vairuotoją sulaikėme ir pristatėme į Kėdainių raj. PK budėtojų dalį“. Panašiai, apklausiamas tyrėjos, nurodė ir liudytojas D. Š.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausiama E. S. tyrėjai nurodė jau visiškai kitaip, o būtent: jog A. S. buvo gabenamas į policijos komisariatą dėl to, jog nesutiko pasirašyti ant dokumentų, fiksuojančių jo padarytą KET pažeidimą, o budėtojo pranešimas apie tai, jog jo vairuotas automobilis buvo pastebėtas Pašilių soduose, todėl jo vairuotojas pristatytinas į budėtojų dalį, buvo gautas jiems jau pastačius minėtą automobilį į Respublikos gatvėje esančią aikštelę ir važiuojant į policijos komisariatą. Skundžiamame nuosprendyje E. S. parodymai aprašyti „aptakiai". Todėl neįmanoma suprasti kokiu metu, pagal šią liudytoją, buvo gautas pranešimas iš budėtojų dalies, o minėtų prieštaravimų nebeliko. Nors iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad minėtus prieštaravimų atsiradimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje priežastis teisme būtų mėginta aiškintis ir juos pašalinti.

Abu policijos pareigūnai, apklausiami tyrėjos, nurodė, jog asmuo (jų teigimu - R. U.), sėdėjęs sustabdyto automobilio keleivio vietoje, buvo apsirengęs tamsiais rūbais. Toks drabužių apibūdinimas visiškai nesutampa su liudytojo G. M. dėl šių aplinkybių duotais parodymais, bei paties nuteistojo parodymais.

Nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. Š. atpažino R. U. tiesiogiai iš pateikiamų 3 atpažinti asmenų, kadangi iš byloje esančio asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2011-07-07 protokolo matyti, jog liudytojas D. Š. „atpažino" jį ne tiesiogiai, o iš jam pateiktų 4 asmenų nuotraukų (t. 1, b. 1. 93-94). Vertinant liudytojų D. Š. ir E. S. parodymus, padarytus įstatymo pažeidimus, darytina išvada, jog visiškai nepagrįstas yra skundžiamame nuosprendyje suformuluotas konstatavimas, jog minėtų liudytojų parodymų pagrindu yra neginčytinai įrodyta, kad R. U. 2011-07-06 23 val. 55 min. buvo sustabdytame automobilyje „VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini)

Iš byloje esančios Lietuvos policijos KTC 2012-01-13 Specialisto išvados Nr. 140-(5089)-IS1-278 [t. 1, b. 1. 32-33] seka, jog viena pirštine naudojosi mažiausiai 2 asmenys, tuo tarpu kita pirštine - mažiausiai trys asmenys. Todėl visiškai neaišku, kokia logika remdamasis, teismas nusprendė, jog minėta išvada yra vienas iš patikimų įrodymų šaltinių, patvirtinančių aplinkybę, kad minėtomis pirštinėmis naudojosi būtent du asmenys, padarę šioje byloje tiriamą nusikaltimą.

Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų - jo mamos V. U., žmonos K. S.-U., draugo M. K. parodymus. Bandydamas paneigti jo alibi teismas ėmėsi ir nevisai sąžiningų veiksmų - vertindamas liudytojo R. T. parodymus, nuosprendyje nurodė, esą jis nepatvirtino, nuteistojo nurodytos aplinkybės apie alaus pirkimą degalinėje „Lukoil". Tuo tarpu iš bylos akivaizdu, jog minėtas liudytojas tiesiog nurodė, jog jis minėtos aplinkybės negali nei patvirtinti nei paneigti, kadangi dėl objektyvių priežasčių jos užfiksuoti tiesiog neturėjo galimybės.

