- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- Ik-448-402/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01423-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Butkevičiaus
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės tarybai
- Advokatai
- Agnė Paspirgėlytė
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Čekanausko ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Butkevičiaus pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Butkevičius kreipėsi į teismą prašydamas ištirti ar 2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-627 atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau ir Tarybos sprendimas) buvo nuspręsta apriboti nuo 2011 m. sausio 1 d. prekybos alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, laiką kioskuose ir paviljonuose Kauno mieste nuo 20 val. iki 17 valandos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo atstovė advokatė teismo posėdžio metu nurodo, kad prašomas ištirti sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir priimtas nenustačius jokių objektyvių duomenų apie kioskuose ar paviljonuose daromus prekybos alkoholiniais gėrimais pažeidimus, viešosios tvarkos pažeidimus ar padidėjusį nusikalstamumą. Pažymėjo, kad remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo sisteminiu aiškinimu ir Konstitucinio teismo jurisprudencija, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti papildomus ūkinės veiklos ribojimus tik ypatingais individualiais atvejais. Tvirtino, kad Tarybos sprendimas išskyrė Kauno mieste veikiančius kioskus iš visų Lietuvos Respublikoje veikiančių ir nustatė jiems diskriminacinius draudimus, dėl kurių pažeidžiami smulkiųjų verslininkų teisėti lūkesčiai ir pabloginama jų ekonominė padėtis. Be to, prašomo ištirti Tarybos sprendimo nuostatos riboja kioskų bei paviljonų galimybę konkuruoti su kitomis prekybos vietomis, todėl prieštarauja ir Konkurencijos įstatymo 4 str. įtvirtintam sąžiningos konkurencijos principui.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į skundą ir jos atstovė teismo posėdžio metu su LR Seimo nario pareiškimu nesutiko. Pažymėjo, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. suteikia savivaldybių taryboms įgaliojimus riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, todėl šios teisės normos pagrindu priimdama sprendimą Kauno miesto savivaldybės taryba įgaliojimų neviršijo ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų principų. Be to, 2010 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybėje vyko diskusijos dėl prekybos laiko ribojimo Kauno mieste, kur visi norintys galėjo šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2010 m. gruodžio 16 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. T-627 nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nutarė atsisakyti pradėti tyrimą, pažymėjusi, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato būtent išimties suteikimo galimybę, o tai savaime lemia tam tikros grupės išskyrimą. Tvirtino, kad Sprendimas yra teisėtas ir pripažinti jį prieštaraujančiu pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Dėl prašomo ištirti teisės akto norminio pobūdžio
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas numato, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 punktą, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A5-63-03), teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.
Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimas Nr.T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ nėra skirtas konkrečiam asmeniui. Aktas vadovaujantis LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsniu, yra paskelbtas viešai ir galiojantis (2010-11-13, Laikinoji sostinė ir www.kaunas.lt), jame įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Todėl Tarybos sprendimas laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d., ABTĮ 2 str. 13 d. bei teisės doktrinoje.
Dėl norminio teisės akto nuostatų teisėtumo
Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl norminio teisės akto nuostatų teisėtumo, teismas nevertina tiriamo akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Vienas iš pagrindinių pareiškėjo prašymo argumentų - ginčijamo norminio akto motyvų nebuvimas ar motyvų nepakankamas pagrįstumas - taip pat gali būti vertinami tik tiek, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos Seimo nario nurodytų įstatymų straipsnių nuostatomis, kurioms galimai prieštarauja Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimas Nr.T-627.
Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai
Prekyba alkoholiniais gėrimais – ūkinė veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant.
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.
Prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis. Prie valstybinio reglamentavimo priemonių, skirtų mažinti alkoholio suvartojimą, priskirtina ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytoji, o būtent tai, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šioje teisės normoje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia savivaldybių taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Vadinasi įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašomas ištirti Tarybos sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai, kadangi Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, veikė jai įstatymu suteiktos kompetencijos ribose.
Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-32/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-45/2008). Nekyla abejonių, kad įvairūs viešojo administravimo subjektų priimami sprendimai gali turėti įtakos atitinkamoje rinkoje konkuruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygoms, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienas toks sprendimas bus ydingas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio požiūriu.
Teismas sutinka su Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr.1S-228 išdėstyta pozicija, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato būtent išimties suteikimo galimybę, o tai savaime lemia tam tikros grupės išskyrimą.
Tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, turi būti nustatyta pirmiau minėtų trijų aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, leidžiančią savivaldybės tarybai, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais, todėl skirtingos konkurencijos sąlygos yra nulemtos paties įstatymo. Byloje nėra įrodymų, jog savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į vietos sąlygas ir aplinkybes. Kadangi Sprendimas priimtas atsižvelgus į bendruomenės atstovų pareikštas nuomones ir pasiūlymus bei įvertinus prekybos alkoholiu daromą žalą visuomenei, todėl tvirtinti, jog toks norminis teisės aktas teikia privilegijas, ar diskriminuoja atskiras ūkio subjektų grupes, nėra pagrindo. Darytina išvada, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimas Nr. T-627 neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.
Dėl reikalavimo ištirti Tarybos sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktams
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama savivalda. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principą, reikalaujantį, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, jog savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių, t.y. įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas.
Minėtais principais įtvirtinti imperatyvai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir visi tiesiogiai kyla iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo, kuris suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo justicijoje taip pat ne kartą (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Pažymėtina, kad sprendžiant Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo atitikimą Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintiems principams, būtina įvertinti, jog minėtų principų taikymas nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad turi būti siekiama įvairių Konstitucijoje įtvirtintų ir jos saugomų bei ginamų vertybių ir jomis grindžiamų asmens, visuomenės ir valstybės interesų pusiausvyros ( Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. balandžio 15 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Vadinasi sprendžiant norminio akto atitikties teisės principams klausimą, kartu būtina įvertinti ir teisės principuose įtvirtintų vertybių kompromiso klausimą. Kaip jau buvo minėta, prekybos alkoholiu veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti smulkiųjų verslininkų teisių suvaržymai turi būti vertinami visos visuomenės teisių į socialinę, ekonominę, kultūrinę gerovę, viešąją tvarką ir saugumą, kontekste.
Pareiškėjas konkrečių teisinių argumentų, kuo pažeidžiami minėti Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti principai, nenurodė.
Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta, jog skundžiamas aktas prieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. ir Konkurencijos įstatymo 4 str. nuostatoms, darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimas Nr.T-627 neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 6 p. įtvirtintam teisėtumo principui.
Kauno miesto savivaldybės taryba priimdama vertinamą sprendimą įgyvendino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 dalyje jai suteiktą teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Pažymėtina, kad pati minėtos įstatymo nuostatos paskirtis lemia tai, kad tam tikra teisinių santykių subjektų kategorija yra išskiriama iš kitų teisinių santykių subjektų rato, jiems taikant griežtesnes teisinio reguliavimo sąlygas, todėl skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas, priimtas įgyvendinant Kauno miesto savivaldybei suteiktą diskrecijos teisę nustatyti laiko, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, ribojimus, taip pat negali būti vertinamas kaip suvaržantis atskirų gyventojų teises ir teisėtus interesus.
Įvertinus aplinkybes, jog Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Labdaros fondo Petrašiūnų bendruomenės, Romainių bendruomenės centro, Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštuose pateiktus prašymus ir 2010-09-07 Kauno miesto savivaldybėje, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, apsvarsčius minėtą klausimą, vertintina, jog Sprendimas neprieštarauja ir bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principui.
Nenustačius Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimo Nr. T-627 prieštaravimų pareiškėjo nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų normų nuostatoms, Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Butkevičiaus pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010-11-04 sprendimas Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų nuostatoms.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.