Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš A. K. priteista nukentėjusiajam A. K. 676 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. K. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė savo artimą giminaitį ir šeimos narį – tėvą V. K.. Būtent, 2016 m. liepos 28 d. laiko tarpe nuo 00.00 val. iki 3.00 val., S. K. sodybos ūkiniame pastate bei gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, A. K. konflikto su tėvu V. K. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam V. K. apie 25 smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo jam padarė odos nubrozdinimą krūtinės kairėje pusėje, kraujosruvas odoje ir poodinėje krūtinės ląstos abiejose pusėse, kairės pusės VII-VIII šonkaulių tiesioginius lūžimus ir kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietoje, dešinės kepenų skilties priekinio krašto kapsulės ir paviršinio audinio plyšimą, blužnies kapsulės ir paviršinio audinio plyšimą blužnies vartų srityje, muštinę žaizdą kairio antakio išorinio galo srityje, kraujosruvas odoje ir poodyje kairėje smilkininėje srityje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairiame sėdmenyje, abiejose šlaunyse ir kairėje blauzdoje, ko pasekmėje dėl stipraus kūno, ypač pilvo ir krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio šonkaulių lūžimu, pilvo ertmės organų plyšimu, nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, V. K. 2016 m. liepos 28 d. įvykio vietoje mirė.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodo, jog byloje buvo atliktas neišsamus tyrimas, t. y. nebuvo atlikti būtini procesiniai veiksmai – jo akistata su liudytojais, ekspertizė, nepaimti ir neištirti jo drabužiai, nepilnai apklausti liudytojai, kurie liudijo jo naudai, taip pat nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo A. K., tiek byloje apklaustų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, minėtų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. A. K. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. nužudžius savo tėvą V. K., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

8. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti procesiniai veiksmai – A. K. akistata su liudytojais, jo drabužių paėmimas bei ištyrimas (DNR tyrimas) – ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti, tačiau, šios aplinkybės, įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, nėra pagrindas grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

9. Pagal BPK 190 straipsnio nuostatas į akistatą gali būti suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju iš tiesų yra prieštaravimų tarp nuteistojo A. K. ir byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymų, tačiau, įvertinus paties nuteistojo poziciją, t. y. tai, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. K. neigė vartojęs smurtą prieš savo tėvą bei tokiu būdu jį nužudęs, bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, byloje nėra, tokie prieštaravimai tarp nuteistojo ir liudytojų parodymų yra savaime suprantami ir paaiškinami. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybės, darytina išvada, jog šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu atlikti akistatą tarp nuteistojo A. K. ir liudytojų, siekiant sužinoti prieštaravimų šių asmenų parodymuose priežastis ir jas pašalinti, būtinybės nebuvo. Akistatos tarp nuteistojo A. K. ir liudytojų, apie kurios reikalingumą sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, neatlikimas šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindas išvadai, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai.

10. Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde tvirtindamas, jog byloje nepilnai buvo apklausti liudytojai, kurie liudijo jo naudai, konkrečių liudytojų nenurodo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytojus, nuteistasis A. K. teisiamuosiuose posėdžiuose dalyvavo, todėl turėjo visas galimybes užduoti liudytojams jį dominančius klausimus ir tokiu būdu užtikrinti, kad būtų atlikta išsami liudytojų apklausa ir išaiškintos visos jam svarbios aplinkybės.

11. Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad iš karto po įvykio nebuvo paimti ir ištirti jo drabužiai, neatliktas DNR tyrimas. Tačiau, įvertinus tai, kad nuteistasis A. K. gyveno tame pačiame name, kur buvo nužudytas V. K. ir surastas jo lavonas, be to, buvo nustatytas ir galimas nuteistojo bei nukentėjusiojo kontaktas po mirties, DNR pėdsakų paieška ant nuteistojo drabužių ir DNR tyrimas šiuo atveju būtų pertekliniai procesiniai veiksmai, kurių rezultatai iš esmės niekaip neįtakotų A. K. kaltės klausimo.

12. Pažymėtina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese turi būti optimalus, t. y. jo trukmė yra sąlygojama visų bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nustatymu bei, įvertinus įrodymais pripažintų faktinių duomenų visetą, tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, nebuvimu. Priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti visi būtini ir reikalingi procesiniai veiksmai, o jų metu gauti faktiniai duomenys tinkamai įvertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

13. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti.

14. Šioje byloje nustatyta, kad 2016 m. liepos 28 d. konflikto metu A. K. tyčia rankomis ir kojomis sudavė savo tėvui V. K. apie 25 smūgius į įvairias kūno vietas padarydamas V. K. daugybę sužalojimų. Nuo A. K. smurto V. K. įvykio vietoje mirė. Nuteistasis A. K. viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia tiek 2016 m. liepos 28 d., tiek anksčiau vartojęs smurtą prieš savo tėvą, tvirtina, kad įvykio naktį tėvą matė sveiką gulintį lovoje, nurodo, kad jo tėvas galėjo pats susižaloti būdamas girtas ir griuvinėdamas. Tačiau šiuos nuteistojo teiginius paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Nuteistojo brolis nukentėjusysis A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog nuteistasis A. K. išgėręs būna labai agresyvus, ne kartą vartojo smurtą tiek prieš jį, tiek prieš tėvus. Įvykio naktį jis miegojo lauko virtuvėje, o namuose vyko brolio ir jo draugų išgertuvės. Tėvų namuose tuo metu nebuvo. Naktį jis girdėjo, kaip namo sugrįžęs tėvas V. K. beldė į duris ir prašė Artūro, kad šis įleistų į vidų, Artūras tėvą įleido į namus, tačiau garsiai bardamasis ir keikdamasis. Nukentėjusiojo teigimu, kas vyko toliau, jis negirdėjo ir nematė, kadangi užmigo. Apie 6 valandą ryto jį pažadino Artūras, sakydamas, jog eitų pažiūrėti tėvą, kuris gulėjo ant grindų. Nuėjęs su Artūru į namą, pamatė kambaryje ant grindų gulintį tėvą, jis buvo atšalęs, be gyvybės ženklų. Tą dieną jis kalbėjo apie įvykį su broliu Artūru, brolis apie tėvą sakė: ,,kam tu padvėsei, asile, kam tu padvėsei“, o jam pasakius, kad tai tėvas, Artūras atsakė: ,,atsiprašau, nesusitvardžiau“. Nukentėjusioji L. D. parodė, kad 2016 m. liepos 27 d. V. K. buvo stipriai išgėręs, atsinešė dar vyno butelį, kurį jie abu prie upelio išgėrė. Namo su V. K. jie sugrįžo apie 10 valandą vakaro, V. K. buvo labai girtas, ji paguldė jį į lovą, o pati atsigulė į kitą lovą. V. K. sumuštas nebuvo, niekuo nesiskundė, mėlynių ant jo kūno nesimatė. Nukentėjusiosios teigimu, netrukus į kambarį įėjo Artūras, jis buvo pabalusiomis akimis, trenkė jai į antakį, ji visa kraujuota pabėgo iš namo ir tą naktį miegojo ant šieno. Ryte atsikėlusi namuose rado ant grindų gulintį negyvą V. K.. 2016 m. liepos 27 d. kartu su A. K. alkoholį vartojęs ir A. K. namuose miegojęs V. T., apklaustas liudytoju, nurodė, jog įvykio metu buvo girtas ir miegojo, jokių muštynių tą naktį jis nematė ir negirdėjo. Liudytojas V. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2016 m. liepos 27 d. vakare jį pas save į namus išgerti alaus pakvietė A. K.. Alų jie gėrė ir kieme, ir gyvenamojo namo viduje. Prisimena, kad naktį jie su A. K. buvo nuėję pas kaimynus, bet ten ilgai nebuvo, o grįžęs, jis atsigulė į lovą šalia V. T. ir užmigo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje BPK 276 straipsnio tvarka buvo perskaityti V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos liudytojas patvirtino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas V. R. parodė, kad įvykio naktį su A. K. grįždami iš kaimynų, buvo užėję į daržinę, kurioje buvo Artūro tėvas V. K.. Daržinėje A. K. koja stipriai spyrė V. K. į pilvo - krūtinės sritį, nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito ant daržinėje sukrautų senų baldų. Liudytojas V. R. taip pat nurodė, jog po smurto prieš tėvą daržinėje, A. K., sugrįžęs į gyvenamąjį namą, smurtavo ir prieš savo motiną, ją už plaukų ištempė į verandą (1 t., 93 – 96 b. l.). Šiuos parodymus liudytojas V. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 99 – 105 b. l.). Iš byloje esančios teismo medicinos išvados Nr. M 247/2016 (06) matyti, kad V. K. mirtis įvyko dėl stipraus kūno, ypač pilvo ir krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio šonkaulių lūžimu, pilvo ertmės organų plyšimu, nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę. V. K. mirtis galėjo įvykti prieš 6 – 12 valandų iki jo lavono autopsijos momento 2016 m. liepos 28 d., 12.45 val. V. K. lavone rasta odos nubrozdinimas krūtinės kairėje pusėje, kraujosruvos odoje ir poodinėje krūtinės ląstos abiejose pusėse, kairės pusės VII-VIII šonkaulių tiesioginiai lūžimai ir kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietoje, dešinės kepenų skilties priekinio krašto kapsulės ir paviršinio audinio plyšimas, blužnies kapsulės ir paviršinio audinio plyšimas blužnies vartų srityje padaryta trumpame laiko tarpe (valandų laikotarpyje) iki mirties, veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, mažiausiai septynių trauminių poveikių pasėkoje. Šių sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. V. K. lavone taip pat rasta muštinė žaizda kairio antakio išorinio galo