Teismas nuosprendyje ėmėsi vertinti ir analizuoti liudytojų A. K. ir V. B. veiksmus, galimai turinčius tiriamo nusikaltimo organizavimo požymių, nors joks kaltinimas minėtiems asmenims byloje nebuvo pateiktas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis aukščiau išdėstyta įrodymų analize, yra pakankamas pagrindas teigti, kad skundžiamas nuosprendis nuteistojo R. U. atžvilgiu yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada apie jo, neva įrodytą dalyvavimą įvykdant A. L. turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu neatitinka bylos aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismui nesilaikius LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos jo atžvilgiu buvo nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas pažeidė LR BPK 44 str. 5 d. garantuotą jo, kaip kaltinamojo, teisę į teisingą teismą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje pažymėti įrodymai nėra pakankami patvirtinti kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo. Nuosprendyje liko neaptarta bei neįvertinta liudytojo G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodyta automobilyje buvusių asmenų tapatybės nustatymo klausimu svarbi aplinkybė. Štai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įvykio vietoje iš karto po įvykio, o vėliau tą pačią dieną policijoje G. M. nurodė, kad abu jo matyti vaikinai buvo apie 21 metų amžiaus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu jam buvo jau beveik 28 metai, ir šis amžius yra žymiai didesnis už liudytojo G. M. tyrimo metu nurodytus 21 metus. G. M. apklausos metu tiek jis, tiek ir jo vairuotas automobilis buvo sulaikyti policijoje, todėl tiek jis, tiek automobilis galėjo būti parodyti šiam liudytojui atpažinti. G. M. net nebuvo paklausta, kokio konkrečiai modelio buvo jo matytas „VW Golf, o dėl numerio liudytojas tamsoje galėjo ir apsirikti. Tyrėjai ne tik neatliko minėtų parodymų atpažinti, bet ir nebuvo imtasi priemonių patikrinti, ar nėra užregistruotas baltos spalvos „VW Golf automobilis su panašiu į liudytojo nurodomą numerį. Apibendrinant, darytina išvada, jog byloje surinkti ir teismo patikrinti iš liudytojo G. M. parodymų nustatyti faktiniai duomenys patvirtina tik tą aplinkybę, jog netoli įvykio vietos artimu nusikaltimo padarymo laikui pastebėtu baltos spalvos automobiliu „VW Golf buvo atvykę du asmenys. Visos kitos šio liudytojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina nei kad tai buvo nuteistojo tą vakarą vairuotas automobilis, nei kad vienu iš minėtų asmenų buvo jis.

Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad liudytojų D. Š. ir E. S. parodymai teisme buvo gauti ne tiesiogiai, o būtent pagarsinant jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagoje esančių minėtų policijos pareigūnų dviejų visiškai analogiškų tarnybinių pranešimų „Dėl viešosios tvarkos trikdymo", surašytų 2011-07-07 ir adresuotų Kauno AVPK Kėdainių r. PK viršininkui (todėl visiškai neaišku kaip jų originalai pateko į šią bylą), matyti, kad juose nurodoma, kad jo atžvilgiu už KET pažeidimą „berašant protokolą paaiškėjo, kad minėtu automobiliu važiavę asmenys galėjo padaryti nusikaltimą, todėl mes vairuotoją sulaikėme ir pristatėme į Kėdainių raj. PK budėtojų dalį“. Panašiai, apklausiamas tyrėjos, nurodė ir liudytojas D. Š.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausiama E. S. tyrėjai nurodė jau visiškai kitaip, o būtent: jog A. S. buvo gabenamas į policijos komisariatą dėl to, jog nesutiko pasirašyti ant dokumentų, fiksuojančių jo padarytą KET pažeidimą, o budėtojo pranešimas apie tai, jog jo vairuotas automobilis buvo pastebėtas Pašilių soduose, todėl jo vairuotojas pristatytinas į budėtojų dalį, buvo gautas jiems jau pastačius minėtą automobilį į Respublikos gatvėje esančią aikštelę ir važiuojant į policijos komisariatą. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamame nuosprendyje E. S. parodymai aprašyti „aptakiai". Todėl neįmanoma suprasti kokiu metu, pagal šią liudytoją, buvo gautas pranešimas iš budėtojų dalies, o minėtų prieštaravimų nebeliko. Nors iš teisiamojo posėdžio protokolo nematyti, kad minėtų prieštaravimų atsiradimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje priežastis teisme būtų mėginta aiškintis ir juos pašalinti.

Visiškai neaišku, ką norėjo teismas pasakyti nuosprendyje konstatuodamas apie įvykio vakarą jo neva pasirinktą nelogišką maršrutą nuo Pašilių sodų iki Janušavos gatvės. Be to, teismo frazės nepaneigia jo teisme duotų parodymų, kad tą vakarą nebuvo Pašilių soduose, bei paaiškinimų apie pasirinktą maršrutą link statomo brolio namo ir atgal.

Vertinant liudytojų D. Š. ir E. S. parodymus, padarytus įstatymo pažeidimus, darytina išvada, jog visiškai nepagrįstas yra skundžiamame nuosprendyje suformuluotas konstatavimas, jog minėtų liudytojų parodymų pagrindu yra neginčytinai įrodyta, kad R. U. buvo 2011-07-06, 23 val. 55 min. sustabdytame automobilyje jo vairuotame „VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) Taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad minėtų liudytojų parodymai patvirtina, jog jo automobilio sustabdymo metu jis važiavo būtent iš Pašilių sodų.

Iš Lietuvos policijos KTC 2012-01-13 Specialisto išvados Nr. 140-(5089)-IS1-278 [t. 1, b. 1. 32-33] seka, jog viena pirštine naudojosi mažiausiai 2 asmenys, tuo tarpu kita pirštine - mažiausiai trys asmenys. Todėl visiškai neaišku, kokia logika remdamasis, teismas nusprendė, jog minėta išvada yra vienas iš patikimų įrodymų šaltinių, patvirtinančių aplinkybę, kad minėtomis pirštinėmis naudojosi būtent du asmenys, padarę šioje byloje tiriamą nusikaltimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011-09-13 specialisto išvada Nr. 11-1843 (11), 11-1990 (11) [t. 1, b. 1. 24-25] tik tikėtina. Žemas tikėtinumo laipsnis neduoda pagrindo teismui daryti kategoriškų išvadų apie įvykio vietoje ir ant nuteistojo naudotų pirštinių rastą vienos rūšies naftos produktą, taip pat apie jo parodymų apie pirštinių naudojimą dyzeliniam kurui įsipilti melagingumą.

Skundžiamame nuosprendyje visiškai neobjektyviai buvo įvertinti ir atmesti jį teisinantys įrodymai. Teismas nuosprendyje ėmėsi vertinti ir analizuoti liudytojų A. K. ir V. B. veiksmus, galimai turinčius tiriamo nusikaltimo organizavimo požymių, nors joks kaltinimas minėtiems asmenims byloje nebuvo pateiktas.

Remiantis aukščiau išdėstyta įrodymų analize, yra pakankamas pagrindas teigti, kad skundžiamas nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada apie jo, neva įrodytą, dalyvavimą įvykdant A. L. turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu neatitinka bylos aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismui nesilaikius LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos ir todėl šioje byloje padarius išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, jo atžvilgiu buvo nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas pažeidė ir LR BPK 44 str. 5 d. garantuotą jo, kaip kaltinamojo, teisę į teisingą teismą.

Atsikirtimu į apeliacinius skundus nukentėjusioji A. L. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-04-29 nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad skundai yra nepagrįsti, išreikštas bandymas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji padegė jos sodo namelį bei padarė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius R. U. ir A. S., jų gynėjus, prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, prokurorą, nukentėjusiąją A. L., prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų R. U. ir A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo R. U. ir A. S. nusikalstamą veiką pagal LR BK 187 str. 2 d., teisingai paskyrė bausmes bei teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimus.

Nuteistieji R. U. ir A. S. pateikė iš esmės tapačius apeliacinius skundus, grindžiamus pagrinde tais pačiais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad tiek R. U., tiek A. S. apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad jie inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, šališkai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jų gynybos versijos.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik netiesioginiais įrodymais, ir nors šis teiginys yra neteisingas, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas pripažino, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra svarbūs bylos nagrinėjimui, nes visi jie padeda atskleisti išsamų nusikalstamos veikos turinį. Įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma įvertinus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Šiuo atveju, nors byloje ir nebuvo nustatyta liudytojų tiesiogiai mačiusių apeliantus darant nusikalstamą veiką, tačiau surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad ją padarė būtent R. U. ir A. S.. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus - tiek apeliantus kaltinančius, tiek juos teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Byloje nenustatyta, kad renkant bylos duomenis buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę nuteistųjų teises ar kitaip sutrukdę teismui priimti teisingą sprendimą. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o teismo sprendimai nepagrįsti įrodymais ar neteisėti.

Apeliantai nesutinka, kad specialisto išvada dėl automobilyje VW Golf rastų pirštinių patvirtina, kad jomis buvo naudotasi padegimui, tačiau ši išvada nors ir vienareikšmiškai nepatvirtina, kokie būtent asmenys jomis naudojosi, tačiau, kad pirštinės buvo panaudotos padegimui, tai įrodo. Išvadoje pažymėta, jog ant objektų - iš įvykio vietoje išimtų plastiko gabalo, medžiagos gabalo ir skardinės bei ant pirštinių yra tos pačios rūšies naftos produktas – arba benzino ir vaitspirito mišinys arba tirpiklis – skiediklis, kurį sudaro aromatinis solventas ir vaitspiritas. Taigi, ant pirštinių rasti pėdsakai degaus mišinio, kuris pagal rūšinį priklausomumą yra toks pats, koks buvo panaudotas ir sodo namelio padegimui. Automobilį paskolinęs A. M. nurodė, kad vienkartinių plastikinių pirštinių jo automobilyje nebuvo, tai reiškia jas galėjo ten padėti tik automobilį pasiskolinęs A. S.. Kad pirštinės priklausė A. S., neneigia ir jis pats, tačiau teigia, kad jas naudojo dyzeliniam kurui įsipilti. Tačiau išvadoje nenustatyta, kad ant pirštinių būtų rasta dyzelinio kuro liekanų. Taip pat nepatvirtinta, kad A. S. pylėsi įvykio dieną kuro, be to, taip jis teigė tik apylinkės teismo posėdyje, ankstesnės apklausose tokių aplinkybių nebuvo nurodęs.

Abu apeliantai nesutinka su G. M. parodymais, kurie patvirtina, jog apeliantai buvo netoli įvykio vietos tuoj po gaisro, būtent automobilyje VW Golf. Tačiau tokia išvada darytina iš bendros įvykių sekos. G. M. apklaustas kitą dieną po įvykio tiksliai nurodė, kad prie pat padegto namo apie 23 val. 15 min. matė baltos spalvos automobilį VW Golf valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir du vaikinus: vieną sėdintį automobilyje, kitą – lipantį į jį. Liudytojo parodymai nuoseklūs ir pakankamai tikslūs bei neprieštaraujantys kitoms bylos aplinkybėms. Tai, kad jis nevisai tiksliai įvertino vaikinų amžių, nėra pagrindas jo parodymus atmesti, nes tai susiję su subjektyviu liudytojo vertinimu ir tamsiu paros metu. Policijos pareigūnai E. S. ir D. Š. nurodė, kad 23 val. 55 min., t. y. praėjus nedideliam laiko tarpui nuo padegimo, buvo sustabdytas VW Golf valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. S., įtariant jį padarius administracinės teisės pažeidimą. Liudytojai nurodė, kad be vairuotojo automobiliu važiavo ir keleivis, kurį jie pažinojo kaip R. U.. Taigi, ir tai patvirtina liudytojo G. M. parodymus. Kad šis automobilis buvo pastebėtas netoli gaisravietės ir vairuotojas įtariamas padegimu, liudytojai sužinojo ne iškarto, todėl R. U. nebuvo sulaikytas ir pasišalino.

Apeliantai teigia, kad liudytojų E. S. ir D. Š. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos aplinkybėms. Tačiau kolegija nesutinka su šia nuomone. Liudytojų parodymai yra pakankamai išsamūs ir esminės jų detalės sutampa tiek tarpusavyje, tiek su kitomis bylos aplinkybėmis. Pažymėtina, kad abu liudytojai kategoriškai tvirtino, kad kartu su A. S. automobiliu VW Golf važiavo R. U.. Savo paaiškinimus, išdėstytus tarnybiniuose pranešimuose bei apklausiant juos liudytojais, dar patvirtino ir teismo posėdžio metu. Liudytojas D. Š. parodė R. U. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu. Dar kartą R. U. abu liudytojai nurodė ir asmens parodymo atpažinti metu. Taigi, liudytojai nė karto nesuabejojo savo duotais parodymais ir jų nuosekliai laikėsi. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad liudytojų parodymai buvo gauti netiesiogiai teisme, nes abu liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apelianto argumentas, kad šių liudytojų tarnybiniuose pranešimuose bei apklausiant ikiteisminio tyrimo metu šiek tiek skiriasi paaiškinimai, kada paaiškėjo, jog A. S. sulaikytinas įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, yra neesminis ir neturintis reikšmės sprendžiamam klausimui. Beje, kad A. S. važiavo ne vienas, teisme patvirtino ir jis pats, tačiau atsisakė nurodyti keleivio duomenis, kas yra visiškai nesuprantama, nes būtent šie duomenys galėtų patvirtinti ne tik A. S., bet ir R. U. parodymus bei paneigti liudytojų duotus parodymus. Taigi, kad kartu su A. S. kartu važiavo būtent R. U. ir nebuvo paneigta, o iš to seka, kad A. S. ir R. U. buvo pažįstami dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Todėl, priešingai nei teigia apeliantai, būtent jų parodymai yra nenuoseklūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis bei prieštaraujantys nustatytoms aplinkybėms.

Nors nuteistasis A. S. teigia Pašilių soduose nėra buvęs ir jokio namo nepadeginėjo, tačiau padegimo metu negalėjo tiksliai nurodyti kur buvo. Jo parodymai iš esmės keitėsi kelis kartus – ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobiliu važiavo vienas į laukus link Keleriškių kaimo, teismo posėdžio metu nuteistasis pakeitė parodymus ir paaiškino, kad 2011-07-06 apie 23 val. važiavo apžiūrėti brolio statomo namo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ir važiavo su draugu, tačiau, kaip minėta, atsisakė nurodyti draugo duomenis. Ir nors apeliantas turi teisę keisti savo parodymus, jam nėra numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą, tačiau toks nepagrįstas parodymų pakeitimas, neišsamūs ir prieštaringi paaiškinimai verčia abejoti jų teisingumu bei vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės.

Atitinkamai nukentėjusioji A. L. nurodė, kad A. S. yra jos kaimynas, tarp jų yra buvę konfliktų, tai patvirtino ir pats apeliantas. Nukentėjusioji teigė, kad A. S. ją kaltino rašant dėl jo skundus policijai, todėl iš esmės patvirtinta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo gan įtemti santykiai, o tai pakankamas motyvas kerštui.

Nukentėjusioji A. L. teigė, kad įtempti santykiai yra ir tarp jos bei liudytojų A. K. ir jos motinos liudytojos V. B.. Tarp jų buvo kilęs ne vienas konfliktas, kreiptasi į policiją, antstolius ir teismą. Tą pripažino ir liudytojos. Be to, V. B. parodė, kad ji pažįsta R. U. kaip kaimynų vaiką, nors nepripažino, kad su juo bendrauja. R. U. pripažino, kad pažįsta dabartinį A. K. draugą R. C.. Taigi byloje yra visas ratas tarpusavyje susijusių asmenų, kuriuos vienijo tarpusavio konfliktai, dėl ko ir galėjo būti įvykdytas padegimas.

Nuteistasis R. U. taip pat neigia, kad jis buvo Pašilių sodų bendrijoje, tačiau byloje ištirti įrodymai rodo priešingai.

Apeliantas nesutinka su liudytojo G. M. parodymais, jis teigia, jog G. M. neteisingai nurodė, kaip apeliantai buvo apsirengę. Liudytojas G. M. nurodė, kad R. U. buvo apsirengęs šviesiais marškinėliais, tačiau apeliantas tai neigia, teikdamas, jog vilkėjo šviesiai mėlynu sportiniu kostiumu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas po įvykio, apeliantas nurodė, kad 2011-07-06 vilkėjo tamsiai mėlynos spalvos sportiniu kostiumu ir geltonais sportiniais marškinėliais, todėl nepaneigta, kad G. M. jį galėjo matyti tik su marškinėliais. Kad tą dieną R. U. vilkėjo tamsiais mėlynos spalvos sportiniu kostiumu patvirtino ir liudytojai E. S., D. Š.. Apelianto motina V. U. teismo posėdyje taip pat parodė, kad jos sūnus įvykio dieną buvo apsirengęs tamsiu sportiniu kostiumu.

Byloje nebuvo patvirtinti ir R. U. paaiškinimai dėl to, ką jis veikė įvykio metu, t.y. nuo 23 iki 24 val. Apeliantas teigė, kad nurodytu laiku negalėjo važiuoti kartu su A. S., nes važinėjo su savo automobiliu „Audi“. Tačiau nė vienas R. U. palankus liudytojas negalėjo visiškai patvirtinti jo nurodytų aplinkybių, kad būtent jo nurodytu laiku jis buvo jo nurodytose vietose, nėra asmenų, galinčių patvirtinti, kad tuo laikotarpiu, kada įvykdytas soduose namelio padegimas, jie buvo akivaizdoje su R. U..

Bylos baigtimi nesuinteresuotas liudytojas R. T. paaiškino, kad jis negali pasakyti ar 2011-07-06 apie 23 val. į degalinę buvo atvykęs „Audi“ automobilis ar kaltinamasis pirko alaus, nes to neįsidėmėjo.

R. U. motina V. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. U. namo 2011-07-06 grįžo apie 24 val., tačiau teismo metu parodymus pakeitė į nuteistajam palankesnius, kuriais parodė, kad jis namo grįžo tarp 23 – 24 val.

Liudytojas M. K. parodė, kad R. U. pas jį atvyko apie 22 val. 30 min. Tačiau šie parodymai taip pat nepatvirtina, kad apeliantas negalėjo įvykio metu gaisro vietoje. Be to, liudytojas yra apelianto draugas, todėl jo parodymai taip pat vertintini kritiškai, kaip galimai bandymas padėti išvengti atsakomybės, juo labiau, kad apelianto ir M. K. parodymai skiriasi tiek tarpusavyje, tiek kitom aplinkybėm. Apeliantas tvirtina, kad žmonai K. S. skambino 22.50 val., būdamas pas M. K., tačiau ši teigė, jog apeliantas, būdamas pas jį, niekam neskambino. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš R. U. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinių matyti, jog jis tikrai 22.42 val. ir 22.48 val. skambino K. S. ir jo telefonas buvo prisijungęs prie celės (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 66), tačiau advokato padėjėjo G.Tamulionio pateiktas raštas iš UAB „Bitė“ paaiškina, kad Dotnuvos g. 12, Kėdainiuose (M. K. gyvenamoji vieta) nepatenka ir 2011-07-06 nepateko į celės (duomenys neskelbtini)veikimo zoną, o tai kelia pagrįstas abejones, kad nurodytu laiku apeliantas buvo pas liudytoją. Iš R. U. telefono išklotinių matyti, kad K. S. jis skambino 23 val. 14 min., tačiau telefonas jau buvo prisijungęs prie kitos celės (duomenys neskelbtini). Telefonui esant prisijungus prie šios celės jis dar skambino ir 23.23 val., abonentui (duomenys neskelbtini) tačiau nenurodė kokio asmens šis numeris.

Pažymėtina, kad ir fiksuotas ryšio jungimas bei kalbėjimas mobiliuoju telefonu dar neįrodo, kad apeliantas negalėjo būti įvykio vietoje, nes bokštų veikimo teritorija yra pakankamai plati. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad mobilusis telefonas nėra neatsiejamai susijęs su asmeniu, nėra jo neatskiriamas kūno įskiepis ir identiteto dalis, vien tik telefono veikimo vietos nustatymas dar neįrodo, kad išties konkretus asmuo buvo griežtai apibrėžtoje teritorijoje, todėl abiejų apeliantų teiginiai, kad telefonų išklotinių analizė neįrodo, kad jie negalėjo būti gaisro vietoje, nėra pagrįsti. Netgi byloje ir nėra pokalbių turinio išklotinių, nėra asmenų balsų identifikavimo, todėl nebuvo konstatuota, ar išties nurodomais telefonais ir numeriais netgi kalbėjosi apeliantai ar kiti asmenys. Tačiau šios aplinkybės nėra esminiai reikšmingos, kadangi pagrindiniai įrodymai – paimto pasinaudoti svetimo konkretaus automobilio VW Golf pastebėjimas vėlyvu metu soduose netoliese degančio sodo namelio, ten buvimas abiejų nuteistųjų, nes kitų asmenų ir negalėjo būti automobilyje bei prie automobilio, neilgai trukus jų abiejų važiavimas šiuo automobiliu bei policijos pareigūnų jų sustabdymas bei atpažinimas, automobilyje rasta pirštinė bei ant pirštinių rasti pėdsakai degaus mišinio, kuris pagal rūšinį priklausomumą yra toks pats, koks buvo panaudotas ir sodo namelio padegimui pakankamai patvirtina inkriminuojamas faktines aplinkybes. Nesuinteresuotų ir atsakingų liudytojų G. M., E. S., D. Š. neabejotini parodymai tai pagrindžia. Liudytojų ir R. U., A. S. nurodomi šių drabužių kiek skirtingi apibūdinimai nesudaro esminės reikšmės konstatuojant faktines aplinkybes, asmenys buvo atpažinti pagal veidus važiuojant ir šiuos sustabdžius bei prieš tai mačius įvykio vietoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šių dienų lengvoji pramonė gamina ir prekiaujama dvipusiais vilkimais drabužiais iš skirtingų spalvų, atspalvių.

Svarbu tai, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, jog nusikaltimo padarymo metu, tarp 23 ir 24 val., R. U. buvimo vienoje ar kitoje vietoje niekas tiksliai patvirtinti negalėjo, todėl liudytojų E. S. ir D. Š. parodymai, kad sustabdytame VW Golf kartu su A. S. važiavo ir R. U., nebuvo paneigti.

Apeliantas R. U. pateikė 2011-08-11 nutarties kopiją ir prašo įvertinti, ar teisėjas galėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kadangi sprendė jo prašymą. BPK 58 str. 2 d. 2 punktas numato, kad teisėjas negali nagrinėti bylos, jeigu nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Minėta nutartimi buvo atsisakyta priimti apelianto prašymą dėl leidimo išvykti į povestuvinę kelionę, kadangi tai nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencija. Pažymėtina, kad teisėjas V. Kondratjevas nesprendė jokių bylos dalyvių skundų, iš esmės nesprendė ir apelianto prašymo, o tik išaiškino jam prašymo nagrinėjimo tvarką, todėl visiškai nelogiška teismą įvardinti išankstinės nuomonės turėjimu bei abejoti teismo nešališkumu. Byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjas turėjo išankstinę nuomonę apie R. U. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjo elgesio proceso metu. Be to, proceso metu visi bylos dalyviai, tarp jų ir apeliantai, turėjo teisę reikšti nušalinimą teisėjui, jei dėl jo šališkumo turėjo pagrįstų abejonių, tačiau tokios abejonės nebuvo išsakytos, nors jau buvo žinomos anksčiau.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, BPK 20 str. 5 d. pažeidimo, kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo,

kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. A. S. ir R. U. kaltė teisingai buvo grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunduose, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su iš nuteistųjų priteistu civiliniu ieškiniu ir teigiama, kad jis turėtų būti atmestas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apeliantų kaltė dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad nukentėjusioji A. L. dėl A. S. ir R. U. atliktų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į pateiktus žalą pagrindžiančius paskaičiavimus, į tai, kad dalį žalos atlygino draudimo bendrovė, į realias pateiktų atliktų darbų kainas, teisingai ir pagrįstai įvertino padarytos ir neatlygintos žalos dydį, bei iš abiejų nuteistųjų solidariai priteisė 2960 Lt.

Teismas teisingai bei realiai įvertino ir nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą. Teismas atsižvelgė, kad dėl nusikalstamos veikos ji patyrė sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus, baimę ir nerimą, jai diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, dėl kurio yra gydoma ir šiuo metu, tačiau teismas taip pat įvertino, jog dėl sodo namelio padegimo nukentėjusioji nepatyrė didesnių nepatogumų ar fizinių sužalojimo, be to teismas įvertino ir į nuteistųjų realias galimybes atlyginti prašomą žalą bei formuojamą teisminę praktiką, todėl neturinės žalos atlyginimo dydį mažino iki 3000 Lt.

Atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, padarytą žalą, priteistos sumos nėra labai didelės, jos yra pagrįstos, realiai atlygintinos ir nemanytina, kad bus nepakeliama našta nuteistiesiems.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti A. S. ir R. U. apeliacinių skundų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. S. ir R. U. apeliacinius skundus atmesti.