Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir D. J. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Sergel“, akcinė bendrovė „SB Lizingas“, I. N., antstolė B. T., antstolis A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-06-16 nutartimi pareiškėjams A. J. ir D. J. iškelta bankroto byla, jų bankroto administratore paskirta UAB „Centrinis bankroto biuras LT“.Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-08-02 nutartimi patvirtintas bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris teismo 2017-08-23 nutartimi buvo patikslintas. Bankrutuojančių A. J. ir D. J. bankroto administratorė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą su prašymu dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Administratorė nurodė, jog 2017-09-20 kreditorių susirinkimui buvo pateiktas tvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planas, tačiau kreditoriai mokumo atkūrimo planui nepritarė. Bankrutuojantys asmenys patikslino plano projektą pagal kreditorių pateiktas pastabas, tačiau 2017-10-24 pakartotinio kreditorių susirinkimo metu patikslintam plano projektui taip pat nebuvo pritarta. Administratorės teigimu, mokumo atkūrimo plano projektas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnio reikalavimus ir gali būti įgyvendinamas, todėl kreditoriai nepagrįstai atsisakė patvirtinti šį plano projektą. Dėl to bankroto administratorė teismo prašė patvirtinti A. J. ir D. J. mokumo atkūrimo planą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-11-20 nutartimi prašymą patenkino ir patvirtino A. J. ir D. J. mokumo atkūrimo planą. Teismas nustatė, kad pakartotinio kreditorių susirinkimo metu buvo nepritarta patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui. Teismas taip pat nustatė, kad daugiausia balsų turinti kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepritarė patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, jog pareiškėjai nenurodė tinkamų mokumo atkūrimo priemonių, nustatė per didelę sumą pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepagrįstai didelę administravimo išlaidų sąmatą. Vertindamas kreditorės pastabas teismas pažymėjo, kad pareiškėjai yra dirbantys ir gauna darbo užmokestį, todėl darbas pagal darbo sutartį yra tinkama mokumo atkūrimo priemonė. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjų šeimą sudaro 4 asmenys, jų būtiniesiems poreikiams tenkinti numatoma skirti po 166,75 Eur per mėnesį kiekvienam asmeniui, todėl teismas konstatavo, kad ši suma nėra per didelė ir atitinka šiuo klausimu teismų formuojamą praktiką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad draudimo įmokas pareiškėjai mokės iš jų būtiesiems poreikiams tenkinti skirtų lėšų. Vertindamas bankroto administravimo išlaidų dydį teismas atsižvelgė į bankroto administratorės funkcijų pobūdį, bankrutuojančių asmenų gaunamas ir numatomas gauti pajamas, jų būtiniems poreikiams tenkinti numatomas patirti išlaidas, numatomas skirti sumas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl teismas konstatavo, kad bankroto administravimo išlaidų suma yra protinga ir atitinka įstatymo reikalavimus bei formuojamą teismų praktiką dėl bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog mokumo atkūrimo planas atitinka įstatymo reikalavimus, todėl teismas ši planą patvirtino.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-11-20 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti mokumo atkūrimo plano ir bankroto bylą nutraukti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane yra numatytos tinkamos bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo priemonės. Apeliantė teigė, kad pareiškėjų darbas pagal darbo sutartis nėra tinkama mokumo atkūrimo priemonė, o kitų mokumo atkūrimo priemonių plane nėra nurodyta, todėl planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad gyvybės draudimo įmokos yra būtinos pareiškėjų poreikiams tenkinti. Apeliantės teigimu, 74,16 Eur dydžio per mėnesį mokamos gyvybės draudimo įmokos nėra bankrutuojančių asmenų būtinosios išlaidos, todėl draudimo sutarčių vykdymas nėra suderinamas su FABĮ paskirtimi ir tikslais.Teismas nepagrįstai nurodė, jog kreditorių reikalavimams tenkinti per mėnesį bus skiriama 189,18 Eur. Apeliantė teigė, kad kreditorių reikalavimas tenkinti pagal planą bus skiriama tik 29,18 Eur, o 160 Eur per mėnesį bus skiriama vaikui išlaikyti, todėl kreditoriams skiriama suma yra per maža.Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ prašo skundą atmesti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-11-20 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjai dirba pagal darbo sutartį, todėl šios priemonės yra pakankamos jų mokumui atkurti. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad plane nurodyta suma pareiškėjų šeimos būtiniesiems poreikiams tenkinti atitinka teismų praktiką, o nutraukus gyvybės draudimo sutartį būtų patirta finansinių nuostolių. Bankroto administratorės teigimu, mokumo atkūrimo plane nurodytos kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos lėšos atitinka FABĮ nustatytą kreditinių reikalavimų tenkinimo eiliškumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane yra numatytos tinkamos bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo priemonės. Apeliantė teigė, kad pareiškėjų darbas pagal darbo sutartis nėra tinkama mokumo atkūrimo priemonė, o kitų mokumo atkūrimo priemonių plane nėra nurodyta, todėl planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Su šia skundo nuostata galima iš dalies sutikti.FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra numatytas reikalavimas mokumo atkūrimo plane nurodyti priemones, skirtas fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi plane numatytos mokumo atkūrimo priemonės turi būti realios, patvirtinančios maksimalias asmens pastangas atkurti savo mokumą ir užtikrinti maksimalų jo kreditorių interesų patenkinimą.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2017-09-20 ir 2017-10-24 kreditorių susirinkimuose buvo svarstomas pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektas. Pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektui nepritarė kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“, kreditorių susirinkime turinti 69,40 proc. balsų. Kreditorės pastabose nurodyta, kad mokumo atkūrimo plane nėra numatyta jokių mokumo atkūrimo priemonių, o vien bankrutuojančių asmenų darbas pagal darbo sutartį nėra mokumo atkūrimo priemonė. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su kreditorės nurodytomis pastabomis ir pažymi, kad vien bankrutuojančio fizinio asmens darbas pagal darbo sutartį savaime nepatvirtina maksimalių asmens pastangų įgyvendinti fizinio asmens bankroto tikslus. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, jog pareiškėjas A. J. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudarė 347 Eur bei papildomai pareiškėjui buvo mokami 591,70 Eur dienpinigiai ir kelionpinigiai. Taigi pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu pareiškėjo faktiškai gaunamos pajamos per mėnesį sudarė apie 938,70 Eur. Mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 424,35 Eur. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl pareiškėjas pakeitė darbovietę, kurioje jo gaunamos pajamos žymiai sumažėjo. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis šiuo metu tik nežymiai viršija minimalios mėnesinės algos dydį, todėl jeigu būtų nustatyta, jog darbovietės keitimą ir dėl to sumažėjusias mėnesio pajamas lėmė objektyvios priežastys, siekdamas maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, pareiškėjas turėtų apsvarstyti galimybę ieškoti geriau apmokamo darbo ir tai nurodyti kaip vieną iš savo mokumo atkūrimo priemonių FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas plano projekto šiuo aspektu nevertino, todėl neišsiaiškinus šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, teismo nutartis negali būti laikoma teisėta.Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog gyvybės draudimo įmokos yra būtinos pareiškėjų poreikiams tenkinti. Apeliantės teigimu, 74,16 Eur dydžio per mėnesį mokamos gyvybės draudimo įmokos nėra bankrutuojančių asmenų būtinosios išlaidos, todėl draudimo sutarčių vykdymas nėra suderinamas su FABĮ paskirtimi ir tikslais. Su šia skundo nuostata taip pat galima iš dalies sutikti.FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokumo atkūrimo plano 6 dalyje nurodyta, jog pareiškėjų šeimos būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį iš viso yra reikalinga 667 Eur suma, iš jos 74,16 Eur kiekvieną mėnesį numatoma skirti gyvybės draudimo įmokoms mokėti. Kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodo, jog gyvybės draudimo įmokos negali būti kvalifikuojamos kaip bankrutuojančių fizinių asmenų būtinosios išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad mokumo atkūrimo plane nurodomos būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtos lėšos leidžia užtikrinti būtinųjų bankrutuojančio asmens poreikių patenkinimą, orų ir nežeminantį asmens gyvenimą visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad gyvybės draudimo įmokos bus mokamos iš būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtų lėšų, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepagrindžia šių išlaidų priskyrimo būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidoms pagrįstumo ir neatleidžia nuo pareigos aiškintis apie šių išlaidų būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad fizinio asmens bankroto procesas reiškia didesnius finansinius suvaržymus bankrutuojantiems asmenims, todėl tai kartu apriboja ir jų galimybes savanoriškai prisiimti ir vykdyti nebūtinus turtinius įsipareigojimus. Iš byloje esančių draudimo liudijimų matyti, jog draudimo sutartys yra sudarytos ne tik dėl gyvybės ir sveikatos draudimo, bet ir dėl kapitalo kaupimo (t. 1, b. l. 114-116). Pažymėtina, jog sprendžiant dėl šios rūšies išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, turėtų būti nustatyta, kokia įmokos dalis yra skiriama gyvybės ir sveikatos draudimui, o kokia dalis nuo šios sumos yra skiriama kapitalui kaupti ir investuoti. Be to, siekiant nustatyti, ar draudimo sutarčių nutraukimas nesukeltų neproporcingų neigiamų padarinių pareiškėjams ir nepažeistų skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyros, turėtų būti išsiaiškinta, kokia dalis įmokų jau yra sukaupta, kokia yra draudimo sutarčių nutraukimo ir modifikavimo tvarka ir kokias turtines pasekmes šių sutarčių nutraukimas sukeltų pareiškėjams. Šioms aplinkybėms nustatyti turėtų būti išreikalautos ir įvertintos draudimo sutartys ir joms taikomos draudimo taisyklės. Be to, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad draudimo sutartys sudarytos 2016 metų gruodžio mėnesį, o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2017-03-31, tai yra praėjus vos keliems mėnesiams nuo draudimo sutarčių sudarymo. Atsižvelgtina į tai, jog per visą plano įgyvendinimo laikotarpį draudimo įmokoms būtų sumokėta 2 669,76 Eur, o tai sudaro apie trečdalį sumos, kurią plano įgyvendinimo laikotarpiu numatoma skirti kreditoriams. Dėl to paaiškėjus, kad sukauptų draudimo lėšų dalis nėra didelė ir sutarčių nutraukimas nelemtų didelių turtinių praradimų bankrutuojantiems asmenims, tolesnis šių sutarčių vykdymas ir savanoriškas fizinių asmenų kapitalo kaupimas, esant iškeltai fizinių asmenų bankroto bylai, nebūtų suderinamas su fizinio asmens bankroto tikslais ir neužtikrintų teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Kadangi priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas plano projekto šiuo aspektu nevertino ir šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nesiaiškino, teismo nutartis negali būti laikoma teisėta.Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė FABĮ nuostatas, reglamentuojančias mokumo atkūrimo plano tvirtinimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas plano patvirtinimo klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų aiškintis aplinkybes, kodėl pareiškėjas A. J. pakeitė darbovietę, kurioje jo gaunamos pajamos žymiai sumažėjo, taip išsiaiškinti, kodėl mokumo atkūrimo plane nėra numatytas pareiškėjo įsipareigojimas ieškoti geriau apmokamo darbo kaip viena iš mokumo atkūrimo priemonių FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Be to, spręsdamas dėl plane numatytų gyvybės draudimo įmokų būtinumo ir pagrįstumo teismas turėtų išsiaiškinti šios nutarties 13 punkte nurodytas aplinkybes bei šiuo tikslu į bylą išreikalauti bankrutuojančių asmenų sudarytas gyvybės draudimo sutartis. Pažymėtina, kad visos šios aplinkybės turi būti vertinamos siekiant užtikrinti teisingą skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyrą bei fizinio asmens bankroto tikslus. Tik nustačius ir įvertinus šias faktines aplinkybes bus galima daryti išvadą dėl pateikto tvirtinti mokumo atkūrimo plano atitikties FABĮ 7 straipsnio reikalavimams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.