srityje, kraujosruvos odoje ir poodyje kairėje smilkininėje srityje, kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairiame sėdmenyje, abiejose šlaunyse ir kairėje blauzdoje padaryta trumpame laiko tarpe iki mirties, veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, mažiausiai aštuoniolikos trauminių poveikių pasėkoje. Tarp šių sužalojimų ir mirties priežastinio ryšio nėra (1 t., 141 – 154 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys iš esmės atitinka liudytojo V. R. parodymus apie tai, kad A. K. koja sudavė labai stiprų smūgį savo tėvui V. K. į pilvo – krūtinės sritį, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo ant daržinėje buvusių sukrautų senų baldų, bei paneigia nuteistojo A. K. aiškinimus, kad smurto 2016 m. liepos 27 - 28 d. jis prieš tėvą nevartojo, V. K. galėjo susižaloti griūdamas. Teismo medicinos specialistas savo išvadoje neatmetė galimybės, jog po sužalojimų padarymo nukentėjusysis trumpą laiko trapą (valandų laikotarpyje) iki įvyko nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Ši teismo medicinos specialisto nustatyta faktinė aplinkybė atitinka nukentėjusiojo A. K. aiškinimus, jog nukentėjusysis V. K. naktį grįžo į namus ir beldėsi į duris, kurias atidarė agresyviai nusiteikęs nuteistasis A. K.. Nors teismo medicinos specialistas konkretaus sužalojimų nukentėjusiajam padarymo būdo (trauminis poveikis smūgiuojant, ar trauminis poveikis atsitrenkiant) nenustatė, tačiau liudytojo V. R. bei nukentėjusiojo A. K. parodymais nustatyta įvykių seka, taip pat liudytojos L. D. parodymai apie tai, kad nei 2016 m. liepos 27 d., kuomet ji su V. K. vartojo alkoholinius gėrimus, nei liepos 28 d. naktį iki jai išeinant miegoti į kluoną, V. K. sumuštas nebuvo, jokiais skausmais nesiskundė, leidžia daryti išvadą, kad ne kas kitas, o būtent, A. K., pradėjęs vartoti smurtą prieš tėvą dar šiam esant daržinėje, smurtavo prieš nukentėjusįjį ir vėliau namuose. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų analizė patvirtina, kad nukentėjusysis V. K. mirė, būtent, dėl A. K. prieš jį pavartoto smurto, byloje nėra duomenų, kad smurtą prieš nukentėjusįjį iki įvykio ar po jo būtų vartoję kiti asmenys, priešingai – iš nukentėjusiojo A. K. parodymų matyti, kad nuteistasis A. K. išgėręs būdavo labai agresyvus, prieš savo tėvą smurtavo ne pirmą kartą. Iš byloje esančios 2017 m. vasario 7 d. specialisto išvados Nr. 90TPK-6, matyti, kad A. K. nuo paauglystės konstatuotas socializuoto elgesio sutrikimas (mokėsi blogai, pabėgdavo iš internato, buvo agresyvus kitų vaikų atžvilgiu, anksti pradėjo vartoti alkoholį, gydytas ligoninėje dėl sunkios alkoholinės intoksikacijos) (2 t., 114 – 115 b. l.). Aplinkybę, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji L. D. pasakė, jog V. K. nužudė jos sūnus A. K. nurodė ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. S. bei M. K..

15. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad, būtent, A. K. 2016 m. liepos 28 d. tyčia sudavė savo tėvui V. K. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas V. K. sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. A. K. veika buvo būtinoji padarinių – V. K. mirties – kilimo sąlyga. A. K., suduodamas daugybinius smūgius savo tėvui V. K. į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į gyvybei pavojingas, suprato, kad tokiais veiksmais kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ir sveikatai, numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį arba atimti jam gyvybę ir nors ir nenorėjo nužudyti savo tėvo V. K., tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. nužudė V. K. veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl A. K. kaltės bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

16. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. K., nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (A. K. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nužudė savo tėvą), į kaltės formą ir rūšį (A. K. nužudė savo tėvą V. K. veikdamas netiesiogine tyčia), į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, į A. K. asmenybę iš esmės neigiamai charakterizuojančius požymius bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam paskyrė bausmę, didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, A. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

17. Pirmosios instancijos teismas, iš A. K. priteisdamas nukentėjusiajam A. K. 676 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų nepažeidė. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis apeliacine tvarka taip pat nėra skundžiama.

18. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.