Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Eugenija Šatkuvienė, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama V. E., gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo skundo, kuriuo jis R. D. kaltina nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu, priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, konstatuotina tada, kai nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka jokios baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

V. E. prašo patraukti R. D. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šmeižimą atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Šiuo atveju, įvertinus V. E. išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog R. D. Klaipėdos misto apylinkės teisme, liudytojų apklausos metu, pasirašiusi liudytojo priesaiką, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) byloje esančio garso įrašo, matyti, kad R. D. kaip liudytoja, 2016-06-20 liudytojo apklausos metu nurodė, kad „... septynios seserys esam, viena amžinatilsį, turėjom vienintelį brolį, visi mes jį mylėjom. Tėvas jį visą amžinai gyvenimą gelbėdavo, visą gyvenimą jį gelbėdavo, kada reikia pinigų jis pas tėva važiuodavo. Tikrai gėda pasakyti ir gerdavo net iki „bomžo“ iki tokio lygio buvo daėjęs, o paskui nešdavo į lombardus užstatydavo viską ir šeimą turėjo gerą...“. Atkreiptina, jog R. D. kaip liudytoja minėtas aplinkybes išdėstė 2016-06-20 liudytojo apklausos metu, naudojantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) ir kitų teisės aktuose garantuojamomis savo teisėmis, - ji išdėstė savo nuomonę. Be to šios aplinkybės tapo žinomos išimtinai tik teismo proceso dalyviams tuo metu buvusiems posėdžio salėje. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. D. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti V. E..

Analizuojant ir vertinant V. E. teismui pateiktą privataus kaltinimo skundą, akivaizdu, jog yra aiški BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymai numato galimybę apginti savo galbūt pažeistą garbę ir orumą ir kitais būdais, o baudžiamoji atsakomybė yra išskirtinė priemonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Padaryta žala asmens sveikatai, garbei ir orumui gali būti atlyginta ir pagal civilinį ieškinį. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusio asmens interesų gynybą. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos, ir siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. E. privataus kaltinimo skunde nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal pareiškime nurodytus duomenis yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. E. privataus kaltinimo skundą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Pareiškėja ar jos įgaliotas atstovas šią nutartį per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo gali apskųsti Klaipėdos apygardos teismui. Skundas paduodamas per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.