Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-12 · Administracinė byla Nr. A-261-382-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-12
Bylos Nr.
A-261-382-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01423-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos Seimo nario A
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261-382/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01423-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 7.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Jolantai Vasiliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario A. B. pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas ištirti, ar 2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-627 atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio nuostatas.

Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimas) buvo nuspręsta apriboti nuo 2011 m. sausio 1 d. prekybos alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, laiką kioskuose ir paviljonuose Kauno mieste nuo 20 iki 17 valandos.

Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nurodyti valstybės alkoholio kontrolės politikos principai, tarp kurių – alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimas, gyventojų sveikatos išsaugojimas ir stiprinimas, nepilnamečių švietimo programų finansavimas, alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimo ribojimas, laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimas ir kt. Pažymi, kad visuotinai yra žinoma ir neginčijama aplinkybė, kad nesaikingas alkoholio vartojimas yra žalingas asmeniui ir visuomenei, sukelia sveikatos, socialines problemas, didina nusikalstamumą ir t.t. Taip pat visuotinai žinoma, kad alkoholio prieinamumo mažinimas padeda mažinti alkoholio suvartojimą. Nustatant alkoholio produktų, maisto ir kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, gamybos, prekybos, laikymo, gabenimo, įvežimo, importo, eksporto, vartojimo, reklamos, rėmimo režimą, bei imantis administracinių priemonių, tokių kaip kontrabandos masto mažinimas, didesnė nustatytą alkoholio produktų, maisto ir kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, režimą pažeidžiančių asmenų kontrolė bei atsakomybės neišvengiamumo užtikrinimas ir pan. priemonės sudaro visumą priemonių, kuriomis siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) laikosi nuoseklios pozicijos, kad prekyba alkoholio ar kitais potencialiai žalingais produktais (pvz., tabako) gali būti ribojama ir turi būti nustatyta aiški tokios ūkinės veiklos tvarka, tačiau jeigu ja verčiamasi laikantis nustatytos tvarkos bei turint reikalaujamus leidimus, šia ūkine veikla besiverčiantiems asmenims garantuojami tie patys konstituciniai teisinės valstybės, sąžiningos konkurencijos apsaugos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, konstitucinio proporcingumo principai. Visi prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ar draudimai turi būti griežtai apibrėžti vietos ir laiko atžvilgiu, proporcingi, informacija apie nustatytus ribojimus ir draudimus turi būti vieša, teisės subjektai apie tai turi būti informuojami iš anksto, be to, ribojimai ir draudimai negali būti selektyvūs, jais negalima jokių asmenų diskriminuoti ar teikti privilegijų (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 02/06-23/06-37/06-50/06-31/07). Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nedraudžia prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose bei paviljonuose. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2008 m. spalio 14 d. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 12, 16, 17, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo III skyriaus ketvirtuoju skirsniu ir 341 straipsniu įstatymu (Nr. X-1750), siekdamas įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatytus valstybės alkoholio kontrolės politikos principus, nustatė, kad prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 proc.), alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti kioskuose iki 2010 m. sausio 1 d., paviljonuose neterminuotai. Leidimo prekiauti minėtais alkoholiniais gėrimais kioskuose terminas 2009 m. gruodžio 7 d. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymu (Nr. XI-572) buvo pratęstas iki 2012 m. sausio 1 d. Termino pratęsimas lydinčiuose teisėkūros dokumentuose buvo motyvuotas sunkia Lietuvos ūkio ekonomine būkle ir ūkio subjektų negalėjimu pakankamai greitai persiorientuoti bei pasiruošti veiklai pasikeitusiomis sąlygomis, siekiu sumažinti bankrotų skaičių bei išlaikyti darbo vietas. Šios ekonominės aplinkybės iš esmės vienodos visai Lietuvos Respublikai, tame tarpe ir Kauno miestui. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatytas visoms mažmeninės prekybos įmonėms taikomas vienodas prekybos laiko apribojimas – draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo vertinimu, Tarybos sprendimas yra visiškai nemotyvuotas. Sprendimas priimtas visapusiškai ir kompleksiškai neištyrus sprendime nurodytų visuomeninių organizacijų raštų, juose išdėstytos tik prielaidos, nėra jokios objektyvios informacijos apie konkrečių kioskų ar paviljonų veiklą ar daromus teisės pažeidimus, neigiamą įtaką viešajai tvarkai. Sprendime nemotyvuotas konkretaus laiko ribojimo pasirinkimas. Pačiame Sprendime nenurodyta jokių konkrečių motyvų, tačiau išvardinti raštai, į kuriuos reaguojant priimtas skundžiamas Sprendimas: Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (toliau – ir Koalicija) 2010 m. rugpjūčio 11 d. bei 2010 m. rugsėjo 8 d. raštai, labdaros fondo Petrašiūnų bendruomenės centro raštas, Romainių bendruomenės centro 2010 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. 05-27, Kauno bendruomenių centrų asociacijos 2010 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. BC-27. Visuose raštuose akcentuojama, kad didesnę socialinę riziką gali kelti prekyba alkoholiniais gėrimais spaudos kioskuose. Koalicijos raštuose taip pat akcentuojama, kad nesant pakankamo teisinio reglamentavimo ir kontrolės, naktinės prekybos parduotuvės formaliai tapo barais ir tokiu būdu išvengia draudimo prekiauti alkoholiu nakties metu (nuo 22 iki 8 valandos.). Tuo tarpu Sprendimu prekybos laikas apribotas visiems be išimties Kauno mieste veikiantiems kioskams ir paviljonams, neatsižvelgiant į tai, kur yra kioskas ar paviljonas, kuo jame prekiaujama, ar prekyba alkoholiu konkrečioje prekybos vietoje sukelia problemų vietinei bendruomenei. Taryba nepagrindė, kodėl buvo pasirinktas prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas nuo 20 iki 17 valandos. Koalicija 2010 m. rugsėjo 8 d. rašte nurodė, kad siūlo apriboti prekybos laiką visuose nestacionariuose statiniuose, leidžiant prekiauti alkoholiu nuo 18 iki 20 valandos ir motyvavo tokį siūlymą tuo, kad būtų sumažintas alkoholinių gėrimų prieinamumas tuo metu, kai ugdymo įstaigas lanko moksleiviai. Sprendimu prekybos laikas apribotas visiems kioskams ir paviljonams, nepriklausomai nuo to, kokiu atstumu jie yra nuo mokyklų, ar juose yra buvę alkoholio pardavimo nepilnamečiams atvejų. Alkoholinių gėrimų pardavimas nepilnamečiams yra draudžiamas teisės aktais, todėl ūkio subjektų ekonominę padėtį reikšmingai bloginantys ribojimai, kuriais leidžiama prekiauti vos keletą valandų per parą, galėtų būti taikomi tik esant objektyvių įrodymų apie nuolatinius prekybos alkoholiu pažeidimus arba atsižvelgiant į prekybos vietos padėtį, kai minėtų pažeidimų grėsmė yra labai didelė. Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-509- 14/2008 nurodė, kad ribojamas prekybos laikas turi būti parenkamas motyvuotai, o motyvai turi būti išdėstyti pačiame savivaldybės tarybos sprendime. Koalicija 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte nurodė, kad būtina imtis priemonių „apriboti prekybos alkoholiu laiką visuose probleminiuose Kauno naktinės prekybos alkoholiu taškuose“ bei pasiūlė kreiptis į miesto policijos pareigūnus informacijos, kurios vietos yra probleminės. Taryba to nepadarė ir nesiaiškino, kurios prekybos alkoholiniais gėrimais vietos išties kelia problemų. Jau po to, kai buvo priimtas norminis administracinis aktas, kurio teisėtumą prašoma ištirti, viena Kauno miesto savivaldybės tarybos narė kreipėsi į Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą ir gavo informaciją apie padarytus administracinius teisės pažeidimus. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato pateikta informacija patvirtina, kad 2010 m. per 11 mėnesių visame Kauno mieste kioskų darbuotojai padarė tik 7 prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos pažeidimus, du iš jų – tame pačiame kioske. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad savivaldybės tarybos sprendimai turi būti aiškiai motyvuoti ir pagrįsti. Kauno miesto savivaldybė šio reikalavimo neįvykdė ir savo motyvų, kodėl apribota būtent šio segmento – kioskų bei paviljonų – ūkinė veikla, kas lėmė būtent tokį draudžiamos prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, nenurodė, o Sprendime išvardinti visuomeninių organizacijų bei bendruomenių motyvai nepakankami prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimams nustatyti. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008 nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų prašymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pats savaime nėra pagrindas savivaldybės tarybai priimti sprendimą dėl prekybos laiko apribojimo. Objektyviais duomenimis (faktais) gali būti laikomos pilnai, visapusiškai ištirtos aplinkybės. Pažymėjo, kad Taryba prieš priimdama sprendimą nesiaiškino, ar būtent tose bendruomenėse, kurios kreipėsi raštais į Tarybą, yra pažeidinėjama nustatyta prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka, kiek prekyba alkoholiniais gėrimais kioskuose bei paviljonuose įtakoja bendrą nusikalstamumo lygį. Sprendimas priimtas visų Kauno mieste alkoholiniais gėrimais prekiaujančių kioskų ir paviljonų atžvilgiu nenustačius jokių objektyvių duomenų apie nei vieno kiosko ar paviljono daromus prekybos alkoholiniais gėrimais pažeidimus, viešosios tvarkos pažeidimus ar padidėjusį nusikalstamumą.

Šalies argumentai

Pareiškime nurodė, kad savivaldybės institucijos savo veikloje turi vadovautis bendraisiais teisės principais, taip pat vietos savivaldos principais, kuriuos nustato Vietos savivaldos įstatymas. Pagal Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savivaldybių tarybų sprendimai dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jie negali būti savavališki. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime pabrėžiama, kad visi prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai turi būti griežtai apibrėžti laiko ir vietos atžvilgiu, šios rūšies ūkinės veiklos (kaip ir bet kurios kitos ūkinės veiklos) negalima riboti labiau, negu būtina teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms užtikrinti, nes antraip nebūtų paisoma konstitucinio proporcingumo principo. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi. Šioje teisės normoje reglamentuojamos nuostatos dėl savivaldybės viešojo administravimo subjektų teisės aktų sustabdymo, pakeitimo ar panaikinimo. Neaišku, kodėl ši norma nurodyta skundžiamame sprendime, kadangi juo keičiamas ne savivaldybės viešojo administravimo subjekto, o Seimo nustatytas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais kioskuose bei paviljonuose laiko reglamentavimas. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne žemesnės teisinės galios aktu (Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 d. sprendimas, byla Nr. 02/06-23/06- 37/06-50/06-31/07). Būtent įstatymu yra nustatytos bendrosios taisyklės, kad kioskuose prekiauti alkoholiniais gėrimais bus galima iki 2012 m. sausio 1 d., visoms mažmeninės prekybos įmonėms taikomas vienodas prekybos laiko apribojimas – draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatos turėtų būti taikomos individualiai, konkrečiai prekybos vietai, esant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų subjektų nusiskundimams ir šiems pasitvirtinus, ribojimai turi būti proporcingi, t. y. konkreti prekybos vieta ar ūkio subjekto veikla lemia, kad tik apribojus ūkio subjekto prekybos alkoholiniais gėrimais laiką bus galima apsaugoti visuomenės interesus. Pažymėjo, kad tokį Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies aiškinimą pagrindžia ir gausi administracinių teismų praktika, kurioje ne tik nagrinėjami savivaldybių tarybų sprendimais nustatyti prekybos laiko ribojimai individualiems ūkio subjektams, bet ir konstatuojama, kad ribojimams taikyti būtina remtis objektyvia informacija apie konkretaus ūkio subjekto nuolat pažeidinėjamą prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, tiesioginį priežastinį ryšį su padidėjusiu nusikalstamumu prekybos vietoje ar jos aplinkoje, nuolatiniais viešosios tvarkos pažeidimais ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 spalio 22 d. nutartis administracinėje bylose Nr. A822-1223/2009, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-517/2009 ir kt.).

Taryba, priimdama Sprendimą, be kitų, nurodė ir Nacionalinės Koalicijos 2010 m. rugsėjo 8 d. raštą, kuriame prašoma apriboti visų kioskų prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, kadangi prekyba alkoholiniais gėrimais nestacionariose prekybos vietose didina alkoholio prieinamumą bei suvartojimą. Visuose kituose Sprendime minimuose raštuose prašoma neišduoti licencijų arba naikinti esamas tik spaudos kioskuose, Koalicijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte taip pat keliamas per mažos barų, kurie prekiauja alkoholiniais gėrimais naktį, kontrolės klausimas. Vadovaudamasis sisteminiu Alkoholio kontrolės įstatymo aiškinimu bei minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pareiškėjas daro išvadą, kad savivaldybės taryba turi teisę nustatyti papildomus ūkinės veiklos – mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais – ribojimus tik ypatingais individualiais atvejais, esant objektyviam ir pakankamam pagrindui. Taryba skundžiamą sprendimą priėmė nesant jokių motyvų bei aplinkybių, lemiančių būtinybę taikyti papildomus ūkinės veiklos ribojimus ir draudimus būtent Kauno miesto teritorijoje veikiantiems ir alkoholiniais gėrimais prekiaujantiems kioskams ir paviljonams, kurie nebūtų įvertinti Seimo, nustatant draudimą prekiauti kioskuose nuo 2012 m. sausio 1 d. Be to, 2010 m. rugsėjo 8 d. Koalicijos rašte taip pat motyvuojama, kad siūlomas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas leistų kioskuose prekiaujančioms įmonėms geriau pasirengti nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiam draudimui. Seimas jokių pereinamųjų laikotarpiu nenumatė, laipsniškų prekybos laiko ribojimų nenustatė, todėl Sprendimas išskyrė Kauno mieste veikiančius kioskus iš visų Lietuvos Respublikoje veikiančių ir nustatė jiems diskriminacinius draudimus, dėl kurių Kauno mieste veikiančiuose kioskuose bei paviljonuose mažmenine prekyba užsiimančių smulkiųjų verslininkų teisėti lūkesčiai pažeidžiami, labai pablogės jų ekonominė padėtis, bus atleidžiami darbuotojai, tikėtina bankrotų banga. Nėra jokių ypatingų aplinkybių, kurios išskirtų Kauno miesto savivaldybę iš kitų Lietuvos Respublikos savivaldybių ir lemtų poreikį taikyti ypatingą mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko režimą.

Nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Sprendžiant klausimą, ar prašomo ištirti Sprendimo nuostatos riboja kioskų bei paviljonų galimybę konkuruoti su kitomis prekybos vietomis, atkreipė dėmesį, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato išimties suteikimo galimybę, remiantis nustatytais kriterijais, į kuriuos atsižvelgdamos savivaldybės tarybos priima sprendimus, būtent: prekybos vieta, bendruomenės atstovų pareikštos nuomonės, pasiūlymai. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas norminis administracinis aktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, sąžiningos konkurencijos bei ūkio subjektų lygiateisiškumo principus, kadangi iš visų mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais besiverčiančių ūkio subjektų buvo nemotyvuotai išskirtos vienoje savivaldybėje esančios įmonės, taip pat išskirtos vieno segmento įmonės, t. y. besiverčiančios mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba kioskuose bei paviljonuose.

Bendruosius prekybos alkoholiniais gėrimais principus, tame tarpe kokiems ūkio subjektams ir kokiose vietose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, kokie yra bendrieji prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai (tame tarpe prekybos laiko) ir kurioms ūkio subjektų grupėms jie taikomi, nustato Seimas Alkoholio kontrolės įstatymu. Leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose bei paviljonuose laikas yra nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 11 punktu ir yra vienodas visoje Lietuvos Respublikoje, visoms mažmeninės prekybos įmonėms, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 punkto analize pareiškėjas pagrindė, kodėl mano, kad savivaldybės taryboms deleguota kompetencija spręsti tik individualius prekybos laiko ribojimo atvejus, kada savivaldybės tarybos gali neišduoti licencijų arba apriboti prekybos laiką, šie atvejai susiję su prekybos vieta, tos prekybos vietos aplinka ir visuomenės poreikiais, o prekybos alkoholiniais gėrimais laiką bendruoju atveju nustato Seimas įstatymu. Nustačius papildomą ir plataus masto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą buvo pažeistos teisės normos, užtikrinančios ūkio subjektų lygiateisiškumą bei sąžiningos konkurencijos apsaugą. Kauno miesto savivaldybėje esančiuose kioskuose bei paviljonuose prekiaujančios įmonės diskriminuojamos, kadangi kitose savivaldybėse tokio pobūdžio ūkinės veiklos draudimų nėra. Kioskuose bei paviljonuose leidus prekiauti alkoholiniais gėrimais tik tris valandas per dieną (nuo 17 iki 20 valandos) iškreipiama konkurencija tarp skirtingų mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais segmentų, kadangi prekybos centruose bei parduotuvėse prekyba alkoholiniais gėrimais draudžiama tik nakties metu (nuo 22 iki 8 valandos), o Seimas net svarsto galimybę pailginti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Pajamos iš prekybos alkoholiniais gėrimais sudaro reikšmingą kioskų bei paviljonų pelno dalį ir leidžia eiliniam vartotojui prieinamomis kainomis prekiauti kitomis prekių grupėmis: daržovėmis, pieno bei duonos gaminiais ir kt. Apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką iki trijų valandų per dieną, prekyba alkoholiniais gėrimais taps nuostolinga, kioskuose bei paviljonuose prekiaujantys smulkieji verslininkai neišvengiamai bus priversti didinti kitų produktų grupių kainas ir taps nekonkurencingi lyginant su parduotuvėmis. Taryba niekaip nepagrindė būtinybės riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką būtent kioskams ir paviljonams, todėl skundžiamu sprendimu nustatyti ribojimai laikytini selektyviais ir diskriminaciniais. Visuomeninių organizacijų bei bendruomenių organizacijų raštuose akcentuojama, kad prekybos alkoholiu laiko ribojimas nustatomas siekiant sumažinti alkoholio prieinamumą. Būtent šio tikslo siekiant nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais kioskuose bei paviljonuose visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2012 m. sausio 1 d. siekiant užtikrinti visuomenės interesų bei verslo subjektų poreikių balansą draudimo prekiauti terminas atidėtas dvejiems metams, sudarant sąlygas verslui persitvarkyti. Siekiant mažinti alkoholio prieinamumą nustatytas ir ribojimas mažmeninės prekybos įmonėms prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos, todėl alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimas kaip vienintelis motyvas negali būti pagrindas nustatyti papildomus diskriminacinius ūkinės veiklos apribojimus dalyje Lietuvos Respublikos teritorijos, juo labiau tik vienam prekybos alkoholiniais gėrimais segmentui, kurio dalis prekybos alkoholiniais gėrimais bendroje apyvartoje nėra didelė. Pažymėjo, kad vos per pusantro mėnesio, nuo 2010 m. spalio 22 d. iki gruodžio 4 d. Taryba išdavė daug licencijų prekiauti alkoholiniais gėrimais masiniuose renginiuose bei mugėse, baruose, kavinėse ir parduotuvėse, taip pat ir paviljonuose, viso 39 licencijas, kas didina alkoholio prieinamumą ir tuo pačiu suvartojimą. 2010 m. lapkričio 24 d. Taryba papildė E. Rupšlaukytės įmonei „Tik bumerangu“ išduotą licenciją ir pakeitė prekybos vietos ir sandėlio adresą (nauja prekybos vieta ir sandėlis yra pačiame miesto centre, Kauno senamiestyje, Nemuno g. 45) bei pakeitė prekybos laiką, naktinės prekybos laiką pailgindama nuo 2 iki 4 valandos nakties. Šios aplinkybės patvirtina, kad skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas yra selektyvus, diskriminuojantis kioskus bei paviljonus ir visiškai nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo pareiškimu nesutiko. Pažymėjo, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia savivaldybių taryboms įgaliojimus riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, todėl šios teisės normos pagrindu priimdama sprendimą Kauno miesto savivaldybės taryba įgaliojimų neviršijo ir nepažeidė Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų principų. Be to, 2010 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybėje vyko diskusijos dėl prekybos laiko ribojimo Kauno mieste, kur visi norintys galėjo šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2010 m. gruodžio 16 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. T-627 nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nutarė atsisakyti pradėti tyrimą, pažymėjusi, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato būtent išimties suteikimo galimybę, o tai savaime lemia tam tikros grupės išskyrimą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų nuostatoms.

Teismas nurodė, kad prekyba alkoholiniais gėrimais – ūkinė veikla. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant. Pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytu teisiniu reglamentavimu siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Teismas išaiškino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatas konstatuodamas, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Šioje teisės normoje numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia savivaldybių taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas nustatė įgaliojimus savivaldybių taryboms, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes, o Tarybos sprendimas neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai, kadangi Taryba, priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, veikė jai įstatymu suteiktos kompetencijos ribose.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, konstatavo, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve – teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes priėmimą, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teismas sutiko su Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr.1S-228 išdėstyta pozicija, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato būtent išimties suteikimo galimybę, o tai savaime lemia tam tikros grupės išskyrimą. Pabrėžė, jog tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, turi būti nustatyta šių aplinkybių visuma: 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-32/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-45/2008). Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, leidžiančią savivaldybės tarybai, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais, todėl skirtingos konkurencijos sąlygos yra nulemtos paties įstatymo. Byloje nėra įrodymų, jog Taryba, priimdama Sprendimą, neatsižvelgė į vietos sąlygas ir aplinkybes. Kadangi Sprendimas priimtas atsižvelgus į bendruomenės atstovų pareikštas nuomones ir pasiūlymus bei įvertinus prekybos alkoholiu daromą žalą visuomenei, todėl, teismo vertinimu, tvirtinti, jog toks norminis teisės aktas teikia privilegijas, ar diskriminuoja atskiras ūkio subjektų grupes, nėra pagrindo. Padarė išvada, jog Sprendimas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.

Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama savivalda. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principą, reikalaujantį, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, jog savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių, t. y. įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas. Teismas pažymėjo, kad minėtais principais įtvirtinti imperatyvai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir visi tiesiogiai kyla iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo, kuris suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo justicijoje taip pat ne kartą (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Spręsdamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo atitikimą Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintiems principams, teismas įvertino, jog minėtų principų taikymas nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad turi būti siekiama įvairių Konstitucijoje įtvirtintų ir jos saugomų bei ginamų vertybių ir jomis grindžiamų asmens, visuomenės ir valstybės interesų pusiausvyros (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. balandžio 15 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Teismas vertino ir teisės principuose įtvirtintų vertybių kompromiso klausimą. Pažymėjęs, kad prekybos alkoholiu veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti smulkiųjų verslininkų teisių suvaržymai turi būti vertinami visos visuomenės teisių į socialinę, ekonominę, kultūrinę gerovę, viešąją tvarką ir saugumą, kontekste. Teismo vertinimu, pareiškėjas konkrečių teisinių argumentų, kuo pažeidžiami minėti Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti principai, nenurodė.

Nenustatęs, jog skundžiamas aktas prieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, teismas konstatavo, kad Sprendimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui. Teismas nurodė, kad Taryba priimdama Sprendimą įgyvendino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje jai suteiktą teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Pažymėjo, kad pati minėtos įstatymo nuostatos paskirtis lemia tai, kad tam tikra teisinių santykių subjektų kategorija yra išskiriama iš kitų teisinių santykių subjektų rato, jiems taikant griežtesnes teisinio reguliavimo sąlygas, todėl skundžiamas Sprendimas, priimtas įgyvendinant Kauno miesto savivaldybei suteiktą diskrecijos teisę nustatyti laiko, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, ribojimus, taip pat negali būti vertinamas kaip suvaržantis atskirų gyventojų teises ir teisėtus interesus.

Įvertinęs aplinkybes, jog Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Labdaros fondo Petrašiūnų bendruomenės, Romainių bendruomenės centro, Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštuose pateiktus prašymus ir 2010 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybėje, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, apsvarsčius minėtą klausimą, konstatavo, jog Sprendimas neprieštarauja ir bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principui.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą pripažinti, kad 2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-627 neatitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų nuostatų. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kuriuos nurodė pareiškime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė:

1. Administracinių teismų praktikoje bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai aiškinama, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytos išimties taikymas galimas tik pavieniais individualiais atvejais, esant svariems motyvams, kurie turi būti įvardinti, taip pat turi būti motyvuotas ir ribojimo laiko parinkimas. Sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas nustačius trijų aplinkybių visumą: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-32/2007). Byloje kilo ginčas tik dėl paskutinės aplinkybės buvimo ar nebuvimo. Kauno apygardos administracinis teismas pripažino, kad ypatingų vietos sąlygų ir aplinkybių egzistavimas yra būtinas išimčiai taikyti, tačiau neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje. Būtent atsakovo pareiga yra pateikti įrodymus, kad ypatingos vietos (t. y. Kauno miesto) sąlygos ir aplinkybės egzistuoja ir būtent į jas atsižvelgiant priimtas tiriamas Tarybos sprendimas. Taryba tokių duomenų nepateikė.

2. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jog ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į bendruomenės atstovų pareikštas nuomones ir pasiūlymus bei įvertinus prekybos alkoholiu daromą žalą visuomenei, paneigia ūkio subjektų grupės diskriminavimą. Atkreipia dėmesį, kad bendruomenių atstovai teikė Tarybai siūlymus riboti prekybos laiką ir neišduoti licencijų tik spaudos kioskams, o ne visiems Kauno mieste veikiantiems kioskams ir paviljonams. Vienintelis siūlymas riboti visų nestacionarių prekybos vietų prekybos laiką buvo Koalicijos 2010 m. rugsėjo 8 d. raštas, tačiau, pareiškėjo vertinimu, šis siūlymas nepagrįstas dėl šių priežasčių:

Žemesnės instancijos teismas

- visuomeninė organizacija veikia visos Lietuvos mastu, tačiau nepagrindė, kokios išskirtinės Kauno miesto aplinkybės lėmė, kad siūlymas riboti prekybos laiką teikiamas būtent Kauno miesto savivaldybės tarybai, o ne Seimui, kurio kompetencija yra apibrėžti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais subjektų ratą ir laiką;

- nepagrįstas Koalicijos 2010 m. rugsėjo 8 d. rašte išdėstytas motyvas, kad siūlomas ribojimas būtinas siekiant sumažinti alkoholio prieinamumą tuo metu, kai ugdymo įstaigas lanko moksleiviai. Ši aplinkybė nėra išskirtinė Kauno miestui, nesiūloma riboti prekybos laiką būtent šalia ugdymo įstaigų veikiančiose prekybos vietose, nekeliamas klausimas dėl ribojimo taikymo visoms šalia ugdymo įstaigų veikiančioms prekybos alkoholiniais gėrimais vietoms (parduotuvėms, prekybos centrams, taip pat barams, kavinėms ir pan.), nesiūloma riboti laiko būtent probleminėse vietose, kur pažeidinėjama nustatyta prekybos tvarka, viešoji tvarka, su alkoholio vartojimu susijęs padidėjęs nusikalstamumas – priešingai, probleminėse vietose siūloma riboti prekybos laiką tik nuo 22 valandos.

3. Į bylą yra pateikti duomenys, kad kaip tik tuo laikotarpiu, kada buvo priimtas ginčijamas sprendimas, per vos pusantro mėnesio nuo 2010 m. spalio 22 d. iki gruodžio 4 d. Kauno miesto savivaldybės taryba išdavė daug licencijų prekiauti alkoholiniais gėrimais masiniuose renginiuose bei mugėse, baruose, kavinėse ir parduotuvėse, taip pat ir paviljonuose, viso 39 licencijas, kas didina alkoholio prieinamumą ir tuo pačiu suvartojimą. Alkoholio prieinamumą ir suvartojimą didina bet kurios naujos licencijos suteikimas ar prekybos laiko prailginimas, todėl akivaizdu, kad ginčijamu sprendimu be jokio pagrindo, nesant jokių Kauno miestui išskirtinių sąlygų ar aplinkybių, buvo nustatyti diskriminacinio pobūdžio ūkinės veiklos apribojimai konkrečiai ūkio subjektų grupei – Kauno mieste kioskuose ir paviljonuose silpnaisiais alkoholiniais gėrimais prekiaujantiems verslininkams. Šie verslininkai diskriminuojami, t. y. pablogintos jų ūkinės veiklos sąlygos lyginant su kitais toje pačioje mažmeninės prekybos silpnaisiais alkoholiniais gėrimais rinkoje veikiančiais verslininkais, tiek kitų Kauno mieste veikiančių mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais segmentų, kuriems taikomas tik bendras įstatymu nustatytas draudimas prekiauti nuo 22 iki 8 valandos, atžvilgiu, tiek ir kitose savivaldybėse kioskuose ir paviljonuose prekiaujančių verslininkų atžvilgiu.

4. Alkoholinių gėrimų pardavimas nepilnamečiams yra draudžiamas teisės aktais, todėl prieinamumas nepilnamečiams turi būti mažinamas visų pirma didinant kontrolę, o ūkinės veiklos ribojimai gali būti taikomi tik esant objektyvių įrodymų apie nuolatinius prekybos alkoholiu pažeidimus arba atsižvelgiant į prekybos vietos padėtį, kai minėtų pažeidimų grėsmė yra labai didelė. Šiuo atveju duomenų apie prekybos tvarkos pažeidinėjimą nenustatyta, o ribojimai pritaikyti visiems kioskams ir paviljonams, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad kreipimasis į Konkurencijos tarybą bei jos atliekamas tyrimas, išvados gavimas nėra privaloma ikiteisminė procedūra. Konkurencijos taryba tyrimo neatliko, išvados nepateikė, todėl teismas yra laisvas spręsti, ar Kauno Sprendimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Pareiškėjas turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių teisių gynimo būdų, ir šiuo atveju atsižvelgiant į jau daromą didelę žalą smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams nuspręsta neginčyti Konkurencijos tarybos sprendimo nepradėti tyrimo, o kreiptis tiesiogiai į teismą.

5. Teismas neįsigilino į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies formuluotę: „Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų nemanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų kreipimosi į savivaldybės tarybą faktas pats savaime nėra pagrindas riboti prekybos laiką. Turi būti nustatytos išskirtinės aplinkybės, lemiančios įstatyminio reglamentavimo išimties taikymą, o nustatyti ribojimai turi būti proporcingi ir būtini.

Žemesnės instancijos teismas

6. Diskusija dėl prekybos alkoholiniais gėrimais spaudos kioskuose ribojimo, naktinės prekybos ir probleminių taškų didesnės kontrolės Kauno miesto savivaldybėje su miesto bendruomene ir verslininkais surengta 2010 m. rugsėjo 7 d., o siūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visose nestacionariose prekybos vietose pirmą kartą pateiktas tik 2010 m. rugsėjo 8 d., po diskusijos, todėl verslininkai nebuvo tinkamai informuoti apie siūlymą, neturėjo galimybės išreikšti savo nuomonę, pasisakyti. Pažymi, kad dauguma kioskuose bei paviljonuose prekiaujančių Kauno verslininkų pritaria siūlymui neišduoti licencijų prekybai alkoholiniais gėrimais spaudos kioskuose, kadangi šios veiklos nesuderinamos, taip pat yra suinteresuoti, kad būtų vykdoma tinkama naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais vietų bei probleminių prekybos taškų kontrolė. Dėl šios priežasties 2010 m. rugsėjo 7 d. diskusijoje dalyvavę verslininkai ir gyventojų bendruomenių atstovai vieningai pasisakė už minėtų klausimų efektyvų sprendimą savivaldybės tarybai prieinamomis priemonėmis, tame tarpe neišduodant licencijų prekybai alkoholiniais gėrimais spaudos kioskuose bei ribojant prekybos laiką juose, kitose probleminėse vietose.

Atsiliepimas

Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikia argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad ginčijamu atveju ribojimai yra griežtai apibrėžti, tai daroma įstatymu (Kauno miesto savivaldybės taryba priimdama sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, veikė jai įstatymu suteiktos kompetencijos ribose), jie yra proporcingi keliamam tikslui, informacija apie ribojimus yra vieša, teisės subjektai buvo informuoti iš anksto (2010m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybėje netgi vyko diskusija dėl prekybos alkoholiu apribojimų Kauno mieste; taip pat visi norintys turėjo galimybę dalyvauti 2010 m. lapkričio 4 d. Tarybos posėdyje, kuriame buvo pristatomas ginčijamas sprendimas).

Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už gyventojus, gyvenančius jos teritorijoje (tai akcentuojama ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Seimo sveikatos reikalų komiteto rašte Nr. S-2010-8224), įstatymu savivaldybių taryboms yra suteikti įgaliojimai dalyvauti formuojant, koordinuojant alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant, todėl savivaldybė, gavusi bendruomenių centrų, Koalicijos raštu pareikštą nuomonę, taip kaip tai numato Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis, pasinaudojo jai įstatymu suteiktomis teisėmis. Kad prekyba alkoholiu kioskuose yra probleminė, įrodo ir ta aplinkybė, kad Alkoholio kontrolės įstatymu nuo 2012 sausio l d. kioskuose bus apskritai draudžiama prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais (18 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau faktas, kad nuo 2012 sausio l d. prekyba minėtos rūšies alkoholiu kioskuose apskritai bus uždrausta įstatymu, neatima iš savivaldybės tarybos teisės operatyviai reaguoti į bendruomenės ar jų atstovų, taip pat visuomeninių organizacijų raštu pareikštą nuomonę.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje viešojo administravimo subjektams nustatyta pareiga įgyvendinti jiems pavestus uždavinius (priimant teisės aktus arba kitus sprendimus) taip, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė. Kaip viešojo administravimo subjektai laikosi šio imperatyvo, kontroliuoja Konkurencijos taryba (Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas), t. y. ji pagal Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreipiasi į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus (o tuo atveju, jeigu reikalavimas neįvykdytas, Konkurencijos taryba turi teisę valstybinio administravimo subjektų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldybių administravimo subjektų ir kitų viešojo administravimo subjektų sprendimus – apygardos administraciniam teismui). Pažymi, kad Konkurencijos taryba 2010 m. gruodžio 16 d. posėdyje išnagrinėjo klausimą dėl Sprendimo nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams ir nutarimu Nr. 1S-228, konstatavo, kad „sprendžiant klausimą, ar Kauno miesto savivaldybės Sprendimo nuostatos galimai riboja kioskų galimybę konkuruoti su prekybos centrais, reikalinga atkreipti dėmesį, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis numato būtent išimties suteikimo galimybę, o tai savaime lemia tam tikros grupės išskyrimą“ ir nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo nustatomi prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimai, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Minėtame nutarime taip pat konstatuojama, kad „veiksmai, kurių ėmėsi Kauno miesto savivaldybė, rodo, jog savivaldybė atliko visapusišką situacijos vertinimą ir Sprendimu įtvirtinti laiko apribojimai prekybos kioskams buvo nustatyti atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, leidžiančią savivaldybės tarybai, esant reikalui, riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje.“ Kauno miesto savivaldybės duomenimis, aukščiau minėtas Konkurencijos tarybos nutarimas nėra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir yra įsiteisėjęs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla yra dėl savivaldybės norminio akto, kuriuo buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino ir nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 12 punktų nuostatoms.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, nesirėmė suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini nustatyti tikslui dėl kurio buvo priimtas aktas gali būti įvertintas teisės taikymo teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatas ir atsakovo kompetenciją taikyti šioje normoje numatytus prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus bei taikytos priemonės tikslingumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš naujo šių nuostatų nevertina.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį atsakovas taikė ne kaip sankciją, o parinko minėtoje teisės normoje numatytą priemonę trumpinti prekybos laiką alkoholiu, siekiant mažinti prekybos alkoholiniais gėrimais apimtį ir tuo pačiu bendrąjį alkoholio suvartojimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011)

Todėl taikant tokią priemonę savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas versdamasis prekyba alkoholiu nusižengė įstatymo reikalavimams.

Atitikties įstatymui materialinės teisės taikymo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimant norminį aktą siekti tik teisėto tikslo ir taikomą priemonė pagrįsti viešuoju interesu.

Viešojo administravimo subjektui, nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybai, yra patikėta veikti visos bendruomenės naudai. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo vykdyti savo funkcijas siekdamas saugoti ir ginti viešąjį interesą. Todėl atsakovas, gavęs Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos, Labdaros fondo Petrašiūnų bendruomenės, Romainių bendruomenės, Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštus dėl prekybos alkoholiu ribojimo ir vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytais tikslais – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui <....> privalėjo taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas priemones įstatymo tikslui pasiekti.

Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2010 m. spalio 5 d. aiškinamajame rašte Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo nurodoma, kad kioskai ir paviljonai yra dislokuoti labiausiai asmenų lankomose vietose ir tai palengvina alkoholio įsigijimą ir vartojimą (t. I, b. l. 115). Šios aplinkybės patvirtina, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas žmonių labiausiai lankomose vietose yra tinkama priemonę siekiant mažinti alkoholio prieinamumą.

Atsakovas sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais kioskuose ir paviljonuose, t. y. ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems tam tikrais prekybos vietos rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, taip pat ir privilegijų neįgijo. Todėl pritaikyta priemonė atitinka lygybės įstatymui principą.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovas palaipsniui įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus galėjo pasirinkti požymiais apibrėžtą dalį subjektų kurie verčiasi prekyba alkoholių ir riboti jų prekybos laiką alkoholiu, todėl skirtingų konkurencijos sąlygų, taikant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatyta priemonę, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose, negalėjo išvengti ir tokia išimtis yra leidžiama pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei skundžiamo akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus ir teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan