Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-14 · Administracinė byla Nr. I-209-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-14
Bylos Nr.
I-209-406/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-209-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01170-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; (S) 55.1.1; 55.1.3
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 14 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skunde (b. l. 5-8), atsikirtime bei papildyme (b. l. 39, 40) nurodė, kad 2016 m. balandžio 27 d. etapu atvyko į Alytaus pataisos namus, tačiau pareigūnai jo nenuvedė į dušą, nors teisės aktai tokią teisę numato. Pažymėjo, jog taip pat kreipėsi į teismą dėl pareigūno R. B. neteisėtų veiksmų, kadangi šis paprašius garsiai nešaukti dėl to, kad negalėjo susikalbėti su giminaičiais, t. y. nebuvo įmanoma girdėti, diktuojamo telefono kortelės kodo, vartojo necenzūrinius žodžius bei nutraukė pokalbį. Teigė, kad dėl šio pareigūno neteisėtų veiksmų sekantį kartą jam nebuvo leista paskambinti artimiesiems, nors teisės aktai numatė jam galimybę turėti du skambučius per savaitę. Akcentavo, jog žala jam taip pat kilo dėl pareigūno D. A. neteisėtų veiksmų, kadangi šis nepagrįstai jį apkaltino dėl pro langą išmesto akmens ant pareigūno automobilio, ko pasėkoje nebuvo suteikta teisė išvykti dirbti be sargybos. Pareiškėjo nuomone, atsakovės atstovas žiūri į viską aplaidžiai bei pateikdamas bet kokią informaciją nuolat meluoja. Tvirtino, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimuose (b. l. 15-18, 58-61) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad vadovaujantis Alytaus pataisos namų direktoriaus patvirtintu nuteistųjų maudymosi duše grafiku atvykę etapu nuteistieji turi teisę nusiprausti duše po šiltu vandeniu ir ši teisė pareiškėjui buvo suteikta. Akcentavo, kad priimant nuteistąjį į darbą atsižvelgiama į jo darbingumą, turimą specialybę, asmenines savybes, polinkį nepaisyti režimo reikalavimų ir/ar turėti nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų, tame tarpe ir alkoholio ar jų surogatų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, taip pat į tai ar nuteistasis teigiamai charakterizuojamas, ar nėra baustas drausmine tvarka. Pažymėjo, jog esant galimybei rinktis, renkamasi iš tinkamiausių kandidatų, o pareiškėjas turėjo dvi nuobaudas ir viena iš jų dėl alkoholio vartojimo. Atkreipė dėmesį, jog pareigūnas D. A. neturėjo įtakos dėl pareiškėjo priėmimo į darbą pataisos namuose, kadangi dirbti priima Valstybės įmonės „Mūsų amatai“ direktorius. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 10 d. pataisos įstaigos pareigūnas R. B. pareiškėjo pokalbį su artimaisiais nutraukė, kadangi šis prašė artimųjų pasakyti mobiliojo ryšio papildymo sąskaitą, 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjui buvo suteikta pokalbio telefonu teisė ir pokalbis nebuvo nutrauktas. Nurodė, kad nei vienas iš įvardintų pareigūnų neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų, elgėsi su juo pagarbiai, nežemindami jo orumo. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės, kadangi nenurodė kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmais, t. y. nesuteikiant jam teisės pasinaudoti dušu po etapo bei dėl netinkamo pareigūnų R. B. ir D. A. elgesio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK) 6.271 str.). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad jam 2016 m. balandžio 27 d. grįžus etapu iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Alytaus PN, pareigūnai nenuvedė jo į dušą nors pagal teisinį reglamentavimą tai padaryti privalėjo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d., toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Byloje pateiktas Alytaus PN direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. patvirtintas Nuteistųjų maudymosi duše grafikas, kuriame nurodyta, jog etapu atvykę nuteistieji dušu naudojasi nuo 15.30 val. iki 16.30 val. (b. l. 21). Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjui 2016 m. balandžio 27 d. atvykus etapu iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo suteikta teisė nusiprausti duše po šiltu vandeniu (b. l. 15, 59). Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas atvykęs į Alytaus PN po etapo negalėjo pasinaudoti dušu, todėl teismo vertinimu, atsakovės atstovas Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto, Higienos normos 134:2015 44 punkto nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš neteisėtų pareigūno R. B. veiksmų nurodydamas, jog jam kalbant telefonu kilo triukšmas, o paprašius pareigūno garsiai nešaukti, kadangi jis negalėjo susikalbėti su giminaičiais, t. y. nebuvo įmanoma girdėti, diktuojamo telefono kortelės kodo, pareigūnas vartojo necenzūrinius žodžius bei nutraukė pokalbį. Taip pat teigė, kad dėl šio pareigūno neteisėtų veiksmų sekantį kartą jam nebuvo leista paskambinti artimiesiems, nors teisės aktai numatė galimybę turėti jam du skambučius per savaitę.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 1 p., 2 p.).

