- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-30
- Bylos Nr.
- A-525-369-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Advokatai
- Mindaugas Palijanskas
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas AB „Rokiškio sūris“ skundu (b.l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 1 997 943 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo visų turėtų teismo išlaidų atlyginimą.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 (toliau – ir Nutarimas) Lietuvos pieno perdirbėjus įpareigojo 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais pieno gamintojams mokėti 2002 metais tuo pačiu laiku mokėtas pieno supirkimo kainas. Taip pat Nutarimu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) įpareigota, suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija), parengti ir patvirtinti 56 mln. Lt paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, suderinęs su Finansų ministerija 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtino „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles” (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį kiekvienai įmonei lėšos buvo apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija. Remdamasis Nutarimo 1 punktu ir Taisyklių 3.1 punktu, pabrėžė, kad paramos gavimo sąlyga buvo tokia, jog pieno perdirbimo įmonės turėjo mokėti gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t.y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas. Pagal tokį pieno supirkimo kainų nustatymo principą kiekviena pieno perdirbimo įmonė, siekdama pasinaudoti teise į paramą, turėjo mokėti pieno gamintojams ne tuo metu (2003 m. birželio – gruodžio mėn.) pieno rinkoje nusistovėjusias kainas, o kainas, kurias ta įmonė buvo mokėjusi 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Tai reiškė, kad įmonė, siekdama gauti paramą, turėjo pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą. Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį 2003 metų antrąjį pusmetyje susiklostė situacija, kai įmonės gavo vienodą paramą (skaičiuojant paramos dydį už vieną toną supirkto pieno), tačiau turėjo padengti nevienodą 2002 metais mokėtos kainos ir 2003 metų rinkos kainos skirtumą, priklausomai nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtos kainos dydžio. Pabrėžė, jog, patvirtinus paramos paskirstymo kiekvienai įmonei lentelę (Taisyklių priedas Nr. 1), ir neatsižvelgus į tai, kiek konkrečiai kiekviena perdirbimo įmonė vidutiniškai mokėjo gamintojams 2002 metų antrąjį pusmetį, įmonės, siekiančios pasinaudoti teise į paramą, atsidūrė nevienodoje padėtyje, kai kiekvienai įmonei teko skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turėjo padengti iš savo lėšų. 2003 metų antrąjį pusmetį pareiškėjas, vykdydamas Taisyklių nuostatas, supirko iš gamintojų pieną ir sumokėjo už jį 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių kainas, o dėl kainų skirtumo tarp pareiškėjo mokėtos kainos ir 2003 metais nusistovėjusios kainos bei neteisėtų Taisyklėse įtvirtintų sąlygų AB „Rokiškio sūris“, kaip ūkio subjektas, buvo diskriminuojamas ir dėl to patyrė tiesioginius bei netiesioginius nuostolius, kurių nekompensavo gauta parama. Jis iš nuosavų lėšų buvo priverstas mokėti pieno gamintojams 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais už supirktą rūšinio pieno toną vidutiniškai 6,84 Lt daugiau ir dėl to patyrė išlaidų, kurios sudaro 1 997 943 Lt tiesioginių nuostolių. Neteisėti Žemės ūkio ministerijos veiksmai (sprendimai dėl Taisyklių neteisėtų nuostatų įtvirtinimo) ir neveikimas (atsisakymas keisti Taisyklių nuostatas, nežiūrint į daugkartinius pieno perdirbėjų prašymus) pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.76 straipsnį bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnį. Tai pripažinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu (byla Nr. I1-08/2004), kuriuo pripažinta, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata prieštarauja CK 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Konstatavo, jog, pareiškėjui įvykdžius savo pareigas pagal Taisyklių nuostatas, o tokias nuostatas dėl kriterijų, pagal kuriuos buvo nustatyta AB „Rokiškio sūris“ teisė į atitinkamo dydžio paramą pagal Taisyklių 1 priedą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus neteisėtomis, pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingo dydžio paramą ir kartu bendrovei padaryta turtinė žala. Padaryta turtinė žala skaičiuojama atsižvelgus į tai, jog parama buvo suteikiama už 2003 metų birželio – gruodžio mėnesius ir vadovaujamasi 2003 metais padarytomis žemės ūkio prognozėmis dėl pieno supirkimo kainų numatomo sumažėjimo. Be to, priimant Nutarimą ir Taisykles bei nustatant paramos dydį, taip pat remiamasi tokiomis prognozėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į skundą (b.l. 22 – 28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo visas teismo išlaidas.
Atsižvelgdamas į CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis, nurodė, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar atitinkama valdžios institucija veikė teisėtai, tai yra taip, kaip privalo veikti pagal galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad tuo tikslu būtina išnagrinėti ministerijos, kompetentingos skirti paramą, veiksmus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (2004-10-28) įtaką tokių veiksmų kvalifikavimui. Nuo 2003 metų birželio iki gruodžio mėnesio, vykdydamas Nutarime įtvirtintą įpareigojimą pieno perdirbimo įmonėms, tarp jų ir pareiškėjui, nustatyto dydžio paramą teikė vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusių (ir nepripažintų neteisėtais) teisės aktų reikalavimais. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 117 straipsniu, faktu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas priimtas 2004 m. spalio 28 d. (toliau – ir Sprendimas), leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d., o įsigaliojo nuo 2004 m. lapkričio 5 d., ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog Taisyklės turėtų būti laikomos teisėtomis ir privalėjo būti taikomos tol, kol buvo konstatuotas jų prieštaravimas atitinkamo lygmens teisės aktui bei oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, t.y. iki 2004 m. lapkričio 5 d. Vadovaudamasis ABTĮ 20 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A5-1056/2003), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu, pabrėžė, kad kol nėra įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, joks asmuo neturi įgaliojimų atsisakyti vykdyti Taisyklių nuostatas, motyvuodamas jų prieštaravimu įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams. Remdamasis ABTĮ 116 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Sprendimu, konstatavo, kad pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes, įvertino neigiamas teisines pasekmes ir nusprendė, jog Taisyklių normos turi būti panaikintos nuo oficialaus teismo sprendimo (o ne ab initio). Atsakovas padarė išvadą, jog nuo 2003 metų birželio mėnesio iki 2004 m. lapkričio 5 d. Žemės ūkio ministerija veikė teisėtai pagal galiojančias teisės normas, įtvirtintas Taisyklėse, todėl Lietuvos valstybei pareiga atlyginti pareiškėjui žalą dėl Taisyklėse nustatytų paramos gavimo sąlygų vykdymo CK 6.271 nustatytu pagrindu nekyla. Nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas tinkamai vykdė Taisyklių nustatytas sąlygas paramai gauti reikštų, kad jis tokiu būdu įgijo teisę reikalauti paramos Taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti kokių nors išlaidų, žalos ar nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytas žalos dydis nepagrįstas, nes 1 997 943 Lt suma, susidariusi per visą paramos laikotarpį, pagal savo esmę yra suma faktiškai patirtų AB „Rokiškio sūris” nuostolių dėl neteisėto norminio reguliavimo. Nurodė, kad visas pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas vienintele prielaida, jog, siekiant gauti paramą, pareiškėjas pieno gamintojams turėjo mokėti ne daugiau negu vidutinės supirkimo kainos šalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime aiškiai konstatavo, jog pagal Nutarimo 1 punktą ir Taisyklių 3.1 punktą paramos gavimo sąlyga yra ta, kad pieno perdirbimo įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t.y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikinęs atitinkamas Taisyklių nuostatas, nenurodė, koks turėtų būti paramos paskirstymo kriterijus. Pagal likusias galioti Taisyklių 1 priedo dalis, pareiškėjui AB “Rokiškio sūris” priklausė tik 21 639 000 Lt dydžio parama, kurią jis ir gavo, todėl parama buvos paskirstyta vadovaujantis likusiomis galioti Taisyklių normomis, t.y. teisėtai. Atsakovas, atsižvelgdamas į CK 6.249 straipsnio 6 dalį, pažymėjo, jog, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, privalu atsižvelgti ne tik į patirtą žalą, bet ir į gautą naudą – 21 639 000 Lt dydžio išmokėtą paramą ir kitą su tuo susijusią naudą. Remdamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, faktu, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė be jokio įpareigojimo nusprendė pagelbėti pieno pramonės sektoriaus dalyviams, įskaitant ir pareiškėją, Taisyklės nebuvo pareiškėjui privalomos, pareiškėjas galėjo niekieno nevaržomas nuspręsti vadovautis Taisyklėmis, ar ne, pareiškėjas pats laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama, padarė išvadą, kad Lietuvos valstybė nėra ir negali būti atsakinga už tokį pareiškėjo sprendimą. Pareiškėjo sprendimas dalyvauti paramos skirstyme ir pats dalyvavimas pieno supirkimo kainų programoje turėtų būti kvalifikuotas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį kaip rizikos prisiėmimas ir nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žala, kas atleidžia Lietuvos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu (CK 6.253 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į CK 6.253 straipsnio 6 dalį, faktą, kad Žemės ūkio ministerijai skirtas itin trumpas laiko tarpas Taisyklėms priimti, tai sąlygota nepalankiomis aplinkybėmis užsienio pieno sektoriuje ir sudėtingomis aplinkybėmis Lietuvos pieno sektoriuje bei noru jam pagelbėti, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos bei Finansų ministerijos veiksmai bent iš dalies turėtų būti kvalifikuoti kaip veiksmai atlikti dėl būtinojo reikalingumo, kas atleidžia Lietuvos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu. Pabrėžė, kad pareiškėjo atliktas žalos apskaičiavimas (5 priede) neteisingas ir nepagrįstas. Nurodė, jog žala turėtų būti skaičiuojama, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nustatytų kriterijų pagrindu, nes minėta byla tokia pati kaip ir nagrinėjamoji. Remdamasis minėtais kriterijais, atsakovas atliko paskaičiavimus ir padarė išvadą, jog pareiškėjas patyrė 20 688 716 Lt išlaidų, o jo gauta parama yra 21 592 998 Lt, t.y. pareiškėjas AB “Rokiškio sūris” gavo 904 282 Lt daugiau paramos nei priklausė. Taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą, dėl kurio Žemės ūkio ministerija kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 str. 1 d. 10 p.).
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepimu į skundą (b.l. 17 – 19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remdamasis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, nurodė, jog tuo metu, kai buvo teikiama parama, Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip numatė tuo metu galiojantis teisės aktas, nes iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo teisės aktas laikytinas teisėtu ir turi būti vykdomas. Nutarimas buvo priimtas tam, kad, mokant pieno perdirbimo įmonėms paramą, 2003 metais būtų palaikomas 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygis. Teikiant paramą, nebuvo siekiama kompensuoti visus pieno perdirbimo įmonių nuostolius, tokia parama buvo ribota, o tokia aplinkybė buvo žinoma pieno perdirbimo įmonėms. Taisyklėse parama turėjo būti paskirstyta pieno perdirbimo įmonėms taip, kad nebūtų viršyta 56 mln. Lt suma. Taisyklės nenustatė pareigos visoms pieno perdirbimo įmonėms 2003 metais mokėti pieno gamintojams 2002 metų kainas, o nustatė sąlygas, kurių įmonė turi laikytis, jeigu nori gauti valstybės paramą, dalyvavimas paramos programoje nebuvo privalomas, o buvo savanoriškas, t.y. paramos skirstymo kriterijus atitinkančio ūkio subjekto priimamas laisva valia ir pasirinkimu. Tai patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime. Pabrėžė, jog, rengiant Taisykles, paramos tiekimo kriterijai buvo aptariami ir su pieno perdirbimo įmonėmis, buvo pasiektas kompromisas ir pieno perdirbimo įmonių atstovai, įskaitant ir pareiškėjo atstovą, parašais patvirtino paramos lėšų paskirstymo lentelę. Remdamasis CK 6.253 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjas pats laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama ir, įvertinęs valstybės paramos teikiamą naudą ir galimą riziką, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis buvo diskriminuojamas, kad jam realiai teko mažesnė paramos dalis negu kitoms pieno perdirbimo įmonėms arba kad jis iš savo lėšų turėjo pieno gamintojams dengti didesnę dalį negu kitos pieno perdirbimo įmonės. Pareiškėjo nuomone, jam skiriant paramą, turėjo būti kompensuojamas kainų skirtumas tarp pareiškėjo mokėtos kainos ir 2003 metais nusistovėjusios kainos, tačiau tuo metu, kai patvirtintos Taisyklės, tokiu būdu paskirstyti paramos nebuvo galima, nes nebuvo žinoma, kokios bus pieno supirkimo rinkos kainos 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais. Kainos, kurias konkreti pieno perdirbimo įmonė mokėjo 2002 metais, buvo nulemtos rinkos sąlygų ir paramos skyrimas neturėjo pakeisti situacijos rinkoje. Skaičiuojant nuostolių dydį, negalima remtis prognozuojamomis kainomis, nes tai nėra objektyvus kriterijus, jis neparodo tikslaus žalos dydžio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu (b.l. 118–125) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, 1 997 943 Lt žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2006 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad Taisyklių 5 punkte bei priede Nr. 1 pateiktame lėšų paskirstymo apskaičiavime kiekvienai įmonei nustatytos nevienodos sąlygos pieno gamintojams. Remdamasis Taisyklių 5 punkto 1 dalimi ir 3.1 punktu, pažymėjo, jog įmonė, siekdama gauti paramą, turėjo pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą. Padarė išvadą, kad 2002 metų birželio – gruodžio mėnesiais įvairios pieno perdirbimo įmonės pieno gamintojams už pieną mokėjo skirtingai, nes pieno perdirbimo įmonės, kurių 2002 metais mokamos kainos buvo didesnės, ir toliau turėjo mokėti didesnes kainas pieno gamintojams atitinkamais 2003 metų mėnesiais, o kitų pieną superkančių ir perdirbančių įmonių vidutinė kaina kiekvienu paramos gavimo mėnesiu laikytina 2003 metais nusistovėjusi kaina, kuri ir laikytina rinkos kaina. Pabrėžė, kad pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį gaunamos paramos dydis nepriklausė nuo kainos, kurią konkreti pieno perdirbimo įmonė turėjo mokėti pieno gamintojams, o buvo susietas su kiekvienos įmonės užimama rinkos dalimi, t.y. kokią visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) dalį sudarė tos įmonės produkcija, todėl 2003 metų antrajame pusmetyje susiklostė situacija, kai įmonės gavo vienodą paramą (skaičiuojant paramos dydį už vieną toną supirkto pieno), tačiau turėjo padengti nevienodą 2002 metais mokėtos kainos ir 2003 metų rinkos kainos skirtumą, priklausomai nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtos kainos dydžio. Patvirtinus paramos paskirstymo kiekvienai įmonei lentelę (Taisyklių priedas Nr. 1), ir neatsižvelgus į tai, kiek konkrečiai kiekviena pieno perdirbimo įmonė vidutiniškai mokėjo gamintojams 2002 metų antrąjį pusmetį, įmonės, siekiančios pasinaudoti teise į paramą, atsidūrė nevienodoje padėtyje, kai kiekvienai įmonei teko skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turėjo padengti iš savo lėšų. Remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2003 metų antrąjį pusmetį pareiškėjas, vykdydamas Taisyklių nuostatas, supirko iš gamintojų pieną ir sumokėjo už jį 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių kainas pagal rūšis ir kiekius, dėl to 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais patyrė 23 590 941 Lt išlaidų. Pareiškėjo pagal Taisykles gautos paramos dydis sudarė 21 592 998 Lt, o skirtumas tarp gautos paramos ir patirtų išlaidų – 1 997 943 Lt. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos jam padarymą kildina iš Taisyklių ir, įvertinęs Taisyklių struktūrą, atsižvelgdamas į tai, kad Taisyklių 1 priedu pareiškėjui nustatytas konkretus teikiamos paramos dydis (21 639 000 Lt), faktu, kad Taisyklės įgyvendino Nutarimą ir iš esmės atkartojo jo 1 punkto nuostatą, padarė išvadą, kad Taisyklės kartu su priedais, kaip vientisas norminis teisės aktas, tiesiogiai nustatė pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį teisiniame santykyje, nes iš vienos pusės pareiškėjui atsirado pareiga supirkti iš pieno gamintojų pieną bei sumokėti už jį 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių kainas, iš kitos pusės pareiškėjui atsirado teisė už susidariusį kainų skirtumą tarp 2002 metų ir 2003 metų birželio – gruodžio mėnesių iš valstybės gauti 21 639 000 Lt dydžio paramą. Pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų įvykdęs savo pareigos – 2003 metais supirkti iš gamintojų pieną ir už jį sumokėti 2002 m. birželio – gruodžio mėnesių kainas, to neginčijo ir atsakovas bei tretysis suinteresuotas asmuo. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu Taisyklių nuostatos, kuriomis buvo įtvirtinti paramos skirstymo kriterijai bei apribojimai pieno kiekiui, už kurį skiriama parama (Taisyklių 5 p. 1 d.; 2 p.; 3.1 p.; 10 p.), pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams, o, pareiškėjui įvykdžius savo pareigą, ir Taisyklių nuostatas dėl kriterijų, kuriais buvo nustatyta pareiškėjo teisė į 21 639 000 Lt paramą, teismo sprendimu pripažinus neteisėtomis, atsiranda pagrįstas pagrindas manyti, kad pareiškėjui galėjo būti padaryta turtinė žala. Teismas nurodė, kad praktikoje, kai norminis teisės aktas ar jo dalis yra panaikinami teismo sprendimu, toks teisės aktas kompetentingų institucijų keičiamas, ištaisant padarytas klaidas, tuo tarpu Taisyklėse po Sprendimo atitinkamų pakeitimų padaryta nebuvo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu, padarė išvadą, kad tai, jog skirstant paramą turėjo būti ir buvo atsižvelgta į kainos dydį, kurį konkreti pieno perdirbimo įmonė turėjo mokėti pieno gamintojams ir tai, kad kainų skirtumą tarp 2002 m. ir 2003 m. birželio – gruodžio mėnesių iš savo lėšų pieno gamintojams turėjo mokėti pieno perdirbimo įmonės, suponuoja išvadą, kad parama turėjo būti suteikta pieno perdirbimo įmonių išlaidoms kompensuoti, kurias jos patyrė, sumokėdamos minėtą kainų skirtumą pieno gamintojams. Akcentavo, jog nei Nutarime, nei Taisyklėse nebuvo nustatyta, kad pieno perdirbimo įmonėms teikiama parama yra dalinė, t.y. kad kainų skirtumas šioms įmonėms gali būti kompensuojamas tik iš dalies, nepadengiant visų šių įmonių patirtų išlaidų. Konstatavo, jog, pieno perdirbimo įmonei suteikus paramą, kuri kompensavo tik dalį įmonės patirtų išlaidų, nekompensuota išlaidų dalimi įmonei buvo padaryta žala (tiesioginiai nuostoliai). Teismas, įvertinęs ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, pabrėžė, kad esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pagal teisinį reglamentavimą tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Žemės ūkio ministerijos veiksmuose yra CK 6.271 straipsnyje nustatytų specialiųjų sąlygų, kurios būtinos atsakomybei už pareiškėjui padarytą žalą atsirasti. Padarė išvadą, jog Žemės ūkio ministerijos veiksmuose įrodytas neteisėtų veiksmų buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimas), įrodyta pareiškėjui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų be atsiradusios žalos, įrodyta, kad Žemės ūkio ministerija priėmė neteisėtą aktą (atskiros Taisyklių nuostatos), kurį vykdydamas pareiškėjas patyrė žalą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8 -1690/2005 nustatė kriterijų, pagal kurį turi būti kompensuota žala, kurią įmonės patyrė dėl neteisėtų Taisyklių nuostatų vykdymo - „<...> parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama pagal kriterijų, t.y. tokiu būdu, jog būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus”. Padarė išvadą, jog, norint apskaičiuoti tam tikros įmonės patirtą žalą, reikalingi tokie duomenys: viso 2003 metais atitinkamais mėnesiais supirkto pieno kiekis; 2003 metų atitinkamų mėnesių vidutinės pieno supirkimo kainos su sąlyga, kad buvo tinkamai vykdomos Taisyklių nuostatos ir 2003 metais mokėtos 2002 metų vidutinės pieno kainos pagal rūšį ir kiekį.
III.
Atsakovas Žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu (b.l. 130–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Pateikiami tokie apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2049-484/2008 nustatytų kriterijų. Nurodo, kad minėtais sprendimais, apskaičiuojant paramą įmonėms, pritaikyti kriterijai, kurie paremti paramos poreikio apskaičiavimu pagal bendros šaliai prognozuotos 2003 metų supirkimo kainos ir konkrečios įmonės faktiškai 2002 metais mokėtos vidutinės kainos skirtumą. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pritaikė dar kitokį kriterijų, kuris remiasi paramos poreikio apskaičiavimu pagal bendros šaliai prognozuotos 2003 metų supirkimo kainos ir konkrečios įmonės faktiškai 2003 metais mokėtos vidutinės kainos skirtumą. Nurodo, kad 2003 metais visų įmonių mokėta vidutinė pieno supirkimo kaina skiriasi nuo 2002 metų vidutinės kainos ne tik dėl pasiūlos ir paklausos santykio rinkoje, bet ir dėl nuolat kintančios pieno kokybės rodiklių bei besikeičiančių įvairių kategorijų pieno gamintojų teikiamo pieno proporcijų. Pažymi, kad to numatyti neįmanoma. Pabrėžia, jog Lietuvos valstybė skyrė fiksuotą sumą paramai teikti, t.y. 56 mln. Lt. Nurodo, jog, esant skirtingiems teismų sprendimų pagrindimo principams ir kriterijams, būtų sudarytos teisinės prielaidos privatiems ūkio subjektams reikalauti iš valstybės papildomos paramos skyrimo, todėl teisingas ir objektyvus atsakovo pateiktų argumentų vertinimas padėtų išvengti nepagrįstos žalos valstybei didinimo.
2. Remdamasis ABTĮ 86 ir 87 straipsniais, pabrėžia, jog teismas, sutikdamas su pareiškėjo teiginiais, visiškai neanalizavo jo pateiktų įrodymų ir nenurodė, kodėl atmesti atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 138 - 140) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir argumentus grindžia Taisyklėse nustatytais kriterijais, kurie Sprendimu pripažinti prieštaraujančiais CK ir Konkurencijos įstatymui. Remiasi principu ex injuria ius non oritur ir pažymi, kad atsakovas nepagrįstai bando skundą paremti įstatymams prieštaraujančiomis teisės aktų normomis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų - parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus. Nurodo, jog konkrečios žalos apskaičiavimas yra individualus ir iš esmės priklauso nuo pareiškėjo pateikiamų duomenų ir reikalavimų apimties, nuo to, kaip buvo vykdomos Taisyklių nuostatos, todėl nėra pagrindo teigti, kad individualioje byloje patirtos žalos skaičiavimu privaloma remtis ir nesusijusiems ūkio subjektams. Byloje esanti UAB "Audito standartas" auditoriaus išvada patvirtina, jog bendrovė 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais pieno gamintojams ir tarpininkams mokėjo 2002 metų atitinkamų mėnesių kainas pagal rūšis ir kiekius, kitaip tariant, pareiškėjas tinkamai vykdė Taisyklių nuostatas. Konkrečius pieno kainų supirkimo skirtumus pareiškėjas, vykdydamas Taisykles ir palaikydamas 2002 metų vidutinių pieno kainų lygį, mokėjo 2003 metais, todėl patirta žala konkrečiu atveju turi būti apskaičiuojama analizuojant 2003 metų duomenis, nes būtent tais metais ji ir susidarė.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 142 – 144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsniu, ABTĮ 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, pažymi, kad visi administraciniai teismai turi vadovauti tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio samprata, taip pat jų taikymo praktika, kokia buvo suformuota ir kokia vadovautasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės spręsdamas analogišką bylą, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime nustatytų kriterijų ir taikė kitokį paramos įmonėms apskaičiavimo kriterijų, todėl pažeistas ABTĮ 13 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nors apeliaciniame skunde pateikiami argumentai susiję tik su netinkamai taikytais žalos apskaičiavimo kriterijais ir nepateikiami argumentai dėl kilusio ginčo esmės, tačiau apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnis).
Civilinio kodekso 6.245-6.250 straipsniai įtvirtina bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Šio straipsnio 4 dalis sieja valstybės atsakomybę su tiesioginiais valstybinės valdžios pareigūnų veiksmais (neveikimu), t.y. valstybė atsakys tik tuomet, kai jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas kaip žalą įvardija negautą 1 997 943 Lt paramą, o savo teisę į žalos atlyginimą kildina iš atsakovo veiksmų – sprendimo dėl Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių patvirtinimo, ir neveikimo – atsisakymo keisti Taisyklių nuostatas (b.l. 5).
Atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004 10 28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/04 pripažino, jog Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštarauja Civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl akivaizdu, kad byloje yra įrodytas atsakovo neteisėtos veikos faktas. Dėl šios aplinkybės iš esmės ginčo ir nėra.
Vertinant ar atsakovo veikoje yra neteisėto neveikimo, pažymėtina, kad byloje nėra pateiktas joks objektyvus įrodymas, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas būtų prašęs atsakovo atstovo keisti kokias nors Taisyklių nuostatas. Vien tas faktas, kad po Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimo priėmimo Taisyklės nebuvo surašytos nauja redakcija ar kitaip pakeistos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veikoje neteisėto neveikimo, nes teismo sprendimo priėmimo dienai visa Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. litų parama jau buvo išskirstyta pieno perdirbėjams, todėl nebuvo jokio poreikio priimti naujas šios paramos skirstymą reglamentuojančias taisykles. Todėl konstatuotina, kad atsakovo veikoje nėra neteisėto neveikimo.
Sekančios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos yra žala ir priežastinis ryšys tarp žalos bei neteisėtos veikos. Kaip minėta, pareiškėjas deklaruoja patyręs 1 997 943 Lt žalą, nes vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 bei Taisyklių nuostatas ir 2003 metais pieno gamintojams mokėdamas 2002 metų lygio kainas patyrė 23590941 Lt išlaidų, o paramos gavo 21592998 Lt.
Vertinant ar šie pareiškėjo argumentai yra pakankamai pagrįsti būtina atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 pieno perdirbėjų paramai buvo paskirta fiksuota 56 mln. litų suma ir šios sumos padidinimas numatytas nebuvo. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004 10 28 sprendimu pripažinta, kad Taisyklių 2, 3.1, 10 punktai ta apimtimi, kuria numatė pieno gamintojams teikti paramą tik už tokį patį supirkto pieno kiekį kaip ir 2002 metais, pridedant 3 procentų prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 preambulėje įtvirtintam tikslui ir 1 nutarimo punktui, kas reiškia, jog dalyvaujančios paramos programoje pieno perdirbimo įmonės 2003m. birželio-gruodžio mėnesiais galėjo pirkti iš gamintojų pieną neatsižvelgdamos į 2002 metais supirkto pieno kiekį, t.y. neribotai daugiau nei supirko 2002 metų atitinkamais mėnesiais.
Nurodytos faktinės aplinkybės – fiksuota bendra paramos suma ir galimybė įmonėms supirkti neribotą kiekį pieno - suponuoja išvadą, jog skiriant paramą nebuvo numatyta, kad skiriama parama pilnai padengs papildomas pieno perdirbėjų išlaidas, kas reiškia, jog buvo numatyta tik dalinė parama. Todėl pieno perdirbėjų dalyvavimas 56 mln. litų paramos programoje, kaip nurodė ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo 2004 10 28 sprendime, buvo savanoriškas.
LR Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskirta 56 mln. litų parama, bei Taisyklės, kurių 1-uoju priedu buvo paskirstyti 56 mln. litų paramos konkrečioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjui paskirta 21 639 000 Lt parama, buvo priimti bei įsigaliojo 2003 metų birželio mėnesį. Pareiškėjui skiriama paramos dalis su pareiškėjo atstovu buvo suderinta raštu (b.l. 20). Laikotarpis, per kurį paramą norintys gauti pieno perdirbėjai turėjo supirkti pieną 2002 metų kainomis, buvo nuo 2003 metų birželio iki 2003 metų gruodžio. Nurodytos faktinės aplinkybės reiškia, kad kiekvienas paramos programoje dalyvaujantis pieno perdirbėjas, tame tarpe ir pareiškėjas, nuo pat pirmo programos mėnesio žinojo koks paramos dydis jam yra paskirtas, todėl veikdamas atidžiai ir rūpestingai atitinkamai galėjo planuoti savo ūkinę veiklą, tame tarpe ir dalyvavimą paramos programoje, kad būtų išvengta galimų nuostolių.
Įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 pieno perdirbėjams buvo skirta dalinė parama, kad dalyvavimas šioje paramos programoje buvo savanoriškas, taip pat įvertinus tai, kad pieno perdirbėjai nuo pat pirmo dalyvavimo paramos programoje mėnesio žinojo apie paskirtą paramos dydį, kolegija daro išvadą, kad atsakovo veika, kuria buvo patvirtinta Taisyklių 5 punkto 1 dalis, nėra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo deklaruojama žala, t.y. nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo deklaruojamos žalos ir byloje konstatuotos neteisėtos atsakovo veikos.
Be to pažymėtina ir tai, kad konkreti paramos suma pareiškėjui buvo paskirta ne Taisyklių 5 punkto 1 dalimi, o Taisyklių 1-uoju priedu, kuriuo Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms buvo išdalinta visa Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. litų parama. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004 10 28 sprendime vertindamas Taisyklių 1-ąjį priedą nurodė, kad Tvarkos 1-as priedas toje apimtyje, kurioje nustato konkretų paramos dydį konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t.y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Būtent šis individualus teisės aktas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo gautu paramos dydžiu. Tačiau šis individualus teisės aktas yra galiojantis ir nei teismine, nei ne teismo tvarka nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu.
Vertinant pareiškėjo deklaruojamos patirtos žalos dydį (1 997 943 Lt) pabrėžtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725, tiek Taisyklėmis pieno perdirbimo įmonėms buvo nurodyta 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais supirkti pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Ši nuostata reiškia, kad parama pieno perdirbimo įmonėms buvo numatyta teikti už pieno supirkimą 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais kainomis, kurios buvo ne mažesnės ir ne didesnės nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais už supirktą pieną mokėjo didesnes kainas nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais (b.l. 8, 9, 30), dėl ko atitinkamai patyrė didesnes išlaidas. Perskaičiavus pareiškėjo supirkto pieno kaimą pagal 2002 metų kainas seka, kad jo išlaidos dėl dalyvavimo paramos programoje yra ne 23590941 lt, o 20688716 Lt, o tai reiškia, kad pareiškėjas paramos gavo 904282 litais daugiau nei turėjo išlaidų (b.l. 30, 107). Šių kolegijos išvadų pareiškėjo pateiktos auditoriaus išvados bei ataskaita nepaneigia, nes auditoriaus išvadoje nurodoma, jog yra pateikiama tik nuomonė, kad duomenys visais reikšmingais atžvilgiais tikrai ir teisingai parodo pareiškėjo 2002-2003m. birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainas. Tuo tarpu pati auditoriaus nuomonė nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo deklaruojamos žalos ir jo nurodytos neteisėtos atsakovo veikos, taip pat nėra įrodyta pareiškėjo patirta žala, todėl nesant dviejų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti patenkintas.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacini skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008m. gegužės 6d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo AB „Rokiškio sūris“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.