- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-29
- Bylos Nr.
- 2S-403-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13146-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“, uždarajai akcinei bendrovei „Kalvarijų turgus“
- Ieškovas
- G. J.
- Kategorijos
- 113.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria netenkinti atsakovo UAB „Žirmūnų būstas“ prašymai dėl vykdomojo rašto panaikinimo ir pareiškimą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo ir vykdomojo rašto išdavimo, bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įtraukimo dalyvauti civilinėje byloje pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kalvarijų turgus“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Žirmūnų būstas“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Šnipiškių ūkis“) dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Žirmūnų būstas“ (toliau - atsakovas) pateikė prašymą panaikinti 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1131-790/2011 (toliau – vykdomasis raštas), kuriame nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi buvo dalinai panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 26 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis, kurių pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, ir byla perduota nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, todėl neliko teisinio pagrindo egzistuoti šiam vykdomajam raštui ir jis turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
Atsakovas taip pat pateikė pareiškimą, kuriame prašė išnagrinėti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir išduoti vykdomąjį raštą be pagrindo išieškotos 36 540,63 Lt sumos susigrąžinimui iš ieškovo G. J. (toliau – ieškovas); prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 762 straipsnio 4 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija Nr. 85-4126) atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 23, 46 straipsnių nuostatoms ir stabdyti šios bylos nagrinėjimą; taip pat prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog kasacinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi panaikino pirmos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai, todėl atsakovas įgyja teisę į be pagrindo iš jos išieškotų sumų susigrąžinimą, tačiau CPK 762 straipsnio 4 dalis riboja sprendimų vykdymo atgręžimo institutą. Minėtas straipsnis, įsigaliojo 2011 m. liepos 13 d., tačiau iki jo įsigaliojimo teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, taikė sprendimo vykdymo atgręžimą, be to, šioje byloje tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai atsirado iki šio straipsnio atsiradimo ir nebuvo galima tikėtis, kad susidarys tokia situacija, kurioje neįmanomas sprendimo vykdymo atgręžimas. Įstatymo leidėjas, uždrausdamas sprendimo vykdymo atgręžimą, įtvirtino nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams darbo santykiuose institutą ir turėtų prisiimti atsakomybę dėl žalos, kilusios iš tokio įstatymo taikymo, tačiau tai įstatymuose nėra reglamentuota, todėl privatus juridinis asmuo - atsakovas patenka į situaciją, kuri susidarė dėl teismų sistemos kaltės, o visos neigiamos pasekmės (sumokėtos lėšos negali būti naudojamos bendrovės veikloje, bendrovė turi bylinėtis papildomai, turės mokėti žyminį mokestį, nes tik sprendimo vykdymo atgręžimo institute jis yra nemokamas, patyrė išlaidas, susijusias su priverstiniu išieškojimu, ir t.t.) tenka privačiai bendrovei. CPK 762 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi atsakovo prašymų netenkino. Teismas nustatė, kad visos piniginės lėšos pagal vykdomąjį raštą ieškovo naudai buvo išieškotos iš atsakovo įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, dar iki minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties priėmimo. Antstolio veiksmai - vykdomojo rašto priėmimo vykdyti teisėtumas, buvo patikrinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-315-67/2012, kuria pareiškėjo (atsakovo) skundas dėl antstolio V. M. veiksmų buvo atmestas. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė nei vieno iš CPK 629 straipsnyje ir 631 straipsnyje numatytų vykdomosios bylos nutraukimo bei vykdomųjų dokumentų grąžinimo pagrindų. Atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis prašo panaikinti vykdomąjį raštą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo prašymą panaikinti vykdomąjį raštą teismas atmetė. Teismas sprendė, kad darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išreikalavimo galimybė yra siejama su jų gavėjo nesąžiningumu ar padarytomis sąskaitybos klaidomis, ir nenustatęs, kad ieškovas, kuriam galiojusio teismo sprendimo pagrindu buvo išieškotas iš atsakovo piniginės išmokos, susijusios su darbo santykiais, veikė nesąžiningai ar pastarajam sumokant priskaičiuotas pinigines lėšas būtų padaryta buhalterinių klaidų, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą atgręžti sprendimo įvykdymą į ieškovą dėl 36 540,63 Lt sumos susigrąžinimo. Kadangi nagrinėjamos bylos baigtis neturi jokios įtakos Lietuvos Respublikos valstybės teisėms ir pareigoms, teismas netenkino atsakovo prašymo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos valstybę.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir atsakovo prašymus tenkinti; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl CPK 762 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 23, 46 straipsniams; įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) nagrinėjo 1964 metų CPK 476 straipsnio 3 dalies atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės neliečiamumą, 1998 m. rugsėjo 24 d. pripažino, kad ši norma neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nurodė, kad: „kartu nereikėtų pamiršti ir ginčijamos normos priėmimo istorinio konteksto. Vyravusios valstybinės nuosavybės sąlygomis šios nuosavybės gynimo požiūriu buvo ne tik svarbu, ar dėl valstybės institucijų, kurios sprendė ginčus, ar dėl įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos veiksmų susidarė CPK 476 straipsnio 3 dalyje numatyta teisinė situacija. Rinkos ūkio, grindžiamo privačios nuosavybės teise, sąlygomis dėl nevienodų teismo institucijų sprendimų neturėtų nukentėti privataus savininko turtiniai interesai. Tuo tarpu galiojančioje teisės sistemoje šie santykiai nėra iki galo teisiškai sureguliuoti. Spragų įstatymuose pašalinimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva“. Įstatymų leidėjas teisingai suprato šį Konstitucinio Teismo nurodymą ir 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos CPK šios nuostatos neliko, nes naujasis kodeksas buvo rengiamas teisės profesionalų. Iki CPK 762 straipsnio 4 dalies atsiradimo teismai, nagrinėdami analogiškas bylas, taikė sprendimo vykdymo atgręžimą. Atsakovas išreiškė abejonę, ar pakitusiu CPK reguliavimu valstybė tikrai remia visuomenei naudingas ūkines pastangas, kurias deda darbdavys, sukurdamas darbo vietas (Konstitucijos 64 straipsnis). Atsakovas teigė, kad negali egzistuoti vykdomieji dokumentai, išduoti neegzistuojančių arba panaikintų sprendimų pagrindu, nes iš neteisės nekyla teisė. Atsakomybė už susidariusią situaciją tenka Lietuvos valstybei per įstatymų leidėją Lietuvos Respublikos Seimą ir teismų sistemą, t.y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, todėl atsakovas prašo nurodytus asmenis įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą ir atsakovo atskirojo skundo netenkinti. Nurodė, kad CPK nenumato, kad dėl teismo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą gali būti paduotas atskirasis skundas. Atsakovas nenurodė argumentų, dėl ko vadovaujantis CPK 762 straipsnio 4 dalimi būtų galima atgręžti sprendimo įvykdymą į ieškovui pagal vykdomąjį raštą išieškotą darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, taip pat nenurodė, kodėl turėtų būti panaikintas vykdomasis raštas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo ir vykdomojo rašto panaikinimo klausimus atsakovas iškėlė dėl to, kad pagal 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą visos piniginės lėšos ieškovo naudai buvo išieškotos iš atsakovo įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 303,62 Lt vidutinio darbo užmokesčio už nepagrįstą prastovą, 14 312,58 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 168,39 Lt vidutinis vienos darbo dienos darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną nuo kitos po teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat atitinkamą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį bei pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai. Tokiu būdu įstatymų leidėjas teismo sprendimo įvykdymo atgręžimu sudarė galimybes teismui atkurti iki teismo sprendimo įvykdymo buvusią proceso šalių materialinių teisinių santykių padėtį ir taip įgyvendinti teisingumą.
Sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymas nėra absoliučiai neribojamas. CPK numato sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimą išimtiniais atvejais. Pagal CPK 762 straipsnio 3 dalį – bylose dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo ir pagal 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusią CPK 762 straipsnio 4 dalį - bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, šių ribojimų paskirtis teisės doktrinoje siejama su poreikiu užtikrinti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų teises ir teisėtus interesus.
