- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-172-891/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36541-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Laureta Ulbienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- D. A., ir Š
- Nukentėjusysis
- R. N.
- Advokatai
- Mykolas Girdiušas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato M. Girdiušo (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. A.nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas skirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. A. skirta subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu) skirta 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir D. A. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo R. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, o Valstybinės teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. A., Š. B. ir M. B. solidariai R. N. priteista 3000 € neturtinei žalai atlyginti, o Valstybinei teritorinei ligonių kasai - 367,12 € turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir Š. B. bei M. B., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. A. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su Š. B., M. B. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam R. N. sveikatą, o būtent: 2015 m. birželio 30 d., apie 2.35 val., viešoje vietoje, Balsių parke, Balsių g. 27, Vilniuje, elgdamasis įžūliai D. A. sudavė kumščiu nukentėjusiajai K. P. į nugarą, nuo ko ji nukrito ant žemės, nukentėjusiajam E. A. bandant ginti K. P., D. A. sudavė pastarajam kumščiu į galvą, po ko asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, sudavus ranka nukentėjusiajam E. A. į veidą, nuo smūgio E. A. nugriuvo ant žemės, o jam bandant stotis D. A. jam kumščiu sudavė į veidą ir nukentėjusiajam nukritus ant žemės D. A. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, dar kartą sudavė kojomis nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarė veido sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo metu M. B. ir Š. B. pribėgę prie nukentėjusiojo R. N. sudavė jam nenustatytą kiekį smūgių į galvą, po ko D. A. ranka sudavė du smūgius nukentėjusiajam R. N. į veidą ir pastarajam nugriuvus ant žemės, M. B., Š. B. ir D. A. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, sudavė gulinčiam nukentėjusiajam R. N. kojomis nenustatytą smūgių kiekį į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam R. N. poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, nosikaulių, dešinio skruostikaulio ir dešinio viršutinio žandikaulio lūžius.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. A. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir D. A. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
3. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje rėmėsi tik D. A. kaltinančiais įrodymais, tačiau visiškai neanalizavo ir neaptarė jį teisinančių įrodymų.
4. Teigia, kad teismas nevertino to, kad D. A. ir kitų nuteistųjų parodymus, jog muštynių iniciatoriai buvo nukentėjusieji, patvirtina liudytojų D. Z. ir E. P., kurios betarpiškai matė įvykį, parodymai. Be to, šių liudytojų parodymus dalinai patvirtina ir patys nukentėjusieji R. N. ir K. P., kurie parodė, kad šios liudytojos matė konfliktą ir kad nukentėjusieji parkelyje iš tikrųjų vartojo alkoholinius gėrimus. Anot apelianto, liudytojų D. Z. ir E. P. parodymai apie tai, kad konfliktą pradėjo patys nukentėjusieji (nuteistajam Š. B. nuėjus prie nukentėjusiųjų vienas iš jų sudavė Š. B. smūgį kumščiu į veidą), o nesunkų sveikatos sutrikdymą R. N. galėjo gauti besivydamas vieną iš nuteistųjų – Š. B., jo broliui M. B. pakišus koją nukrisdamas veidu ant suoliuko, atitinka nuteistųjų parodymus ir duoda pagrindo manyti, kad R. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo gauti krisdamas ir veidu atsitrenkdamas į suoliuką, visiškai nesant D. A. kaltės. To nepaneigė ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustas teismo medicinos ekspertas, kuris parodė, kad neatmetama galimybė tokius veido sužalojimus, kokius patyrė R. N., gauti krentant bei atsitrenkiant veidu į kietus bukus daiktus, kokiu galėjo būti suoliukas. Tvirtina, kad vertindamas minėtų liudytojų ir nuteistųjų parodymus teismas nuosprendyje akcentavo net ir smulkiausius neatitikimus jų parodymuose, tačiau nuosprendyje visiškai neanalizavo nukentėjusiųjų parodymų, kurie yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštaraujantys kitoms bylos aplinkybėms.
5. Pažymi, kad iš pradžių nukentėjusieji teigė, jog R. N. į veidą buvo suduota su plyta, vėliau, kad jis buvo spardomas į veidą kojomis. Nukentėjusieji taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl jie po konflikto iškart nesikreipė į policiją dėl kaltų asmenų nustatymo, o ieškojo būdų, kaip susitikti su nuteistaisiais, ieškojo jų per pažįstamus, skambino telefonu užuominomis reikalaudami pinigų. R. N. parodymai, kad jis nežinojo proceso, yra nerimti, nes nukentėjusieji jau tą patį vakarą bendravo su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais ir turėjo galimybę parašyti policijai pareiškimą, tačiau tik susitikę su nuteistaisiais, įsitikinę, kad nuteistieji konflikto metu nukentėjo mažiau bei kad pinigų iš D. A. ir kitų nuteistųjų negaus, kreipėsi į policiją. Pateisindamas neatitikimus nukentėjusiųjų parodymuose teismas teisina juos tuo, kad įvykiai buvo seniai ir todėl nukentėjusieji gali neatsiminti smulkmenų. O vienodus, nuoseklius ir gana smulkius nuteistųjų ir liudytojų D. Z. ir E. P. parodymus teismas vertina naudodamas visai kitą vertinimo kriterijų, kad, neva, jų parodymai, kurie yra labai detalūs, gali būti iš anksto tarpusavyje suderinti. Manipuliuodamas įrodymų vertinimo kriterijumi, teismas parodo savo nenuoseklumą įrodymų vertinime ir šališkumą proceso dalyvių atžvilgiu.
6. Anot apelianto, teismas nepagrįstai nurodo, kad D. A. kaltę patvirtina byloje esančios jo žinutės R. N., kuriose jis rašo, kad mušėsi su E., R. N. nelietė, dėl draugų atsiprašo. Priešingai nei teigia teismas, ši žinutė būtent ir patvirtina, kad D. A. niekaip neprisidėjo prie R. N. sužalojimo. Pažymi, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje apstu nelogiškų išvadų, kurios neduoda jokio pagrindo D. A. kaltinti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. Teismas nurodo, kad nukentėjusiųjų daiktai buvo rasti visai kitoje vietoje negu ten, kur jie prieš konfliktą sėdėjo ir tai, teismo nuomone, patvirtina nukentėjusiųjų versiją apie konflikto aplinkybes. Tačiau priešingai nei teigia teismas, jeigu konfliktas būtų vykęs nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, tai jų daiktai turėjo likti toje vietoje, kur jie buvo sumušti. Tai, kad daiktai buvo rasti kitoje vietoje, rodo, jog muštynės greičiausiai vyko prie nuteistųjų suoliuko, kas patvirtina D. A. ir kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymus. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, nesurinkęs pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. A. padarė R. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą, remdamasis tik prielaidomis ir spėliojimais, nepagrįstai nuteisė D. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir tuo pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias visos abejonės ir (ar) neaiškumai aiškinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
7. Apeliantas teigia, kad D. A. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nors D. A. neneigia dalyvavęs konflikte su nukentėjusiaisiais, tačiau byloje neįrodyta, kad būtent jis pradėjo konfliktą, tai yra, kad jo iniciatyva buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu D. A. gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, taip pat papildomai prašė perkvalifikuoti veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 284 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, nes ankstesnis veikos kvalifikavimas yra perteklinis, jis sunkina jo ginamojo padėtį, tokiu atveju negalima jam taikyti amnestijos. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. A. gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, neigia D. A. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, apelianto veikos kvalifikuotos tinkamai.
Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo
11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, D. A. yra nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su Š. B., M. B. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas, pažeidė viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų, suduodamas kaltinime nurodytus smūgius, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam R. N. sveikatą. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016). Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiųjų K. P., E. A. ir R. N., bet ir nuteistųjų D. A., Š. B. ir M. B. poziciją dėl bylos aplinkybių, taip pat liudytojų parodymus ir kitus byloje surinktus duomenis, taip pat ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais, vertino visus byloje buvusius įrodymus ir išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl ko vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 5, b. l. 69-72), visi byloje buvę duomenys buvo patikrinti vešame teismo posėdyje, dėl kiekvieno iš jų proceso šalys turėjo teisę pasisakyti. Įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
12. Apeliantas skunde pateikia nuteistojo D. A. įvykių versiją, kurioje nurodo, kad muštynių iniciatoriai buvo nukentėjusieji E. A. ir R. N., o D. A. ir jo draugai tik gynėsi, smūgių nesudavė. Nukentėjusysis R. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo gauti vydamasis nuteistąjį Š. B. ir jo broliui M. B. pakišus koją krisdamas ir veidu atsitrenkdamas į suoliuką, ką patvirtina, ne tik kitų nuteistųjų, bet ir liudytojų D. Z. ir E. P. parodymai. Tokios pat pozicijos D. A. laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei ištyrusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. A. (taip pat ir kitų nuteistųjų Š. B. ir M. B.) nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėmis.
13. Kaip matyti iš Policijos registruojamų įvykių ataskaitos (t. 1, b. l. 21, 22), būtent nukentėjusioji K. P. paskambinusi Bendrojo pagalbos centro telefono numeriu pranešė, kad jos draugą užpuolė nepažįstami asmenys (draugui nosies trauma), kurie pasišalino. Iš tos pačios ataskaitos matyti, kad nukentėjusieji E. A. ir R. N. 2016 m. gegužės 30 d., 3.25 val., tai yra iš karto po įvykio, buvo pristatyti į ligoninę, kur R. N. nustatytas nosies kaulo lūžimas, o E. A. – veido sumušimas. Iš policijos pareigūno D. P. 2015 m. birželio 30 d. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 19) matyti, kad atvykus pagal iškvietimą nukentėjusysis E. A. paaiškino, jog sėdint su draugu parkelyje prie jų priėjo piliečiai ir pradėjo kabinėtis, konflikto metu E. A. ir R. N. pasakius, kad skambins policijai, piliečiai pradėjo juos mušti, atėmė kuprines ir paėmė dviračius, kurie buvo rasti numesti atokiau nuo įvykio vietos, ir prie dviračių rastas pasas, kuris priklauso D. Z.. Tokias aplinkybes nukentėjusieji K. P., E. A. ir R. N. patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu duotais parodymais, kuriais nurodė juos užpuolusius asmenis, jų atliktus veiksmus, ir kurie yra nuoseklūs bei iš esmės sutampa tarpusavyje. Duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių nukentėjusieji siektų nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius, gauti iš jų kokios nors naudos, byloje nenustatyta, todėl kolegija neabejoja jų parodymų pagrįstumu. Be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnas D. P. taip pat nurodė, kad pranešėjas su drauge sakė, jog juos, kai jie sėdėjo parkelyje ant suoliuko, užpuolė atėjusi kompanija, patvirtino, kad daiktai buvo rasti toliau nuo įvykio vietos. Taip pat ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju M. S., kuris taip pat matė dalį įvykio bei po įvykio kartu su policijos pareigūnais nuvažiavo į įvykio vietą, patvirtino, kad nukentėjusieji be jokios priežasties buvo užpulti (bėgo virš trijų vyrų, vienas trenkė K. P., kažkas parbloškė ant žemės R. N.), kad R. N. buvo sumuštas, taip pat, kad iš karto po užpuolimo matė sužalotus R. N. ir E. A. ir jog daiktai (dviratis, kuprinė, pasas) buvo rasti šiek tiek toliau nuo įvykio vietos. Taigi, kaip teisingai padarė logišką ir pagrįstą išvadą apylinkės teismas ir priešingai nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, kad daiktai buvo rasti toliau nuo suoliuko, kur sėdėjo nukentėjusieji, kaip tik patvirtina nukentėjusiųjų versiją apie įvykio aplinkybes, kad juos užpuolė ir sumušė toje vietoje, kur jie sėdėjo, ir kad paėmė jų daiktus, o ne nuteistųjų versiją, kad juos užpuolė atbėgę nukentėjusieji R. N. ir E. A., kadangi tokiu atveju nukentėjusiųjų daiktai būtų likę prie to suoliuko, prie kurio jie sėdėjo.
14. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir specialisto išvados apie R. N. ir E. A. padarytus kūno sužalojimus. Specialisto išvadoje konstatuota, kad be kitų sužalojimų, R. N. konstatuotas dešiniojo viršutinio žandikaulio lūžis. Apeliantas teigia, kad nuteistųjų ir liudytojų D. Z. ir E. P. versijos apie R. N. kritimą nuo pakištos kojos ir atsitrenkimą veidu į suoliuką, dėl ko jis patyrė minėtus sužalojimus, nepaneigė ir teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas, kuris parodė, kad neatmetama galimybė tokius sužalojimus gauti krentant bei atsitrenkiant veidu į kietus bukus daiktus, kokiu galėjo būti suoliukas. Iš tikrųjų ekspertas tokios aplinkybės nepaneigė, tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, ekspertas nurodė, kad įprastai nugriūnant į tokį daiktą kaip suoliukas, būna papildomi požymiai – įvairūs nubrozdinimai, kurie yra pakankamai platūs, dinaminiai, su pavieniais sunkesniais nubrozdinimais, o šiuo atveju tokių nubrozdinimų nebuvo. Be to, specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad R. N. padaryti sužalojimai ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, kas reiškia, kad vien atsitrenkus į suoliuką R. N. negalėjo patirti visų sužalojimų. Taip pat, nuteistųjų parodymuose apie tariamą R. N. griuvimą į suoliuką yra prieštaravimų, kuriuos apylinkės teismas pakankamai išsamiai išanalizavęs pagrįstai paneigė šią nuteistųjų iškeltą versiją.
15. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi tik D. A. kaltinančiais įrodymais, tačiau visiškai neanalizavo ir neaptarė jį teisinančių įrodymų, tai yra nevertino to, kad D. A. ir kitų nuteistųjų parodymus, jog muštynių iniciatoriai buvo nukentėjusieji, patvirtina liudytojų D. Z. ir E. P., kurios betarpiškai matė įvykį, parodymai, taip pat nuosprendyje visiškai neanalizavo nukentėjusiųjų parodymų, kurie yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštaraujantys kitoms bylos aplinkybėms, tuo parodydamas šališkumą proceso dalyvių atžvilgiu, tačiau kolegija nelaiko šių argumentų pagrįstais. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas labai detaliai išanalizavo tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojų D. Z. ir E. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Tai, kad teismas atmetė nuteistųjų ir liudytojų D. Z. ir E. P. parodymus kaip prieštaringus ir paneigiamus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo tinkamai įvertinti. Apelianto įžvelgiami neatitikimai nukentėjusiųjų parodymuose, apylinkės teismo taip pat buvo įvertinti. Kaip matyti, įvykis įvyko seniai, buvo ne vienas asmuo, buvo tamsu, viskas vyko trumpą laiko tarpą, smūgių sudavimas užtruko trumpai, nukentėjusieji saugojosi nuo smūgių, dengėsi, todėl tam tikri netikslumai jų parodymuose yra paaiškinami, be to, jų parodymai iš esmės sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, esminėse detalėse nesikeitė viso proceso metu, nukentėjusieji ir nuteistieji vieni kitų iki konflikto iš esmės nepažinojo arba žinojo tik iš matymo, jų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (liudytojų M. S., D. P., D. M., A. A. parodymai, specialisto išvados ir kita rašytinė bylos medžiaga), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jų parodymais kaip patikimais įrodymais. Apeliantas skunde akcentuoja, kad nukentėjusieji nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl jie po konflikto iš karto nesikreipė į policiją dėl kaltų asmenų nustatymo, o ieškojo būdų, kaip susitikti su nuteistaisiais, ieškojo jų per pažįstamus, skambino telefonu užuominomis reikalaudami pinigų, R. N. parodymai, kad jis tiksliai nežinojo proceso, yra nerimti. Pažymėtina, kad nors pareiškimus policijai nukentėjusieji K. P., E. A. ir R. N. parašė vėliau, tai yra 2015-07-07, tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusioji K. P. policiją, nurodydama įvykio aplinkybes, iškvietė iš karto po įvykio ir atvykę policijos pareigūnai paėmė pirminius paaiškinimus ir iš nukentėjusiųjų E. A. ir R. N.. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamieji, priešingai, išgirdę ar kai kurių teigimu pamatę, kad atvyksta policija, iš įvykio vietos skubiai pasišalino, į policiją nesikreipė, nors jų teigimu, tai juos užpuolė nukentėjusieji. Tai, kad nukentėjusieji pareiškimus parašė vėliau, yra pateisinama byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. N. dėl patirtų sužalojimų buvo gydomas ir ligoninėje, be to, po įvykio nukentėjusieji bandė susisiekti su juos užpuolusiais asmenimis (jų tėvais), kadangi ne visus juos pažinojo arba pažinojo tik iš matymo, be to, buvo susitikimas, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, taikiai susitarti dėl žalos atlyginimo, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog R. N. nagrinėjamo įvykio metu patyrė sužalojimus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusieji reikalavo 6 000 €. To nepatvirtina ir D. A. motinos E. K. pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuota, kaip jai skambina R. N., kadangi jame nėra nurodyta jokios konkrečios sumos, be to, jame nėra ir grasinimo, kad nesumokėjus pinigų, bus kreiptasi į policiją. Pažymėtina, kad bandymas taikiai susitarti dėl žalos atlyginimo, jokiu būdu nepatvirtina, kad nukentėjusieji nebuvo užpulti ir sužaloti nuteistųjų. Atvirkščiai, tai rodo nukentėjusiųjų norą išspręsti santykius taikiai, kadangi jie nuo pat pradžių neslėpė aplinkybių, jog buvo bandoma susisiekti ir tartis. Tą patvirtino tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis R. N., tiek liudytojai A. A., D. M., E. K..
16. Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija ir tai, kad D. A. kaltę patvirtina ir byloje esančios D. A. žinutės R. N., kuriose jis rašo, kad mušėsi su E., R. N. nelietė, dėl draugų atsiprašo, kadangi, apelianto manymu, ši žinutė būtent patvirtina, kad D. A. niekaip neprisidėjo prie R. N. padarytų sužalojimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto teiginiais. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, byloje esantis apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotos D. A. žinutės R. N., kuriose D. A. rašo, kad mušėsi su E., R. N. nelietė, dėl draugų atsiprašo, kuriose teigia, kad jie buvo išgėrę, prasidėjo muštynės, jį pakvietė padėti, kai girtas, jis daug negalvoja, kaip tik paneigia D. A. ir kitų nuteistųjų parodymus. Tai paneigia D. A. parodymus, kad jis nebuvo išgėręs bei kad jis E. A. sudavė tik vieną kartą netyčia alkūne, nes kaip pats rašo žinutėje, buvo girtas ir mušėsi su E.. Be to, iš žinučių matyti, kad D. A. pripažįsta, kad jo draugai atliko kažkokius nederamus veiksmus. Taigi esant tokiems prieštaravimams tarp D. A. parodymų ir žinučių teksto, negalima tvirtinti, jog žinutės patvirtina, kad D. A. niekaip neprisidėjo prie R. N. padarytų sužalojimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus gretino tarpusavyje, sprendimą grindė tik teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai tik D. A. kaltinančiais įrodymais, manipuliavo įrodymų vertinimo kriterijumi ar buvo šališkas proceso dalyvių atžvilgiu. Įvertinus visa tai, kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
Dėl D. A. veiksmų kvalifikavimo
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė D. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. A. gynėjas taip pat prašė perkvalifikuoti veiką į BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo D. A. veiksmus, nepažeidė baudžiamojo įstatymo.
18. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl chuliganiškų paskatų sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas D. A. veiksmuose nustatė visus būtinus šios nusikalstamos veikos požymius. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, specialisto išvada nukentėjusiajam R. N. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kas atitinka objektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šioje byloje nustatyta, kad visi nuteistieji, tai yra D. A., Š. B. ir M. B. sudavė nenustatytą kiekį smūgių R. N., tai yra visi buvo nusikaltimo vykdytojai. Smūgiai suduoti į įvairias kūno vietas, tai yra tiek į galvą, veidą rankomis, tiek šiam nugriuvus kojomis į įvairias kūno vietas. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymą R. N. lėmė būtent D. A. suduoti smūgiai, tačiau, kadangi jis kartu su kitais asmenimis naudojo smurtą prieš R. N., tai yra sudavė jam smūgius, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo, kad visi smurtą naudoję asmenys suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėjo sužaloti R. N., nors ir konkrečiai nesiekė padaryti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau, tokioje situacijoje tiek kiti nuteistieji, tiek ir D. A. turėjo ir galėjo suvokti, kad jo veiksmai gali padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą (neapibrėžta tyčia), todėl D. A., kaip tiesiogiai dalyvavęs suduodant smūgius R. N., taip pat turi atsakyti už R. N. sveikatos sutrikdymą pagal kilusius padarinius.
19. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012). Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, nusikalstama veika buvo padaryta ne dėl asmeninių priežasčių, kadangi tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, jog iki įvykio jie nebuvo pažįstami, kai kurie iš jų vieni kitus žinojo tik iš matymo, tačiau asmeniškai nebendravo. Be to, liudytojo M. S. teigimu, iki muštynių kažkokio konflikto nebuvo, nukentėjusiųjų R. N., E. A., K. P. teigimu, galima konflikto priežastis, kad nuteistiesiems pasirodė, jog jie kviečia policiją, kas apylinkės teismo teisingai įvertinta, kaip mažareikšmė priežastis. Be to, nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – miesto parke, nukentėjusiajam R. N. buvo suduota nemažai smūgių, tiek rankomis, tiek kojomis, į įvairias kūno vietas. Visa tai rodo, kad veika buvo padaryta būtent dėl chuliganiškų paskatų. Abejoti D. A. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kolegija pagrindo neturi, todėl ir perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 138 straipsnio 1 dalį apelianto nurodomais motyvais, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra perteklinis, sunkina jo ginamojo padėtį, pagrindo nėra.
20. Skundžiamu nuosprendžiu D. A. nuteistas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tai, kad įvykis vyko viešoje vietoje, ginčo nėra. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš kurių yra įžūlus elgesys (įžūlūs veiksmai), kuris inkriminuotas D. A. ir kitiems nuteistiesiems. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017). Kaip jau konstatuota, nukentėjusieji buvo užpulti dėl chuliganiškų paskatų, nukentėjo ne tik R. N., kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bet ir E. A., kuriam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir K. P., kuriai D. A. sudavė kumščiu į nugarą, neteisėti veiksmai – smūgių sudavimas, nors ir truko ne ilgą laiko tarpą, tačiau jų pobūdis rodo, kad jie buvo pakankamai intensyvūs. Po suduoto smūgio K. P. bėgo iš įvykio vietos slėptis, patvirtino, kad buvo išsigandusi, bijojo grįžti. Kaip nustatyta byloje, įvykio pradžią ir sužalotus nukentėjusiuosius matė ir liudytojas M. S., kuris taip pat teigė išsigandęs ir pabėgęs iš įvykio vietos, nagrinėjamą įvykį matė ir su nuteistaisiais buvusios liudytojos D. Z. ir E. P.. Įvertinus šias aplinkybes sutiktina su apylinkės teismu, kad nėra abejonių, jog D. A. ir kitų nuteistųjų veiksmai buvo įžūlūs, tokiais savo veiksmais jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad byloje neįrodyta, jog būtent D. A. pradėjo konfliktą, tai yra, kad jo iniciatyva buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, šiuo atveju neturi jokios esminės reikšmės kvalifikuojant D. A. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi kvalifikuojant asmens veiksmus pagal minėtą straipsnį tokios aplinkybės nustatyti nereikia. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas D. A. veiksmuose nustatė visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Perkvalifikuoti D. A. veiksmus pagal BK 284 straipsnį, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., tai yra po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, pagrindo nėra, kadangi tai niekaip nešvelnina D. A. teisinės padėties.
21. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu D. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. A. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.