- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- A-1374-602/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01679-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus ministerijai, Vidaus reikalų minsterija
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1D-1846(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–5).
Pareiškėjas ginčą kėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, tuo pačiu atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su V. G. skundu (b. l. 21).
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu buvo pripažinta atitinkanti Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija). Todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą atmetė (b. l. 36–38).
Teismas pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VRM, ginčijamame sprendime, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VRM neturėjo pagrindo nevykdyti įstatymo ir išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėjo, kad VRM, apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymo ar kito teisės akto, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teismas nurodė, kad VRM veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgdamas į tai, skundžiamą VRM 2014 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 1D-1846(11) pripažino teisėtu ir pagrįstu, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
Pirmosios instancijos teismas netenkinęs pagrindinių reikalavimų, nesprendė ir teismo išlaidų priteisimo klausimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. G. prašo panaikinti 2015 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat panaikinti 2014 m. kovo 4 d. VRM priimtą sprendimą Nr. 1 D-1846(11) „Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo“; įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; priteisti išlaidų atlyginimą (b. l. 43–46).
Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. kovo 13 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą o ne skundą dėl VRM sprendimo panaikinimo bei neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Prašymą pateikė 2014 m. kovo 13 d., sprendimas priimtas 2015 m. liepos 27 d. pažeidžiant visus prašymo nagrinėjimo terminus. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas negalėjo išsakyti savo nuomonės dėl bylinėjimosi išlaidų, nes nežinojo apie posėdžio vietą ir laiką.
Pareiškėjas pažymi, kad 2012 metų pabaigoje nebuvo krizinės situacijos, nebuvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ar finansinė padėtis, nebuvo sutrikęs pajamų į valstybės biudžetą surinkimas ir nėra objektyvių požymių ir duomenų, patvirtinančių, kad valstybė 2013 biudžetiniais metais negali vykdyti įsipareigojimų ir dėl to 2013 metais turėtų būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos valstybinės pensijos. Nurodo, kad valstybės, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito ir valstybės skolos didėjimas yra apribotas – biudžetų deficitas jau porą metų ne auga, o mažėja, valstybės skolos augimas taip pat stabilizavosi, kas įstatymo leidėjo valia sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą. Taip pat kaip teigiama oficialiosios konstitucinės doktrinos, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia (be kita ko) reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. Bet 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu galiojimo terminas 2013 metams pratęstas ne visoms pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai. Be to nei Lietuvos Respublikos Seimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepasiūlė jokių kitų laikinų priemonių, kuriomis ekonomikos ar finansų krizės našta būtų paskirstyta tolygiai ir proporcingai visai visuomenei. Tai, pareiškėjo nuomone, sudaro rimtą pagrindą abejoti, ar valstybėje susidariusi ypatinga situacija, ar valstybinių pensijų mažinimas 2013 metais atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, bei ar tai atitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl ekonomikos ar finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei.
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su apeliaciniu skundu (b. l. 51).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Šiuo įstatymu įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymėjo, jog pareiškėjas šiuo atveju reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).
Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo, kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti minėtus klausimus. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016 ir kt.). Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, kas pareiškėjo teigimu reikštų, pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodomų pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų, pažymi, kad teismas tinkamai įvardijo pateiktą pareiškėjo procesinį dokumentą kaip skundą, kadangi ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas numato, jog privatūs asmenys, kaip ir pareiškėjas, į kompetentingą instituciją kreipiasi su skundu, bet ne prašymu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimas priimtas pažeidžiant bylos nagrinėjimo terminus, kadangi pareiškėjo skundas buvo pateiktas 2014 m. kovo 13 d. Šiuo atveju atkreipiamas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir šio straipsnio 2 dalies pagrindu administracinę bylą Nr. I-7168-189/2014 sustabdė iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 12/2013, Nr. 30/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas (b. l. 27–29). Byla atnaujinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartimi (b. l. 32–33). Atsižvelgiant į tai, kad visi nepasibaigę procesiniai terminai sustabdomi sustabdžius bylą, o nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai tęsiasi toliau (ABTĮ 67 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nežinojo apie teismo posėdžio vietą ir laiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui V. G. teismo šaukimas apie 2015 m. liepos 27 d. vyksiantį teismo posėdį buvo įteiktas elektroninių ryšių priemonėmis nepažeidžiant ABTĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostatų (b. l. 34). Teismo šaukimas pareiškėjui pagrįstai buvo siunčiamas elektroninių ryšių priemonėmis, nes pareiškėjas priskirtinas prie subjektų, kuriems dokumentai siunčiami elektroninių ryšių priemonėmis, pats pareiškėjas prie skundo pateikė ir skunde nurodė duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas yra advokatas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl procesinių pažeidimų yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.