- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- 2-1953/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00424-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė, Danguolė Martinavičienė
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vermikompostas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-626-265/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vermikompostas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ekokompostas“ ir R. B. dėl soliadaraus žalos atlyginimo, tretieji asmenys – bankrutavusi akcinė bendrovė „Snoras“, If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl patalpų nuomotojo BUAB „Ekokompostas“ ir naujojo patalpų savininko R. B. solidariosios atsakomybės bei jų pareigos atlyginti žalą buvusiam patalpų subnuomininkui už galimai prarastą turtą.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Vermikompostas“ 2013-07-09 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-7), prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Ekokompostas“ ir R. B. 609 526,79 Lt žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš atsakovo UAB „Ekokompostas“ 2009-11-17 perėmė sliekų auginimo veiklą ir ją vykdė iš šio atsakovo išsinuomotose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). 2012 metų rugpjūčio pabaigoje sužinojęs, kad patalpų nuomos santykiai nuo 2012-09-30 nutrūks, rugsėjo mėnesį iš nuomotų patalpų pradėjo gabenti jam priklausantį turtą į Plikių kaimą, Klaipėdos rajone, tačiau lygiagrečiai tebevykdė veiklą ir Rokiškyje. Tačiau atsakovas R. B., 2012-09-11 įsigijęs šį pastatą iš atsakovo UAB „Ekokompostas“, nuo 2012-09-21 nebeįsileido ieškovo darbuotojų į patalpas ir taip užkirto kelią prižiūrėti ten likusius sliekus bei organizuoti turto išsivežimą, neleido nepriklausomam vertintojui (sliekų augintojų asociacijos atstovui) paimti mėginius sliekų biomasės kiekio nustatymui. Dėl tokių atsakovo R. B. veiksmų 8054,78 kg sliekų, kurių vertė 451 067,68 Lt, žuvo, o 93 418 litrų biohumuso, kurio vertė 23 354,50 Lt, prarado savo savybes. Taip pat ieškovas negalėjo iš nuomotų patalpų pasiimti konteinerio – šaldytuvo su šaldymo įranga, kurio vertė 15 104,61 Lt. Ieškovas savo lėšomis buvo pagerinęs nuomotas patalpas, tikėdamasis, kad patalpomis naudosis mažiausiai iki 2015-12-31, dėl šių patalpų įsigijimo iš atsakovo UAB „Ekokompostas“ 2012-01-31 buvo prasidėjusios ir šalių derybos, kuriose atsakovas ieškovo atliktus pagerinimus įvertino 120 000 Lt suma. Šią sumą planavo įskaityti kaip pradinę įmoką. Remiantis išdėstytu, ieškovo patirta žala sudaro iš viso 609 526,79 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2014-01-30 nutartimi (t. 2, b. l. 179-181) civilinę bylą Nr. 2-626-513/2014 sustabdė ir žalos priteisimo klausimą perdavė UAB „Ekokompostas“ bankroto bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-09-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-700-265/2014 atsakovui UAB „Ekokompostas“ iškėlė bankroto bylą, o turtinio pobūdžio reikalavimų pagrįstumas bankrutuojančiai įmonei vertintini bankroto byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014-08-14 nutartimi (t. 4, b. l. 23-25) ieškovo BUAB „Vermikompostas“ ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad ginčo patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini), liko jam priklausantis turtas, t. y. 8 054,78 kg sliekų bei 93 418 litrų biohumuso. Atsargų netekties nurašymo akto, kuriuo atsakovas grindė savo reikalavimus, teismas nepripažino tinkamu ir pakankamu tokiems ieškovo nuostoliams ar jų dydžiui patvirtinti įrodymu, kadangi šio akto turinį paneigė kiti byloje esantys ir teismo įvertinti įrodymai -VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo centro raštas, 2012-05-21 pranešimas draudimo kompanijai, liudytojo A. A., kuris pirko sliekus iš ieškovo, paaiškinimai. Vertindamas ieškovo reikalavimo dėl 233 354,40 Lt nuostolių, patirtų dėl prarasto biohumuso, pagrįstumą, teismas pažymėjo ir tai, kad pats ieškovas atsisakė jį išsivežti iš parduotų patalpų. Liudytojai A. A. ir M. B. patvirtino, kad būtent ieškovas uždraudė vežti biohumusą dėl konflikto su atsakovu R. B.. Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo R. B. 15 104,61 Lt žalą už konteinerį – šaldytuvą teismas taip pat pripažino nepagrįstu, nenustatęs jo sunaikinimo arba negalėjimo šio daikto atsiimti iš ginčo patalpų. Reikalavimą priteisti 120 000 Lt žalą už atliktus pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimus teismas atmetė ieškovui nepateikus įrodymų apie atliktus rangos darbus ginčo patalpų pagerinimui, iš antstolio užfiksuotos vaizdo medžiagos nustatęs ir tokią aplinkybę, kad patalpos, kurioms, kaip teigia ieškovas, buvo atlikti pagerinimai, yra dalinai sugadintos ir išardytos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Vermikompostas“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 28-29) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014-08-14 nutartį panaikinti ir jo ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė įrodinėjimo proceso normas, vertindamas tik atsakovams palankius įrodymus ir visai nevertindamas ieškovo pateiktų įrodymų. Ieškinį ieškovas grindė prieauglio pajamavimo aktais, statybinių medžiagų, konteinerio įsigijimo dokumentais ir kt., tačiau dėl jų nepasisakyta. Teismas neatsižvelgė į tų liudytojų parodymus, kurie patvirtino, kad dėl atsakovo R. B. veiksmų BUAB „Vermikompostas“ darbuotojai negalėjo patekti į gamybines patalpas (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo galima atlikti būtinų sliekų priežiūros darbų bei išgabenti jų į kitas patalpas.
2. Teismas pažeidė procesines normas, priimdamas teismo nutartį, o ne teismo sprendimą, bei apribojo ieškovo galimybę pateikti detalesnį apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Ekokompostas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 33-35) prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014-08-14 nutartį. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas neįrodė nei to, kad nuomotame pastate adresu (duomenys neskelbtini) paliko daugiau nei 8 tonos gyvų sliekų, nei 120 000 Lt žalos už nuomotų patalpų pagerinimo darbus fakto, nei kliudymo atsiimti konteinerį – šaldytuvą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo administratorius buvo raginamas išsivežti šį daiktą.
2. Ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą, pažeidė CPK 334 straipsnio nuostatas, o apeliacinį skundą pateikė neturintis teisės skundą pateikti asmuo, t. y. ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Edris“ įgaliotas asmuo D. J.. Byloje nėra duomenų, kad D. J. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą.
3. Kadangi ieškinio nagrinėjimas buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o bankroto byloje visi klausimai yra sprendžiami ne sprendimais, o nutartimis, todėl teismas nepažeidė procesinių normų, priimdamas nutartį, o ne sprendimą.
Atsakovas R. B. atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 4, b. l. 56-59) prašo skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014-08-14 nutartį. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovas skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės, o teismas dėl jų yra pasisakęs ir įvertinęs, nepažeisdamas procesinių teisės normų. Teismas pagrįstai pagal byloje esančių įrodymų visumą konstatavo, kad tuo metu, kai atsakovas R. B. įsigijo patalpas, sliekų jose nebuvo, juo labiau sliekų nebuvo tuo metu, kai, ieškovo teigimu, jis uždraudė ieškovo darbuotojams patekti į patalpas. Liudytojo R. T. parodymai, kad 2012 metais buvo atlikta sliekų inventorizacija, buvo vežamos atliekos sliekams maitinti, nepagrįsti rašytiniais įrodymais.
2. Nepagrįsti ir ieškovo argumentai, kad, išsivežus dalį sliekų į Plikių kaimą, veikla buvo vykdoma ir Rokiškyje. Byloje yra duomenų, jog ieškovas sliekų Rokiškio mieste nemaitino, neteko leidimų juos auginti ir pats pardavė turėtus taršos leidimus kitiems asmenims.
3. Atsakovo įsigytose patalpose buvo šaldytuvas – konteineris, kuris yra saugomas iki šiol. Kad tai tas pats šaldytuvas-konteineris, matyti iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (2012-09-26) ir vėliau darytų nuotraukų. Ieškovas iš viso nepateikia jokių jo nuosavybei priklausančio šaldytuvo – konteinerio identifikacinių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisės normos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumą teisiniu ir faktiniu aspektais atsižvelgiant į apeliaciniame ar atskirajame skunde nurodomus argumentus, jeigu nenustatomas pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 320 str.). Tokių aplinkybių nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl skundo argumentų, kuriais keliami įrodinėjimo instituto taikymo ir baigiamojo teismo procesinio dokumento formos reikšmės klausimai.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas BUAB „Vermikompostas“ 2009-11-16 sudarė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (pastatas 9F1p, pastatas 8F1p) nuomos sutartį su UAB „Ekokompostas“ (t. 1, b. l. 8-10), tačiau ši nuomos sutartis tarp šalių nutraukta 2012-01-15 aktu (t. 1, b. l. 10). Apeliantas, nutrūkus nuomos sutartiniams santykiams su UAB „Ekokompostas“, tą patį pastatą (plane pažymėtą 8F1p), iš pradžių panaudos, po to nuomos sutartimi subnuomojosi iš UAB „Biohumus & Soil“ (t. 1, b. l. 11-16), su kuriuo nuomos sutartiniai santykiai nutraukti nuo 2012-09-31 (t. 1, b. l. 17). Dėl apelianto subnuomotų iš nuomotojo UAB „Biohumus & Soil“ (t. 2, b. l. 131-134, 139-140) patalpų, tarp UAB „Ekokompostas“ ir R. B. sudaryta 2012-09-11 pirkimo – pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 49-57), kurios pagrindu apeliantas privalėjo atlaisvinti patalpas bei pasiimti jam nuosavybės teise priklausius daiktus, dėl ko ir kilo šis ginčas.
Dėl apelianto skundo priėmimo
Atsakovas BUAB „Ekokompostas“ atsiliepime į skundą prašo apelianto skundą laikyti nepaduotu, nurodydamas, kad bankroto administratoriaus UAB „Edris“ įgaliotam asmeniui D. J. nepateikus savo teisinį išsilavinimą patvirtinančių įrodymų, skundą padavė asmuo, negalintis atlikti tokio procesinio veiksmo. Su tokia atsakovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CPK 55 straipsnį juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, juridinių asmenų atstovais teisme gali būti juridinių asmenų darbuotojai, kurių pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir patvirtintame įgaliojime (CPK 57 str.). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 9 punktą bankrutuojančiai įmonei teisme atstovauja teismo paskirtas administratorius arba jo įgaliotas kitas asmuo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apygardos teismas 2012-11-30 nutartimi UAB ,,Vermikompostas“ iškėlė bankroto bylą ir administratoriumi paskyrė UAB ,,Edris“ (t. 1, b. l. 66-67), kuris, atitinkamai, įgaliojo bankroto administratorę D. J. atstovauti BUAB ,,Vermikompostas“ civilinėse bylose visuose Lietuvos Respublikos teismuose, suteikdamas CPK 59 straipsnyje numatytas teises, taip pat teisę pasirašyti ieškinius, skundus, prašymus, keisti ieškinio pagrindą ar dalyką, sudaryti taikos sutartį, apskųsti teismų sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka (t. 1, b. l. 68). Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinis skundas ieškovo vardu pateiktas neturinčio teisės jį atstovauti asmens. D. J., kaip bankroto administratoriaus UAB „Edris“ įgaliotas asmuo (darbuotoja bei bankroto administratorės kvalifikaciją turintis asmuo), veikia byloje atstovavimo pagal įstatymą ir pagal darbdavio pavedimą pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį skundą savo rezoliucija priėmė ir atsiuntė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl apelianto procesinių teisių įgyvendinimo
Apeliantas vienu iš savo apeliacinio skundo argumentų nurodė netinkamą galutinio procesinio teismo sprendimo formą, jo teigimu, sukliudžiusią jam pateikti išsamesnį skundą dėl skundžiamos teismo nutarties. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovo BUAB „Ekokompostas“ bankroto bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui buvo perduotas nagrinėti ieškovo BUAB „Vermikompostas“ savarankiškas ieškinys dėl solidaraus žalos priteisimo iš BUAB „Ekokompostas“ ir R. B., o ne bankrutuojančios įmonės kreditoriaus prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, išsprendus ginčą iš esmės, nors ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo, privaloma priimti ne nutartį, o sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-649/2013). Ir nors pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė nutartimi, o ne sprendimu, galutinio procesinio dokumento forma ar jo pavadinimas patys savaime nelemia šio procesinio teismo sprendimo neteisėtumo ir jo nepagrįstumo ar būtinybės pakartoti teismo procesą iš naujo, kaip to siekia apeliantas. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė žodinio proceso tvarka, pagal ginčo teisenos taisykles ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, išklausęs pirmosios instancijos teisme proceso dalyvius, jų atstovus (CPK 14 str.). Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs jo inicijuotą ginčą galutiniu procesiniu sprendimu – nutartimi, apribojo apelianto teisę į teisingą teismo procesą vien dėl apeliacijos teisės įgyvendinimui suteikto septynių, o ne trisdešimties dienų termino. Skundo teiginiai, kad tuo apribota jo teisė pateikti detalesnį apeliacinį skundą, neįrodyti. Per įstatyme nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti apeliantas pasinaudojo apeliacijos teise, paduodamas šį skundą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė skundo, kaip procesinio dokumento, kokių nors trūkumų, kuriuos galėtų sąlygoti laiko skundui paduoti nepakankamumas, o ir pats apeliantas nei savo skunde, nei vėliau, pateikdamas rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui, neįvardijo konkrečių faktų ar argumentų, kuriuos jam sukliudė išdėstyti galimai per trumpas procesinio dokumento apskundimo terminas.
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantas teisę į apeliaciją yra įgyvendinęs, o vien aptarti procesiniai aspektai dėl baigiamojo akto, kuriuo ginčas buvo išspręstas iš esmės, procesinės formos nesudaro prielaidų priimtos dėl ginčo teismo nutarties panaikinimui. Dar daugiau, įstatymų leidėjas draudžia vien formaliu pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą arba nutartį (CPK 7 str., 328 str., 338 str.).
Dėl įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo
Nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieškovas) ieškinyje bei teismo posėdžio metu išdėstęs faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką) priteisti žalą, kilusią dėl apelianto subnuomotų patalpų naujojo savininko R. B. neteisėtų veiksmų, neleidžiant išsivežti nuomotose patalpose galimai buvusio apelianto turto. Jo priešingą teisėtiems interesams veikimą, anot apelianto, sąlygojo ir kito atsakovo - BUAB „Ekokompostas“ veiksmai, patalpų pirkimo-pardavimo metu patvirtinus, jog nekilnojamojo turto pardavimo metu tretieji asmenys į parduodamą daiktą jokių teisių neturi. Reikalaudamas solidariai iš abiejų atsakovų priteisti žalą dėl patalpose buvusio turto praradimo ar žalą dėl patirtų investicijų į patalpas, apeliantas civilinės atsakomybės rūšies nedetalizavo, tačiau teismo posėdžio metu sutiko, kad žala yra kildinama iš delikto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pritaria, jog apeliantui 2012 metais rugpjūčio-rugsėjo mėn. keliant savo įmonės BUAB „Verikompostas“ veiklą (sliekų auginimą) į Plikių kaimą, Klaipėdos rajoną, apelianto ir atsakovų sutartiniai santykiai nesiejo, tad atsakovų veiksmai vertintini deliktinės civilinės atsakomybės kontekste, sprendžiant klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto reikalavimą priteisti reikalaujamą sumą, šiam neįrodžius žalos padarymo fakto bei atsakovų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Įrodinėjimo našta pagrįsti civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, nuostolius (žalą) ir priežastinį ryšį tarp jų bei neteisėtų veiksmų (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškiančiam asmeniui (CPK 12 str., 178 str.). Kadangi apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą civiliniame procese bei priimto galutinio procesinio dokumento pagrindimą vien ieškovo pateiktais įrodymais, pažeidimu, verta pažymėti, jog teismui, vadovaujantis įstatymo reikalavimais ir remiantis logikos dėsniais, tenka pareiga spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas, kuriam kyla įrodinėjimo pareiga, neįrodė prašomų atlyginti jo 609 526,79 Lt dydžio nuostolių atsiradimo (ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus - žalos padarymo faktą ir žalos dydį) ar kad kurių nors nuostolių jis patyrė būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl ieškinį atmetė. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra faktinio ar teisinio pagrindo nesutikti.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie galimai padarytą žalą dėl apelianto prarastų 8 tonų sliekų bei 93 litrų biohusmuso, pagrįstai įvertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius byloje esančius įrodymus. Byloje esantys duomenys, kad 2011-2012 metų žiemą apelianto auginami sliekai sušalo (t. 2, b. l. 54, 86), o 2012 metų gegužės-birželio mėnesiais UAB „Biohumus & Soil“ parduota tik 300 kg sliekų, nors šis norėjęs įsigyti 1-2 tonas (t. 1, b. l. 160; liudytojo R. M., A. A. paaiškinimai 2014-05-08 teismo posėdžio metu), suponuoja tikėtiną išvadą, kad po įvykusio įšalo įmonės veiklos mastai mažėjo, kas teismui leido pagrįstai abejoti dėl apelianto valdyto turto (sliekų, biohumuso) apimties. Įmonės veiklos apimčių mažėjimą patvirtino ir apelianto įmonės buvę darbuotojai – liudytojai R. M., V. V., kurių teigimu 2012 metų pavasarį-vasarą darbo nebuvo, auginamų gyvų organizmų reikėdavo gerai paieškoti. Šiame kontekste aktualūs bei vertintini ir tokie duomenys, kad dar gerokai iki patalpų perleidimo naujajam savininkui termino, 2012 metų gegužės-birželio mėnesiais apeliantui buvo sustabdyta 3 kategorijos ŠGP (šalutinių gyvūnų produktų) surinkimo, transportavimo, rūšiavimo, pjaustymo veikla (t. 3, b. l. 124, 129), o nuo 2012-07-10 ši veikla paties apelianto iniciatyva ir apskritai nutraukta (t. 3, b. l. 128). Apeliantas faktinės aplinkybės, kuo jo auginami sliekai tokiu atveju buvo maitinami ir iš kur maistui būtini produktai buvo gaunami, jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė. Liudytoja L. G., buvusi apelianto vadovė ir akcininkė, teismo posėdžio metu patvirtino, kad negali pateikti dokumentų, kuo maitino sliekus, tokių įrodymų nepateikė ir apeliantą atstovaujantis bankroto administratorius. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai ataskaitų apie gyvūninės ar negyvūninės kilmės produktų panaudojimą sliekų šėrimui įmonė taip pat nepateikė (t. 3, b. l. 120). Ne tik jau aptartos faktinės aplinkybės, bet ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys, kad apeliantas už 2012 metus ūkinių gyvūnų nedeklaravo (t. 1, b. l. 157; t. 3, b. l. 127), kai 2010-2011 metais deklaruotas, atitinkamai, 11 905,90 ir 15 905 ūkinių gyvūnų skaičius, neleidžia sutikti su apelianto teiginiais apie 2012 metų rugsėjo mėnesį užaugintą ieškinyje nurodytą kiekį sliekų (8 054,78 kg) bei biohumuso turėjimą (93 418 ltr), juolab kad nuo 2012 metų pavasario (kai buvo parduota vos 300 kg sliekų) iki įmonės išsikraustymo 2012 m. rudenį buvo neilgas laiko tarpas. Tokį teisėjų kolegijos vertinimą suponuoja ir atsakovo R. B. pateikto 2012-09-26 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (t. 3, b. l.73-75) užfiksuoti faktai dėl R. B. įsigytose patalpose esančiuose sliekų auginimo įrengimuose esamo mažo kiekio sliekų. Taigi net ir darant prielaidą, kad apeliantas nuo 2012 metų pavasario (kai buvo parduota 300 kg sliekų) iki rudens vis tik buvo užauginęs kažkokį kiekį sliekų ir biohumuso, tačiau 8 tonų sliekų bei 93 418 litrų biohumuso galimą buvimą atsakovo R. B. įsigytose patalpose paneigia ir apelianto buvusios vadovės L. G. bei apelianto atstovo, bankroto administratoriaus teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, kad kraustymosi metu (2012 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais) buvo išsivežta apie 3 tonos sliekų į Klaipėdos rajoną, o UAB „Biohumus & Soil“ 2012 metais rugsėjo mėnesį leista pasiimti apie 2-3 kubus biohumuso, kuriame sliekų nebuvo (liudytojo A. A. paaiškinimai). Taigi ir apelianto išsivežti sliekų kiekiai išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad apeliantas 2012 metais rugsėjo mėnesį disponavo ieškinyje nurodytu turtu ar jį prarado dėl kitų asmenų veiksmų. Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, jog biohumuso kiekis tiesiogiai priklauso nuo esamų sliekų kiekio, tad konstatavus neįrodytą faktą dėl 2012 m. rugsėjo mėnesį buvusio 8 tonų sliekų R. B. įsigytose patalpose Rokiškyje, konstatuotina, kad ir faktas buvus ginčo patalpose 93 418 litrams biohumuso neįrodytas.
Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių procesinių normų, įvertinęs duomenų visumą, o ne tik atsakovų teiktus įrodymus, kaip yra nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Tiek apelianto pateiktas atsargų netekties nurašymo aktas (t. 1, b. l. 45, 60) surašytas vienasmeniškai įmonės vadovės, nesudarius komisijos, tiek duomenys apie pradėtą ir nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl R. B. veiksmų, ar apelianto kviestų liudytojų paaiškinimai, kad atsakovas R. B. neįsileido į įsigytas patalpas, neleido apelianto iškviestam ekspertui apskaičiuoti sliekų masės, neįrodo fakto, kad apeliantas 2012 metų rugsėjo mėnesį realiai disponavo ieškinyje nurodytu turtu (8 054,78 kg sliekų ir 93 418 ltr biohumuso). Dar daugiau, tai, kad apeliaciniame skunde, kvestionuodamas atliktą įrodymų vertinimą, apeliantas nurodo pirmosios instancijos teismo neįvertintinus įrodymus – prieauglio pajamavimo aktus, kurie į bylą iš viso nepateikti, tik patvirtintina aptariamų skundo argumentų nepagrįstumą.
Teisėjų kolegija, vertindama kilusios žalos dėl konteinerio – šaldytuvo neatgavimo galimybę, ir šioje ginčo dalyje visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas neįrodė minėto turto sunaikinimo ar sugadinimo, dėl kurio galėtų atsirasti solidari abiejų atsakovų atsakomybė. Liudytoja L. G., geriausiai žinojusi įmonės valdytą ir naudotą turtą, teismo posėdžio metu nepatvirtino fakto, kad byloje esančiose R. B. padarytose konteinerio – šaldytuvo fotonuotraukose būtų užfiksuotas ne ieškovui priklausantis konteineris – šaldytuvas (t. 2, b. l. 115-123). Esant objektyviai galimybei atsiimti šį turtą iš R. B. valdomo pastato (t. 2, b. l. 112), nuostolių priteisimas neatitiktų žalos atlyginimo instituto paskirties.
Dėl dar vienos sudėtino ieškinio reikalavimo dalies - nuostolių už atliktus nuomotose patalpose pagerinimus kompensavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai – statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai – byloje nepateikti. Viena vertus, apeliantas (ieškovas) grįsdamas šį savo reikalavimą, yra pateikęs tik ilgalaikio turto nurašymo aktą (t. 1, b. l. 61-62), taigi nesant byloje pateiktų atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų, PVM sąskaitų-faktūrų, konkretizuojančių atliktų darbų mastą, vietą ir laiką, konstatuoti atliktų pastato pagerinimų vertę vien remiantis tokio turto nurašymo aktu objektyviai neįmanoma. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-62/2008). Kita vertus, tiek iš šalių paaiškinimų teismo posėdžių metu, tiek iš jau minėto ilgalaikio turto nurašymo akto matyti, kad apeliantas nuomoto pastato pagerinimo darbus teigia atlikęs dar iki atsakovui R. B. įgyjant patalpas 2012-09-11. Kadangi atsakovas R. B., pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas pastatą, jokių išlygų dėl papildomos kainos už nekilnojamojo turto pagerinimus sumokėjimo nepasirašė, priešingai, remiantis pirkimo – pardavimo sutartimi, įsigijo pastatą su žinomais daikto trūkumais (stogo, sienų, grindų bei inžinerinių tinklų defektai, sutarties 6.2.1 p.), todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad tenkinti tokį apelianto reikalavimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, t. y. nenustačius jokių neteisėtų tokio pobūdžio apelianto išlaidas (jo interpretuojamas kaip žalą) lemiančių abiejų atsakovų veiksmų ir kaltės, taip pat nekildinant tokio reikalavimo buvusiam patalpų nuomotojui iš nuomos teisinių santykių (CPK13 str., 265 str. 2 d.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto bei BUAB „Ekokompostas“ sutartiniai santykiai nebesiejo nuo 2012-01-16, kai šalys 2012-01-15 nuomos sutarties Nr. 2009-11-16/01 nutraukimo aktu nutraukė 2009-11-16 nuomos sutartį Nr. 2009-11-16/01 (t. 1, b. l. 8-10). Iš bylos duomenų matyti, kad pasibaigus nuomos santykiams, šalys viena kitai pretenzijų neturėjo (2012-01-15 nuomos sutarties nutraukimo aktas, t. 1, b. l. 10). Be to, byloje dalyvavusių liudytojų R. T., R. M., M. B. paaiškinimais bei 2012-09-26 antstolio konstatavimo protokolo duomenimis nustatyta, kad apelianto įmonei kraustantis iš subnuomotų patalpų Rokiškyje į Klaipėdos rajoną, tiek pats apelianto įmonės direktoriaus pavaduotojas R. T., tiek įmonės darbuotojai atliko dailylenčių, elektros instaliacijos, vamzdynų ir pan. ardymo darbus. Vadinasi, patenkinus reikalavimą atlyginti už suniokotus pagerinimus, reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua unjuria propria), pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-379/2008).
Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsakomybės solidarumo
Apeliantas savo skunde tvirtina pateikęs pirmosios instancijos teismui visus įrodymus dėl atsakovo V. B. tyčinių veiksmų, sukliudžiusių pasiimti turtą. Nekonstatavus apeliantui padarytos žalos, apeliacinio skundo argumentai dėl kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo / nebuvimo nėra teisiškai aktualūs. Tačiau atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl svarbiausių argumentų, kuriais grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, teisėjų kolegija aptaria ir šį aspektą.
Vertinant neteisėtų veiksmų buvimą ar nebuvimą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtina įvertinti, kokias pareigas turėjo ir ar tinkamai įvykdė abi ginčo santykio šalys. Iš liudytojų R. M., R. T., M. B. paaiškinimų bei 2012-09-26 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenų, kaip minėta, nustatyta, kad apelianto BUAB „Vermikompostas“ darbuotojai, įmonei 2012 m. rugsėjo mėnesį išsikeliant į Klaipėdos rajoną, ardė pastate esančią elektros instaliaciją, vamzdynus, apdailą ir kt. Faktas, nuo kada ir kiek laiko R. B. neįsileido BUAB „Vermikompostas“ darbuotojų, tiksliai nebuvo nustatytas, kadangi tiek šalių, tiek liudytojų paaiškinimai yra prieštaringi (vieni teigia, kad į pastatą buvo galima įeiti be apribojimų, kitų teigimu, R. B. ribojo patekimą į pastatą). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas R. B., būdamas įsigytų patalpų savininkas, turėjo teisę uždrausti apelianto darbuotojams pateikti į patalpas, paaiškėjus, kad įsigytos patalpos yra niokojamos ir gadinamos. Tai, kad tarp apelianto įmonės buvusios vadovės L. G. ir R. B. buvo kilę nesutarimai išsikraustant, o atsakovas R. B. registruotais raštais keletą kartų informavo apeliantą apie likusio dirvožemio, šaldytuvo-konteinerio ir kitų daiktų atsiėmimą, suderinus su R. B. laiką (t. 2, b. l. 103-104, 107-109), nesuponuoja išvados, kad R. B., kaip patalpų savininkas, elgėsi kaip nesąžiningas ar nerūpestingas asmuo, numatęs veikti apelianto nenaudai bei pažeidžiant jo teisėtus interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos aplinkybių visuma, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo R. B. veiksmus reikėtų vertinti kaip neteisėtus bei sukėlusius galimą žalą.
Šiame kontekste aktualu pažymėti ir tokią aplinkybę, kad apeliantas, keldamas solidariosios atsakomybės klausimą, visiškai nepagrindė solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų Vien tai, kad atsakovas BUAB „Ekokompostas“, parduodamas apelianto subnuomotas patalpas, sutartyje neatskleidė pirkėjui R. B., kad šios patalpos yra išnuomotos ir iš jų privalės išsikelti subnuomininkas, nesuponuoja išvados, kad būtent tokių aplinkybių įtakojamas atsakovas R. B. neatidavė apeliantui likusio turto, kad tokių veiksmų visuma lėmė apelianto įvardijamos žalos atsiradimą. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei procesiniuose dokumentuose apeliantas neįrodinėjo faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovų atliktais veiksmais, patvirtinančiais jų veiksmų bendrumą, lėmusį žalos atsiradimą. Pats pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas taip pat nelaikytinas neteisėtu atsakovo BUAB „Ekokompostas“ veikimu, sąlygojusių nuostolių atsiradimą.
Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ar įrodinėjimo institutą, ir šalių ginčą išsprendė teisingai.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas taikė atsakovams UAB „Ekokompostas“ ir R. B. laikinąsias apsaugos priemones ir 2013-07-11 nutartimi (t. 1, b. l. 72-73) areštavo jų turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių už 609 526 Lt sumą. Kadangi teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, galioja tik iki tokio sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.), o pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo neišsprendė, bet kokie atsakovams šioje byloje ieškovo BUAB „Vermikompostas“ reikalavimams užtikrinti taikyti disponavimo turtu ar piniginėmis lėšomis apribojimai panaikintini šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekokompostas“, įm. kodas 140085778, atžvilgiu taikytą kilnojamojo ir nekilnojamojo, piniginių lėšų, turtinių teisių areštą.
Apie turto arešto panaikinimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.