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Pagal BVK 73 straipsnio 4 dalį paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu. BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.).

Nuteistųjų teisė skambinti telefonu įgyvendinama Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto nuostatas pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu.

Vidaus tvarkos taisyklių 127 punkte numatyta, jog nutrauktas telefoninis pokalbis užskaitomas kaip įvykęs. Telefoninį pokalbį nutraukęs pareigūnas surašo motyvuotą tarnybinį pranešimą pataisos įstaigos vadovybei.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2016 m. balandžio 10 d. jam buvo suteikta galimybė paskambinti telefonu, tačiau šio pokalbio metu kilo triukšmas, todėl jam paprašius pareigūno R. B. garsiai nešaukti, kadangi jis negalėjo girdėti diktuojamo telefono kortelės kodo, pareigūnas vartojo necenzūrinius žodžius ir jo pokalbį su giminaičiais nutraukė (b. l. 63).

Bylos duomenimis, t. y. 2016 m. balandžio 10 d. pranešimu Nr. 2215 nustatyta, kad pareigūnas R. B. nutraukė pareiškėjo 2016 m. balandžio 10 d. 18 val. 45 min. telefoninį pokalbį, kadangi pareiškėjas prašė pasakyti mobiliojo ryšio telefono papildymo sąskaitą ir tuo pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 punktą (b. l. 65). Nors pareiškėjas nurodė, jog pareigūnas vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareigūnas būtų elgęsis su pareiškėju netinkamai, vartojąs necenzūrinius žodžius ar pan. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai pripažintini abstrakčiais, deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti, nes nepateikus nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nepatvirtina nurodytų teiginių pagrįstumo. Teismas pažymi, jog Vidaus tvarkos taisyklių 18 priede Nuteistųjų leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše nenumatyta teisė nuteistiesiems turėti mobilaus ryšio telefonus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 10 d. telefoninio pokalbio metu siekdamas sužinoti mobiliojo ryšio telefono sąskaitos papildymo kodus, pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką, t. y. pareiškėjo siekis išsiaiškinti mobiliojo ryšio telefono papildymo sąskaitą buvo jo tikslas pasinaudoti minėtame Nuteistųjų leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše nenumatytu daiktu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareigūnas, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, pagrįstai nutraukė pareiškėjo telefoninį pokalbį bei surašė motyvuotą tarnybinį pranešimą pataisos namų direktoriui.

Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad dėl pareigūno R. B. neteisėtų veiksmų sekantį kartą jam nebuvo leista paskambinti artimiesiems, nors teisės aktai numatė tokią galimybę.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui telefoninis pokalbis buvo suteiktas sekantį kartą 2016 m. balandžio 14 d., kurio metu telefoninių pokalbių kambaryje vienas iš nuteistųjų garsiai rėkė, todėl rėkęs nuteistasis pareigūno buvo perspėtas, kad netrukdytų kitiems nuteistiesiems kalbėti, ko pasėkoje visi nuteistieji toliau tęsė telefoninius pokalbius, t. y. nuteistųjų pokalbiai nebuvo nutraukti (b. l. 67). Taigi pareiškėjo argumentai, kad jam po 2016 m. balandžio 10 d. suteikto telefoninio pokalbio, nebuvo leista sekantį kartą paskambinti, atmestini kaip neįrodyti.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 11 d. skundu ( b. l. 63-64) kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl pareigūno netinkamo elgesio, t. y. jo atžvilgiu vartotų necenzūrinių žodžių bei nutraukto telefoninio pokalbio.

Alytaus PN 2016 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 363-340 (b. l. 44) pateikė atsakymą į šį pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog 2016 m. balandžio 10 d. pareiškėjo telefoninis pokalbis buvo nutrauktas dėl pažeistos skambinimo tvarkos, t. y. dėl pareiškėjo prašymo pasakyti mobilaus ryšio telefono papildymo sąskaitą (b. l. 44).

Taip pat nustatyta, kad Alytaus PN 2016 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 363-551 pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2016 m. balandžio 22 d. skundą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjo skambutis nebuvo nutrauktas, pareigūnas pareiškėjo neužgauliojo bei jėgos prieš jį nenaudojo (b. l. 45).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas su aukščiau įvardintais Alytaus PN atsakymais nesutiko ir kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 25 d. skundu. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 4 d. raštu Nr. 2S-3665 pareiškėjui išsamiai paaiškino susidariusią situaciją, nenustatydamas Alytaus PN neteisėtų veiksmų (b. l. 41-42).

Nors pareiškėjas nurodo, jog Alytaus PN 2016 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 363-340 ir 2016 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 363-551 yra vienas kitam prieštaraujantys aktai, nes viename nurodoma, kad telefoninis pokalbis buvo nutrauktas, o kitame rašte teigiama, kad pokalbis nebuvo nutrauktas, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog Alytaus PN 2016 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 363-340 pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2016 m. balandžio 11 d. skundą dėl 2016 m. balandžio 10 d. 18 val. 45 min. telefoninio pokalbio metu susidariusios situacijos kai pareiškėjas kalbėdamas su giminaičiais prašė jų pasakyti mobiliojo ryšio telefono sąskaitos papildymo kodus (b. l. 44). Tuo tarpu iš 2016 m. gegužės 23 d. Alytaus PN rašto Nr. 363-551 spręstina, kad pareiškėjui buvo išaiškinta situacija dėl vėlesnio, t. y. 2016 m. balandžio 14 d. jo telefoninio pokalbio, kadangi pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su skundu tik 2016 m. balandžio 22 d. nenurodydamas, kad reiškia pretenzijas būtent dėl 2016 m. balandžio 10 d. įvykio. Minėtame rašte nurodoma, kad pareigūnas elgėsi su pareiškėju tinkamai ir skambutis nutrauktas nebuvo (b. l. 45). Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 4 d. rašte Nr. 2S-3665 atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui nenurodžius konkrečios skundžiamų įvykių datos, nagrinėjęs Alytaus PN pareigūnas negalėjo žinoti, kad skundžiamas 2016 m. balandžio 10 d., o ne 2016 m. balandžio 14 d. įvykis. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. gegužės 23 d. Alytaus PN rašte Nr. 363-551 įvertintos 2016 m. balandžio 14 d. įvykio aplinkybės, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl prieštaraujančių vienas kitam Alytaus PN raštų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad Alytaus PN 2016 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 363-340 ir 2016 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 363-551 yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl jų pagrįstumas ir teisėtumas nekelia teismui abejonių, taip kaip nekelia abejonių ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 4 d. raštas Nr. 2S-3665 (b. l. 41-42), kuriame išaiškinama pareiškėjui dėl jo nuomone prieštaraujančių vienas kitam Alytaus PN aktų.

Pareiškėjas skunde nurodė, jo dėl neteisėtų pareigūno D. A. veiksmų, jam nebuvo suteikta teisė išvykti dirbti be sargybos.

BVK 154 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. Nuteistajam teisė išvykti be sargybos arba be palydos suteikiama pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nutarimu (BVK 155 str. 1 d.). Pagal BVK 155 straipsnio 3 dalį nuteistajam, kuris pažeidė jam nustatyto režimo reikalavimus arba elgesio taisykles, pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nutarimu gali būti atimta teisė išvykti be sargybos arba be palydos.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2016 m. balandžio 18 d. Alytaus PN raštu Nr. 363-321 buvo atsisakyta suteikti teisę išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, kadangi pareiškėjas buvo nubaustas drausmine tvarka už alkoholio vartojimą (b. l. 20, 43). Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisė išvykti be sargybos dėl pareigūno D. A. įtakos, tačiau teismas pažymi, jog pagal teisinį reglamentavimą suteikti ar nesuteikti nuteistajam išvykti be sargybos arba be palydos yra įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens diskrecija, be to toks subjektas, nesant objektyviam teisiniam pagrindui, negali būti tiesiogiai įpareigotas leisti ar neleisti nuteistajam išvykti be sargybos arba be palydos. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sprendimą dėl pareiškėjo teisės išvykti be sargybos arba be palydos nesuteikimo priėmė pataisos įstaigos direktorius. Kad pareigūnas D. A. įtakojo minėto sprendimo priėmimą byloje duomenų nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Atsižvelgiant į išdėstyta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Alytaus PN pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios (valstybės) civilinės atsakomybės sąlygų – pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas dar kartą akcentuoja, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismui nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 56 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas