- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-1360-567/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- G. S.
- Kategorijos
- 20.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-17567-864/2010 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei G. S. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 2257,05 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su delspinigiais už naudojimąsi valstybine žeme nuo 2003 m. iki 2008 m. laikotarpiu, 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2002-01-25 sprendimas, administracinėje byloje Nr. I-2-2002), konstatavo, jog valstybinė žemė negali būti suteikta naudotis neatlygintinai, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009) yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo turi mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų neleidusi atsakovei naudotis valstybine žeme (0,0725 ha iš 0,1600 ha žemės sklypo) po jai nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Šis sklypas atsakovei nebuvo suteiktas panaudos pagrindu. Atsakovė 2008-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-5279 įgijo 0,0725 ha žemės klypo dalį nuosavybės teise. Iki minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, o atsakovei kilo pareiga nustatyta tvarka ir terminais mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinių nuomos mokesčio tarifus“ mokėjimo tvarką bei terminus savo teritorijos ribose nustato savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi šia nuostata, 2003-10-01 sprendimu Nr. 01A-41-87 „ Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčių taisyklių tvirtinimo“ patvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles. Tarybos sprendimo 2 p. 3 d. atsakovė kaip fizinis asmuo iki einamųjų metų gruodžio 1 d. privalėjo sumokėti atitinkamo mokestinio laikotarpio žemės nuomos mokestį, tačiau nesumokėjo viso nurodyto nuomos mokesčio, nors 2009-06-10 jai buvo išsiųstas priminimas apie įsiskolinimus. Atsakovė į priminimą nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo iki šiol nepadengė (LR CPK 6.38 str. 1 d., 6.545 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovė G. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti 2257,05 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su delspinigiais, taikyti ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl periodinių išmokų ir delspinigių. Nurodė, kad 725 kv. m ploto žemės sklypo dalį 1600 kv. m sklype, esančia (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, atsakovė nupirko 2008-07-03. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad drauge su perkama sklypo dalimi atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise pereina sklypo dalyje esantys vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai. 2003 m. atsakovė G. S. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei prašymą leisti jai įsigyti prie jos buto esantį žemės sklypą nuosavybės teise. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas šiuo klausimu buvo priimtas po 5 metų, t.y. 2008 m. Minėtus ieškovo veiksmus atsakovė vertina kaip vilkinimą. Kol sprendimas nebuvo priimtas, atsakovė negalėjo įsigyti žemės sklypo nuosavybės teise, sklypo dalimi, esančia šalia jai priklausančio buto atsakovė nesinaudojo, nes neturėjo tam pagrindo, kadangi jis priklausė valstybei. Įsigydama žemės sklypą, 2008-04-23 atsakovė sumokėjo 4000 Lt, likusią žemės sklypo kainos dalį atsakovė mokės dalimis iki 2022-01-15. 2003 m., pateikdama Vilniaus miesto savivaldybei prašymą leisti jai įsigyti žemės sklypą šalia jai priklausančio buto, ji negavo jokios informacijos, todėl neprivalo mokėti numos mokesčio, nes nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Nuomos sutartis yra periodinė išmoka. Pagal LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p. ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo taikomas 6 mėn. senaties terminas. Ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2003-12-01 iki 2008-12-01. Remdamasi ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis, atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams už 2003 m. ir 2004 m. laikotarpį, nes ieškinio senaties terminas šiems reikalavimams pareikšti yra praleistas (LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.126 str. 2 d.)
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-11-29 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovės G. S. ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai 1398,21 Lt nuomos mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-08-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis 6 mėnesiams, mokant po 233,04 Lt kas mėnesį; išieškoti iš G. S. 72 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1993 m. iki 2008 m. nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise buvo valdomas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (b.l. 11-14). Skolos susidarymo laikotarpiu, t.y. nuo 2003-01-01 iki 2008-07-03, atsakovė nuosavybės teise turėjo nekilnojamųjų daiktų, esančių šiame sklype (b.l. 15-16). Teismas pažymėjo, jog atsakovės nuosavybe valdomas daiktas yra valstybinėje žemėje (b.l. 82). Byloje nėra duomenų, kad atsakovei šis žemės sklypas būtų suteiktas panaudos pagrindu. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai, nors valstybinės žemės nuomos sutartis ir nebuvo sudaryta, todėl vadovaujantis LR Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 18 p., atsakovei kilo pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Byloje taip pat kilęs ginčas dėl sutrumpinto 5 metų ieškinio senaties termino taikymo žemės nuomos mokesčiui bei sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams. LR CK 1.124 str. pateikta senaties sąvoka suprantama kaip laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001). Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) interesais. Šio instituto tikslas – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinant tai daryti kuo operatyviau. Faktinėmis aplinkybėmis analogiška byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2A-662-467/2010). 2010-07-22 nutartyje Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad ,,žemės nuomos mokestis priskirtinas prie LR CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytų „kitokių periodinių išmokų“, nes periodiškai mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis yra ne kas kita, kaip periodinė išmoka, todėl žemės nuomos mokesčiui turi būti taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas.” Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo suformuotos praktikos dėl sutrumpinto senaties termino taikymo žemės nuomos mokesčiui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimui priteisti nuomos mokestį už 2003-2004 metus taikomas LR CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas. LR CK 1.127 straipsnio 2 dalis numato, kad prievolei, kuriai įvykdyti yra nustatytas terminas, iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Nagrinėjamu atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną po termino nuomos mokesčiui sumokėti pasibaigimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-10-01 sprendimo Nr.01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 2.3 punkte nurodyta, kad fiziniai asmenys valstybinės žemės nuomos mokesčius moka iki gruodžio 1 dienos, todėl valstybinės žemės nuomos mokestis už 2003 metus turėjo būti sumokėtas iki 2003-12-01, už 2004 metus - iki 2004-12-01. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas dėl nuomos mokesčio priteisimo baigėsi atitinkamai 2008-12-01 ir 2009-12-01. Dėl sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams teismas nustatė, kad fiziniai asmenys valstybinės žemės nuomos mokesčius turi sumokėti iki einamųjų metų gruodžio 1 dienos, todėl ieškinio senaties terminai dėl delspinigių priteisimo už 2003 m., 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m., baigėsi atitinkamai 2004-06-01, 2005-06-01, 2006-06-01, 2007-06-01, 2008-06-01, 2009-06-01. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimui priteisti delspinigius taikytinas LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p. numatytas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis LR CK 1.126 str. 2 d., ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 38, 90, 91). Ieškovas atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad būtų pagrindas sustabdyti ieškinio senaties terminą ar jį nutraukti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas taikė sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą ieškovo pareikštam reikalavimui dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2003 m. -2004 m. bei sutrumpintą 6 mėnesių terminą ieškovo pareikštam reikalavimui dėl delspinigių priteisimo ir ieškovo ieškinį šioje dalyje atmetė. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti iš atsakovės valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme nuo 2005-01-01 iki 2008-07-03 yra pagrįstas, todėl iš atsakovės priteisė 1398,21 Lt (b.l. 21). Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė viena augina nepilnametį sūnų (b.l. 43), jos pajamos yra apie 918 Lt per mėnesį (b.l. 42), sprendimo vykdymą išdėstė dalimis 6 mėnesiams, t.y. po 233,04 Lt kas mėnesį (LR CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-29 sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2003 m. -2004 m. laikotarpį bei delspinigius ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti Vilniaus miesto savivaldybės naudai 780,40 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2003 m. -2004 m. laikotarpį bei 87,44 Lt delspinigių, priteisti 274 Lt bylinėjimosi išlaidų Vilniaus miesto savivaldybės naudai už 2010-08-05 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime „Dėl teismų precedentų ir teismo nutarties kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą apskundimo“ yra išaiškinęs, kad naujųjų precedentų kūrimą pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pirmosios instancijos teismas 2010-11-29 sprendime vadovavosi tik Vilniaus apygardos teismo 2010-07-22 nutartimi bei LR CK 1.125 str. 9 d., nustatančia 5 metų ieškinio senaties terminą ir šiais pagrindais atmetė ieškovo argumentus, tačiau visiškai nesigilino į ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2010-07-22 nutartis (civilinė byla Nr. 2A-662-467/2010) yra pavienis atvejis. LR CPK 1.125 str. 1 d. nustatyta, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, o minėto straipsnio 9 d. nustatyta, jog sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo. Gramatinis periodinės išmokos turinio aiškinimas suponuoja sampratą, kad periodinė išmoka turi būti mokama nuolat, todėl nuomos mokestis niekaip negali būti tapatinamas su periodine išmoka. Nuomos mokestis mokamas už laikiną valdymą ir naudojimąsi daiktu. Periodinė išmoka turi būti suprantama kaip tam tikros konkrečios piniginės sumos mokėjimas konkrečiais terminais. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2010-11-29 sprendimą, reikalavimui dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2003 m. - 2004 m. priteisimo, taikydamas ne LR CK 1.125 str. 1 d., o 9 d. iš esmės valstybinės žemės nuomos mokestį prilygino tokioms periodinėms išmokoms, kokiomis yra palūkanos, kas yra visiškai nepagrįsta. Palūkanos ir nuomos mokestis kyla iš visiškai skirtingų teisinių santykių ir nėra jokio pagrindo juos sutapatinti. Vilniaus apygardos teismas 2009-11-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1338-492/2009, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė buvo pateikusi ieškinį dėl žemės nuomos priteisimo, konstatavo, jog tokio pobūdžio byla turi viešo intereso elementų. Nagrinėjant šią bylą, teismas privalėjo užtikrinti viešą interesą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė valstybinės žemės naudojimo atlygintinumo principą, kartu pažeidė ir viešąjį interesą. Atsakovės neveikimas buvo tęstinio pobūdžio pažeidimas, vengimas mokėti mokestį tęsėsi nuo 2003 m. Tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, todėl už nuomotą žemę atsakovė privalėjo mokėti nuomos mokestį. Atsakovė žemės nuomos mokesčio už 2003 m. - 2008 m. nedeklaravo bei nemokėjo ir dėl to delspinigiai nuolat augo. Ieškovas pabrėžia, jog atsakovė niekada nemokėjo žemės nuomos mokesčio, t.y. pažeidimas nemokėti nuomos mokesčio tęsėsi nuo 2003 m. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas yra tęstinis, turi būti taikoma LR CK 1.127 str. 5 d. Pirmosios instancijos teismui išdėsčius skolos mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui, būtų negautos pajamos į savivaldybės biudžetą, todėl kiltų nepagrįsta grėsmė, jog bus sutrikdyta ieškovo veikla dėl nepakankamo finansavimo, tokiu pagrindu gali nukentėti viešasis interesas, dėl ko ieškovas negalės atlikti Vietos savivaldos įstatymų nustatytų funkcijų. Pagal LR CPK 88 str. 1 d. 4 p. teismo procesinio sprendimo vykdymo išlaidos priskiriamos prie su civilinės bylos nagrinėjimu susijusiu išlaidų. Vilniaus miesto savivaldybė 2010-08-11 su vykdomuoju dokumentu kreipėsi į antstolį M. D., prašydama įvykdyti 2010-08-05 teismo nutartį šioje civilinėje byloje. 2010-08-25 buvo gauta antstolio M. D. išrašyta 2010-08-18 PVM sąskaita - faktūra dėl būtinųjų vykdymo išlaidų už nutarties pateikimą vykdymui -274 Lt apmokėjimo. Vilniaus miesto savivaldybė 2010-09-09 šią sąskaitą - faktūrą apmokėjo bei pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-11-29 sprendime pateiktų įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų nevertino (LR CK 1.125 str. 9 d., 6.487 str. 3 d. 1 p.).
Atsiliepimas
Atsakovė G. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-29 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas aiškindamas “kitokių periodinių išmokų“ sąvoką vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2010-07-22 nutartyje suformuota teisės aiškinimo taisykle, kad žemės numos mokestis priskirtinas prie LR CK 1.125 str. 9 d. nurodytų kitokių periodinių išmokų, nes periodiškai mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis yra periodinė išmoka. Atsakovė teigia, jog ieškovo cituojamas Konstitucinio Teismo nutarimas nepaneigia galimybės Vilniaus apygardos teismui formuoti precedentą. Iš atsakovės priteista suma, kurios mokėjimas išdėstytas, negali turėti įtakos Vilniaus miesto savivaldybės veiklai. Apeliacinis skundas dalyje dėl išlaidų už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą priteisimo yra nepagrįstas, nes atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas patenkino, o tai reiškia, kad jos buvo nepagrįstai pritaikytos (LR CK 1.125 str. 5 d., 1.127 str. 5 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Siekiant įvertinti apelianto argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė. Šio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį ir turi būti analizuojama, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain judgements of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; ir Higgins and Others v. France judgement of 19 February 1998, Reports of Judgements and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių Konvencijos dalyvių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.
Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes glausta forma nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teisinius argumentus bei išvadas (LR CPK 270 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra šalių procesinių dokumentų konspektas, nes įstatyme numatyta glausta teismo sprendimo motyvuojamosios dalies forma reiškia argumentų santrauką, bet ne pažodinį citavimą. Pažymėtina, kad teismo sprendimo apimtis pagal lapų kiekį neturi įtakos teismo sprendimo teisingumui, teisėtumui ir pagrįstumui.
Pirmosios instancijos teismas neturėjo aprašyti kiekvieno byloje pateikto rašytinio įrodymo ir šalių argumento, nes teismo sprendime yra glausta forma nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, nes kiekvieno rašytinio įrodymo ir šalies teisiškai nepagrįsto argumento aptarimas teismo sprendime nėra būtinas (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 punktai).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Aplinkybės, kai ieškovas, kuris yra kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, formaliais pagrindais skundžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, parodo, kad ieškovas save laiko privilegijuotu teisinių santykių dalyviu, nes sprendimo vykdymo išdėstymas dalimis 6 mėnesiams, mokant atsakovei po 233,04 Lt kas mėnesį, nepažeidžia ieškovo teisėtų interesų ir atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovės turtinę padėtį ir pagrįstai ir teisėtai taikė CPK 284 straipsnio nuostatas, nes ieškovas neįrodė savo sunkios turtinės padėties, kuriai iš esmės pakenktų sprendimo vykdymo išdėstymas dalimis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės darbo užmokestis nėra didelis (b.l. 42), ji turi nepilnametį vaiką (b.l. 43), todėl atsisakymas išdėstyti sprendimo vykdymą dalimis 6 mėnesiams, mokant atsakovei po 233,04 Lt kas mėnesį, reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą, atsižvelgiant į tai, kad teisingumą vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu (CPK 3 str., 6 str., 284 str.).
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žemės nuomos mokestis priskirtinas prie CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytų kitokių periodinių išmokų, nes periodiškai mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis yra ne kas kita, kaip periodinė išmoka. Tokia išvada grindžiama sistemine CK normų, kuriose vartojamos periodinės išmokos ar mokėjimo sąvokos (CK 6.249, 6.288, 6.487, 6.1004 str. ir kt.), analize (tik periodinės išmokos yra indeksuojamos; už laiku nesumokėtą periodinę išmoką yra numatytos kiek kitokios teisinės pasekmės). Taigi periodinė išmoka turi būti suprantama kaip tam tikros konkrečios piniginės sumos mokėjimas konkrečiais terminais (periodais). Valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas periodiškai (periodinėmis išmokomis), o būtent: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr.01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 3 punkte numatyta, jog nuomos mokestis skaičiuojamas pradedant kitu mėnesiu nuo valstybinės žemės nuomos (naudojimo) pradžios ir baigiamas skaičiuoti kitą mėnesį nuo valstybinės žemės nuomos (naudojimo) pabaigos, taigi, mokestis skaičiuojamas mėnesiais. Šios taisyklės buvo pakeistos ir šiuo metu galiojančių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimu patvirtintų Nr.1-1048 Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 4 punkte numatyta, jog valstybinės žemės nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, per kurį buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, arba nuo kito mėnesio, kai buvo tapta valstybinės žemės naudotoju. Mokestis baigiamas skaičiuoti nuo kito mėnesio po valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ar naudojimosi valstybine žeme pabaigos. Mokestis skaičiuojamas mėnesiais. Atsižvelgiant į aptartas poįstatymines teisės normas bei CK normų, kuriose vartojamos periodinės išmokos ar mokėjimo sąvokos analizę, darytina išvada, jog net ir tam pačiam teisiniam santykiui – nuomos mokesčio išieškojimui – gali būti taikomi skirtingi senaties terminai, priklausomai nuo to, mokamas mokestis iš karto ar periodiškai. Todėl ieškovo reikalavimui dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2003 m. - 2004 m. bei reikalavimui dėl delspinigių priteisimo taikytini sutrumpinti ieškinio senaties terminai, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, būdamas kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, neprašė atnaujinti sutrumpintų ieškinio senaties terminų. Todėl nurodytoje dalyje ieškinys pagrįstai nebuvo patenkintas.
Nagrinėjamu atveju netaikytinas LR CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl to, kad pažeidimas yra tęstinis, nes ši norma yra susijusi su asmens prievole atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos privalo atlikti, ir yra taikytina ieškiniams dėl veiksmų atlikimo, bet negali būti tapatinama su ieškiniais dėl periodinių mokėjimų priteisimo.
Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, teisingai iš esmės paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad atsakovė turi sumokėti 66 Lt žyminio mokesčio ir 6 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė apie ieškinio atmetimą kitoje dalyje ir 274 Lt bylinėjimosi išlaidų už antstolio paslaugas iš atsakovės ieškovo naudai priteisimą, laikytina rašymo apsirikimu, kurį gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, nes pirmosios instancijos teismas neatmetė ieškovo prašymo priteisti 274 Lt bylinėjimosi išlaidų už antstolio paslaugas, kai Vilniaus miesto savivaldybė 2010-09-09 pateikė prašymą priteisti 274 Lt iš atsakovės, antstolio M. D. 2010-08-18 PVM sąskaitą- faktūrą (b.l. 57), kurią ieškovas apmokėjo (b.l. 56) iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Tai, kad yra papildoma skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant apie ieškinio kitoje dalyje atmetimą ir priteisimą iš atsakovės 274 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti apelianto skundžiamą sprendimą, nes įstatymas draudžia dėl formalių pagrindų naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 88 str., 302 str., 276 str., 328 str.).
Ta aplinkybė, kad skundžiamas sprendimas yra papildomas ieškovo, iš esmės laimėjusio bylą, naudai, nurodant apie priteisimą iš atsakovės 274 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai, sudaro teisinį pagrindą nepriteisti atsakovei 200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CPK 3 str. 1 d., 93 str.). Atsakovė neturi atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, nes ieškovas nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinta pateiktų įrodymų visuma, iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nenustatė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo procese pažeidimo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir nukrypimo nuo Lietuvos teismų suformuotos šių normų aiškinimo bei taikymo praktikos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla iš esmės išspręsta teisingai pagal ieškinio reikalavimus (LR CK 1.5 str.; CPK 5 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, papildant sprendimo rezoliucinę dalį:
„Atmesti ieškinį kitoje dalyje.
Priteisti iš atsakovės G. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 274 Lt bylinėjimosi išlaidų Vilniaus miesto savivaldybės naudai.“