1964 m. CPK 476 straipsnio 3 dalis taip pat nustatė, kad kasacine tvarka panaikinus sprendimus bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, dėl autorinio atlyginimo už literatūros, mokslo ar meno kūrinį, atlyginimo už atradimą, išradimą, dėl kurio išduotas autorystės liudijimas, išieškojimo, dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama, jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais. Konstitucinis Teismas 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio 3 dalies normos dalis, kurioje nustatyta, jog kasacine tvarka panaikinus sprendimus bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, atgręžti įvykdymą leidžiama, jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio teismo nuomone, pinigų sumos, išieškomos išieškomos įsiteisėjusius sprendimus vykdant pagal reikalavimus, kylančius iš darbo santykių, kai ieškovas yra darbuotojas, dažniausiai panaudojamos pragyvenimui; <...> dėl to teismo sprendimo stabilumas šioje srityje įgyja ypatingą reikšmę. Tai, kad įstatymų leidėjas siekia apginti tik pačius svarbiausius ieškovo interesus, taip pat patvirtina, jog nustačius ieškovo blogą valią, <...> panaikintojo sprendimo atgręžimas leidžiamas ir šių kategorijų bylose (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į išdėstytą spręstina, kad 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusi CPK 762 straipsnio 4 dalies redakcija, leidžianti darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų išieškojimą tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaida, įtvirtina iš esmės 1964 m. CPK 476 straipsnio 3 daliai analogišką garantiją darbuotojams. Atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar CPK 762 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams netenkintinas, nes panašiu klausimu oficialioji konstitucinė doktrina jau suformuota.
Atsakovo teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti iki CPK 762 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo, todėl atsakovas nesitikėjo, kad susidarys tokia situacija, kurioje neįmanomas sprendimo vykdymo atgręžimas. Šie atsakovo teiginiai nepagrįsti. Nepaisant to, kad 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame CPK 476 straipsnio 3 dalies nuostatos nebeliko, teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad sprendimo įvykdymo atgręžimas yra ribojamas ir bylose dėl darbo užmokesčio išieškojimo, o darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos negali būti išreikalaujami kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), jeigu gavėjas veikė sąžiningai (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-186/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2004, 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2005). Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 8 dalies nuostata, nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 762 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojanti teismo procesinio sprendimo dėl vykdymo atgręžimo metu. Todėl teismui nenustačius, kad ieškovas veikė nesąžiningai ar pastarajam sumokant priskaičiuotas pinigines lėšas būtų padaryta sąskaitybos klaidų, teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą atgręžti sprendimo įvykdymą į ieškovą dėl 36 540,63 Lt sumos susigrąžinimo.
Atsakovas nurodo, jog kadangi vykdymas pagal vykdomąjį raštą nėra baigtas, vykdomasis raštas turi būti panaikintas, panaikinus teismų sprendimus, kurių pagrindu buvo išduotas. Pagal CPK 629 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kol neįvykdytas panaikintas teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo išduotas priimtas vykdyti vykdomasis raštas, vykdomoji byla gali būti nutraukta, jeigu panaikintas vykdomasis dokumentas, kuris buvo vykdymo pagrindas. Vadovaujantis teismų praktika, panaikinto teismo sprendimo teisinės pasekmės turi būti taikomos sistemiškai aiškinant ne tik teismo sprendimų vykdymą, vykdymo bylos nutraukimą, bet ir sprendimų įvykdymo atgręžimą reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CPK 2 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009). Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/02591 yra įvykdytas, vykdomoji byla antstolio 2012 m. balandžio 2 d. patvarkymu užbaigta. Nustačius minėtą aplinkybę, apelianto prašymas panaikinti vykdomąjį raštą negali būti tenkinamas.
Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, trečiaisiais asmenimis į bylą įtrauktini asmenys, kurių teisėms ir pareigoms ateityje gali turėti įtakos teismo sprendimas bei esant pagrindui daryti išvadą, kad dėl šių asmenų teisių ir pareigų bus reikalinga pasisakyti teismo sprendime. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos Lietuvos Respublikos valstybės teisėms ir pareigoms, nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį apelianto prašymą.
Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, atsakovo atskirasis skundas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, o skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 762 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 23, 46 straipsniams bei įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmesti.