Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Pareiškėjas yra O. B. (gim. (duomenys neskelbtini)., mirė (duomenys neskelbtini)) sūnus bei vienintelis jos teisių perėmėjas (tai patvirtina 2002-10-23 paveldėjimo teisės liudijimas pagal Įstatymą bei mirties liudijimas). O. B. (mergautinė pavardė J.) motina ir Pareiškėjo močiutė yra J. A. (mergautinė pavardė T.) (tai patvirtina O. B. gimimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)). A. J. mirė (duomenys neskelbtini) A. J. tėvo vardas (duomenys neskelbtini) mirties liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas - V.

Pareiškėjo motina O. B. prieš 26 metus, t. y. (duomenys neskelbtini) tuometei (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį - teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini)).

1996 m. kovo 18 d. Šiaulių rajono ekspertų komisija, pripažino, kad komisijoje esamų dokumentų (duomenys neskelbtini) apyl. 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraščio dėl buvusios savininkės E. J. turėtos žemės bendro ploto 4,12 ha (duomenys neskelbtini), pakanka Pareiškėjo motinai nuosavybės teisei atstatyti.

Iš Šiaulių apskrities archyvo kartu su 2016-10-26 raštu Nr. PŽ-255 (8.4) gautų duomenų matyti, kad Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraščio 40 eil. nurodyta J. E., A. o, (duomenys neskelbtini) valsčiuje turėjo 4,12 ha žemės. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškame kitame žiniaraštyje, pažymėtame kaip „Nuorašas“, 40 eil. J. E., nurodyta kaip A. dukra (dokumento kopijoje, darytoje rankiniu būdu, perrašant duomenis, padaryta rašymo klaida). Šiaulių apskrities archyvas 2016-10-26 rašte Nr. PŽ- 255(8.4) pažymėjo, kad daugiau duomenų apie E. (A.) J. (T.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime neturi.

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo kartu su 2017-09-13 raštu Nr. R4-1430 „Dėl A. (E.) T. J. nuosavybės“ gautų dokumentų matyti, kad A. J., gyv. (duomenys neskelbtini), (paštas Š.) Žemės ūkio ministerijai 1940 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą duoti leidimą pirkti iš sesers O. M. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės 1940-04-03 žinių Nr. 1726 1 punkte nurodyta, kad A. J., T. yra V. dukra. Minėtų žinių 9 punkte pažymėta, kad A. J. tėvai ir seneliai gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, vertėsi vien žemės ūkiu ir turėjo 7 ha žemės ūkį, kurį paveldėjo brolis L. ir 3 seserys: O. M., A. T. (trečia sesuo neįvardyta, tai buvo A., nes pažyma apie ją).

Žemės ūkio ministerija 1940-04-09 išdavė leidimą Nr. 3318 A. J. pirkti iš sesers O. M. apie 1 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Atkreiptinas dėmesys, kad visuotinė žemės nacionalizacija įvyko 1940 m. liepos 22 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad leidimas A. J. pirkti žemę buvo išduotas iki nacionalizacijos (1940-04-09), bei į tai, kad A. J. tėvai turėjo 7 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos paveldėjo 4 vaikai, tarp jų ir A., į tai, kad G. valsčiaus savivaldybės 1940-04-03 žiniose Nr. 1726 nėra nurodyta, kokiomis dalimis vaikai paveldėjo žemę, A. J. faktiškai ir juridiškai galėjo būti žemės savininku iki nacionalizacijos.

(duomenys neskelbtini) mirties liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad J. A., V. mirė (duomenys neskelbtini); mirties vieta – Š. (buvęs (duomenys neskelbtini) valsč.), (duomenys neskelbtini).

Taigi iš aptartų archyvinių dokumentų matyti, kad tiek A. J., V., tiek E. J., A. valdė žemę toje pačioje vietoje (duomenys neskelbtini) k., duomenys nėra prieštaringi, tačiau iš archyvų nėra gauta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) kaime gyveno dvi J., viena V. dukra, kita - A.

Pareiškėjas, siekdamas išsklaidyti visas abejones, kad A. J., V. ir LTSR Žemės Ūkio ministerijos 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraščio 40 eil. nurodyta E. J., A. (iki nacionalizacijos turėjusi 4.12 ha žemės), yra vienas ir tas pats asmuo, 2018-06-11 dar kartą kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu pateikti visą, archyve turimą medžiagą, susijusią su J. E. A., gyvenusios (duomenys neskelbtini) k., valdytu nekilnojamuoju turtu (žeme) laikotarpiu 1880 - 1970 metais. Nors Pareiškėjas prašė duomenų apie E. J., A. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018-08-01 raštu Nr. R4-1825 pateikė tuos pačius duomenis apie A. J., V. nuosavybę.

Taigi, archyvai, atlikę paieškas pagal asmens duomenis: A. / E. / J. / T., duomenų apie E. J., A. dukros egzistavimą nerado (tokio asmens tapatybė nebuvo nustatyta). O tai neabejotinai reiškia, kad E. J. (T.) ir A. J. (T.) yra vienas ir tas pats asmuo. Nors dokumentų (pirkimo - pardavimo aktų ar paveldėjimo liudijimų), patvirtinančių, kad A. J., V. iki nacionalizacijos įgijo žemės, archyve saugomuose fonduose nerasta, aplinkybę, jog A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4.12 ha žemės, patvirtina LTSR Žemės Ūkio ministerijos 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraštis, kuriame Pareiškėjo močiutė 40 eil. nurodyta kaip E. J., A.. Kaip jau minėta, A. vardas galėjo būti įrašytas dėl to, kad toks vardas buvo A. vyro tėvo.

Taigi, turint omenyje, kad visi duomenys apie iki nacionalizacijos valdytą žemę sutampa (tarpusavyje neprieštarauja) ir nėra gauta iš archyvų duomenų, kad A. J. (T.) ir E. J. (T.) būtų du skirtingi asmenys, nėra jokio pagrindo abejoti, jog Pareiškėjo senelė iki nacionalizacijos valdė 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) k. kaip tai nurodyta 1947 m. Žemės apskaitos žiniaraštyje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punkte įtvirtinta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Aptariamu atveju vėliausiai išduotas dokumentas yra 1947-11-25 Žemės apskaitos žiniaraštis, kurio 40 p. įrašyta E. J., turėjusi 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini)

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad juridiniai faktai - tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008). Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės:

1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę;

2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą;

3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

Kaip jau buvo minėta, Pareiškėjo motina dar 1991 m. lapkričio 19 d., t. y. laiku, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisės į buvusios savininkės (savo motinos) A. J. iki nacionalizacijos valdytą 4,12 ha žemės plotą. Tačiau iš esmės tik dėl valstybės institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos) kaltės iki šiol nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, be to, tik praėjus 26 metams nuo prašymo pateikimo, Nacionalinė žemės tarnyba pareiškė, jog Pareiškėjas privalo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad prašomas nustatyti juridinis faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo šio juridinio fakto priklauso Pareiškėjo asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

Antroji sąlyga juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui yra tai, kad Pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Šiuo paaiškiname teismui, kad Pareiškėjas neturi dokumentų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad Pareiškėjo močiutė A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini), nes LTSR Žemės Ūkio ministerijos 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraštyje, nors ir aiškiai nurodytas valdomos žemės plotas bei viela, tačiau skiriasi Pareiškėjo močiutės vardas bei tėvavardis.

Nagrinėjamu atveju egzistuoja ir trečioji sąlyga, Pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, kad Pareiškėjo močiutė iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Taigi, apibendrinant visas aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys sąlygos, todėl yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo močiutė A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini)

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pareiškėjas teismo prašė:

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Pareiškėjo motinos O. B., a. k. (duomenys neskelbtini) motina ir Pareiškėjo močiutė A. J., mirusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) pagal dabartinį administracinį - teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini) k.

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus nurodydamas šiuos žemiau pateikiamus motyvus.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK įtvirtintos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

- turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

- asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo - pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Iš esamų byloje dokumentų matyti, kad Pareiškėjo močiutė A. J. 1940-04-03 prašė Žemės ūkio ministerijos duoti leidimą pirkti iš sesers O. M. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) valsč. ir Žemės ūkio ministerija po 6 dienų, t. y. 1940-04-09, tokį leidimą Nr. 3318 davė. Prieš suteikiant leidimą įsigyti žemę buvo parengtos (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės 1940-04-03 žinios Nr. 1726 apie žemės pirkėją A. J.. Minėtų žinių 9 punkte pažymėta, kad A. J. tėvai ir seneliai gyveno (duomenys neskelbtini) valse., (duomenys neskelbtini) kaime, vertėsi vien žemės ūkiu ir turėjo 7 ha žemės ūkį, kurį paveldėjo brolis L. ir 3 seserys: O. M., A. T. (trečia sesuo neįvardyta, tačiau tai neabejotinai yra A., nes pažyma apie ją). Taigi, faktiniai žemės savininkai iš kurių A. J. įsigijo žemę, yra jos tėvai bei jos sesuo O. M. (aplinkybės, jog A. tėvai ir sesuo turėjo žemės NŽT nekvestionuoja).

Atkreiptinas dėmesys, kad visuotinė žemės nacionalizacija įvyko 1940 m. liepos 22 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad leidimas A. J. pirkti žemę buvo išduotas ir žemę jį paveldėjo iš tėvų dar iki nacionalizacijos. Pareiškėjo močiutė iki nacionalizacijos faktiškai ir juridiškai galėjo būti žemės savininku, ir tą patvirtina 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraštis, kurio 40 eilėje, kaip 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini) valst., (duomenys neskelbtini) k. naudotoja nurodyta E. J..

Aktualu paminėti, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarka) įtvirtino taisyklę, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduota dokumentą (Tvarkos 13 p.). Aptariamu atveju vėliausiai išduotas dokumentas yra 1947-11-25 Žemės apskaitos žiniaraštis, kurio 40 p. įrašyta E. J., turėjusi 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini)

Tvarkos 12 ir 13 punktuose įtvirtinta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai gali būti <...> dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (toliau - Nutarimas Nr. 407). Nutarimo Nr. 407 1.1.1 papunktyje yra nustatyta, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinantys dokumentas gali būti Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju būtent toks ir buvo pateiktas NŽT pirmtakei.

Nors ginčo dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini), buvusių teisėtų savininkų nėra, tačiau suinteresuoto asmens abejonės dėl A. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės, t. y. dėl žemės įsigijimo fakto, kyla dėl 1947-11-25 Žemės apskaitos žiniaraščio 40 eilėje įrašytos Pareiškėjo močiutės tėvavardžio nesutapimo. A. J. tėvas buvo V., o žiniaraštyje J. tėvo vardas nurodytas „A.“. Pareiškėjo įsitikinimu, kitokio tėvavardžio „A.“ nurodymas yra tik rašymo apsirikimas, kurį galėjo lemti dvi priežastys: arba buvo įrašytas A. J. vyro tėvo, kuris buvo A., vardas, arba žiniaraščio 39 ir 40 eilių tėvavardžiai apkeisti vietomis (pažymėtina, kad žiniaraščio 39 eilėje įrašyto asmens tėvavardis pažymėtas „V.“).

Tam, kad būtų išsklaidytos visos abejonės, t. y., kad 1947-11-25 Žemės apskaitos žiniaraštyje įrašyta J. „A.“ ir Pareiškėjo močiutė J. „V.“ yra vienas ir tas pats asmuo, bei siekdamas įrodyti, kad J. „A.“ toks asmuo iš viso neegzistavo, Pareiškėjas 2018 m. birželio 11 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu pateikti visą, archyve turimą medžiagą, susijusią su J. E., A. (kaip nurodyta žiniaraštyje), gyvenusios (duomenys neskelbtini), valdytu nekilnojamuoju turtu. Pažymėtina, kad archyvas 2018-08-01 raštu Nr. R4-1825 pakartotinai pateikė tuos pačius dokumentus apie A. J., V., o tai neabejotinai patvirtina, kad žiniaraštyje įsivėlė tėvavardžio klaida.

Sprendžiant pareiškimo pagrįstumo klausimą, būtina akcentuoti, kad tiek pareiškime, tiek šiuose paaiškinimuose faktiniai bei teisiniai motyvai yra nuoseklūs ir logiški. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nėra pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Suinteresuotas asmuo - NŽT, nepripažindama juridinio fakto, kad A. J. iki nacionalizacijos turėjo žemės, kartu su atsiliepimu nepateikė Pareiškėjo parodymus paneigiančių įrodymų, nenurodė šiuos parodymus paneigiančių aplinkybių, t. y. kad E. J., A. ir A. J., V. yra du skirtingi asmenys, kad dėl E. J., A. valdytos žemės atstatymo kreipėsi kiti pretendentai, todėl nėra pagrindo abejoti Pareiškėjo paaiškinimais kaip patikimu įrodymu.

Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-35-695/2018).

Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjo močiutės sesė O. M. bei tėvai turėjo apie 7 ha žemės (duomenys neskelbtini), kad Pareiškėjo močiutė tėvų žemę paveldėjo kartu su kitais vaikais bei iš tuometinės vadžios iki nacionalizacijos gavo leidimą pirkti 1 ha žemės, į tai, kad 1947-11-25 Žemės apskaitos žiniaraščio 40 eilėje įrašyta E. J., turėjusi 4,12 ha žemės (duomenys neskelbtini), o minėtas žiniaraštis pagal Tvarkos 12 ir 13 p. yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantys dokumentas, bei į tai, kad nėra duomenų ir NŽT leistinais įrodymais nepaneigė, jog žiniaraštyje minima E. J., A. ir A. J., V. buvo du skirtingi asmenys, į tai, kad 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraštyje nurodyta valdytos žemės vieta sutampa su kituose dokumentuose nurodyta žemės vieta sudaro pagrindą pareiškimą tenkinti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pateikė teismui savo nuomonę dėl pareiškėjos patikslinto prašymo nurodydamas šiuos argumentus.

Pareiškėjo motina O. B., V. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinė reformos tarnybai 1991 m. lapkričio 19 d. pateikė prašymą grąžinti žemę, prašant E. J. V.o vardu nustatyti jos turėtos žemės 5 ha (taisyta į 4,12 ha), prašyme nurodyta, kad turėtos žemės vieta pagal administracinį - teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. buvo, (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime. Prašymo formos 5 punkte - Pretendentų į žemę valia, nurodyta, kad pretendentas pageidauja susigrąžinti žemę buvusioje vietoje.

1996 m. vasario 30 d. (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos darbinė grupė, susidedanti iš: (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos vadovės S. U., žemėtvarkininko A. R., (duomenys neskelbtini) valstybinio žemėtvarkos projektavimo instituto vyr. agronomo A. Š. išnagrinėjo dokumentus dėl savininkei E. J. priklausiusios žemės (duomenys neskelbtini) . Darbinė grupė pažymėjo, kad nuosavybės faktą liudija nagrinėti dokumentai: 1947 m. lapkričio 25 d. žemės apskaitos žiniaraštis, žiniaraščio eilutės Nr. 40 nurodyta E. J.. Darbinės grupės papildomai pažymėta, kad iš viso žemės ūkyje yra 4,12 ha.

Minėta darbine grupė priėmė išvadą siūlyti atstatyti nuosavybės teisę į 4,12 ha žemės bendro ploto vadovaujantis 1947 m. lapkričio 25 d. žemės apskaitos žiniaraščiu. Po pateiktos pasiūlymo išvados 1996 m. kovo 18 d. (duomenys neskelbtini) rajono ekspertų komisija susidedanti iš rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo V. A. P. ir narių V. M., V. R. išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos darbinės grupės pateiktus dokumentus ir išvadą nutarė, kad esamų dokumentų (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) apylinkės 1947-11-25 žemės apskaitos žiniaraščio dėl buvusio savininko E. J. turėtos žemės bendro ploto 4,12 ha Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, pakanka nuosavybės teisei atstatyti. Papildomai ekspertų komisija nurodė, kad (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai siūlyti parengti pilietei O. B. pažymą apie buvusio savininko E. J. turėtos žemės plotą.

(duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau - (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyrius) (duomenys neskelbtini) darbuotoja S. U. 2007 m. vasario 12 d. paprašė pareiškėjo A. B., O. B., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), įstatyminio įpėdinio pateikti su buvusia žemės savininke E. J. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas A. B. 2007 m. balandžio 27 d. (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti 4,12 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, nurodydamas, kad buvusi žemės savininkė A. J., V.o, bei pateikė giminystės ryšį su buvusia žemės savininke patvirtinančius dokumentus.

Kaip numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 10 straipsnio 1 dalis nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d., o kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje jei asmenys su prašymu nėra pateikę giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31d. To paties straipsnio 10 dalyje numatyta sąlyga, kad: „Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas“.

Įvertinus nurodyto teisės akto nuostatas ir tai, kad pretendentė O. B. (duomenys neskelbtini) rajono Š. apylinkės agrarinės reformos tarnybai su 1991 m. lapkričio 19 d. rašytu prašymu įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateikusi giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, pareiškėjui A. B. pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino, pateikti nurodytus dokumentus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą vykdančiai institucijai, atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodo savo pareiškime, kad jis teikia teismui motyvus, kurie neabejotinai patvirtina, kad E. J. A. ir A. J., V. yra vienas ir tas pats asmuo, kadangi minimame Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947-11-25 sudarytame Žemės apskaitos žiniaraštyje E. J. tėvo vardas A. galėjo būti įrašytas dėl to, kad toks buvo J. V., pareiškėjo močiutės A. J. vyro tėvo vardas.

Manome šis pareiškėjo motyvas yra visiškai neįtikinantis bei grįstas prielaidomis, todėl turėtų būti vertinamas kritiškai.

Kad E. J. A. ir A. J., V. yra vienas ir tas pats asmuo siekiama taip pat pagrįsti, nurodant, kad 2016-10-26 Šiaulių apskrities archyvas rašte Nr. PŽ- 255(8.4), pažymėjo, kad daugiau duomenų apie E. (A.) J. (T.s) turėtą žemę (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime neturi.

Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, pagrindžiančius savo nuomonę.

Piliečių nuosavybės teisės į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuoja susijusių įstatymų sistema: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Įstatymas), 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau - Žemės reformos įstatymas) ir Žemės įstatymas su vėlesniais pakeitimas ir papildymais. Šių įstatymų įgyvendinimo tvarką papildomai reglamentuoja tam tikri įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, kurie buvo priimti tiek iki 1997 m. Įstatymo, tiek ir po jo įsigaliojimo.

Šiuose įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose suformuluotos materialiosios ir procesinės teisės normos, kurias privalo taikyti valstybės institucijos, pareigūnai ir teismai įgyvendindami piliečių nuosavybės teisės atkūrimą. Tačiau taikant šias teisės normas konkrečiose situacijose dažnai susiduriama su daugeliu teorinių ir praktinių problemų. Reikia spręsti skirtinguose įstatymuose esančių teisės normų suderinimo, jų kolizijų, spragų, Vyriausybės nutarimų derėjimo su šiais įstatymais, teismų praktikos taikymo ir panašias problemas. Be to, sprendžiant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo klausimą, reikia išsiaiškinti, kuriais atvejais, kokio turto ir kokiomis sąlygomis galima atkurti nuosavybės teisę natūra arba lygiaverčiu turtu ar pinigais bei kitais kompensavimo būdais. Netinkamas teisės normų aiškinimas ir taikymas gali būti kliūtis piliečių nuosavybės teisei į nekilnojamąjį turtą atkurti.

Atkreiptinas bylos dalyvių dėmesys, kad nurodyti įstatymai pakeitė iki tol galiojusius 1991 m. Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, Žemės reformos įstatymą ir atitinkamus Vyriausybės nutarimus. Tačiau ir 1997 m. priimti įstatymai bei Vyriausybės nutarimai buvo daug kartų keičiami ir pildomi. Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto duomenimis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas buvo keičiamas gal 30 kartų, o Žemės reformos įstatymas - gal 20 kartų. Todėl sprendžiant jų taikymo konkrečiu laikotarpiu klausimą susiduriama su daugybe problemų ir kolizijų, be to, būtina atsižvelgti į aktualią tuo metu įstatymų ir Vyriausybės nutarimų redakciją.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, laiko atžvilgiu taikomas žemei ir kitiems nuosavybės objektams, kurie buvo įgyti nuosavybės teise iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos įstatymus. Tai istorinis atskaitos taškas, nes nuo tos datos Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą ir po to pagal SSRS ir LSSR įstatymus žemė ir kitas nekilnojamasis turtas buvo neteisėtai nacionalizuoti arba kitaip nusavinti.

Vadinasi, žemės savininkai arba jų teisių perėmėjai privalo įrodyti, kad nuosavybės teisę į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą jie įgijo iki 1940 m. birželio 15 dienos. Tokia išvada išplaukia iš 1997 m. Įstatymo preambulės, 1 straipsnio, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) 1990 m. Kovo 11d. Akto, Konstitucinio Teismo nutarimų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pagal minėtą įstatymą piliečiams negali būti atkuriama nuosavybės teisė, įgyta po nacionalizacijos, t. y. po 1940 m. liepos 22 d., vokiečių okupacijos metais arba net 1945-1948 m. - iki kolektyvizacijos pradžios. Tai neteisinga praktika, nes nurodytu laikotarpiu Lietuva jau buvo okupuota ir galiojo okupaciniai įstatymai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 1940 m. liepos 22 d. aktu visa žemė buvo nacionalizuota ir pripažinta valstybės nuosavybe, o kai kuriems piliečiams tiktai suteikta teisė naudotis iki 30 ha žemės sklypais. Nuo tos datos piliečiai įgijo ne nuosavybės, bet žemės sklypo naudojimo teisę, dėl to jiems naudotos žemės nuosavybės teisė pagal minėtus įstatymus neatkuriama.

Piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, ratas, palyginti su anksčiau galiojusiais įstatymais, yra padidintas. Pagal Įstatymo 2 straipsnį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos jame nurodytiems Lietuvos Respublikos piliečiams.

Pareiškėjo motina O. B. dar 1991 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į vietos agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti (nustatyti) ankstesnio savininko J. E., A. vardu įsigytą 4,12 ha žemės sklypą (13-14 b. l.). O. B. prašyme nurodė, kad jos velionė motina šį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl. (duomenys neskelbtini) raj., buvo įsigijusi iš buvusių dviejų žemės savininkų: L. T. (brolio) ir A. T. (sesers) apie 1936 metus (13-14 b. l.).

Tuo metu pareiškėjo motina kartu su prašymu vietos agrarinės reformos tarnybai jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių jos nurodytus faktus nepateikė.

Tačiau vėliau nuosavybės atstatymo procese, išsireikalavus papildomus duomenis, nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės 1940-04-03 Žiniose užfiksuotus teisinius faktus, matyti jog O. B. (ikisantuokinė pavardė J., buv. T.), kartu su kitais trimis įpėdiniais yra paveldėjusi tėvų 7 ha žemės ūkį (34 b. l.). Iš paminėto fakto seka, kad kiekvienam iš įpėdinių priklausė po 1,75 ha žemės ūkio pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1127-1128 straipsnių nuostatas. Be to (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyba 1996-02-20 priimtame pasiūlyme išvadoje, remdamasi 1947 m. lapkričio 25 dienos Žemės apskaitos žiniaraščiu irgi pripažino, kad to meto duomenimis pareiškėjos O. B. motina E. J. valdė 4,12 ha žemės sklypą, kurį sudarė 0,12 ha sodas, 2,00 ha ariama žemė, 1,95 ha ganyklos ir 0,05 ha vandens telkinys (9-12 b. l.).

Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2 d. 5 p.) nustatomas, kai dingę dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą ir pareiškėjas kita, neteismine tvarka negali jų gauti. Pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas šias bylas negali įteisinti neteisėto turto įgijimo faktų. Šioje byloje nekilo ginčas tarp pretendentų į žemės sklypą, todėl byla nagrinėtina ypatingąja teisena, remiantis pagal jai keliamus reikalavimus. Teismų praktika pripažįsta, kad pastato, žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjas pateiktame teismui pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo remiasi skirtingo laikotarpio dokumentais. Kadangi prašoma nustatyti prieš daugelį metų įvykusį faktą, dėl to teismas laiko būtinu pirmiausia, išsiaiškinti ar pakanka pareiškėjos pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti.