Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovams Č. (Č.) R., G. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir dalies sandorių pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nurodytą gyvenamąjį namą ir pagalbinius ūkio pastatus 1987 metais pastatė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis, kuriame dirbo G. R.. Kadangi tuo metu ieškovė, G. R. ir V. M. gyveno vieno kambario bute ir reikėjo didesnio gyvenamojo ploto, kartu sutarė bendrai pasistatyti namą ir kitus pagalbinio ūkio pastatus bei vesti bendrą ūkį, todėl namo statybai įnešė viso 24345,00 rublių, kuriuos pervedė į namą statančio Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio sąskaitą. Šį faktą patvirtiną Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio 1991-11-22 pažyma Nr. 398. Dalį iš nurodytos bendros statybos kainos, kuri yra 5482,00 rublių, sumokėjo ieškovė, o likusią namo kainą sumokėjo jos sesuo V. M. bei motina G. R.. Kadangi G. R. dirbo tarybiniame ūkyje, todėl gyvenamasis namas ir pagalbiniai ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., buvo įtraukti į ūkines knygas ir manė, kad jie yra kolūkinio kiemo nuosavybe. Pastačius gyvenamąjį namą ieškovė persikėlė į jį gyventi kartu su motina G. R., nepilnamečiu broliu Č. R. ir V. M., kuri vėliau iš šio namo išsikraustė. Nuo to laiko iki dabar ieškovė ten gyvena ir naudojasi ginčo namo dalimi, o taip pat savo darbu ir lėšomis dalyvavo įrengiant, o vėliau rekonstruojant pastatą bei tvarkant kiemo ūkį. Vykdant jungtinę veiklą su tikslu pasistatyti gyvenamąjį namą kartu su kitais šeimos nariais, ieškovė įnešė piniginius įnašus namo ir pagalbinių pastatų statybai, vėliau šį namą ir jo pagalbinius pastatus įrengė ir jame gyveno, kas patvirtina tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos santykius bei teisę turėti kaip nuosavybę į kitą to paties namo dalį.

Remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 472 str.1 d., 110 str. 1, 2 d.d., nurodytomis teisės normų nuostatomis nurodytas gyvenamasis namas ir pagalbinio ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovei, G. R. ir V. M.. Tačiau G. R. ginčo namo ir ūkinių statinių pirkimo - pardavimo sutartį sudarė tik savo vardu, nenurodant kitų bendrasavininkių, tokiu pagrindu pažeidė ieškovės teises.

G. R. įregistravus gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio pastatus, kaip asmeninę nuosavybę, ieškovė neprarado savo turėtos šiame turte dalies, todėl G. R., į ginčo turtą negalėjo įgyti daugiau turtinių teisių nei jų turėjo. Remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 474 str. 1 d., 472 str., atsižvelgdama į tai, kad įsigyjant statomą namą ieškovė yra įnešusi į šį turtą 5482,00 rublių, kas sudaro ¼ dalį tuo metu įsigyto ginčo turto, todėl teismo prašo pripažinti nuosavybės teises į šią ginčo dalį. Teismui pripažinus ieškovei nuosavybės teises į ginčo turto dalį, taip pat naikintina 2009-01-29 sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutarties Nr.642 dalis, nes G. R. negalėjo perleisti trečiajam asmeniui jai nepriklausiusios nuosavybės teise turto dalies, kuri be jokio teisinio pagrindo buvo įregistruota jos vardu, todėl tokios sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (LR CK 1.80 str. 1 d.). Taip pat naikintina dalyje 2008-06-12 valstybinės žemės prikimo - pardavimo sutartis Nr. 5473, pagal kurią G. R. įsigijo valstybinį žemės sklypą ginčo namui ir pagalbinio ūkio į statiniams eksploatuoti, nes kaip namo bendrasavininkė ieškovė turi teisę įsigyti bendrą namų valdos naudojamą žemės sklypą, pažymėtą namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, proporcingai turimai nekilnojamo turto daliai (Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260, CK 1.80 str. 1 d.).

Pripažinus dalyje negaliojančia 1990-06-15 gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų prikimo - pardavimo sutartį Nr. 51 ir 2009-01-29 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 642, taikytina restitucija natūra, t.y. pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (LR 1.80 str. 2 d., CK 6.146 str. 1 d.). Pripažinus dalyje negaliojančia 2008-06-12 valstybinės žemės prikimo - pardavimo sutartį Nr. 5473, taip pat taikytina restitucija natūra, t.y. pripažįstant Valstybei nuosavybės teisę į 1/4 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (LR 1.80 str. 2 d., CK 6.146 str. 1 d.).

Teismo posėdžio metu, ieškovė prašė ieškinį tenkinti bei nurodė, kad, kai tėvai išsiskyrė, motinos vardu nupirko kooperatinį namą, motina dirbo kolūkyje, todėl motinai buvo skirtas namas. Buvo sutarę kad tai šeimos namas, namas buvo pirktas 1986 metais, namą statė tarybinis ūkis. Įnašai už namą buvo daromi mamos vardu, nors ji (ieškovė) pati ir jos sesuo įnašais prisidėjo. pinigai už namą buvo įnešti 1987 metais. Tuomet ji ir sesuo dirbo Kuro aparatūros gamykloje, gaudavo 100 rublių. Kartu su mama laikė gyvulius, už tai gaudavo pinigus, pinigai buvo pervedami į knygutes. Su mama buvo sutarę, kad po mamos mirties namas bus perrašytas visiems trims vaikams, jai irgi priklauso dalis, o dabar mama viską perrašė sūnui. Ieškinys yra grindžiamas kad tarp jų visų sudaryta jungtinės veiklos sutartis, raštiškos sutarties nebuvo sudarę.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį atsakovui pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Tretysis asmuo V. M. parodė, kad jie visi turėjo pinigų namo įsigijimui, visi susitarė namą įsigyti, pridavinėjo gyvulius ir pinigus pervesdavo į knygutę. Sesuo papildomai važiuodavo į Lenkiją, Rusiją padirbėti. Kol mama buvo darbe gyvulius jos prižiūrėdavo.

Tretysis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Liudytojas S. Z. parodė, kad jo tėvas padėjo R. šeimai įsigyti namą. Namas buvo įgytas 1986-1987 metais G. R. vardu, ji tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje melžėja. Už namą reikėjo mokėti, tai jiems buvo sunku, visi dirbo. A. M. važinėdavo į Lenkiją, į Maskvą ir visus pinigus dėjo į namą, buvo laikomi gyvuliai, dirbama žemė. G. iš ryto išeidavo į darbą ir grįždavo tik vakare. Jis pats skolino Anai 4000 namui, namas buvo duotas išsimokėtinai. Ana ir Vanda negalėjo tiesiogiai mokėti už namą, tai duodavo pinigų G. R., kiek jos mokėjo, tiksliai nežino. Namas buvo bendras. A. M. ir jos vyras darė name remontą, G. R. irgi padėjo daryti remontą, davė remontui pinigų, kiek tiksliai negali pasakyti. A. M. laikė gyvulius, kai atėjo gyventi į (duomenys neskelbtini) apie 1987 metus, ji tada jau dirbo Kuro aparatūros gamykloje. Gyvuliai buvo bendri, bet juos prižiūrėjo Ana.

Liudytoja H. Z. parodė, kad, kai G. išsituokė su vyru, ji pradėjo dirbti melžėja kolūkyje (duomenys neskelbtini) 1987-1988 metais. G. R. šeima išpirko namą (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio, už kiek ji nežino. Namas buvo perkamas visų vardu, už namą mokėjo G. ir kiti, jie visi susidėjo, tai jai pasakojo G., V. Namas buvo įformintas motinos vardu. 1985-1987 metais A. M. laikė gyvulius, tuo metu ji dirbo Kuro aparatūros gamykloje. Ana po darbo daug dirbo, kai jos nebuvo, gyvuliais rūpinosi G.. Ana važiuodavo į Lenkiją, į Maskva, parsiveždavo su savim apie 300, 500 dolerių.

Liudytojas S. K. parodė, kad R. gyvena nuosavame name (duomenys neskelbtini), namas priklauso jiems visiems, nes jie ten visi gyvena. 2000 metais jis keitė A. M. prašymu visuose kambariuose radiatorius, kitą kartą keitė katilą, su juo atsiskaitydavo A. M..

Liudytoja R. A. parodė, kad yra buvusi A. M. klasiokė. Mokyklą jos baigė 1984 metais. Ji kartu su A. 1987-1988 metais važinėdavo į Lenkiją, užsiimdavo komercija, uždirbdavo po 100 dolerių ir daugiau. Žino, kad A. ir jie visi pinigus dėdavo į namą, namas buvo mamos vardu. A. prižiūrėdavo brolį, ūkį, G. R. irgi kartu dirbo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kaip nustatyta byloje, 2009-01-29 Perleidimo su pareiga išlaikyti iki gyvos galvos sutartimi G. R. perleido nuosavybės teise Č. R. nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą (unikal, Nr. (duomenys neskelbtini)) su gyvenamuoju namu (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) – toliau nekilnojamąjį turtą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav.; į nurodytą nekilnojamąjį turtą nuo 2006-03-31 iki 2009-01-30 G. R. nuosavybės teisės įregistruotos 2008-06-12 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 5473 pagrindu (žemės sklypas unikal, Nr. (duomenys neskelbtini)), bei 1991-11-22 pažymos Nr. 398 ir 2005-10-27 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 23A-666(5.7) pagrindu (gyvenamasis namas (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkiniais pastatais (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) (bl. 8-18, 102-106, t.1).

2008-06-12 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 5473 (b.l.137-140, t.1), sudaryta tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G. R., atstovaujamos A. M., G. R. parduotas asmeninės nuosavybės teise 2500 kv.m ploto žemės sklypas unikal. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., kuriame yra G. R. nuosavybės teise priklausantys aukščiau nurodyti gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais; Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, žemės sklypas parduodamas už 46,90 Lt, kuriuos investiciniais čekiais pirkėja įmokėjo į Vilniaus rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos sąskaitą pagal 1992-08-06 LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkį Nr. 1054 ir parduodamas pagal 2007-09-25 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 3.3-10122-(41-4-4); kad žemės sklypas parduotas kaip kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos); atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai; 2007-09-25 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-10122-(41-4-4) įsakyta parduoti G. R. 0,2500 ha ploto kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą įskaitant sumokėtų 46,90 Lt vertės investicinių čekių, sumokėtų pagal LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkį Nr. 1054 (b.l.107-121, t.1).

2005-10-27 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymėjime Nr. 23A-666 (5.7) „Dėl pastatų priklausomybės“ (b.l.135, t.1), nurodyta, kad pagal 2004-2008 metų ūkinę knygą Nr.2, asm. sąskaitą Nr. 122, pil. G. R., asm. kodas (duomenys neskelbtini) vardu, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), įregistruotas gyvenamasis namas ir ūkio pastatai.

1991-11-22 (duomenys neskelbtini) paukštininkystės tarybinio ūkio pažymoje Nr. 398 (b.l. 134, 147-148, t.1), nurodoma, jog pažyma išduota G. R., kad ji įnešė pirminį 20 proc. dydžio įnašą už kooperatinio gyvenamojo namo statybą (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje pagal 1987-08-25 pavedimą Nr. 6507 5482,00 rublių ir pagal 1987-08-25 pavedimą Nr. 6506 – 4500 rublių. Iš viso 9982,00 rublių.

1990-06-15 pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l.149-152, t.1), sudarytoje tarp Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) paukštininkystės tarybinio ūkio - ūkio ir G. R. – darbininko, nurodyta, jog ūkis parduoda, o darbininkas perka sodybos tipo gyvenamąjį namą (bendras plotas 114,03, iš jų gyvenamojo 65,53 kv. m) su kiemo statiniais Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, esantį sodybiniame sklype 2500 kv. m, dydžio, išskirtą 1990-05-07 (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio direktoriaus įsakymu Nr. 129; gyvenamojo namo su kiemo statiniais balansinė vertė yra 48690 rublių; parduodamas namas ir ūkiniai statiniai priklauso (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui; nurodytas gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai, esantys Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime, parduoti už 24345 rublius, ūkis iš pirkėjos G. R. V. gavo 50 proc. nurodytos sumos, t.y. 12172,50 rublių 50 kap.; sutartis sudaryta trimis egzemplioriais, iš kurių vienas saugomas (duomenys neskelbtini) apylinkės Taryboje, antras išduodamas pirkėjui, o trečias ūkiui; sutartis užregistruota registre numeriu 51; sutartis patvirtinta apvaliu antspaudu ir pasirašyta (duomenys neskelbtini) apylinkės seniūno pavaduotojo, bet nepatvirtina notaro.

Kaip matyti iš 1988-02-17, 1989-01-20, 1990-01-24, 1991-01-16, 1991-10-25, 1991-10-29, 1991-11-08 kasos pajamų orderių (b.l. 153-158, t.1), įnašai (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui už kooperatinį namą buvo mokami G. R. vardu.

Gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., techninės apskaitos bylos duomenų (b.l. 122- 133, 136, t. 1), visur užfiksuota, kad gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybos metai yra 1986 m.

1987-07-24 išraše iš 1986-11-27 profsąjungos komiteto posėdžio (b.l.145-146, t.1), nurodyta, kad pagal 1978-06-16 TSRS CK TSKP ir Ministrų tarybos nutarimą Nr.518, į statomų kooperatinių gyvenamųjų namų sąrašą įtraukta melžėja G. V. R..

1986-1990 m. ūkinės knygos asm. sąskaitos Nr. 1696 įraše (b.l.24-25, t.1), nurodyta šeimos galva G. V. R., gim. (duomenys neskelbtini), darbo vieta – (duomenys neskelbtini) t. ū.; dukra A. R., gim. (duomenys neskelbtini), darbo vieta – Kuro aparatūros g-kla; sūnus Č. R., gim. (duomenys neskelbtini); nurodyta, kas asmeninėje ūkio nuosavybėje yra kooper. gyvenamasis namas, statybos metai 1987, bendras naudingas plotas – 114,03 kv.m, gyvenamasis – 65,53; kiti statiniai – ūkio statinys 1987.

2010-08-16 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos Pažymoje „Dėl gyvenamosios vietos“ (b.l.26, t.1) nurodyta, kad pagal ūkinę knygą Nr. 3, asm. sąskaitos Nr. 122, įrašyta, kad name, priklausančiame pil. G. R., a.k(duomenys neskelbtini) esančiame Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), įregistruoti ir gyvena šie šeimos nariai: sūnus Č. R., gim. 1979 m., duktė A. R., gim. 1966 m.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-03-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-462/2002 ir kt.).

Atsižvelgiant į ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytus argumentus, sudarančius ieškinio pagrindą ir dalyką, darytina išvada, kad ieškinio ieškovė neįrodė (CPK 135, 178, 185 str., str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi pagal naujai priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-07 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-463/2008; 2009-04-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2010-02-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-28/2010).

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos motina G. R. dirbo kolūkyje ir, kad ieškovė bei jos sesuo V. M., brolis Č. R. bei atsakovė G. R. sudarė kolūkiečių kiemą. Todėl nagrinėjamu atveju remtis materialinės teisės normomis, liečiančiomis kolūkiečių kiemą nėra jokio pagrindo (1964 m. CK 132-136 str. str., neteko galios 1990-11-27). Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau nurodytuose išrašuose iš ūkinių knygų, duomenų juose, kad ginčo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais yra kolūkiečių kiemo nuosavybė – nėra, priešingai, nurodyta, kad gyvenamasis namas yra kooperatinis, šeimos galva nurodyta – G. R., dirbanti (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje; ūkinis pastatas 1987 m. statybos.

Tuo metu galiojusio Butų kodekso 5 str. (įsigaliojo nuo 1983-03-01) nustatė, kad į butų fondą įeina tame tarpe ir gyvenamieji namai, priklausantys kitokiems valstybiniams – kooperatiniams susivienijimams, įmonėms, organizacijoms; pagal 7 str., gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos skirtos piliečiams nuolat gyventi. Kaip nustatyta byloje ir tai nurodė pati ieškovė (dėl to ginčo byloje neiškilo), kad ginčo kooperatinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (toliau – namas su ūkiniais pastatais) pastatė (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis, kuriame tuo metu melžėja dirbo atsakovė G. R.. Byloje taip pat nustatyta, kad namas su ūkiniais pastatais pastatytas 1986 metais, 1986-11-27 tarybinio ūkio profsąjungos komiteto sprendimu (pagal 1978-06-16 TSRS CK TSKP ir Ministrų tarybos nutarimą Nr. 518) atsakovė G. R. buvo įtraukta į sąrašus dėl statomų kooperatinių gyvenamųjų namų (Butų kodekso 109 str. -110 str. 1-2 d. d., 112 str.; įsigaliojo nuo 1983-03-01; nustojo galios 1998-07-01). Visi įnašai už namo statybą buvo mokami tik atsakovės G. R. vardu, už namą galutinai G. R. įnešė visą sumą 24345 rublių, ką patvirtina 1991-11-22 (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio pažyma, esanti byloje. 1990-10-16 įsigaliojusio LR Įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ Nr.I-680 1 str. nustatė, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos 1982 m. gruodžio 2 dienos įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos butų kodekso (Žin., 1982, Nr.34-377) 117 straipsnį papildyti tokia trečiąja dalimi: "Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu". Taigi, atsakovei G. R. išmokėjus visus įnašus už kooperatinį namą, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) paukštininkystės tarybinio ūkio 1991-11-22 pažyma Nr. 398 – toliau – pažyma, kuri nėra nuginčyta, ji tapo namo savininke. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 118 str. 1d., piliečiai, turintys asmeninėje nuosavybėje gyvenamąjį namą (namo dalį), naudojasi juo patiems ir savo šeimų nariams gyventi; o 123 str. nustatė, jog gyvenamojo namo savininko šeimos nariai, gyvenantys su juo jam priklausančiame name, turi teisę lygiai su juo naudotis patalpomis tame name, jeigu jiems apsigyvenant nebuvo sutarta kitaip; savininko šeimos nariais pripažįstami šio kodekso 54 straipsnyje nurodyti asmenys; pagal 54 str., prie šeimos narių priskiriami tame tarpe sutuoktinis, jų vaikai, įvaikiai, kiti giminaičiai ir nedarbingi išlaikytiniai gali būti pripažįstami šeimos nariais, jeigu jie kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 109 str. nustatė, kad asmeninė nuosavybė gali būti apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos.

Kaip jau pasisakyta aukščiau, atsakovės G. R. nuosavybės teisės į ginčo namą su ūkiniais pastatais buvo įregistruotos VĮ „Registrų Centras“ 1991-11-22 pažymos Nr. 398 bei 205-10-27 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 23A – 666(5.7) pagrindu nuo 2006-03-31. Atliktos namo su ūkiniais pastatais teisinės registracijos metu galiojančios “Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos”, (patv. LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr.297) 8-8.12 p. buvo įvardinti nuosavybės teisės dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, tame tarpe ir vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir kiti sprendimai – 8.3 p., kooperatyvų, bendrovių ir bendrijų pažymėjimai – 8.11 p. Tuo metu galiojusio 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo 2.1 punkte nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, gali būti pateikiama tame tarpe savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai.

Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo nustatytų juridinių faktų ir kitokių aplinkybių pagrindu, kurios pagal įstatymo prasmę sukuria teises ir pareigas.

Atkreiptinas dėmesys, jog kitu pagrindu ar dalyku ieškinys nebuvo grindžiamas, aukščiau išvardinti 1991-11-22 pažyma Nr. 398 bei 205-10-27 Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. 23A – 666(5.7) nebuvo ginčijami, yra galiojantys. Be to, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, jog įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (nutartys: 1999-06-28, civ. byloje Nr.3K-3-370/1999; 2000-02-28,civ. byloje N.3K-3-244/2001; 2003-03-26, civ. byloje Nr.3K-3-413/2003 ir kt.).

Ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys apie jungtinę veiklą, buvus susitarimą statyti namą šeimai, atmestinos kaip nepagrįstos ir neįrodytos. Patikslintame ieškinyje nurodytu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 472 str. 1d. nustatė, kad, jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, kaip antai: pastatyti ir eksploatuoti tarpkolūkinę arba valstybinę – kolūkinę įmonę ar įstaigą, neperduodamą operatyviai tvarkyti organizacijai, kuri yra juridinis asmuo, pastatyti vandens ūkio įrenginius ir įtaisus, nutiesti kelius, pastatyti sporto įrenginius, mokyklas, gimdymo namus, gyvenamuosius namus ir pan.; to paties straipsnio 2 d. nustatė, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. Pagal tuo metu galiojusio 474 str., pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais, ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (1d.); sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (2 d.); jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi teisės disponuoti savo dalimi bendrame turte be kitų sutarties dalyvių sutikimo (3 d.).

1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Kaip nustatyta byloje, tai patvirtino ir pati ieškovė, tokio pobūdžio rašytinės sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo. Tai, kad kaip nurodė ieškovė, nuo jos sąskaitos buvo nurašyta 1987-08-20 5482 rublių (b.l.19-20, t.1), kuriuos ji įnešė už kooperatinį namą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. Be to, byloje nepaneigti ir atsakovės G. R. nurodyti argumentai, kad ji savo sąskaitos neturėjo ir pinigines lėšas laikė ieškovės sąskaitoje. Teismo nuomone nėra įrodytos ieškovės bei trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad prie kooperatinio namo įsigijimo prisidėjo ir tretysis asmuo V. M. ir tai patvirtina išrašas iš V. M. sąskaitos (b.l.21-24, t.1), kadangi šiame išraše nenurodyta nurašomų piniginių lėšų paskitis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais byloje nėra jokio pagrindo.

Ieškiniu prašoma pripažinti iš dalies negaliojančia 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 51 sudarytą tarp Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) paukštininkystės tarybinio ūkio ir G. R.. Pagal minėtos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 255 str. gyvenamojo namo (ar jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra fizinis asmuo, ir per 3 mėnesius įregistruota vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Minėtos normos 2 d. numatė, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia. Nagrinėjamu atveju 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp šalių, kurių viena – atsakovė G. R., yra fizinis asmuo, todėl sutartis turėjo būti sudaryta notarine tvarka ir per 3 mėnesius įregistruota vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Ginčo tarp šalių, jog paminėta pirkimo pardavimo sutartis buvo įregistruota vykdomajame komitete, bet nebuvo notariškai patvirtinta, nėra, o ir duomenų, kad minėta sutartis buvo notariškai patvirtinta byloje nėra. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 58 str. 3 d., 255 str. 2 d. tokia pirkimo –pardavimo sutartis buvo negaliojanti, todėl ši pirkimo – pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, ji nesukėlė ir nesukelia jokių teisinių pasekmių (1964 m. CK 43 str. 1 p., 44, 47 str.1 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., 9 str.). Kaip jau pasisakyta aukščiau, atsakovė ginčo turto savininke tapo išmokėjusi visus įnašus už kooperatinį namą. Ieškovės reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančia 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 51, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nesant pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pagalbinio ūkio pastatų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., nėra pagrindo iš dalies pripažinti negaliojančia 2008-06-12 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5473 dėl ¼ dalies žemės perleidimo, pripažįstant nuosavybės teisę į šią dalį valstybei bei pripažinti iš dalies negaliojančia 2009-01-29 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 642 dėl ¼ dalies gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., perleidimo atsakovui Č. R.. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje ginčo dėl to, kad žemės sklypas ant kurio buvo pastatytas atsakovei G. R. prikausantis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., buvo suteiktas atsakovei G. R. kaip nurodyta 1990-06-15 gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 51, (duomenys neskelbtini) paukštininkystės tarybinio ūkio (kuriame dirbo atsakovė G. R.) byloje neiškilo. Byloje ieškovė neįrodinėjo, kad prisidėjo prie sklypo įsigijimo, neginčijo, jog už sklypo įsigijimą mokėjo atsakovė G. R. ir pan. (CK 6.969-6.971 str. str.). Minėtas žemės sklypas parduotas atsakovei G. R. 2008-06-12 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi, vadovaujantis tuo metu galiojusių LR Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo, 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis. Akivaizdu, jog atsakovė G. R., būdama jai priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo su namu ir ūkiniais pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., teisėta savininkė, savo turtu galėjo disponuoti savo nuožiūra, tame tarpe perleisti jį savo sūnui – atsakovui Č. R. 2009-01-29 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties Nr. 642 pagrindu (CK 4.37 str.).

Kadangi ieškovės patikslintas ieškinys yra atmestinas, iš ieškovės valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu 56,99 Lt pašto išlaidų (LR CPK 79, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) 56,99 Lt (penkiasdešimt šešis litus 99 ct.) pašto išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.